Kai parduotuvėje skaitome mėgstamo pyrago etiketę – tikimės, kad ten pateikta prekės sudėtis bus teisinga ir aktuali. Tą daryti reguliacinėmis priemonėmis reikalauja valstybės institucijos. Tačiau kas nutiktų, jeigu pyrago kepyklai reikalaujamos informacijos aprašymas ar institucijų pateiktų rekomendacijų išpildymas pareikalautų daugiau laiko negu paties produkto gaminimas? Mūsų pyragas iki lentynos paprasčiausiai neatkeliautų.
Kitaip tariant, perteklinė reguliacinė našta įmonėms ir gyventojams iškreipia išteklių naudojimą ir riboja produktyvią veiklą. Todėl nekokybiškas reguliavimas gali kainuoti daug daugiau negu vienos ar kitos prekės etiketėje pateiktos informacijos netikslumas.
Artėjant Seimo rinkimams, svarbu pažiūrėti, ar partijos užčiuopia sisteminį reguliacinės naštos mažinimą kaip esminę prielaidą šalies konkurencingumui ir gerovei didinti. Juk jis, skirtingai nuo kitų dažnai siūlomų priemonių, nereikalauja papildomų finansinių išlaidų. Priešingai – atlaisvina ir privačius, ir viešuosius išteklius vertei kurti.
Sisteminis dereguliavimas turi tapti Vyriausybės lygmens prioritetu
Iki šiol reguliavimo naštos mažinimui trūko sisteminio proveržio. Dabartinės Vyriausybės programoje buvo numatyta nuosekliai vykdyti dereguliavimą, siekiant kurti aukštesnės pridėtinės vertės ekonomiką. Tačiau šio tikslo įgyvendinimas ir koordinavimas buvo sutelktas tik vienos – Ekonomikos ir inovacijų – ministerijos rankose. 2023 m. duomenys rodo, kad prisitaikymo prie reguliavimo išlaidas mažino tik 2 iš 44 priežiūros institucijų. Naują kadencijos puslapį besitikinčios atversti politinės partijos apie ambiciją sisteminį reguliacinės naštos mažinimą numatyti tarp naujos vyriausybės prioritetų neužsimena. Vis dėlto, siekį bent jau fragmentiškai mažinti biurokratinę naštą aptinkame.
Apie nuoseklaus dereguliavimo poreikį visose srityse kalbama Laisvės partijos programoje: „Nustatysime konkrečius tikslus sumažinti administracinę naštą ir prisitaikymo išlaidas visoms valstybės institucijoms ir jų pavaldžių įstaigų vadovams.“ Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) žada į verslą kontroliuojančių institucijų tikslus įrašyti ekonomikos augimo kriterijų. Dėl to, anot konservatorių, institucijos turėtų galvoti ne tik apie apsaugojimo sukuriamą naudą, bet ir apie tai, ar reguliavimas „sukels įmanomai mažesnę žalą“. Be to, valdininkai turėtų nuolat rūpintis, kad būtų atsakingi už nuolatinį savo srities priežiūros ir teisės aktų gerinimą. Tai leistų nukreipti verslo ir institucijų dėmesį bei išteklius į tikrai produktyvią veiklą.
Kaip partijos užkardys biurokratinės naštos augimą?
Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl įmonės vis dar susiduria su pertekline biurokratine našta – nenuoseklus „one-in, one-out“ principo įgyvendinimas. Jis reiškia, kad jeigu naujas reguliavimas yra neišvengiamas, jį leidžiama įvesti tik panaikinus galiojantį panašios apimties ribojimą. Šia nuostata grindžiama daugelio Europos Sąjungos bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos valstybių narių reguliavimo politika, kuri leidžia užtikrinti, kad biurokratinė našta bent jau nedidėtų. Apie nuoseklų šio principo laikymąsi kalba tik Laisvės partija.
Ne mažiau svarbus veiksmas, kuris leistų užkardyti nekokybiškų reguliavimų įsikerojimą, yra principingas ex ante (prieš sprendimą) ir ex post (po sprendimo) poveikio vertinimas. Įvertinti, kokią naštą jau patiria konkrečiame sektoriuje veikiančios įmonės ir kokią papildomai sukeltų siūlomas ribojimas, turėtų būti būtina. To nepaisant, naujos reguliacinės iniciatyvos galėtų būti stabdomos.
Eiti vertėtų dar toliau ir naujam reguliavimui numatyti jo galiojimo ar peržiūros terminą. Suėjus terminui neįrodžius, kad reguliavimas pasiekė tikslą priimtinomis sąnaudomis, jis turi nustoti galioti. To kol kas nesiūlo nė viena politinė partija.
Vis dar simpatizuojama bausmėms
Daugiau nei pusė verslo priežiūros institucijų savo tikslu ir veiklos efektyvumo kriterijumi vis dar laiko pažeidimo aptikimą ir įmonių nubaudimą. Kitaip tariant, „sėkmingai“ jos veikia tada, kai baudžia. Tarnautojams nežiūrint į ūkio subjektus kaip į klientus, sudėtinga gauti grįžtamąjį ryšį dėl reguliacinės aplinkos tobulinimo.
Poreikis keisti šį požiūrį akcentuojamas Liberalų sąjūdžio programoje: „iš baudėjo ir prievaizdo vaidmens nukreipsime į patarėjo ir įgalintojo vaidmenį“, vėliau priduriama: „Priežiūros institucijos turi prioritetizuoti pagalbą rinkos dalyviams, užtikrinti rizikų valdymą ir atitiktį teisės aktams per dvišales ir daugiašales konsultacijas, patariamojo pobūdžio vizitus, dalijimąsi gerosiomis praktikomis“. Laisvės partija akcentuoja, kad priežiūros institucijos turėtų vis daugiau dėmesio skirti prevencijai: „Įmonės turėtų būti iš anksto informuojamos apie patikrinimus, būtina plačiau naudoti kontrolinius klausimynus, kad verslas galėtų pasirengti patikrinimui.“
Vis tik ne visos partijos nori keisti santykį tarp priežiūros institucijų ir verslo. Štai, Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) žada paprastinti administracines taisykles ir procedūras, taikomas piliečiams ir verslui. Tačiau jau kitame rinkimų programos skyriuje siūlo vykdyti sisteminę maisto utilizavimo stebėseną, įpareigojant prekybininkus „skelbti informaciją apie išmetamo maisto kiekius ir pranešti, kokioms konkrečioms organizacijoms perduodamas maistas“. Be to, socialdemokratai iš pradžių žada atsisakyti nereikalingų patikrų ir mažinti kontroliuojančių institucijų skaičių, tačiau toliau kalba apie „griežtą“ rinkos dalyvių priežiūrą ir institucijų kaip, pavyzdžiui Valstybinės darbo inspekcijos galių „stiprinimą“, „įskaitant teisę tikrinti darbo vietas be išankstinio įspėjimo“. Viena ranka duodami, kita jau atima ir skaitytoją palieka nežinioje, kaip derins šiuos, vienas kitam prieštaraujančius, požiūrius.
Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ programoje žadama „aktyvizuoti“ rinkos priežiūros institucijų, tokių, kaip Konkurencijos, Viešųjų pirkimų tarnybų, veiklą. „Plėsime dominuojančios padėties mažinimo reguliavimą į kitas būtiniausių produktų rinkas, pvz., didmeninę maisto prekybą“. Siekdamos ir toliau „gaudyti“ verslininkus, politinės partijos nekuria paskatų keistis ir priežiūros institucijų požiūriui. O tai apsunkina galimybes aptikti reguliavimų spragas, perteklinius ribojimus ir skatina institucijas toliau su įmonėmis bendrauti kaip su potencialiais pažeidėjais, o ne klientais.
Dereguliavimas – nieko nekainuojantis konkurencingumo stiprinimo šaltinis
Partijų rinkimų programų analizė rodo, kad dalis politikų tiki, jog valdžia geriausiai žino, kas žmogui yra naudinga, o kas – pavojinga. Tik dalis partijų pripažįsta, kad išteklių, laiko ir žinių trūksta tiek vartotojams, tiek gamintojams, tiek reguliuotojams ir stengiasi sutelkti priežiūros institucijų dėmesį į tai, kas svarbiausia.
Sisteminis ekonominės veiklos dereguliavimas yra priemonė, nereikalaujanti papildomų finansinių išlaidų. Tik atlaisvinę išteklius gerovės kūrimui galėsime džiaugtis mėgstamu pyragu ir nesibaiminti, kad jis bus iškeptas nekokybiškai.
***
Lietuvos laisvosios rinkos institutas rinkimų knygos „Mandatas lyderystei“ pagrindu analizuoja, ką dešimtyje svarbiausių šalies ekonominę gerovę lemiančių sričių – teisėkūroje, investicinėje ir reguliavimo aplinkoje, mokesčių, darbo rinkos, pensijų, kainų, biudžeto, viešojo sektoriaus politikoje ir kt. – savo rinkimų programose siūlo politinės partijos. Šioje komentarų serijoje pateikia savo vertinimą.