„Sveikiname išrinktąjį JAV prezidentą Joe Bideną“, – viena po kitos identiškos žinutės savaitgalį pradėjo skrieti iš pasaulio valstybių, ypač Europos sostinių, tarp jų ir Vilniaus.
Vos keli pasaulio šalių lyderiai, pavyzdžiui, Slovėnijos premjeras paskubėjo su sveikinimais D. Trumpui, o dauguma sulaikę kvapą lyg sutartinai pasirinko saugiausią įmanomą momentą.
Vis dėlto net ir atsargiai palaukę, kol bus suskaičiuoti balsai Pensilvanijoje, kuri ir atnešė pergalę demokratų kandidatui į JAV prezidentus, europiečiai nelaukė galutinių rezultatų, dėl kurių, o tiksliau dėl pergalės teismuose pažadėjo kovoti D. Trumpo komanda, apkaltinusi varžovus sukčiavimu skaičiuojant balsus.
Taigi, formaliai taškas JAV rinkimuose nepadėtas, tačiau abejonių dėl to beveik nėra: galingiausiųjų pasaulio šalių lyderiai nesiuntinėtų sveikinimų J. Bidenui, jei būtų reali galimybė, kad viskas apsivers aukštyn kojomis – tai būtų ne šiaip dar viena tipinė 2020-siems staigmena, bet ir paliktų D. Trumpo varžovą sveikinusius lyderius kvailių vietoje.
Vis dėlto Europoje demonstratyvūs ir neslepiamą palengvėjimą rodantys sveikinimai, iš užančio traukiamos bendros nuotraukos su tuometiniu JAV senatoriumi, o vėliau ir JAV viceprezidentu J. Bidenu dabar rodo tik laikiną euforijos būseną, primenančią tuos viltingus 2008-uosius, kai tuometinį kandidatą Baracką Obamą būtent Europa sutiko kaip roko žvaigždę.
Tuomet nuo transatlantinių įtampu su George'u W.Bushu pavargę europiečiai viltingai žiūrėjo į būsimąjį JAV lyderį, o Nobelio komitetas 2009-ųjų spalį netgi avansu skyrė B. Obamai Taikos premiją. Bet greitai euforija atslūgo, B. Obama dar tų pačių metų rugsėjį nemaloniai nustebino Rytų ir Vidurio Europą, sustabdęs Priešraketinio gynybos skydo planus, o vėliau sumažino gynybos išlaidas ir iš Europos atitraukė didžiąją dalį pajėgų, prioritetą teikdamas Azijai. O europiečių palankumas JAV galiausiai ėmė blėsti dar iki D. Trumpo atėjimo, bet per pastaruosius 4 metus nusirito į tokias žemumas, kad J. Bidenui, o ir Europai tenka ypač sunkus uždavinys – atkurti transatlantinį pasitikėjimą, kam, kaip santuokai, kai išblėsta meilė, gali būti per vėlu.
Kongreso pančių ir dėmesio svarba
Optimizmo turėtų teikti paties J. Bideno pažadai atkurti pasitikėjimą – pirmiausiai pačiomis JAV. Neprognozuojamu elgesiu visus keturis metus tiek savo šalį, tiek sąjungininkus, tiek priešininkus šokdinęs, gluminęs, nemaloniai stebinęs, dažnai erzinęs ir piktinęs, o su retomis išimtimis džiuginęs D. Trumpas paliko nemenką pasitikėjimo deficitą. Tad vien jo varžovo išrinkimas teoriškai reikštų daugiau vilčių, kad nuo šiol, bent jau artimiausius 4 metus viskas bus kitaip.
Pats J. Bidenas tiesiogiai ar per atstovus jau neslėpė pažadų, kokių veiksmų pirmiausiai imtųsi, siekdamas atkurti pasitikėjimą: sugrąžinti JAV į Klimato taikos susitarimą bei atnaujinti JAV įsipareigojimus žlugusiame susitarime dėl Irano branduolinės programos. Abu šiuos susitarimus per pirmąją ir, panašu, kol kas vienintelę D. Trumpo kadenciją pavyko paversti niekiniais – bent jau žiūrint iš galingiausios pasaulio valstybės požiūrio taško, būtent respublikonui.
Bet čia slypi viena svarbi detalė, kurią mėgsta pabrėžti D. Trumpo nesėkmėje teigiamų momentų įžvelgti bandantys jo gerbėjai JAV ir užsienyje: J. Bideno administracija neturės stipraus mandato veikti, mat dalis sprendimų priklausys nuo JAV Kongreso. Atstovų rūmuose demokratai išsaugojo pranašumą, bet jį taip pat išsaugojo ir respublikonai dar svarbesniame Senate.
O jei daliai sprendimų reikia būtent Senato patvirtinimo, tikėtis priešininkų stovyklos palaikymo prieštaringai vertinamiems sprendimas prezidentui retai kada verta. Pavyzdžiui 2015-siais B. Obama rizikavo nepritarti susitarimui dėl Irano branduolinės programos be įpareigojančios Senato paramos, kur jis neturėjo palaikymo arba dėti tik savo parašą.
Pasirinkęs pastarąjį, kaip ir Paryžiaus klimato susitarimo atveju B. Obama savotiškai palengvino užduotį D. Trumpui, kai jis savavališkai pasitraukė iš minėtų susitarimų. Taip pat ir J. Bidenui būtų nesunku parašu apversti viską aukštyn kojomis, bet tikėtis Kongreso paramos, kaip ir laisvos prekybos sutarties atveju būtų sunku.
Ir tai – tik problemų ledkalnio viršūnė, mat J. Bideno laukia sprendimai dėl D. Trumpo 2016-ųjų kampanijos ašimi tapusios jau pradėtos sienos pasienyje su Meksika statybų, migracijos taisyklių pakeitimų, kai iš tėvų atimami vaikai, o kur dar susitarimų ir bendros įtampos su Kinija, Rusija klausimai, pavyzdžiui, žlungančios derybos dėl strateginės ginkluotės mažinimo sutarties (START), jau žlugusių susitarimų – „Atvirojo dangaus“ ( „Open skies“) ir Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF) gaivinimas, peržiūrėjimas arba numarinimas susitaikant su pasekmėmis.
Galiausiai Rytų, Vidurio ir Šiaurės Europos valstybėms, ypač Baltijos šalims svarbus J. Bideno požiūris dėl JAV įsipareigojimų gynybos ir saugumo srityje. Bent jau čia takoskyrų su Kongresu neturėtų būti – tradiciškai minėtoms Europos valstybėms būna palankūs svarbiausi žaidėjai bei komitetai tiek Senate, tiek Atstovų rūmuose.
Kalbant paprastai: vienintelis Baltijos šalių sprendimų priėmėjų bei formuotojų uždavinys – išlaikyti svarbiausių kongresmenų paramą, dėmesį bei supratimą. Per pastaruosius 4 metus smarkiai išaugęs ir ne be D. Trumpo pastangų į ginklavimosi varžybas orientuotas JAV gynybos biudžetas leido imtis palankių ar bent jau naujas, beprecedentines galimybes atveriančių iniciatyvų.
Ir nors, pavyzdžiui, Europos atgrasymo iniciatyva kilo dar B. Obamos valdymo laikais, po Rusijos invazijos į Krymą 2014-siais, tačiau būtent per pastaruosius kelerius metus ypač palankiai NATO, Baltijos šalių atžvilgiu nusiteikusių aukštų D. Trumpo administracijos ir Pentagono pareigūnų dėka sustiprintas dėmesys šiam projektui: vietoje pradinės 700 mln. dolerių sumos amerikiečių karių dislokavimui, pratyboms, išlaikymui ir kitoms reikmėms skirta per 6,5 mlrd. dolerių.
Baltijos šalių sostinėse mėgstama pabrėžti: jei B. Obama iš Europos išgabeno paskutiniuosius JAV tankus, tai D. Trumpas juos grąžino su trenksmu. Nesvarbu, kad daugelis tokių iniciatyvų nuopelnų priskiriama ne pačiam D. Trumpui, kurio keisti pareiškimai apie pasenusias NATO, skundai dėl finansavimo ir užuominos apie galimą pasitraukimą skaldė ir šiurpino europiečius.
Pats faktas, kad D. Trumpo valdymo laikais Europoje vėl buvo ne šiaip sustiprinti amerikiečių pajėgumai, bet ir be jokio naivumo apraiškų ar kitų iliuzijų blaiviai pažiūrėta į Rusiją bei stiprintas atgrasymas prieš ją tenkino kai kurias Europos šalis.
Net kai D. Trumpas aikštingai svaidėsi ultimatumais, kaltinimais ir priiminėjo vienašališkus sprendimus, ypač dėl JAV karių atitraukimo iš Vokietijos, Rytų ir Vidurio Europoje į tai žiūrėta ne kaip į grėsmę, o kaip į galimybę, siekiant pritraukti daugiau amerikiečių pas save.
Europinės strateginės autonomijos virusas
Ko bus verti J. Bideno pažadai atkurti tarpusavio pasitikėjimą su Europa, užtikrinti Baltijos šalių saugumą ir nemažinti Europos atgrasymo iniciatyvai lėšų (kaip darė D. Trumpo administracija vienašališkai atriekdama dalį lėšų sienos pasienyje su Meksika statyboms iš šios ir kitų programų, susijusių su JAV karinės infrastruktūros stiprinimu Europoje) dar anksti spėlioti.
Tai, kad J. Bidenas yra užsienio politikos ekspertas, neturi jokių iliuzijų dėl Rusijos ar Kinijos ir yra vertinamas kaip senas Baltijos šalių draugas, čia buvęs ir žinantis saugumo iššūkius nuteikia viltingai. Tačiau galiausiai daug ką lems prioritetai – tiek JAV, tiek Europos.
Būtent pastarojoje per 4 metus išryškėjęs nepasitenkinimas ne šiaip D. Trumpu, bet ir pačiomis JAV galiausiai atvedė prie takoskyrų, kurias jau vienaip ar kitaip išreiškė galingųjų Europos šalių lyderiai: bene radikaliausiai Europos strateginės autonomijos lyderystę stūmė prieš tai NATO mirtį konstatavęs Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuriam kol kas nepavyko užkrėsti savo revoliucinėmis idėjomis likusių, ypač Rytų ir Vidurio Europos šalių, netgi Vokietijos. Tiesa, pastarosios šalies kanclerė Angela Merkel prieš kelerius metus taip pat leido suprasti, kad nebegalima pasikliauti vien JAV ir Europa privalo imti savo likimą į savo rankas.
Tokius pačius žodžius, lyg mantrą dabar mėgsta kartoti daugelis Europą, kaip vieniningą ir stiprų geopolitinį žaidėją matančių Senojo žemyno politikų. Pavyzdžiui, Europos Parlamente, liberalas europarlamentaras Guy`us Verhofstadtas savo „Twitter“ paskyroje po JAV rinkimų rašė: „Kad ir kaip bepasibaigtų, ES turi imti savo likimą į savo rankas“.
Europa kol kas akivaizdžiai nesutaria, ką reiškia tas „ėmimas į savo rankas“, tai ypač išryškėja krizių metu, kai deklaruotos ambicijos bei vertybės susiduria su realybe ir nesugebama netgi sutarti dėl vieningos pozicijos sankcijų klausimais Europoje esantiems režimams.
Taip buvo Baltarusijos atveju, vienai ES narei blokavus klausimą dėl Aliaksandro Lukašenkos pasmerkimo, o kelioms tyliai pritarus. Kitas ryškus pavyzdys pastaruoju metu stebimas Vokietijoje, kuri, viena vertus, nėra sužavėta Paryžiaus lyderyste ir E. Macrono vizijomis Europai, bet kita vertus, turi savų problemų bei simboliškai visoje ES stebimų pasirinkimo kryžkelių.
Prieš pat JAV prezidento rinkimus, lapkričio 2-ąją „Politico“ pasirodė iki šiol vis dar įtakinga politike laikomos Vokietijos gynybos ministrės Annegret Kramp-Karrenbauer straipsnis „Europai vis dar reikia Amerikos: kad ir kas sėdės Baltuosiuose rūmuose, mes esame kartu“
Optimistiniame ir palankumu JAV spinduliuojančiame straipsnyje – retenybė šių laikų Vakarų Europos politikoje , pabrėžiama, kad JAV tebėra vilties, laisvės ir atvirumo šalis, su kuria verta palaikyti glaudžius transatlantinius santykius.
„Pasaulyje, kuriame didėja galių varžybos, vakarai pajėgs išlikti tvirti ir apgins savo interesus tol, kol išliks vieningi. Europa lieka priklausoma nuo JAV karinės galios apsaugos – tiek konvecinių, tiek branduolinių pajėgumų, bet ir JAV negalės nešti Vakarų vertybių vėliavos vienos“, – pabrėžė Annegret Kramp-Karrenbauer.
Ji pridūrė, kad antiamerikietiškos nuotaikos tiek jos gimtojoje Vokietijoje, tiek bendrai Europoje nėra naujiena, tačiau esą nėra priežasčių ir geresnės progos parodyti Vakarų priešininkams, kad Europos ir JAV vienybė niekur nedingo, kaip tik bendras laisvos prekybos susitarimas.
Be to, Annegret Kramp-Karrenbauer iliuzijomis pavadino Europos strateginės autonomijos idėjas, kurios turi liautis: Europa nebus pajėgi pakeisti Amerikos vaidmens, kaip saugumo garanto. O tai reiškia ir JAV branduolinio skėčio – keliose Europos šalyse, tarp jų ir Vokietijoje dislokuotų amerikiečių branduolinių bombų išlaikymą.
„Europa turi pademonstruoti, kad yra ne tik gavėja, bet ir davėja. Mes turime tai pripažinti, kad artimiausioje ateityje liksime priklausomi. Bet tuo pačiu metu turime suprasti, kad privalome išleisti daugiau ir daryti daugiau siekdami išlaikyti taiką, ginti laisvę, stiprinti mūsų vertybes“, – pridūrė Annegret Kramp-Karrenbauer.
Tokia retesnė ryškių Vokietijos politikų parama atrodytų stebinanti, jei ne kelios detalės. Pirmiausia pati Annegret Kramp-Karrenbauer, trumpinama, kaip AKK, dar neseniai laikyta kylančia Vokietijos politikos žvaigžde ir A. Merkel įpėdine tiek partijoje, tiek kanclerės pareigose.
Tačiau šių metų pradžioje AKK nuo tokių ambicijų galiausiai išsižadėjo – populiarumo, charizmos trūkumai ir Vokietijoje vyraujančios priešingos tendencijos rodo, kad AKK palinkėjimai Europos ir JAV santykiams nežinia ar išsipildys.
Juo labiau, kad po kelių dienų, t. y. jau praėjus JAV prezidento rinkimams tame pačiame „Politico“ pasirodė atsakomasis straipsnis į AKK mintis.
„Amerikietiškąją taiką“ arba „Pax Americana“ laidojanti atsakomojo straipsnio autorė – Vokietijos Žaliųjų partijos Europos reikalų lyderė ir buvusi G. Verhofstadto kolegė Briuselyje Franziska Brantner. Ji išdėstė visiškai priešingas ir Vakarų bei Pietų Europoje labiau vyraujančias mintis, kaip įsivaizduojami JAV ir ES santykiai.
„AKK teiginiai, kad Europa turi atsisakyti savo iliuzijų dėl strateginės autonomijos ir negalės pakeisti Amerikos, kaip saugumo garanto yra ne ttik desperatiška žinutė. Tai yra pavojingas kelias transatlantiniuose santykiuose ir saugumo politikoje, kuris pamina savimi pasitikinčią ES.
AKK ketinimai patikėti Europos saugumą išskirtinai amerikiečių rankoms yra nerealistiški ir neatsakingi“, – teigė F. Brantner , pažymėdama, kad E. Macronas ir A. Merkel jau esą įsipareigojo Europos strateginės autonomijos idėjai, o pasitikėti „Pax Americana“ – esą atgyvenusia idėja, paremta iliuzijomis. Ir tai nėra vienos eilinės Vokietijos Žaliųjų politikės pasvarstymai.
Kitaip, kai A. Merkel ir AKK krikščionys demokratai, Vokietijos žalieji kasmet stiprina savo pozicijas ir jau laikomi netolimos ateities valdančiaisiais šalyje.
Savo veiklą pradėję kaip radikalokas kairiųjų judėjimas dabar Vokietijos žalieji tapo rimta kairės-centro jėga, pajėgiančia atsverti tradiciškai stiprius, bet kasmet pozicijas vis prarandančius socialdemokratus. Kitų metų rudenį Vokietijos žalieji tikisi pergalės parlamento rinkimuose, o antiamerikietiška korta nepaisant to, kas sėdės Baltuosiuose rūmuose niekur nebus dingusi.
„Vietoje „pax Americana“ turėtume telkti dėmesį į ES stiprinimą. Žinome, kad ES negali apsiginti pati. Būtent todėl turėtume stiprinti ES. Negalime grandine susaistyti save prie NATO 2 proc. rodiklio.
Vietoje to, turėtume apibrėžti, kokie gynybos ir atgrasymo pajėgumai yra reikalingi, siekiant užtikrinti teritorinį integralumą“, – teigė F. Brantner, kuri per savo karjerą daug dėmesio skyrė žmogaus teisėms, ES užsienio politikai ir negailėjo kritikos kelioms JAV administracijoms, tarp jų ir B. Obamos.
Europos dilemos ir Bideno doktrina
Vis dėlto tokios nuostatos dėl Aljanso kertasi ne šiaip su deklaruotais pačios Vokietijos ir visos NATO tikslais siekti 2 proc. gynybos finansavimo – šis magiškas skaičius dažnai tapdavo bendros D. Trumpo kritikos iliustracija, kai JAV prezidentas pabrėždavo nepakankamą Europos šalių požiūrį į savo saugumą. Vis dėlto tokia JAV pozicija – pabrėžti 2 proc. BVP klausimą ir kritikuoti šių procentų gynybai neskiriančias šalis – ne D. Trumpo sugalvojimas.
Europos ir JAV susikirtimai lydėjo abi prezidento G. W. Busho kadencijas, o B. Obamos administracija tik dar labiau sustiprino kritiką Europai. Pavyzdžiui tuometinis JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas prieš dešimtmetį atvirai reiškė nusivylimą Europos šalimis, kurios neskyrė deramo dėmesio gynybai ir jau tada prognozavo krizę Aljansui.
„Turime būti realistais ir pakankamai drąsūs, kad pastovėtume už Europą, kuri gina savo vertybes ir veikia kaip liberalios demokratinės tvarkos garantas chaotiškame pasaulyje“, – tikino F. Brantner, pažymėdavo Europos suverenumą skaitmeninės, valiutos, užsienio politikos srityse.
Tačiau kitų sričių ir organizacijų, o ne NATO, gynybos ir 2 proc. akcentavimas neabejotinai bus įvertintas ir Vašingtone, kur izoliacionistinę D. Trumpo antrosios kadencijos politiką dabar pakeistų draugiškiau nusiteikęs J. Bidenas, tačiau ir jam, kai europiečiai taip kalba apie JAV, vargu ar kils noras atkurti tą pasitikėjimą su Europą, koks buvo anksčiau.
„Mes, europiečiai nebeturime galimybių būti priklausomi nuo JAV dėl mūsų saugumo poreikių. Ko Europai dabar reikia, tai ne dar daugiau priklausomybės nuo nepatikimo partnerio, bet daugiau Europos suverenumo“, – kalė F. Brantner. Kiek vėliau F. Brantner pripažino, jog ES sutartų su J. Bideno administracija klimato apsaugos, lygių sąlygų ir skaitmeninės industrijos klausimais. Tačiau ji taip pat pabrėžė, kad Europai svarbu rasti savo kelią.
Vis dėlto rasti kelią teks per duobes, mat ir J. Bidenas liks kritiškas Vokietijai tiek dėl gynybos finansavimo, tiek dėl „Nord Stream“ dujotiekio iš Rusijos. Tad bet kokie suartėjimo žingsniai su didžiosiomis Europos valstybėmis bus vertinami ne tik pagal jų elgesį, bet ir pagal JAV interesus, kuriuos J. Bidenas – kitaip, nei D. Trumpas, patyręs ir prognozuojamas politikas, jau yra apibrėžęs anksčiau, ką „The Atlantic“ apibūdino kaip Bideno doktrina.
Jos esmė yra nenaudoti jėgos, nebent tai pasvertas, vertas veiksmas ir jį galima palaikyti. J. Bideno doktrina taip pat paremta aljansais su sąjungininkais ir bendrais projektais, mat pasauliui besikeičiant Amerika negali veikti viena. Reaguojant į grėsmes J. Bidenas laikosi prioritetų ir proporcingumo kriterijų – terorizmas nebūtinai yra egzistencinė grėsmė JAV ir pasauliui, tačiau branduolinė grėsmė gali būti tokia. Ir galiausiai visa užsienio politika, anot J. Bideno, ypač stipriai paremta asmeniniais kontaktais.
„Visa užsienio politika yra loginė asmeninių santykių tąsa, turint mažiau informacijos“, – sykį yra pasakęs J. Bidenas, kuris 2008-2016 m. buvo ne šiaip JAV viceprezidentas, bet ir ypač svarbus B. Obamos administracijos žmogus, realiai atsakingas už svarbiausius susitarimus užsienio politikos klausimais.
Taigi, kiekvienas JAV doleris išleistas Europai gali būti svarbus, tačiau turi būti pasvertas, europiečių požiūriu – apgintas kone asmeniškai, nes tai yra kiekvienas JAV doleris neišleistas Azijos kryptimi, kuri JAV buvo ir lieka svarbesnės iššūkių prasme.
O kol Europoje stiprėja „strateginės autonomijos“ nuotaikos ir nepasitikėjimas JAV, tikėtis iš J. Bideno bendro palankumo vargu ar verta net ir ištikimiausiems JAV sąjungininkams, pavyzdžiui, Lenkijai.
Pastarąją šalį, kaip ir Vengriją ar Baltarusiją dar rinkimų kampanijos metu J. Bidenas tyčia ar netyčia savo kalboje priskyrė totalitariniams režimams dėl dešiniųjų valdomos Lenkijos prieštaringų sprendimų. Lenkijoje kilo politinė audra. Net ir jai nurimus per Lenkijos valstybinius kanalus J. Bideno pergalė rinkimuose tebuvo pažymėta ypač lakoniškai, ne kaip pirmo svarbumo įvykis, o Lenkijos vadovas Andrzejus Duda J. Bideną tepasveikino su „sėkminga kampanija“.
Glaudžius santykius su D. Trumpo administracija pastaraisiais mezgusi Lenkijos valdžia dabar gali tik spėlioti, kaip pakryps santykiai su demokrato valdomais Baltaisiais rūmais.
Praėjusį sykį 2009-siais Lenkijai spėlionės baigėsi šoku, kai nemalonaus JAV prezidento skambučio Lenkijos vadovai sulaukė rugsėjo 17-ąją, simboliškai ir istoriškai ypač jautrią dieną. Kita vertus, tai buvo įvertinta kaip B. Obamos, o ne J. Bideno klaida.
Būtent J. Bidenas buvo pasirinktas užglaistyti tuomet suaižėjusius santykius su Lenkija ir tai padarė sėkmingai – priešraketinės gynybos skydo elementai Lenkijoje vis tiek atsirado. 2014-siais, kilus saugumo krizei Europoje dėl Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos būtent J. Bidenas ėmėsi iniciatyvos „nuraminti“ sąjungininkus Europoje. Tų metų kovą jis atvyko į Lietuvą, kur susitiko su Lietuvos ir Latvijos vadovais. Po mėnesio Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo pirmą kartą dislokuoti amerikiečių sausumos pajėgų kariai. Jie rotavosi, jų skaičius kito, bet jie čia liko iki šiol.