Kaip tik tokia padėtis šiuo metu yra Ukrainoje, kurioje du trečdaliai gyventojų kalba gimtąja ukrainiečių kalba, vienas šeštadalis yra rusiškai kalbantys ukrainiečiai ir tokią pat populiacijos dalį sudaro rusai.
Tokias paraleles brėžia Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesorius Zenonas Norkus, kurio teigimu, pagrindinė šiuolaikinės Ukrainos demokratijos bėda – nebaigtas tautos kūrimasis.
„Gal dar geriau – įsivaizduokite, kad teritorija, kurioje lenkiškai kalbantieji sudaro daugumą, apima ne du šiuolaikinės Lietuvos rajonus, bet vieną trečdalį. Kitą trečdalį sudaro mišrios teritorijos (kokios buvo apie Kėdainius apie 1920 m.) ir tik viename trečdalyje dauguma yra „tvirti“ lietuviai. Noriu pasakyti, kad šiuolaikinė Ukraina labiau panaši į Lietuvą, kokia ji buvo apie 1918-1922 m., o ne į dabartinę Lietuvą“, - sako mokslininkas.
Jo nuomone, pagrindinė bėda, kad Ukrainos istorijoje nebuvo to, kas Lietuvoje buvo tarpukario nepriklausomybės dvidešimtmetis, kai tapome modernia tauta.
„Tai ir yra esminis skirtumas – ne vien tarp Lietuvos ir Ukrainos, bet ir tarp Lietuvos ir Baltarusijos bei kitų buvusių sovietinių respublikų“, - sako Z. Norkus, kuris taip pat teigia manantis, jog Baltarusijoje taip pat bus Maidanas po kitų prezidento ar parlamento rinkimų, nes „Aleksandras Lukašenka tik mirtingasis, o jo režimas neišgyventų po provakarietiškoms jėgoms pergalingo Maidano Raudonojoje aikštėje“.
Padalinta Ukraina
Kaip straipsnyje „Ukraina prieš Oranžinę revoliuciją ir po jos: demokratizacijos ir euroatlantinės integracijos perspektyvos“ rašo Raimundas Lopata ir Vladas Sirutavičius, Ukrainoje galima išskirti keletą regionų.
Antrą regioną sudaro Kijevas ir šalies centrinė dalis, kur ketvirtadalis gyventojų yra rusakalbiai, tačiau vyrauja ukrainiečiai.
Trečias išskiriamas regionas – Rytų Ukraina su Charkovu ir Donecku, kur vyrauja rusai, pripažįstantys Maskvos patriarchato valdžią.
Kaip žinoma, Ukrainoje absoliuti gyventojų dauguma yra stačiatikiai, tačiau vieni jų paklūsta Kijevo patriarchui Filaretui, kiti – Maskvos ir visos Rusijos patriarchui Kirilui, treti – autokefalinei stačiatikių cerkvei, kuri nepaklūsta nei Kijevo, nei Maskvos patriarchatui.
Ukrainoje taip pat galima išskirti ir specifinius regionus: Užkarpatę, Bukoviną ir Krymą. Šalies Pietuose jaučiama stipri islamiškosios civilizacijos įtaka.
Kaip formavosi ukrainiečių tauta?
Dabartinėje Ukrainos teritorijoje IX amžiuje susiformavo pirmoji Rytų slavų valstybė Kijevo Rusia su sostine Kijeve. 988 m. Kijevo kunigaikštis Volodymyras priėmė krikštą iš Bizantijos imperijos.
XIII amžiuje Kijevo Rusia kentėjo dėl totorių antpuolių, todėl valstybingumo centras persikėlė į Haličo-Voluinės arba Galicijos-Voluinės kunigaikštystę, kuri vėliau nusilpo: Haličas arba Galicija buvo prijungtas prie Lenkijos, Voluinė – prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK). Po Liublino unijos dauguma dabartinės Ukrainos žemių atiteko bendrai Abiejų Tautų Respublikai.
1648 m. kilo didžiulis kazokų sukilimas prieš Abiejų Tautų Respubliką, vadovaujamas Bogdano Chmelnickio. Sukilimai baigėsi tuo, kad kazokai metėsi į Rusijos glėbį ir pagal Pereslavlio taikos sutartį kairiakrantė Ukraina buvo prijungta prie Rusijos.
Rusijos imperijai regione sustiprėjus Abiejų Tautų Respublika galiausiai buvo padalinta: didžioji dalis ukrainietiškų žemių atiteko Rusijos imperijai, Galicija – Austrijai.
Rusijos imperija ukrainietiškose žemėse vykdė rusifikacijos politiką. Didžioji ukrainietiškų žemių dalis Rusijos imperijos globai priklausė nuo 1793 m. iki 1917 m., kai Ukraina trumpam tapo nepriklausoma. Tačiau beveik iškart ukrainietiškos žemės buvo padalintos: Galicija ir Voluinė teko Lenkijai, Užkarpatė – Čekoslovakijai, Besarabija ir Bukovina – Rumunijai, likusi dalis – sovietams.
1932-1933 m. sovietams priklausiusioje Ukrainos dalyje J. Stalinas vykdė Holodomorą – tai yra dirbtinai sukėlė badą, kurio metu žuvo nuo 4 iki 10 mln. ukrainiečių. Į mirusių ukrainiečių gyvenamas vietas buvo perkelta gyventojų iš Rusijos ir Baltarusijos, nors profesorius Z. Norkus teigia, kad Holodomoras iš esmės nepakeitė tautinės Ukrainos sudėties, tačiau tautinei sudėčiai įtakos turėjo rusifikacija.
Vakarų Ukraina į Sovietų Sąjungos sudėtį pateko 1939 m. Krymą Ukrainai Nikita Chruščiovas perdavė 1954 m.
Maidano dvasia gimė Zaporožės kazokų stovyklose
Kalbėdamas apie etnokultūrinę Ukrainos padėtį Z. Norkus pabrėžia, jog situacija Ukrainoje šiuo metu yra net sudėtingesnė nei būtų buvusi 1920-1926 m. Lietuvoje, jeigu mūsų šalis būtų per stebuklą išsaugojusi Vilnių ir gavusi teritorijas pagal 1920 m. sutartį su Maskva, o paskui dar ir prisijungusi Klaipėdos kraštą.
Užtenka įsivaizduoti, kaip būtų atrodęs tuometinės Lietuvos Seimas, kur apie pusę atstovų būtų sudarę nelietuviškų ar „kitaip lietuviškų“ regionų atstovai iš Lydos, Gardino, Ašmenos ir kitų apskričių? Pasak Z. Norkaus, kaip tik taip yra šiuolaikinėje Ukrainoje.
„Išskyrus vakarinę (Haličas, Voluinė, iš dalies Podolė) ir šiaurinę (Kijevo ir Černigovo žemės) Ukrainos dalis, dabartinė šalies teritorija iki pat XVIII amžiaus niekada nebuvo ištisai sėsliai apgyvendinta. Stepės prie Juodosios, Azovo jūros ir miškastepės tarp Dniepro ir Dono nuo senovės skitų laikų buvo viena kitą keitusių klajoklių tautų gyvenamasis arealas. Viena jų – totoriai – nuo XIII a. pusiau sėsliai įsikūrė Kryme, o nuo XIV amžiaus tapo islamo civilizacijos forpostu“, - sakė Z. Norkus.
Pasak pašnekovo, LDK valdžia dabartinėse Ukrainos žemėse pasibaigė 1569 m., kai Liublino unijos išvakarėse Žygimantas Augustas prie Lenkijos karalystės prijungė Voluinės, Kijevo, Braclavo vaivadijas. Haličą Lenkijos karalystė prisijungė dar XIV amžiuje.
„Kada atsirado ukrainiečių tauta – tai karštų diskusijų objektas, į kurias nedrįstu įsivelti. Tik teigčiau, kad apie politinės ukrainiečių tautos pradžią vargu ar galima kalbėti iki XVII amžiau, kai dėl bajorystės teisių pradėjo kovoti kazokai – Lenkijos sienas nuo totorių gynę kariškiai raiteliai. Pasakysiu nemoksliškai, kad būtent Zaporožės kazokų laisvūnų stovyklose gimė ta ukrainiečių „tautos dvasia“, kurios gyvą raišką dabar matome, televizorių ekranuose stebėdami Maidano stichiją“, - teigia Vilniaus universiteto profesorius.
Z. Norkus pasakoja, kad jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės politiniam elitui nepakako politinės valios ir įžvalgumo pertvarkyti Abiejų Tautų Respublikos į Trijų Tautų Respubliką, trečia lygiateise tauta pripažįstant stačiatikius kazokus (ukrainiečius), todėl jiems beliko pulti į Maskvos glėbį.
Jo pasakojimu, XVIII amžiuje sustiprėjusi Rusija taip pat sunaikino Krymo chanatą, o į pradėtas apgyvendinti stepes ėmė keltis žemdirbiai iš ukrainietiškų ir rusiškų žemių.
„Tas pats vyko, XIX amžiaus antroje pusėje Rytų Ukrainoje pradėjus kurtis pramoniniam rajonui, žinomam „Donbaso“ pavadinimu“, - sakė Z. Norkus.
Rusifikacijos nebuvo tik 10 metų
„Todėl tautinis ukrainiečių sąjūdis užgimė Austrijos nuo 1772 m. valdomose Haličo žemėse (Ukrainos „Suvalkijoje"), kur jo didžiausias priešininkas buvo lenkų arba sulenkėję žemvaldžiai, kurie vykdė dar aršesnę polonizaciją negu Lietuvoje. 1918-1919 m. Haliče susikūrė Vakarų Ukrainos respublika, kuriai, skirtingai nuo Lietuvos, nepavyko apsiginti nuo Lenkijos. Galiausiai Ukrainos žemes 1920 m. Rygos taikos sutartimi pasidalijo Lenkija ir Sovietų Sąjunga“, - teigia Z. Norkus.
Jo teigimu, sovietinėje Ukrainoje komunistinis režimas siekė remtis iš vietinių darbininkų ir valstiečių sukurtu elitu, todėl iki maždaug 1930 m. Ukrainoje buvo vykdoma ukrainizacijos politika. Taip buvo elgiamasi todėl, kad sovietai į savo pusę norėjo patraukti vakarų ukrainiečius, kuriuos, labiau nei lietuvius Vilniaus krašte, engė Lenkija.
Tuo tarpu rusiškas Krymas Ukrainai buvo „padovanotas“ 1954 m., švenčiant 300 metų Ukrainos prisijungimo prie Maskvos valstybės jubiliejų, nors, pasak Z. Norkaus, tuo metu Kremliaus valdovai net sapnuoti nesapnavo, kad jau po 37 metų Ukraina taps nepriklausoma valstybe.
„Taigi, tik 1920-1930 m. tose dabartinės Ukrainos teritorijose, kurios nuo XVII amžiaus buvo Maskvos valdžioje, nebuvo vykdoma rusifikacija. Ji negalėjo likti be pasekmių“, - teigia mokslininkas.
Tautos formavimasis nebaigtas
Z. Norkus sako, kad visos paminėtos istorinės priežastys lėmė, jog ukrainiečių, kaip politinės tautos, formavimasis yra nebaigtas – kaip ir kitose buvusiose sovietinėse respublikose.
Tačiau, pasak Z. Norkaus, tarp buvusių sovietinių respublikų ir Ukrainos yra esminis skirtumas – ukrainiečiai turi savo Pjemontą, tai yra Haličo-Voluinės regioną, kuriame formavosi jų tautiškumas.
„Maidano įvykiuose atpažįstama ne tik laisvūniška Zaporožės Siečės kazokų dvasia. Galima nujausti veikiant ir gerai organizuotą, disciplinuotą bei užkonspiruotą jėgą, kurią su Vakarų Ukrainoje veikusios Ukrainos sukilėlių armijos tradicija sieja kur kas glaudesnis ryšys, negu tas, kuris pačius radikaliausius Lietuvos Sąjūdžio aktyvistus1989-1991 m. siejo su pokario laikų Lietuvos pasipriešinimo sąjūdžiu. 1989-1991 m. vieningai ėjome gandiškuoju nesmurtinio pasipriešinimo keliu. Maidanas yra kitoks“, - sako Z. Norkus.
Kaip žinoma, Vakarų Ukrainoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu veikė Stepano Banderos ir kitų bendražygių vadovaujama Ukrainos nacionalistų organizacija, kurios tikslas buvo nepriklausomos Ukrainos įkūrimas.
Patarimas, kur ieškoti „gatavo recepto“ Ukrainai
Kalbėdamas apie receptus Ukrainai Z. Norkus pabrėžė, kad vienas iš galimų variantų – Ukrainos transformacija į federacinę ar net konfederacinę valstybę, kokia yra Šveicarija.
„Aš labai patarčiau susirasti ir išstudijuoti 1921 m. Vilniaus klausimui spręsti Belgijos atstovo Tautų Sąjungoje Pauliaus Hymanso parengtą projektą, kuris istorikų taip ir vadinamas – Hymanso projektu. (…) Ten galima rasti gatavą receptą, kaip galima būtų demokratiškai išspręsti porevoliucines Ukrainos teritorinio vientisumo problemas. Tik galbūt kantonų galėtų būti daugiau, nes į atskirą valstybingumą pretenduoja ir Užkarpatės Ukraina, o ir Krymas, vargu ar sutiks būti tik Charkovo (ar Donecko) kantono dalimi“, - teigė Z. Norkus.