Ukraina gali laimėti karą prieš Rusiją, jei turės tinkamą ginkluotę. Toks pareiškimas iš Pentagono vadovo, kuris pirmadienį su JAV valstybės sekretoriumi apsilankė Kyjive, praėjus dviem mėnesiams nuo karo su Rusija pradžios kaip diena ir naktis skiriasi nuo ankstesnių JAV viešai svarstytų pesimistinių prognozių, esą Ukrainos sostinė kris per 96 valandas.
Tai, kad ukrainiečiai gali ne tik atsilaikyti, bet net ir laimėti prieš antrąja pasaulio karine galybe laikytą Rusijos armiją, prieš karą galėjo teigti nebent didžiausi optimistai. Bet ryžtingas ukrainiečių pasipriešinimas ir kerėpliškas Rusijos puolimas keliais frontais įkvėpė daug pasitikėjimo savo jėgomis. Neatsitiktinai tai, kaip vieną svarbiausių veiksnių paminėjo ir Pentagono vadovas.
„Pirmas žingsnis pergalės link yra tikėjimas, kad laimėti įmanoma. Taigi jie tiki, kad mes galime laimėti“, –sakė Lloydas Austinas, grįžęs iš kelionės į Kyjivą. Tačiau vien tikėjimo, suprantama, neužtenka – reikia ginklų, cituojant Neo, – daug ginklų.
Tą nuolat savo kalbose – ir susitikimuose su žurnalistais, ir kreipdamasis į Vakarų šalių parlamentus – nepailsdamas kartoja Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Iš pradžių prašęs sunkiai įgyvendinamų, ypač rizikingų NATO neskraidymo zonų, jis, regis, suprato, kad Ukraina pati viena gali laimėti šį karą su tinkama Vakarų karine parama, kuri prasidėjo dar prieš nuaidint pirmiesiems atviro karo šūviams, nenutrūksta iki šiol.
Paradoksalu, kad daugiausia pagalbos skyrusios ir į Ukrainos poreikius įsiklausiusios Vakarų šalys jau ne tik gerai žino, ko reikia ukrainiečiams, bet ir vis labiau linkusios atverti savo arsenalus, nepaisant Rusijos įspėjimų. Vieninteliai nežinomieji lieka laiko, efektyvumo veiksniai – kaip ir kada ukrainiečiai spės panaudoti pagalbą bei pagrindinis klausimas: o ką Ukrainai reikštų pergalė kare?
Pagaliau plūsta Vakarų karinė parama
Kol kas lengvesni atsakymai susiję būtent su Vakarų šalių karine parama: iš pradžių, dar prieš karą tik kelios atskiros šalys, pavyzdžiui, JAV, Jungtinė Karalystė, Lietuva, Estija ir kelios kitos aktyviai ginklais bei kita karine parama – mokymais, kritiškai svarbia žvalgybine informacija rėmė Ukrainą.
Netgi karui prasidėjus dvejonių, mindžikavimų, regis, nesibaigiančių debatų netrūko, o argumentai buvo tie patys, kaip ir pastaruosius 8 metus – būtent tiek truko oficialiai nepaskelbtas Rusijos karas Donbase, į kurį Kremlius buvo tiesiogiai įsikišęs iškart po Krymo okupacijos: kad tik ginkdie neišprovokuotume Rusijos, kad tik nesukeltume didesnio konflikto su NATO.
Ryškiausia tokių pasiteisinimų čempionė ir ginklų tiekimo Ukrainai stabdis buvo ir tebėra Vokietija. Nepaisant to, kad Vokietija karo pradžioje viešai atsisakė tiekti ukrainiečiams ginklus ir siūlė vien karo medicinos paslaugas bei šalmus, o vėliau perdavė prieštankinės, priešlėktuvinės ginkluotės, tūkstančius minų, granatų, milijonus vienetų amunicijos, Berlyno požiūris iki šiol stebina.
Konkrečiai prie sienos kalamas šalies kancleris Olafas Scholzas, kuris, anot šalies žiniasklaidos, visomis įmanomomis priemonėmis kaišioja pagalius į ratus bet kokiai rimtesnei karinei pagalbai, kurią atvirais laiškais siūlosi perduoti ir Vokietijos kariškiai, ir gynybos pramonė.
Regis, kiekvieną savaitę Ukraina sulaukia gerų žinių iš Vokietijos dėl sunkiosios vokiškos ginkluotės tiekimo, kai net liberalieji koalicijos partneriai pasisako už tokią paramą ukrainiečiams, bet tada visus vėl savo išsisukinėjimais, blokuojančiais delsimo manevrais nustebina O. Scholzas.
Bet dabar trauktis jau nebėra kur: paradoksalu, kad būtent Vokietijoje Šaltojo karo laikais įkurtoje milžiniškoje ir bene svarbiausioje JAV pajėgų bazėje – Ramšteine antradienį prasidėjo konferencija dėl karinės paramos Ukrainai. Desperatiškai mėgindama išsaugoti veidą Vokietija sutiko perduoti ukrainiečiams priešlėktuvinės gynybos sistemas „Gepard“ – šie mobilūs, ant tankų „Leopard 1“ bazės sukurti savaeigiai priešlėktuvinės gynybos „žvėrys“ turi du suporintus 35 mm pabūklus, 15 km aprėptį siekiančius radarus ir gali atidengti uraganinę 1,1 tūkst. šūvių per minutę ugnį.
Tačiau tokios vokiečių technikos perdavimo dar teks palaukti, juo labiau kad net ir pristačius 35 mm pabūklus turinčias priešlėktuvinės gynybos sistemas „Gepard“ joms reikės amunicijos, kuri gaminama Šveicarijoje – šalyje, kuri išlaiko neutralumą ir kol kas nenori tiekti ginklų ar amunicijos kariaujančioms šalims.
Kol kas kitoms šalims sekasi geriau: jei dar prieš kelerius metus JAV dvejojo dėl prieštankinių „Javelin“ perdavimo Ukrainai, o vėliau neoficialiai draudė šias sistemas naudoti Donbaso fronte, tai prasidėjusi Rusijos agresija prieš Ukrainą viską pakeitė: JAV perdavė virš 7 tūkst. t.y. apie trečdalį savo visų turimų „Javelinų“, kuriuos ukrainiečiai sėkmingai naudoja kare.
Rankos, regis, atsirišo ir dėl kitos ginkluotės, ir kitoms šalims – JAV jau spėjo apmokyti pirmąją 50 ukrainiečių artileristų grupę, kad ši galėtų mokyti kitus ukrainiečius naudotis JAV perduodamomis 155 mm haubicomis M777, o prieštankinius ir priešlėktuvinius ginklus Ukrainai iki šiol skyrusios Skandinavijos, Pietų Europos šalys dabar dairosi po savo sandėlius ir netgi esamus dalinius.
Pavyzdžiui, į Rusiją palankiu požiūriu garsėjusi Italija nedvejodama ne tik palaikė sankcijas Kremliui, bet ir parlamente pritarė karinės pagalbos tiekimui Ukrainai: kartu su amerikiečių perduodamais šarvuotais transporteriais M-113 Italija svarsto perduoti savaeiges haubicas M-109, tokių savo rezervuose italai dar turi apie 200.
Kanada perdavė 4 haubicas M777 – gal tai ir neatrodo įspūdingas skaičius, tačiau jis ne tik simboliškai reikšmingas, turint omeny, kad iš viso Kanada šių haubicų turi 37. Svarbu tai, kad komplekte perduoti ir išmanieji šaudmenys „Excalibur“, kurie gali pasiekti už 70 km esančius taikinius, t.y. toliau, nei bet kurios kitos sistemos, kurią kare naudoja Ukraina arba Rusija.
Vieno tokio sviedinio kaina siekia 260 tūkst. dolerių t.y. brangiau, nei „Javelin“. Kita vertus, ypatingam taikiniui, pavyzdžiui, vadavietei su rusų generolais, kurie yra už keliasdešimt kilometrų, vieno tokio šūvio vertė gali atsipirkti keleriopai.
Kuri šalis ką gali perduoti, jau tapo diskusijų ir spekuliacijų objektu. Pavyzdžiui, savaitgalį pasirodė informacija, kad Jungtinė Karalystė, kuri pernai paskelbė apie savo artilerijos sistemų AS-90 nurašymą, dabar šias 155 mm savaeiges haubicas taip pat ketina perduoti ukrainiečiams. Bet vėliau britai patikslino, kad kalbama apie lengvąsias, 105 mm nesavaeiges haubicas. Panašūs gandai apie švediškas 155 mm haubicas taip pat buvo paneigti – vos tik pasirodė vienas netikslus vertimas iš švedų kalbos ir pasklidusi ukrainiečių informacija jau buvo priimta už gryną pinigą.
Kita vertus, nepaneigiama, jog parama Ukrainai išties auga. Net Prancūzija pažadėjo skirti savo naujausias 155 mm savaeiges haubicas „Caesar“, kurias ketina įsigyti ir Lietuva.
O juk Prancūzijos prezidentu perrinktas Emmanuelis Macronas pastaruoju metu garsėjo pokalbiais su Rusijos lyderiu – iki karo likus kelioms savaitėms Kremliuje Vladimiras Putinas esą žadėjo, jog karo nebus, o vėliau vykę keli telefoniniai abiejų lyderių pokalbiai nedavė jokio rezultato nutraukti ugnį.
Todėl Prancūzija pasuko priešinga kryptimi – diplomatinių išeičių pasiekti taiką ieškojęs E. Macronas ryžosi tiekti ypač svarbią ginkluotę Ukrainai. O juk būtent E. Macronas dar karo pradžioje, kai niekas nebuvo aišku, ištarė, regis, pranašiškus žodžius, jog šis karas tęsis ilgai.
Ką reiškia 3 mm skirtumas?
Šiuose žodžiuose slypi daugiau esmės, nei daugelyje kitų Vakarų šalių lyderių pareiškimų. Dar balandžio pradžioje netrūko įspėjimų, kad karas Ukrainoje gali tęstis ne savaites, o mėnesius, netgi metus. Ir vien tai gali turėti ilgalaikių pasekmių ne tik pačiai Ukrainai, Rusijai, bet ir Lietuvai.
Kita vertus, neatsitiktinai Ukrainos sąjungininkų konferencija Ramšteine tarp svarbiausių klausimų numato Ukrainos ginkluotųjų pajėgų perginklavimą vakarietiškomis sistemomis bei ilgalaikės paramos tiekimą.
Pabrėžtina, kad didelė dalis tos karinės paramos – būtent sunkiąja ginkluote ir technika vadinamos paramos, kuri jau pasiekė Ukrainą arba pasieks artimiausiu metu, yra sovietinių laikų gamybos. Tankai T-72 ir jų įvairios modifikacijos, kurias Ukrainai perduoda Lenkija, Čekija, Slovėnija, šarvuočiai BMP-1, salvinės ugnies sistemos „Grad“, savaeigės haubicos „Gvozdika“ – visa tai ukrainiečiams yra gerai pažįstama, nes su tokia technika jiems tenka ir kautis, ir susidurti mūšio lauke: rusai naudoja panašius, sovietų laikų tankus, šarvuočius ar jų modernizuotas versijas.
Visa ši technika būtų bevertė be amunicijos, šaudmenų, todėl neatsitiktinai naujausiame JAV karinės paramos pakete pažymėta sovietiniai 122-152 mm kalibro šaudmenys artilerijos sistemoms, 125 mm šaudmenys tankams, 122-300 mm raketos salvinės ugnies sistemoms.
Tačiau Vakarų šalims perduodant būtent vakarietišką techniką ir ginkluotę, viskas keisis iš esmės. Pavyzdžiui, artilerijos pabūklų kalibras yra kitas – 155 mm NATO amunicija ukrainiečiams yra menkai pažįstama.
Ir nors iš pirmo žvilgsnio nėra skirtumo, kokiais sviediniais šaudai – 3 mm, regis, tėra erkės dydis, skirtingų kalibrų sviedinių nepanaudosi visoms artilerijos sistemoms. O ukrainiečiai naudoja ir dar kurį laiką naudos tiek 152 mm, tiek 155 mm. kalibrą.
Tai reiškia, kad reikės skirtingų tiekimo linijų, skirtingų šaudmenų ir labai daug jų – kaip ir visa ginkluotė ar amunicija šiame didelio intensyvumo kare, taip ir ypač gausiai naudojama (Donbaso fronte – juo labiau) artilerija eikvoja šaudmenis įspūdingais tempais.
Ne kiekvienas sviedinys ar jo sudėtinė dalis gali būti kokybiški, t. y. detonuoti taip, kaip turi. Tai ypač pasakytina apie Rusijos naudojamus šaudmenis, dalis kurių tiesiog nesprogsta, kaip numatyta, nes iki tol galėjo būti sandėliuojami netinkamomis sąlygomis. Kai sviedinių reikia šimtų tūkstančių ar milijonų, nes 10 proc. nekokybiškų šaudmenų gali reikšti pralaimėtą mūšį.
Net moderniausia vakarietiška haubica su pranašesniu šūvio nuotoliu bus bevertė ne tik tada, jei ukrainiečiai negalės jos apsaugoti nuo priešininko aviacijos ar artilerijos smūgių, bet ir tuomet, jei neturės kuo šaudyti. Neatsitiktinai Rusija, kuri toliau nuolat grasina „realia“ Trečiojo pasaulinio karo grėsme, jei JAV ir sąjungininkai toliau tieks sunkiąją ginkluotę Ukrainai, pastaruoju metu vis labiau intensyvina Ukrainos infrastruktūros atakas.
Antskrydžiai ir sparnuotųjų bei balistinių raketų atakos prieš amunicijos sandėlius, geležinkelių stotis, t.y. svarbius transporto mazgus, per kuriuos gali būti gabenama karinė pagalba, turi ne tik psichologinį poveikį – taip terorizuojami Ukrainos gyventojai, sukeliamas chaosas, bet ir fiziškai stengiamasi ardyti ukrainiečių logistines grandines.
Artilerija, amunicija, kita sunkioji ginkluotė ir technika daug sveria ir efektyviausias būdas Ukrainai pergabenti iš šalies Vakarų, kad visos tos reikalingos priemonės pasiektu fronto liniją, yra bent dalies geležinkelių sistemos panaudojimas.
Jei prieštankinę ginkluotę galima greitai ir netgi paslapčia nuo pasienio pervežti sunkvežimiais, lengvosiomis transporto priemonėmis, pavyzdžiui, lietuvių ir kitų dovanotais visureigiais, tai 155 mm. sviedinių, kurių reikia šimtų tūkstančių vienetų, taip lengvai ir greitai nepergabensi.
Būtent toks logistinis uždavinys dabar yra vienas esminių klausimų Ukrainos sąjungininkams Ramšteine: kaip užtikrinti sklandžias ir nuoseklias logistines tiekimo grandines, kad reikiama įranga, technika, ginkluotė ir amunicija saugiai, laiku ir efektyviai pasiektų mūšio lauką. Ir kad tai būtų ne vienetiniai sėkmės atvejai, o nuolatinė parama, kurios dar gali prireikti ilgai – dėl to reikia susitarti ir įsipareigoti, kas neatsitiktinai kelia būgštavimų.
Paslaptingieji „NATO standartai“
Kitas dalykas – ukrainiečių pajėgų mokymas. Atrodytų, ukrainiečių, kurie sugeba du mėnesius atsilaikyti prieš Rusijos armiją, sėkmingai kontratakuoti, priešus nublokšti tolyn, jau tikrai nieko nereikia mokyti – jie patys gali pamokyti NATO šalių karius, ką reiškia pakliūti po uraganine „Grad“ ar balistinių raketų ugnimi. Tačiau tai būtų bravūriškas požiūris. Tai, kad JAV ir kitų šalių instruktoriai moko ukrainiečius, kaip naudoti jų šaliai teikiamą ginkluotę nėra paslaptis.
Tačiau bet kokie mokymai – net ir skubiai suorganizuoti, maksimaliai sutrumpinti kursai užtrunka. Viena yra skirtingas artilerijos kalibras, visai kas kita – vakarietiškos technologijos, netgi smulkūs mechaniniai niuansai ir atsarginių dalių klausimas.
Net išradingiausi ir gabiausi ukrainiečių mechanikai, kurie dieną ir naktį triūsia rengdami kovai užgrobtą rusišką techniką – tankus, šarvuočius, automobilius, savaeiges haubicas, gali susidurti su problemomis, kai tektų taisyti vakarietiškus variklius, ugnies valdymo sistemas. Ypač kovos lauke, kur po ranka neturėsi pakankamai atsarginių dalių arba patyrusio personalo, kuris mokėtų spręsti vieną ar kitą kilusią techninę problemą, tai gali lemti pačių sistemų panaudojimo efektyvumą.
Geroji žinia ukrainiečiams yra ta, kad jų pusėje – mokyti gebantys ir ne vieną dešimtmetį prieš sovietinę karinę mokyklą kariauti besiruošę sąjungininkai – NATO šalys.
Būtent NATO senosios narės pastaruosius kelis dešimtmečius užsiėmė naujųjų Aljanso narių, tarp jų ir Lietuvos paruošimu narystei – tai visuomenei būdavo pristatoma mistifikuotai, esą būtina pasiekti „NATO standartus“. O kas yra tie standartai? Karių ir karininkų ruošimas pagal atitinkamas procedūras, jų bei taktikos taikymas doktrinoje, poligone, kalibrų standartizacija, patirtis bendrose misijose ir pratybose – visa tai privedė prie to, kas yra šiuolaikinės NATO šalių kariuomenės.
Pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenę, kuri kurta nuo nulio ir iš pradžių turėjo sovietinės, dovanotos, nurašytos Vakarų šalių ginkluotės bei technikos kokteilį, pavertė profesionalia, modernia karine mašina, gebančia planuoti, vykdyti sudėtingas, kompleksines operacijas, naudoti priemones, apie kurias stodama į NATO Lietuva nė nesvajojo, ir veikti išvien su skirtingomis pajėgų rūšimis.
Lietuvių, kaip ir kitų NATO šalių kariai pastaruosius keliolika metų patys intensyviai mokė įvairių šalių, tarp jų ir Ukrainos, ginkluotąsias pajėgas veikti pagal tas pačias procedūras, naudoti tas pačias taktikas ir leido susipažinti su vakarietiška ginkluote bei technika.
NATO pranašumas aiškus, o tikslai?
Standartizacijos problema netgi NATO nėra nauja – dar Šaltojo karo laikais, kai Aljansas ruošėsi ginti Vakarų Europą nuo Sovietų Sąjungos invazijos, ilgą laiką NATO nares kamavo ir finansavimo, ir skirtingų kalibrų, ryšių sistemų problema.
Idėja buvo ta, kad skirtingų strateginių kultūrų, karinės minties, mentaliteto bei skirtingų taktikų kokteilis turėjo karo metu sklandžiai veikti ir stabdyti kiekybiškai (o neretai netgi ir kokybiškai) pranašesnes sovietų pajėgas. Ir nuo pat NATO įkūrimo 1949 Aljanso šalys neturėjo daug iliuzijų, kuo tai gali pasibaigti – daugelis scenarijų numatė konvencinių pajėgų pralaimėjimą ir smūgį sovietams branduoliniais ginklais.
Tačiau paskutiniame Šaltojo karo dešimtmetyje ėmė ryškėti ne tik Aljanso šalių technologinis pranašumas bei sovietų atsilikimas, bet ir gebėjimai konvencinėmis priemonėmis stabdyti, naikinti priešininką, pridaryti jam nepakeliamų nuostolių, įklampinti taip, kaip įklimpo Vokietija Pirmojo pasaulinio karo metais.
Ekonomiškai stipresnės Vakarų šalys mūšio lauke galėjo remtis technologinėmis naujovėmis bei sumanumu: jau tuomet NATO šalių turimos artilerijos ir prieštankinių ginklų priemonės galėjo efektyviai stabdyti ir naikinti besiveržiančių sovietinių tankų kolonas kartu su NATO aviacija.
Būtent tai dabar kartojasi ir Ukrainoje, kur dešimčių tūkstančių prieštankinių ginklų sulaukę ir kelis tūkstančius rusiškos karinės technikos vienetų sunaikinę ukrainiečiai dabar neatsitiktinai sulaukia karo dievu vadinamos artilerijos.
Dar 2014–2015 karo Donbase metu didžiausius, t.y. iki 70 proc., nuostolius abiejose pusėse pridarė būtent artilerija. Kaip ir Pirmojo pasaulinio karo metais, taip ir po šimtmečio artilerija galėjo sustabdyti veržliausias atakas, naikinti tiek gyvąją, tiek šarvuotąją jėgą, psichologiškai paveikti apkasuose įsitvirtinusius pėstininkus ir niokoti infrastruktūrą.
Šiandien ukrainiečiai toliau sugeba ne tik sėkmingomis artilerijos atakomis naikinti rusų karines kolonas, bet ir raketine artilerija, t.y. vis dar turimomis balistinėmis raketomis „Točka-U“ apšaudyti toliau esančias rusų pajėgas. Pavyzdžiui, Rusijos desantinis laivas „Saratov“ okupuotame Berdiansko uoste buvo nuskandintas, o dar du „Ropucha“ klasės laivai apgadinti per „Točka-U“ ataką.
Savus, o ir gausesnius apšaudymus iš didelio nuotolio, suprantama, vykdo ir Rusija, kuri turi balistinių, sparnuotųjų raketų arsenalą. Tačiau pastarasis sparčiai senka ir artimiausiu metu vargu ar gali būti pakeistas – tai ir kainos, ir trūkstamų medžiagų, gamybinių pajėgumų klausimas.
Vis dėlto paradoksalu, kad nuo 2015-ųjų operacijoje Sirijoje dalyvavę rusų kariai šią šalį pavertė savo pajėgų ir pajėgumų poligonu – išbandyta tiek nauja, tiek sena ir modernizuota ginkluotė, technika, didelė dalis kare Ukrainoje dalyvaujančių karininkų turi operacijos Sirijoje patirties. Bet jiems tai, sprendžiant iš pirmųjų karo Ukrainoje mėnesių, didelės naudos nedavė.
Tuo metu Ukrainai Vakarų karinė pagalba gali tapti kritinė. Cinikai galėtų pastebėti, kad dosniai ukrainiečiams dovanojama ar net už kreditus parduodama Vakarų šalių karinė technika, ginkluotė – tiek iš rezervų, iš sandėlių, tiek ir naujausia – yra savotiškas Vakarų bandymas išbandyti visa tai, ką turėjo ir tebeturi prieš Rusiją.
Toks Šaltojo karo gūsis dar prieš kelerius metus būtų buvęs neįsivaizduojamas, baiminantis išprovokuoti Rusiją, tačiau dabar, kai Kremlius pats, nepaisydamas įspėjimų, pasirinko agresijos kelią, o ypač tada, kai Vakarai pamatė, jog Ukrainoje kariauja ne ta paraduose, propagandiniuose ir analitiniuose leidiniuose išliaupsinta, moderni, o ta pati, Čečėnijos karų klaidas kartojanti ir iš esmės sovietinį Šaltojo karo arsenalą naudojanti Rusijos armija, prieš ją leista naudoti NATO Šaltojo karo laikų arsenalą bei naujausias priemones.
Gausios „Javelin“, „Stinger“ bei jų analogų siuntos tėra pradžia – artilerijos, tankų, o galiausiai, ypač, jeigu karas užtruks, ir aviacijos (kurią sėkmingai naudoti, išlaikyti ir aptarnauti užtrunka dar daugiau laiko bei išteklių) parama ukrainiečiams, regis, tik didės. O koks to tikslas?
„Norime, kad Rusija susilpnėtų tiek, kad negalėtų daryti tokių dalykų, kokius padarė įsiverždama į Ukrainą. Maskva jau prarado daug karinių pajėgumų – ir, atvirai kalbant, daug savo karių. Norime, kad ji neturėtų galimybės labai greitai atkurti šiuos pajėgumus“, – atvirai pareiškė L. Austinas.
Toks atviravimas yra beprecedentis, bet tai tėra tarpinis tikslas ir juo labiau – Vakarų. O kokį tikslą turi Ukraina šiame kare? Išvyti rusus iš visos Ukrainos ar tik iki vasario 24-osios ribų? Sutriuškinti Rusiją mūšio lauke ar tik atsilaikyti tol, kol pati Maskva pasiūlys priimtinas paliaubas ties nusistovėjusia fronto linija? Kol kas atsakymo, regis, nežino net patys ukrainiečiai.
Vakarų, ypač Vokietijos būgštavimai, jog pernelyg spaudžiant Maskvą pastaroji nesėkmes fronte gali interpretuoti kaip „egzistencinę grėsmę“. O tai jau galėtų reikšti ir branduolinio ginklo panaudojimą – dar vienas aidas iš Šaltojo karo laikų.
Kita vertus, ne kas kitas, o Kremlius pradėjo šį karą ir ukrainiečiams dabar pamažu suteikiamos visos sąlygos jį laimėti bent jau mūšio lauke.