Andrijus sutiko papasakoti, ką jam teko išgyventi ginant savo mylimą miestą ir patekus į rusų nelaisvę.
Esu iš Mariupolio. Ten gimiau ir užaugau. Iki karo dirbau uoste, o 2021 metais nutariau tapti pasieniečiu, kaip ir mano tėtis, nes situacija šalyje tapo įtempta. Tuomet pagalvojau, kad reikia ruoštis ir būti pasirengus, jei tektų ginti tėvynę. Pasirašiau kontraktą, praėjau mokymus, ir po penkių mėnesių prasidėjo karas.
Vasario 24 d., kai viskas prasidėjo, taip pat buvau Mariupolyje. Paskelbus oro pavojų, mūsų vadas pasakė: „Vyrai, eisime iki galo. Miesto neatiduosime. Yra įsakymas iš Aukščiausiosios Rados ir Ukrainos prezidento ginti mūsų šalį, savo miestus.“ Mes iki paskutinės dienos kovėmės, kiek galėjome.
Paskui gavome nurodymą kelioms dienoms pasitraukti iš Mariupolio, kad suklaidintume priešą ir jie galvotų, kad galės lengvai paimti miestą. Bet mes sugrįžome ir sustiprinome savo pozicijas, o rusai galvojo, kad kariškių mieste nėra ir pakliuvo į pasalą. Taip jie patyrė pralaimėjimą.
Tačiau vėliau, kovo 2–3 dienomis, Mariupolį jie stipriai apsupo. Rusų kariai greitai pasiekė miestą, mes tai matėme ir girdėjome. O jau nuo kovo 6 d. į Mariupolį nebebuvo galima įvažiuoti. Visi keliai buvo užblokuoti ir mes atsidūrėme žiede. Nors mūsų vyrų nuotaika buvo kovinga ir ryžtinga, supratome, kad išsiveržti iš apsupties bus labai sudėtinga.
Iš pradžių mums pakako amunicijos atsargų, bet situacija kasdien darėsi vis sudėtingesnė – mus vis labiau atakavo, buvo vykdomi intensyvūs oro antskrydžiai. Jų metu buvo sunaikinta mūsų priešlėktuvinė gynyba. Rusų lėktuvai bombomis tiesiog naikino miestą. Jie nežiūrėjo, kur sprogdina – taikėsi ir į ligonines, ir į mokyklas, vaikų darželius, gyvenamųjų namų kvartalus. Deja, bet Mariupolyje sugriauta apie 80 proc. visų pastatų. Pusę milijono gyventojų turėjęs miestas liko be namų, be infrastruktūros, vandens, elektros.
Kovo 12 dieną nutariau aplankyti savo močiutę, kuri taip pat gyvena Mariupolyje. Atvažiavęs prie namo pamačiau, kad jis sudegęs, kaip ir šalia buvęs garažas. Jame buvau įsirengęs savo parduotuvėlę. Žodžiu, iš namų nebuvo nieko likę. Ėmiau ieškoti močiutės rūsyje, bet ten jos neradau, tik paliktus jos daiktus. Nuėjau ieškoti kaimynų. Vieną sutikau kieme. Klausiu: „Kur mano močiutė?“ O jis sako: „Ji išgyveno, dabar ji apsistojo pas kitą kaimyną.“
Nuėjęs pas kitą kaimyną sužinojau, kad tą rytą mano uošvis ją išvežė į saugesnę vietą. Pajutau palengvėjimą, kad ji sveika ir gyva. Teko paleisti savo šuniuką ir dvi kates į laisvę, nes nebebuvo, kam jais rūpintis.
Grįžau į gamyklą ir tęsėme miesto gynybą. Kasdien situacija vis blogėjo. Sparčiai seko amunicijos, maisto ir vandens rezervai. Nors mūsų pajėgos bandė sraigtasparniais perduoti mums atsargų, išgabenti sužeistuosius, tai pavyko vos keletą kartų. Visi kiti bandymai mus pasiekti buvo nesėkmingi, nes rusai numušdavo mūsų sraigtasparnius.
Supratome, jog pagalba mūsų niekaip nepasieks – tai buvo pats sunkiausias metas. Turėjome išgyventi, kaip išmanėme. Kai kurie mūsų vaikinai, kai jau vandens beveik neturėjo, bandė jo prisileisti iš radiatorių, rinko ir tirpdė sniegą. Teko gerti ir valgyti tai, ką turėjome, – nešvarų vandenį, neapdorotą maistą. Per paskutines penkias dienas, kurias praleidome Mariupolyje, kasdien gaudavome po 150 gramų ryžių. Tokia buvo mūsų visos dienos maisto norma. Buvo labai sunku, nes turėjome kovoti, laikyti gynybines pozicijas. Net labai patyrę kariai gali ištverti tokiomis sąlygomis savaitę, dvi. O tuomet paprasčiausiai nebeturi jėgų. Nepaisant to, mes laikėmės, padėjome vieni kitiems. Mūsų buvo 70 vyrų. Gynėme tam tikrą gamyklos teritoriją, kad į ją nepatektų okupantai.
Mariupolyje yra 3 metalurgijos gamyklos: Azovstalio, Azovmaš ir Iljičiaus. Iš pradžių buvau Azovmaš gamykloje, kuri yra mažesnė, dalis jos jau neveikė, o paskui – Iljičiaus.
Kasdien situacija Mariupolyje darėsi vis sudėtingesnė. Vieną dieną, grįžtant iš gynybinių pozicijų Azovmaš gamykloje, mus apšaudė ir aš buvau sužeistas. Nukritau ant žemės. Kulkos sužeidė mano koją.
Gamykloje buvo įrengta ligoninė su reikiama įranga, čia dirbo profesionalūs medikai. Tačiau tuomet, kai prasidėjo intensyvios miesto atakos, ligoninė buvo perkelta į bunkerį.
Tą dieną, kai mane sužeidė, situacija buvo itin sudėtinga, rusai be perstojo atakavo. Mane turėjo nuvežti iki ligoninės, tačiau mašina su mano gelbėtojais buvo apšaudyta. Per raciją man pranešė, kad pats bandyčiau pasiekti ligoninę. Mėginome nusigauti iki mašinos kieme. Iš kojos stipriai bėgo kraujas. Draugai suveržė ją tvarsčiu ir ant rankų bandė mane nutempti iki mašinos. Kaip tik tuo metu mus vėl apšaudė iš minosvaidžio. Išdužo automobilio stiklai ir jis nebeužsivedė. Tada turėjome mėginti nueiti iki kitos mašinos, kuri buvo dar toliau. Ją pasiekti buvo labai sunku, pasiramsčiuojant viena koja, vis prarandant sąmonę.
Šiaip ne taip pasiekėme ligoninę, kur man suteikė pirmąją pagalbą. Čia prabuvau porą dienų. O tuomet prasidėjo intensyvūs oro antskrydžiai. Nuo kovo iki balandžio mėnesio kasdien ant Mariupolio buvo numetama nuo 20 iki 120 bombų. Atrodė, kad rusų amunicijos ištekliai beribiai. Jie netaupė raketų, galėjo į tą pačią vietą numesti ir dvi, ir tris. Kai ligoninė pasidarė nuolatinių atakų taikiniu, mums pranešė, kad mėginsime prasiveržti. Tuo metu ligoninėje buvo 300 sužeistų žmonių. Juos visus reikėjo evakuoti į saugesnę vietą, tuo labiau, kad ir maisto, ir medikamentų atsargos beveik išseko. Todėl mūsų vadai priėmė sprendimą mėginti išsiveržti ir visus išgabenti link Zaporižios.
Visus gulinčius sužeistuosius įkėlė į vieną sunkvežimį. Kokias penkias valandas naktį važiavome po gamyklos teritoriją, buvome nuolat apšaudomi, virš galvos matėme rusų lėktuvus. Nesupratome, kur važiuojame. Paryčiais pamatėme, kad esame šalia kažkokio angaro. Įvažiavome į jį, tuomet paklausiau, kas nutiko, kodėl nevažiuojame toliau? Mums atsakė, kad mūsų koloną su 300–400 žmonių, važiavusių priekyje, visiškai sunaikino. Jie pakliuvo į pasalą, kurioje jau laukė rusai. Todėl mums teko ieškoti priedangos, kurioje praleidome porą dienų.
Tačiau rusų puolimas nesiliovė. Pastatas, kur slėpėmės, buvo atakuojamas iš oro, kol buvo visai sugriautas, iš po griuvėsių matėme dangų. Vadai pranešė, kad esame visiškai apsupti. Už 20–30 metrų nuo mūsų pastato jau girdėjome automatų šūvius. Tuomet vadas mums liepė surašyti savo vardus, pavardes, amžių, savo dalinio pavadinimą. Pasakė, kad kitos išeities nebėra. Arba mus užmėtys bombomis ir sunaikins, arba turime pasiduoti į nelaisvę ir taip galbūt pavyks išsaugoti gyvybes, o ateityje gal būsime iškeisti į rusų belaisvius.
Visi surašėme savo vardus, pavardes. Daugiau kaip 2,5 tūkst. mūsų karių pasidavė į nelaisvę. Mus visus iš Azovmašo ir Iljičiaus (tai aš jau sužinojau vėliau) nuvežė į Jelenovką, maždaug 20 km nuo Donecko.
Vėliau, gegužės 17 d., pasidavė ir Azovstalio gynėjai, jų taip pat buvo daugiau kaip 2 tūkst. karių. Rusai į nelaisvę paėmė labai daug žmonių iš Mariupolio, ne tik karių, bet ir civilių, kad galėtų juos iškeisti į savo belaisvius artileristus, tankistus, karininkus, o mainais grąžinti mūsų civilius gyventojus.
Nelaisvėje su mumis elgėsi siaubingai. Žmones mušė, beveik nedavė maisto. Rusai nesitikėjo, kad mūsų bus tiek daug. Įsivaizduokite, kai jiems reikėjo duoti vandens ir maisto 500 žmonių. Kitą dieną dar 700 žmonių atveža. Jie ir patys ten vargsta, o dėl mūsų jie tikrai nenori eikvoti savo resursų.
Pirmas dienas labai sunku buvo ištverti. Mus laikė kalėjime-izoliatoriuje, tik mus suvarė į pastatą, kuris apskritai nepritaikytas žmonėms, – ten nebuvo nei vandens, nei tualetų, nieko, tik betoninės sienos ir stogas. Miegojome ant grindų, per dieną kiekvienam duodavo po 200 g vandens. Čia uždaryti mes buvome nuo balandžio 12 iki birželio 29 dienos. Birželio 29-ąją mane iškeitė.
Vieną naktį mane pažadino vaikinai, pamatę, kad man iš kojos kraujas tiesiog liejasi. Per 5 dienas netekau apie 2 litrų kraujo.
Iš Donecko atvažiuodavo gydytojai, jie apžiūrėdavo mūsų karius, perrišdavo žaizdas. Vieno jų paprašiau, kad man padarytų operaciją. Jis pažadėjo gauti vado leidimą ir išsivežti mane ir dar vieną karį operacijai. Mane išleido, o antrojo kario – ne, nors jo sužeidimas buvo sunkus, bet jis stipriai nekraujavo, tad rusai nutarė, kad nieko tokio, palauks.
Galiu pasakyti, kad gydytojai iš tiesų mums stengėsi suteikti pagalbą ir atlikti savo kaip medikų darbą, nesvarbu, ar karys savas, ar svetimas. Tačiau medicinos seselės nebuvo pačios maloniausios – jos mus vadino naciais, kaltino, kad juos apšaudome, kad užėmėme valdžią, žudome jų vaikus ir panašiai.
Mane nuvežė į ligoninę Donecke, kur atliko operaciją. Ten praleidau mėnesį. Viena proukrainietiškai nusiteikusi medicinos seselė, kurios dukra gyvena Ukrainoje, leido pasinaudoti savo telefonu, kad galėčiau susisiekti su savo artimaisiais. Paskutinį kartą iki tol su savo šeima bendravau kovo 26 dieną, nuo tada ryšys su Mariupoliu nutrūko. Mano žmona tik iš Azovstalio štabo turėjo žinių, kad aš esu sužeistas. Viena žmonos pažįstamų matė mane rusų filmuotoje medžiagoje, kai mes pasidavėme į nelaisvę. Vėliau sužinojau, kad žmona skambino į įvairiausias institucijas, kad sužinotų apie mane ir kad mane kaip nors išlaisvintų.
Rusai atiduoda tuos belaisvius, kurie jiems nereikalingi. Ne Ukraina sprendžia, kokius žmones išsikeisti, o rusai diktuoja savo sąlygas. Prieš pasiduodant į nelaisvę su mumis buvo susisiekęs prezidentas, jis žadėjo, kad darys viską, jog pirmiausia sužeistieji būtų kuo greičiau išvaduoti.
Per visą laikotarpį Ukrainai pavyko iškeisti 800 žmonių. Aš nelaisvėje buvau su 6,5 tūkst. žmonių, kurių skaičius vėliau išaugo iki beveik 8 tūkst.
Kaip įvyko apsikeitimas belaisviais ir kaip grįžote į Ukrainą?
Mėnesį aš pragulėjau Donecko ligoninėje, kur, kaip minėjau, galėjau susisiekti su žmona. Vieną dieną ji man pasakė, kad esu belaisvių, kuriuos planuojama iškeisti, sąraše. Beliko tik sulaukti, kada bus patvirtinta tiksli data. Mums nuolat tvirtino, kad Ukrainos pusė atšaukia keitimąsi belaisviais, esą mes niekam nereikalingi, esam „nudėvėta medžiaga“, kad mes būsime teisiami ir visaip stengėsi morališkai paveikti. Žinojom, kad visa tai netiesa.
Vieną vakarą mums pranešė, kad mus perveš į kitą ligoninę. Niekas mums nieko daugiau neaiškino ir išvežė. Pamatėme, kad ten medicinos seserys nešiojasi kažkokius dokumentus, ėmė mus skaičiuoti, vėl klausinėti vardų, pavardžių. Vylėmės, kad čia vyksta pasiruošimas apsikeitimui belaisviais.
Anksti ryte mums pranešė, kad jau 6 valandą bus autobusas ir važiuosime. Tik nesakė kur. Susodino mus į autobusą. Pavažiavome kokius 200 metrų ir sustojome. Mums apspito spaudos atstovai, ėmė filmuoti, fotografuoti, atseit, koks gražus autobusas veža iškeisti belaisvius. Taip prastovėjome kokias 2 valandas. Tuomet į autobusą įlipo kažkoks jų kariškis ir sako: „O dabar apsisukam ir grįžtam atgal. Eikit atgal į savo palatas, Ukraina jūsų atsisakė.“
Tokie „apsikeitimai“ vyko tris kartus, bet mūsų jau nebesodino į autobusus. Tik ateidavo pranešti, kad jau štai pirmadienį įvyks apsikeitimas. Tikrasis apsikeitimas įvyko po mėnesio. Tuomet jau matėme, kad autobusais vežami žmonės ne tik iš Donecko, bet ir Luhansko. Mus vežė kokias 8 valandas. Pats apsikeitimas įvyko prie Zaporižios.
Koks jausmas apėmė vėl atsidūrus laisvėje?
Iš pradžių buvo sunku patikėti, kad mes būsime laisvi. Emocijos tiesiog virė galvoje. Žinoma, mus sutiko labai šiltai. Į Zaporižią atvyko daug savanorių, mums atvežė daug maisto, vandens, medikamentų. Po ilgo laiko, kai gaudavome tik duonos ir košės, visa tai atrodė kaip stebuklas. Mus nuvežė į ligoninę, tuoj visiems davė telefonus, kad galėtume paskambinti namiškiams.
Koks buvo pats sunkiausias momentas per visą laiką rusų nelaisvėje ir ginant Mariupolį?
Sunkiausia buvo tuomet, kai pasidavėme. Apie 30 mūsų suvarė į mažą patalpą, maždaug 25 m pločio ir 20 m ilgio. Parą nedavė nei vandens, nei maisto. Visi vyrai buvome sužeisti. Tuomet galvojau, kad gerai, jog bent tuo metu į mus niekas nešaudo. Tačiau nežinojau, ar grįšiu gyvas namo. Yra vaikinų, kurie į rusų nelaisvę paimti nuo 2014 metų iki šiol taip ir nesugrįžo. Todėl vilčių, kad dar kada pamatysiu šeimą, buvo labai nedaug.
Buvo labai daug sunkių momentų ginant Mariupolį. Vieną dieną važiavome per miestą ir gabenome rūsiuose pasislėpusiems žmonėms maisto ir vandens. Praėjus pusvalandžiui jų namai tapo rusų aviacinių bombų taikiniu. O tu žinai, kad po griuvėsiais – apie 70 žmonių, kuriems prieš keletą akimirkų vežei maisto, kalbėjaisi su jais. Ten besislėpę maži vaikai tave ką tik buvo apkabinę ir klausė: „Dėde, dėde, kada visa tai baigsis?“ Tik tu net nežinojai, ką jiems atsakyti. Tokių atvejų buvo labai daug.
Rusai artilerija, tankais ir raketomis naikino Mariupolį ir iš jūros, ir iš sausumos. Man atrodo, kad mano mieste jie panaudojo visus ginklus, kokius tik turėjo. Nes jiems tai buvo labai svarbus miestas, kuris leistų jiems sujungti koridorių nuo Rusijos iki Krymo. Todėl jie čia metė labai daug pajėgų, kurios, žvalgybos duomenimis, buvo 20 kartų didesnės nei mūsų.
Kaip pasikeitėte po viso to, ką teko išgyventi tiek fiziškai, tiek morališkai?
Kadangi visą gyvenimą nuo vaikystės užsiimu sportu, esu tvirtos dvasios ir valios. Esu morališkai pasirengęs sunkumams. Rusai bandė mus palaužti psichologiškai, įžeidinėdami ir net bandydami užverbuoti. Išgyvenau. Nors ir sužeistas, esu sveikas gyvas. Kaip sako mano giminės ir draugai, aš likau toks, koks ir buvau. Stogas man nenuvažiavo. Bandau išlikti pozityvus, tačiau požiūris į gyvenimą pasikeitė. Labiau vertinu tai, ką turiu ir kas iš tiesų svarbu.
Apie rusų žiaurų elgesį su belaisviais kariais ir civiliais žino jau visas pasaulis. Kaip buvo elgiamasi su jumis, patekusiais į nelaisvę?
Pirmiausia rusai mus visus išskirstė. Atskirai išvežė karininkus, moteris, medikus. Mes nežinojome, nei kokia kryptimi juos išvežė, nei kas jiems nutiko. Kai kurie žmonės sugrįždavo sumuštais veidais, sulaužytais šonkauliais, kai kurie buvo kankinami ir elektra. Rusai bandė išgauti melagingus parodymus prieš Ukrainą, prieš Azovo gynėjus. Kiek žinau, nė vienas iš mūsų vaikinų tokiems bandymams nepasidavė, stengėsi išgyventi, tačiau ir nepakenkti savo šaliai.
Kiek moterų buvo su jumis?
Į nelaisvę pasidavė apie 100 moterų, tarp jų buvo ir karių, ir medicinos seselių, buvo ir kažkieno seserų, žmonų. Mūsų bunkeryje buvo 30 moterų.
O jūsų žmona ir šeima – ar spėjo pasitraukti iš Mariupolio?
24 dieną, kai viskas prasidėjo, savo tėvui atidaviau mašinos raktelius ir paprašiau, kad išvažiuotų kur nors, kur saugiau. Tėvas mano šeimą išvežė pas tetą į Dnipropetrovsko sritį.
Dabar esate Druskininkuose, kur atliekate reabilitaciją. Kaip jaučiatės?
Dabar ilsiuosi ir tęsiu gydymą. Mane apžiūrėjusi gydytoja įvertino, kaip man sekasi vaikščioti. Čia man taiko intensyvią reabilitacijos programą: vandens, elektros, specialių lempų procedūras, masažus. Po jų jaučiu, kad vaikščioti tampa lengviau. Šiuo metu vis dar eidamas turiu pasiremti lazda. Bus matyti, ar ateityje nereikės dar vienos operacijos, nes kojos kaulas buvo sulūžęs, o nelaisvėje man gipso niekas neuždėjo. Todėl kaulas suaugo kreivai. Man tik užsiuvo gilią žaizdą. Esu labai dėkingas rotariečiams ir Lietuvos žmonėms už pagalbą, kad galiu čia tęsti gydymą ir reabilitaciją. Lietuvoje esu pirmą kartą, pas jus labai gražu, aukštas medicinos lygis.
Ar pasveikęs, jei karas vis dar tęsis, grįšite į frontą?
Mano sutartis galioja dar 2 metus, aš jos neatsisakau. Sprendimą priėmiau sąmoningai, žinojau, kur einu ir už ką kariauju. Jei galėsiu, grįšiu. Kol kas aš galiu tik vaikščioti pasiramsčiuodamas. Bet kariui fronte reikia gebėti ne tik vaikščioti, bet ir bėgti, ir šokinėti. Galbūt sugrįžęs galėsiu vykdyti kitas užduotis štabe, bet ne priešakinėje fronto linijoje. Dabar esu jaunesnysis seržantas, po metų galėčiau būti paaukštintas iki seržanto. Kai baigsiu gydymą, karinė komisija priims sprendimą, ar aš dar būsiu tinkamas tarnybai. Tikiuosi, kad būsiu, nepaisant to, kad viena koja šlubuosiu, aš galėsiu tarnauti savo šaliai.
Kokia pagalba ukrainiečiams dabar pati reikalingiausia?
Žinoma, svarbiausia ginklai ir medicininė pagalba. Labai daug sužeistų karių patenka į ligonines, todėl medicininių priemonių, vaistų rezervai greitai senka. Jei turėsime kuo gintis ir gydyti mūsų sužeistus kovotojus, pergalė bus mūsų. Dabar, artėjant žiemai, mums taip pat reikalingos įvairios priemonės – šiltos uniformos, rūbai ir panašūs dalykai, kurie yra gyvybiškai svarbūs kovojant šaltuoju metų laiku.
Kai prasidėjo karas vasario mėnesį, aš nežinojau, ką reiškia sušilti. Kai mieste buvo nutraukti tiekimo tinklai, nebuvo šildymo, elektros, dujų, dieną nusileisdavai į bunkerį – ten šalta ir tamsu. Naktį išeini į lauką – čia taip pat šalta ir tamsu, nes visame mieste nėra šviesos.
Mūsų kovotojų sąlygos labai sunkios. Labai džiaugiuosi, kad yra galimybė sužeistiesiems atlikti reabilitaciją. Štai ir aš dabar ilsiuosi, čia viskas man labai patinka. Tai bus man labai brangūs prisiminimai. Ačiū jūsų šaliai ir žmonėms už tai.
Jums ačiū už tai, kad ginate mus.
Slava Ukraini!
Heroiem slava!
***
Ukrainos karių reabilitacijai 126 tūkst. eurų suma buvo surinkta per balandžio 29 d. surengtą labdaros koncertą „Vienybės jėga“ Kaune, kurį inicijavo „Rotary“ ir LIONS organizacijos. Šių lėšų pakaks kelių šimtų karių gydymui. Prisidėti prie sužeistų Ukrainos kovotojų reabilitacijos ir paaukoti 5 eurus galima skambinant trumpuoju numeriu 1483.