Unikalią ir šimtmečius skaičiuojančią sieną galima ne tik pamatyti, bet ir paliesti, tačiau prieš atveriant Pilininko namo duris, svarbu atsakyti į klausimą: kas buvo tas pilininkas?
„Tai buvo žmogus, kuris, viena vertus, rūpindavosi pilių priežiūra. Nes Vilnius turėjo tris pilis, – „Delfi“ pasakojo naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinę erdvę aprodęs edukatorius Laisvūnas Čekavičius. – Bet, kas yra unikalu Europos istorijoje, mūsų, Lietuvos, pilininkas taip pat rinkdavo mokesčius ir būdavo teisėjas tam tikrose bylose. Pilininkas buvo skiriamas LDK valdovo, tad jis tikrai buvo gana įtakingas žmogus ir dažniausiai buvo skiriamas iki gyvenimo pabaigos.“
Pilininko name buvo įkurtas teismas, taip pat administracinės patalpos bei trys butai. Juose, esant reikalui, apsistodavo pilininkiai arba pats pilininkas, nors pats būdavo pasiturintis ir turėdavo savo atskiras teritorijas bei rezidencijas.
Pažvelgus į pilininko namą, akį patraukia net keturios durys – įėjimai į rūsio patalpas. Įdomu tai, kad anuomet tokių durų nebūdavo, norint patekti į rūsį, tekdavo lįsti per angas, kuriose dabar įstatyti langai, bei leistis žemyn kopėčiomis. O nusileisti kartas nuo karto norėdavosi dėl čia laikytų gėrybių, mat rūsiai daugiausiai buvo skirti pilininko vyno ir midaus atsargoms.
Beje, viename iš rūsių matyti ir anga į slaptą tunelį. „Šis tunelis dabar žmonėms nėra pasiekiamas, bet mes galime matyti, kad toks egzistavo, – rodydamas į angą sienoje pasakojo L. Čekavičius. – Manoma, kad šiuose tuneliuose būdavo keletas skirtingų praėjimų, atskirų kambarėlių, kuriuose galbūt, nesame užtikrinti, buvo laikoma amunicija.“
Pati Pilininko namo ekspozicija pasakoja Lietuvos istoriją skirtingais pjūviais: čia galima susipažinti su tikėjimais, kūryba, kovomis, pagrindiniais lūžiais ir asmenybėmis. Tačiau vos įėjus į pastatą pirmiausia lankytojus pasitinka ne tik šviesi erdvė, bet ir daugybė senųjų sienų fragmentų. „Tiek langinės, tiek sienos, tiek lubos yra išlikusios originalios, o ši siena, kurią matome, buvo sumūryta šimtmečiu anksčiau negu buvo pastatytas pilininko namas ir ji iš esmės prilaiko Gedimino kalną“, – pasakojo edukatorius L. Čekavičius, rodydamas į laiko ženklų pažymėtą sieną.
Išgirdęs klausimą, ar nebaisu, kad beslinkdamas Gedimino kalno šlaitas nuslinks kartu su visu naujai įrengtu muziejumi, edukatorius L. Čekavičius atsakė su šypsena. „Mes juokaujame su kolegomis, kad čia gali būti pavojinga dirbti, nes užgrius visas pastatas, bet čia meluoju, žinoma, niekas neužgrius, – besijuokdamas kalbėjo L. Čekavičius ir pridūrė, kad visus projektus rengė ekspertai, įvertinę visą saugą ir rizikas. – Nenuslinks tas kalnas ir mūsų neužgrius tas pastatas.“
Ekspozicija parengta taip, kad kiekvienas lankytojas galėtų tyrinėti Lietuvos istoriją ir su gidu, ir asmeniškai. O vienas eksponatas yra itin svarbus – tai Vilniaus Gaono portretas.
„Drįsčiau teigti, kad tai yra vienas svarbiausių eksponatų ne tik šiame muziejuje, bet ir visoje Europoje, mat tai yra Vilniaus Gaono portretas, – kalbėjo Pilininko namo edukatorius. – Žinome, kokią milžinišklą įtaką žydų bendruomenė turėjo Lietuvos tapatybės formavimui. Vilniaus Gaonas – pasaulinio lygio asmuo tiek Lietuvos žydų bendruomenei, tiek Europos inteligentijai. Ir kodėl šis portretas yra toks svarbus? Nes tai vienintelis portretas, kuris buvo nutapytas, kol dar Gaonas buvo gyvas.“
Visi eksponatai šiame muziejuje, kaip pasakojo edukatorius L. Čekavičius, surinkti iš Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvų, tad niekur kitur nebuvo eksponuojami. Todėl net ir tie, kurie yra puikiai susipažinę su Lietuvos istorija, ją čia dar kartą gali prisiminti per nematytų eksponatų istorijas.
Pasivaikščioti po Pilininko namą kviečiame kartu su laida „Ar galiu užeiti?“. Ši „Delfi“ laida kiekvieną trečiadienį kviečia atverti vis kitas duris ir išgirsti vis kitą istoriją. Visas „Ar galiu užeiti?“ laidas galite rasti čia.