Ukrainos karių iš okupantų išvaduotą Balaklėjos miestą ir Charkivą teskiria 90 kilometrų, tačiau kelionė traukiniu užtrunka ištisas tris valandas.
Autobusai kol kas nekursuoja, o nuosavu automobiliu tektų važiuoti dvigubai ilgiau – dėl bombų išmuštų duobių, sugriautų tiltų belieka aplinkkeliai, be to, laiką gaišina dažni patikros postai.
Balaklėja šiame kare buvo tapusi svarbia strategine vieta, ir dėl jos visą laiką vyko nuožmios kovos, o ilgam šiame mieste įsitvirtinus okupantams, vietos gyventojai patyrė didžiulius sukrėtimus.
Abiem kariuomenėms Balaklėja buvo reikšminga ir tuo, jog čia – didžiuliai Ukrainos kariuomenės artilerijos šaudmenų sandėliai. Šalia miesto esančiuose miškuose fronto apkasus išsikasė abi kariuomenės ir virš civilių galvų kasdien skraidė bombos.
Mirtis po kojomis
Labiausiai nuo sprogimų per okupaciją nukentėjo Naftininkų kaimelis – kraštutinis Balaklėjos mikrorajonas, nuo centro nutolęs apie penkis kilometrus.
Naftininkų kaimelio vardas mikrorajonui suteiktas dėl prieš penkis dešimtmečius čia iškilusių keturaukščių namų naftos bazės darbuotojams.
Sovietmečiu didžiausiu darbdaviu Balaklėjoje buvo cemento fabrikas, vienas didžiausių Europoje. Prieš kelis dešimtmečius netekus Rusijos rinkos, fabrikas užsidarė, tačiau karo išvakarėse vėl buvo gaivinamas.
Nuo geležinkelio stoties iki už pusantro kilometro esančio Naftininkų mikrorajono tenka kulniuoti pėsčiomis plentu – miesto autobusai dar nekursuoja.
Pakeliui susipažįstu su šio mikrorajono gyventoju 42-ejų Sergejumi, grįžusiu į gimtąjį miestą po penkių mėnesių, praleistų Lenkijoje.
Kaip ir dauguma ukrainiečių, jis vengia viešinti pavardę – prisibijojo, jog okupantai gali grįžti ir atkeršyti.
Sergejus perspėjo jokiu būdu neiti kelkraščio žolynais, mat juose gali būti minų. Nuo vienos iš jų neseniai žuvo Sergejaus bendradarbis.
Abu dirbo elektrikais miesto įmonėje, abu buvo per Rusiją, Latviją ir Lietuvą pabėgę į Lenkiją, tačiau gimtinėn kolega grįžo savaite anksčiau.
„Jam tai buvo pirma darbo diena. Su kolegomis tą rytą turėjo atstatinėti pamiškėje nutrauktą elektros liniją. Darbuotojų priekyje ėjęs išminuotojas nepastebėjo aukštose žolėse minos ir užmynė. Sprogimas jį sunkiai sužeidė, o skeveldra perskrodė plaučius ir užmušė mano kolegą“, – ašaros ištrykšta Sergejui.
Laukia nemokamo maisto
Pakeliui į Naftininkų mikrorajoną ant daugumos elektros stulpų kabo nutrūkę laidai, kas pusšimtį metrų žioji bombų išmuštos duobės. Kelkraštyje matyti paliktos sudegusios karinės mašinos.
Prie vienos autobusų stotelės matau susirinkusius keliasdešimt žmonių, dauguma pensininkai. Vienas jų paaiškina, jog kas rytą čia ateinantys tikėdamiesi humanitarinio maisto krovinio.
Pasak vietinių, maisto sočiai jiems buvo gabenama pirmą savaitę po Balaklėjos išvadavimo, o dabar jau penkias dienas paramos nebesulaukia.
„Mūsų mikrorajonas per okupaciją nukentėjo labiausiai“, – atsidūsta Taisia prisistačiusi moteris.
Ji pasakoja esanti 62 metų pensininkė, keturiasdešimt metų išdirbo istorijos mokytoja šalia esančioje mokykloje. Anot Taisios, dauguma jaunų ar turtingesnių žmonių dar karo pradžioje išvyko, o čia likę draugiškai prižiūri jų butus.
Mokytoja džiaugėsi, kad jos dukra su vaikais pabėgo į Estiją ir išvengė baisių sukrėtimų. Pati Taisia nesiryžo bėgti – pasiligojusi, o ir nenorėjo palikti buto.
Maisto laukiančios kitos pensininkės irgi viena per kitą pasakojo nenorėjusios apleisti namų ir vylėsi, kad okupantai civiliams nieko blogo nedarys.
Grobė, ką pavežė
Apie tai, ką teko iškentėti, ukrainiečiai pasakoja šykščiai ir tik anonimiškai. Labiausiai norėtųsi viską pamiršti, bet Balaklėjos žmonėms dabar turbūt sunkiau prisiminti taiką nei karą.
„Okupantai mūsų mieste jautėsi šeimininkais, gatvėje stabdė ir atiminėjo automobilius, ant jų pakeisdavo numerius ir užpaišydavo raidę „Z“. Atėję į namus grobė, ką galėjo panešti: televizorius, telefonus, mikrobanges, net baldus atimdavo ir išveždavo. Radę telefone nepatikusias žinutes, sudaužydavo telefoną. Visus kvietė į tardymus, o kai kuriuos vyrus vežė į policijos rūsį, kur kankino“, – pasakojo humanitarinės pagalbos laukiantys Balaklėjos žmonės.
Viena moteris pasisakė gyvenanti gretimame Barčovkos kaime, kuriame bazavosi grupė čečėnų. Jų vadas daužė kumščiais, spardė vyrus dėl menkiausių smulkmenų ir priekabiavo prie moterų.
„Kaime žmonės kuždasi, kad tris mūsiškes jisai išprievartavo. Čečėnas kibo prie visų jaunų moterų. Kai nuvedžiau tardyti savo ligotą tėvą, kalbino tapti meiluže. Sakė, padovanos mašiną ir naują televizorių. Tuos daiktus atėmė iš mūsų žmonių“, – pasakojo trisdešimtmetė.
Bijo žiemos
Balaklėjos ir jos apylinkių žmonės, iki išvaduojant Ukrainos kariams, gyveno siaube, be maisto, be pinigų.
Nors pensijas valstybė pervesdavo, tačiau bankams užsidarius ir neveikiant bankomatams išgryninti pinigų nebuvo jokios galimybės.
Visame Naftininkų mikrorajone veikė tik viena parduotuvė, kurios savininkas nepabūgo rizikuoti ir per apšaudymus atsiveždavo prekes iš didesnių okupuotų miestų.
Maistą jis pardavinėjo brangiai, tačiau prie parduotuvės stovėdavo kelis šimtus metrų nutįsusios eilės, apsipirkti eidavo žmonės iš visų aplinkinių kaimų. Penkiasdešimt metrų spinduliu aplink parduotuvę nukrito net septyni sprogmenys, parduotuvės sienos nuklotos skeveldrų, tačiau tik kartą buvo nesunkiai sužeisti du pirkėjai.
Labiausiai miestą sukrėtė tragedija prie mokyklos.
„Mes labai norėjome susisiekti su saviškiais. Sužinoję, kad ant kalvelės prie mokyklos kartais veikia telefono ryšys, ten būriuodavomės. Kartą okupantai ant susirinkusių žmonių numetė bombą. Vienam vyrui nutraukė galvą“, – pasakojo Balaklėjoje gyvenantis Andrejus.
Anot jo, miestui likus be elektros ir dujų, maistą gyventojai draugiškai gamindavosi kiemuose ant laužų.
„Labai bijau artėjančios žiemos, nes valdžia sako, kad šildymą tieks tik tiems namams, kurių langai įstiklinti ar užkalti fanera. Mano aštuonių butų name likau tik aš su neįgaliu tėvu, o visi langai name išdužę“, – išgyveno kita balaklėjiškė, 56-erių Lena, buvusi medicinos sesuo.
Per karą jai labai pasisekė – aštuntą valandą atsikėlus ir nuėjus į virtuvę, kieme sprogo bomba, o viena į butą įlėkusi skeveldra pataikė tiesiai į sofą, kur ji miegojo.
Keli Balaklėjos Naftininkų mikrorajone sutikti žmonės, išgirdę, kad esu žurnalistas, pakvietė į svečius arbatos – taip norėjo pasidalyti skaudžiais okupacijos prisiminimais.
Prieš grįždamas traukiniu į Charkivą prisiskyniau laukų gėlių ir nunešiau padėti ant Naftininkų kaimelio pakraštyje šviežiai supilto kapo. Jame neseniai palaidoti penki ukrainiečiai kariai.
Vietos žmonės pasakojo, jog kariai žuvo rugsėjo septintą dieną per prasidėjusią pergalingą Ukrainos armijos ataką, kai į jų mašiną pataikė okupantų tanko šūvis.
Ant jų kapo pastatytas medinis kryžius, į jį atremta nedidelė lentelė su žuvusiųjų vardais ar slapyvardžiais – Fartunas, Maka, Enotas, Naujasis, Svobodianas.