Ketvirtadienį pristačius Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, populiariai dar žinomą Grėsmių ataskaitos pavadinimu, didžiausias akcentas buvo sutelktas į Rusijos gebėjimus tęsti karą Ukrainoje, per dešimtmetį atkurti savo apdaužytas pajėgas ir kelti dar didesnį pavojų.
Ne mažiau svarbus ir priminimas, iš kur ne po 7 ar 10 metų kils, bet šiuo metu kyla didžiosios grėsmės Lietuvai. Prezidento Gitano Nausėdos vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys teigė, jog Kaliningradas ir toliau Lietuvą laiko „ugnies lauke“.
Ukrainiečiai, ypač kariaujantys fronte, labai gerai žino, ką reiškia tas ugnies laukas, – nuolatinius artilerijos apšaudymus apkasuose patiriantys kariai dabar kariauja panašiai, kaip kariauta Pirmajame pasauliniame kare. O kaip tai suprantame mes, lietuviai?
„Vienas iš dalykų, kuris nesikeičia, ir tai yra tikrai didelė problema – Kaliningrado srityje esančios įvairios gynybinės ir kitokio pobūdžio trikdančios sąjungininkų sustiprinimą Lietuvoje sistemos, kurios nebuvo susilpnintos, vykstant karui Ukrainoje. Visos tos sistemos išliko.
Mes tai kartais gal klaidingai įvardiname kaip Suvalkų koridoriaus problemą, bet tai yra Kaliningrado problema, kuris mus laiko ugnies lauke tiesiogiai, niekas šioje situacijoje nepasikeitė metams bėgant“, – sakė K. Budrys.
Jo teigimu, svarstymai apie pastiprinimą, kaip apie pagrindinį būdą mus ginant, yra netinkami. „Jie yra nepakankami. Ir kalbant apie tai, ko mums reikia, tai mes čia turime turėti ir savo, ir sąjungininkų stovinčių pajėgų kuo anksčiau“, – pridūrė jis.
Atrodytų, akivaizdūs ir Lietuvos nesyk deklaruoti poreikiai bei nuogąstavimai: agresyvi Rusija toliau stiprina savo pajėgumus pasienyje su Lietuva, konkrečiai Kaliningrade, ketina tai daryti ateityje – sukurti naujas ar išplėsti esamas pajėgas, rusų pajėgų taikinyje iš Kaliningrado pusės, o ir Baltarusijos, kurioje Kremlius jau atvirai šeimininkauja, – garsusis Suvalkų koridorius, vienintelis sausumos ruožas, jungiantis Baltijos šalis su likusia NATO teritorija.
Taigi Lietuvai jau dabar reikia papildomų sąjungininkų pajėgų – vokiečių brigados, dėl kurios vis reiškiamos abejonės, amerikiečių nuolatinio karinio buvimo, dėl ko netrūksta pažadų. Reikia čia, dabar, kuo greičiau.
Vis tai jau nesyk apkalbėta, išdiskutuota, regis, ką dar galima pridurti? Vis dėlto kalbos apie esamą grėsmę yra neatsitiktinės. Ką konkrečiai reiškia tas paminėtas „ugnies laukas“? Ir kaip spręsti tokią grėsmę, kurios šaltinis įvardytas Kaliningrade? Ir ar išties svarbiausia dabar yra papildomų sąjungininkų pajėgos savaime, o ne jų konkrečių pajėgumų dislokavimas?
Šių klausimų ir grėsmių akivaizdoje svarbu nepamiršti, kad dilemų kyla ne vien Lietuvai, bet net ir pačiam Kremliui. Rusija jau įrodė, kad karo atveju turėtų didelių problemų netgi su tokia šalimi, kaip Lietuva, kuri su turima ginkluote gali labai skaudžiai įkąsti, gal netgi pačiai Maskvai.
Raketų salvės prieš miestus
Karas Ukrainoje nuo pirmųjų jo valandų neatsiejamas nuo pavojaus sirenų – kaukdamos visoje šalyje jos paneša apie dar vieną Rusijos aviacijos antskrydį. Įprastai tai būna dar Rusijos oro erdvėje skraidančių bombonešių paleistos kruizinės raketos „Ch-101“, „Ch-55“.
Kiekvieno reido metu paleidžiama dešimtys jų ir ukrainiečių oro gynybos sistemos – tiek iki karo turėtos, tiek gautos iš Vakarų, perima didžiąją dalį jų. Tačiau kaskart bent viena ar daugiau tokių raketų prasprūsta.
Kiekviena tokia prasprūdusi raketa jau savaime gali pražudyti dešimtis žmonių – dėl menko taiklumo, ukrainiečių taikomų slopinimo priemonių ir kitų priežasčių kruizinės raketos neretai nepasiekia savo numatytųjų taikinių, t. y. kritinės infrastruktūros objektų.
Jau ne vienos atakos metu šių raketų taikiniais tapo gyvenamieji namai, sankryžos, biurų pastatai, t. y. civiliniai objektai, kurie neturi nieko bendro su Ukrainos pastangomis tęsti karą.
Siaubingi vaizdai iš atakuotų daugiabučių tik didina ukrainiečių pyktį, ryžtą, sutelkia žmonės, leidžia kalbėti apie rusų taikomą „apgailėtiną terorizavimo taktiką“, kaip ją įvardijo šalies prezidentas Volodymyras Zelenskis.
Tačiau šios atakos rodo kelis svarbius dalykus, kuriuos vertėtų suprasti ne tik karo siaubą kenčiančiai Ukrainai, bet ir lietuviams. Pirma, kas, matyt, yra svarbiausia, tai eikvoja Ukrainos turimas oro gynybos priemones – į kiekvieną atskrendančią raketą gali būti nutaikyta kelios ar daugiau oro gynybos raketų.
Skirtinga rusų naudojama taktika, Ukrainos oro gynybos sistemos trūkumai – tiesiog labai greitai išeikvojamos oro gynybos raketos lemia, kad numuštų rusų raketų skaičiai jau yra ukrainiečių nenaudai. Pavyzdžiui, naujausios raketinės atakos metu Ukrainos oro gynybos pajėgos numušė tik 34 iš paleistų 80 rusų raketų.
Tokia sekinančio karo statistika dar nėra blogiausia, mat beveik neįmanoma perimti iš sausumos paleidžiamų balistinių raketų „Iskander“ bei jų pagrindų sukurtų „Kinžal“ – pastarųjų Rusija turi pasigaminusi vos kelias dešimtis ir prieš karą strategiškai dislokavo šių raketų paleidimo platformas – naikintuvus „Mig-31“ – tiek Kaliningrade, siekiant atgrasyti NATO, tiek Baltarusijoje.
Vos iš čia esančių aerodromų pakyla minėti naikintuvai, visoje Ukrainoje skelbiamas oro gynybos pavojus – žmonės privalo glaustis slėptuvėse, o kariškiai nervingai laukia, kur ir kada smogs balistinės raketos. Dėl klaidinančios trajektorijos ir, svarbiausia – ypač didelio greičio, kuris paskutinėje smingančios raketos skrydžio fazėje gali net dešimt kartų viršyti garso greitį, net pažangiausioms vakarietiškoms oro gynybos sistemoms sunku susidoroti su tokia grėsme.
Ukrainiečių jau gautos „Patriot“ sistemos, konkrečiai balistines raketas numušinėti sukurta PAC-3 versija dar nebuvo išbandyta prieš pažangias rusų sistemas, todėl „Patriot“ pasirodymas ir veikimas Ukrainoje neabejotinai kelia NATO šalių susidomėjimą. Juk tokios sistemos gina ir Aljanso narių dangų ir jei jos pasirodytų neefektyvios prieš rusų balistines raketas, tai taptų nemalonia staigmena.
Tai kas yra tas ugnies laukas?
Visa tai yra svarbu ne tik ukrainiečiams, bet ir NATO šalims dėl dar kelių priežasčių. Lietuvoje prieš Rusijos atvirą karą Ukrainoje netrūko pernelyg pesimistinių arba atvirkščiai – nepagrįstai optimistinių nuotaikų vertinant rusų pajėgumus.
Nuo juokelių „rusai puola“ ir „ką jau tie ruseliai su savo surūdijusiomis raketomis padarys“ iki juodai apokaliptinių pareiškimų, esą „rusai paleis vieną raketą ir mums bus viskas baigta“.
Realus didelio intensyvumo karas, kur naudojama viskas, išskyrus masinio naikinimo ginklus, viską sustatė į vietas: nėra ir negali būti vienos raketinės atakos, yra nuosekli apšaudymo kampanija, kuri trunka mėnesius, o dabar jau ir ilgiau nei metus.
Taip pat paaiškėjo, ką realiai šiuolaikiniame kare gali padaryti rusų balistinės ir kruizinės raketos, ką gali oro gynybos sistemos.
Akivaizdu, kad nei vienas, nei kelios dešimtys smūgių negali palaužti visos šalies pajėgumų, valios priešintis, ypač jei tai daro rusai – vien tai, kad Ukrainos karinė ir politinė vadovybė iki šiol nepriversta slapstytis nuo juos nuolat medžiojančių rusų bunkeriuose, o Ukrainos karo aviacija nesunaikinta, yra iškalbingi rusų raketinių atakų neefektyvumo rodikliai.
Pataikyti tiksliai į taikinius nėra lengva – tiek oro gynybos sistemoms, tiek kruizinėms ir balistinėms raketoms. Pavyzdžiui, rusų propagandistai iki šiol stebisi, kaip Rusijos aviacijai nepavyksta sunaikinti Ukrainos karinės ir politinės vadovybės objektų tiksliais raketų smūgiais.
Be to, pastarųjų raketų atsargos didelio intensyvumo kare sparčiai senka, o jų panaudojimo taktika nepasiteisino: jei rusai ketino visiškai sužlugdyti ukrainiečių kritinę infrastruktūrą, atjungti šalį nuo dujų ir elektros, žiemą palaužti šalčiu, tai toks planas neišdegė. Kaip ir britai Antrojo pasaulinio karo metais atsilaikė prieš nuožmius nacistinės Vokietijos aviacijos bombardavimus, taip ir ukrainiečiai bent jau kol kas atsilaiko – kalendorinė žiema jau baigėsi.
Žinoma, raketų padaroma žala yra didelė. Kaip ir fronto linijoje atsidūrusių Ukrainos miestų atveju, kai ištisi kvartalai nukentėjo nuo artilerijos, salvinės ugnies sistemų, minosvaidžių, tiesioginės tankų ugnies, visa tai ir yra K. Budrio paminėtas ugnies laukas.
Jei Ukraina yra didelė ir daliai miestų, ypač šalies Vakaruose teko patirti „tik“ kruizinių ir balistinių raketų atakas, o ne sporadišką artilerijos sistemų apšaudymą, kaip Charkivui, Kyjivui bei viską naikinančią griovimo kampaniją, kaip Bachmutui, Mariupoliui, tai visa Lietuva yra minėtame ugnies lauke. Ką reiškia apšaudymai ir bombardavimai, Lietuvos miestai yra patyrę tik Antrojo pasaulinio karo metais – vis mažiau gyvųjų, kurie atsimena tą siaubą ir sugriovimus.
Kai džiaugiamasi, kad grėsmė Lietuvai kol kas bent jau atitolo, mat net iš Kaliningrado srities Rusija kariauti Ukrainoje ne tik išvedė elitines pajėgas, bet ir remiasi šiame eksklave mobilizuotais rusais, dažnai pamirštama, kad tam tikri Rusijos pajėgumai Kaliningrade, kaip ir Baltarusijoje ne tik nesumenko, bet ir sustiprėjo.
Formaliai atgrasymui nuo NATO skirti balistinių, kruizinių, priešlaivinių sistemų arba Prieigos ribojimo ir regiono blokavimo (angl. „Anti – access / Area denial“ arba A2AD) pajėgumai Kaliningrade bei Baltarusijoje yra reikšmingi bet kokio konflikto su NATO atveju. Realiai tai yra pirmojo smūgio, o ne atgrasymo pajėgumai.
Net jei tai būtų pirmieji Aljanso oro pajėgų, raketinių pajėgumų taikiniai, paleisti į taikinius Lietuvoje jie pridarytų daug žalos.
Ir jei šiandien Rusijos ir NATO konfliktas atrodo mažai tikėtinas, mat Rusija esą nepajėgi šokti prieš technologiškai, kokybine prasme pajėgesnę NATO, tai nereiškia, kad po kelerių metų ar dešimtmečio, kai ir jei Kremlius atkurs savo pajėgumus, situacija bus tokia pati.
Neprognozuojamą ir nelogišką kursą pasirinkusi Kremliaus vadovybė, kur sprendimus priima labai siauras ratas žmonių pastaruoju metu visais kanalais leidžia suprasti, kad kariauja ne prieš Ukrainą, o prieš tariamą jos „nacistinį režimą“, kurį kontroliuoja Vakarai. Kitaip sakant, jau dabar Rusija skelbiasi kariaujanti prieš NATO, nors tai formaliai ir nevyksta.
O jei vyktų, tai nebūtinai viskas iš karto pakryptų branduolinių smūgių scenarijų kryptimi – rusų gebėjimai apšaudyti priešininkus konvencinėmis raketomis iš didelio nuotolio nėra vieninteliai, kurie kelia grėsmę Lietuvai ir kitoms NATO šalims.
Pavyzdžiui, daugiatautė Klaipėda yra rusų salvinės ugnies sistemų ir kruizinėmis raketomis „Kalibr“ ginkluoto Rusijos Baltijos jūros laivyno galimo apšaudymo taikinyje – Kremlius jau įrodė, ko vertos jo pasakos apie „rusakalbių gynimą ir vadavimą“, kai tų pačių rusakalbių dominuojamuose Charkive ir Mariupolyje smigo rusų sviediniai bei raketos. Kaunas taip pat yra salvinės ugnies sistemų taikiklyje, o Vilnius yra ir įprastos artilerijos apšaudymo lauke.
Jei Lietuvos gynybinė padėtis šiandien yra nepalyginamai palankesnė, nei buvo iki stojimo į NATO 2004-aisiais, karo Ukrainoje pradžioje 2014-aisiais ir netgi 2022-ųjų vasario 24-ąją, neatsitiktinai lietuvių pareigūnai nuolat kartoja apie savo poreikius.
Taip, vokiečių brigada, kuri išplėstų NATO priešakines pajėgas, yra labai svarbu, nes tai yra kiekybiškai, o ir kokybiškai svarus komponentas, kaip ir amerikiečių bataliono buvimas Pabradėje. Tai yra tiek atgrasymo veiksnys, tiek realios pajėgos, kurios galėtų kautis čia ir dabar.
Bet ne mažiau svarbu už pačių pajėgų skaičius, t. y. už tuos papildomus šimtus ar tūkstančius sąjungininkų karių, konkretūs pajėgumai.
Ypač oro gynybos – su šia sritimi Lietuva siekia sau palankesnės padėties, nes dabar ji nėra adekvati: reikia stiprinti pačius pajėgumus, procedūras, numatyti logistinius iššūkius.
Pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenė pirmoji iš Baltijos šalių įsigijo vidutinio nuotolio oro gynybos sistemomis NASAMS ir su turimomis artimojo nuotolio oro gynybos sistemomis – tiek lietuvių, tiek sąjungininkų, jos sukuria minimalų skėtį nuo oro atakos. Bet kelios baterijos padengia vos apie 100 km ir gali saugoti tik kelis strateginius objektus – Vilnių, Klaipėdos uostą, Šiaulių oro uostą.
Bet tai yra lašas jūroje, palyginus su raketų sunaudojimo, keliamų grėsmių apimtimi Ukrainoje, kur veikia ir ilgojo nuotolio oro gynybos sistemos – Lietuva tokių neturi ir vargu ar pati išgalės turėti. Todėl ypač svarbu tokius pajėgumus, pavyzdžiui, „Patriot“ sistemas, Lietuvoje bent jau dislokuoti ir rotuoti. Tai nebūtų naujiena NATO, kurios šalys per Aljanso istoriją yra viena kitai padėjusios su tokių pajėgumų dislokavimu kitoje šalyje-narėje.
Lietuva turės galimybę smogti Maskvai?
Žinoma, padėtis nėra beviltiška, mat savo taikinių ratą netrukus, tikėtina, jau 2025-aisiais, Rusijai dar nespėjus atkurti savų pajėgumų, galės praplėsti ir Lietuva bei kitos Baltijos šalys. Ypač reikšmingi salvinės ugnies sistemų HIMARS įsigijimai Baltijos šalių situaciją keičia jei ne iš esmės, tai bent jau reikšmingai. Lietuva, Latvija ir Estija bendrai įsigys keliasdešimt tokių sistemų.
Karo Ukrainoje metu vos 20 iš JAV ukrainiečiams perduotų HIMARS sukūrė tokį legendinį efektą, kad ukrainiečiai ir HIMARS gaminančios „Lockheed Martin“ atstovai gali tik šypsotis. O rusai, atvirkščiai – iki šiol nesugebėjo sunaikinti nė vienos HIMARS sistemos, nors viešai gyrėsi, kad jau spėjo sunaikinti virš 50 tokių sistemų.
Tai, kad HIMARS gali iš maždaug 80 km smogti ypač taikliai rusų karių vadavietėms, amunicijos sandėliams, Rusijos pajėgoms tapo nemalonia staigmena, prieš kurią vieninteliu priešnuodžiu tapo taikinių atitraukimas toliau nuo efektyvaus HIMARS šūvio nuotolio.
Tačiau skirtingai nei Ukraina, Lietuva ir kitos Baltijos šalys įsigys ne tik pačias HIMARS su įprastomis ir GMLRS raketomis, bet ir ukrainiečių trokštamas ATACMS raketas.
Šių raketų šūvio nuotolis siekia 300 km ir jau vien tai reiškia, kad, pavyzdžiui, estai galėtų apšaudyti tiek Pskovo sritį, ten esančius raketinius dalinius, tiek Sankt Peterburgą, čia esančią laivyno vadavietę, kitus svarbius ar simbolinius objektus, pavyzdžiui, Putino rūmus. Lietuva galėtų padengti visa Kaliningrado sritį ir didžiąją dalį Baltarusijos, kur yra rusų karių bazės.
Juo labiau, kad HIMARS turi ir dar vieną Rusijos baimes keliančią potencialią funkciją, kuri nėra numatyta JAV Gynybos saugumo bendradarbiavimo agentūros dokumentuose, tačiau vėliau, pagal poreikius ir galimybes, teoriškai gali būti pridėta.
HIMARS nėra vien salvinės ugnies platforma – ji numatyta būsimajai ir jau išbandytai „Lockheed Martin“ raketai PrSM, kurios nominalus šūvio nuotolis siekia „daugiau nei 499 km“, realus – apie 800 km, tačiau spėjamas ir trokštamas – apie 1,5 tūkst. km.
JAV pajėgoms pamažu atsisakant ATACMS jų atsargos galės būti skirtos užsakovams, pavyzdžiui, Baltijos šalims, tačiau vien galimybė HIMARS naudoti PrSM raketas, t. y. paleidimo konteinerį užtaisyti ne viena ATACMS, o dviem PrSM raketomis, yra iškalbinga.
Pastarosios raketoms šiemet turėtų būti suteiktas vadinamasis išankstinio operacinio pajėgumo statusas, t.y. raketos vis dar bandomos, bet jau naudojamos ir pradedamos gaminti masiniu būdu. Įvertinus PrSM kol kas labiausiai tikėtiną maksimalų šūvio nuotolį, t.y. 800 km, lietuvių artileristai pirmą kartą nuo XVII a. turės galimybę tiesiogiai apšaudyti Maskvą.
Žinoma, tai tėra atgrasymo pajėgumas, kuris dar nė neegzistuoja – PrSM kol kas nėra numatyti šaudmenys lietuviškiems HIMARS, net jei kažkada bus.
O ir iki tokios situacijos, kai lietuviai turėtų galimybę bei ketinimą iš HIMARS apšaudyti Kremliaus bokštus dar labai toli, – to, tikėtina, niekada iš viso nebus. Kita vertus, karas Ukrainoje jau įrodė, kad jokie taikiniai pačioje Rusijoje nėra neliečiami: atakuotos Rusijos gilumoje strateginės aviacijos bazės, o netgi ant Maskvos pastatų stogų pasirodė oro gynybos sistemos „Pantsir“.
Tačiau vien tas faktas, kad lietuvių, latvių ir estų turimi HIMARS teoriškai galės apšaudyti Rusijos sostinę, sprendimo priėmimo centrą, Maskvai išmuš visus saugiklius ir sukurs savų dilemų.
O tada teks priimti sprendimus, ar tikrai verta net galvoti apie agresiją prieš Baltijos šalis. Tragiški apsiskaičiavimai puolant Ukrainą rodo, kad Kremlius yra pajėgus kartoti klaidas, bet nebūtinai tada, kai kyla grėsmė pačiam režimui.