Visuomenėje vyraujantį požiūrį į Bažnyčią arche.lt ekspertas vadino tipiškai vartotojišku: „Dauguma iš Bažnyčios nori patarnavimų ir mano, kad turi juos gauti paaukoję, suprask – susimokėję, tam tikrą sumą. Matome nenutrūkstamą konvejerį prie altoriaus skubančių porų, kurios neturi nei rimto supratimo, kas yra Santuokos sakramentas, nei pasirengimo šį sakramentą vienas kitam suteikti.
- Bet gi Bažnyčia siūlo parengimo santuokai kursus?
- Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad privalomas kelių paskaitų kurselis toli gražu neužpildo krikščioniško tikėjimo stokos. Tūlas besituokiantis taip ir nesupranta, kad Santuokos sakramentas yra Auka vienas kitam iki mirties; kad šioje abipusė sakramentinėje Aukoje Kristus aukojasi savo Bažnyčiai ir vyksta santuokinių išganymo darbas.
Šio masinio nesupratimo rezultatas ir yra didelis ištuokų skaičius „tikinčiųjų“, kurie taip neseniai šauniai fotografavosi priešais altorių. Todėl Sinode šeimos tema ir kilo klausimas – ką daryti su masėmis katalikų, kurie antroje civilinėje santuokoje negali priimti švenčiausios Komunijos.
Tokį vartotojišką požiūrį perima dalis kardinolų ir vyskupų, tarsi Bažnyčia būtų paslaugų teikėja, tad reikia spręsti, ką daryti su dalimi klientų, kurie liko nepatenkinti ir nori vėl pasinaudoti „sakramentine paslauga“ – lyg pažado būti kartu iki mirties iš viso nebuvo.
- Lietuvoje visais laikais buvo dvasininkų, kurie žiūrėjo ne įstatymo, o konkretaus žmogaus jo situacijoje. Ir išsiskyrusieji tokiais kunigais rėmėsi, jų ieškojo. Vyresnybės požiūris į „neklusniuosius“ ir kalbos tonas pasikeitė iš Vatikano papūtus naujiems vėjams. Dabar duoti suprasti, kad teisingumas svarbiau už gailestingumą, nebesolidu. Koks jūsų požiūris į tai?
„Visiems katalikams visais laikais privalus tas pats Apaštalų tikėjimas. Svarbu pabrėžti, kad tikėjimas į Dievą negali kisti, nes tikima yra pati nekintanti Dievo prigimtis. Ir jokie madingų nuomonių šauksmai šio tikėjimo nepakeis.
Bandymai keisti tikėjimą veda tik į atskalas, o šios, ilgainiui, išvirsta socialiniais klubais su krikščionybės prieskoniu ir neskoningais pavidalais. Gailestingumo pavertimas nauju mados vėju ir dar supriešinimas su Tiesa yra didelė klaida.
Vartototojai nori jiems malonių dalykų, taigi ir krikščionybės be Kryžiaus. Visgi Tiesa yra mylinčio Dievo Auka už žmoniją. Gyvenimas pagal šią Tiesą ir yra krikščioniškas teisingumas.
Be abejonės, niekas iš tikinčiųjų neturi teisės teisti kito žmogaus. Mes, krikščionys turime mylėti, taigi, aukotis pagal išgales. Tačiau mylėti artimą nereiškia tenkinti žmogaus užgaidas. Kaip ir minėjau, Meilė ir įsipareigojimas, tiksliau, pasišventimas mūsų tikėjime sutampa. Tai ir yra tiesingas Tiesos kelias.
Dabar gi pasaulyje, o ir Lietuvoje atsiranda tariamai „gailestingųjų“ dvasininkų, kurie kviečia „būti žmogiškiems“. Tačiau tai – visiškai neteisingas požiūris, kai kalbame apie Bažnyčią.
Bažnyčia nėra paslaugų biuras su sutanuotų – kartais niūrių, kartais linksmų – pardavėjų korpusu. Bažnyčia savo esmėje yra Mistinis Kristaus Kūnas, kurį sudaro visi save Dievui ir artimui aukojantys pakrikštytieji.
- Šeimos ir Santuokos sakramento praktikos klausimams skirtame Sinode spręsta, ar galima Komuniją suteikti antrą kartą civiliškai susituokusiems katalikams. Kardinolai pasidalijo į dvi stovyklas: vieni pasisakė už tikėjimo doktrinos neliečiamumą, kiti už pastoracinį jautrumą neatstumiant nuo bažnyčios antrą kartą susituokusių asmenų. Kur Jūs matote pataikavimą pasauliui Popiežiaus kvietime neekskomunikuoti antrą kartą susituokusiųjų, paliekant jiems galimybę priimti Komuniją?
- Ekskomuniką užsitarnauja tik išsižadantys ir aktyviai tikėjimą neigiantys ar kitaip iškreipiantys katalikai. Antrą kartą civiliškai susituokę katalikai tikėjimo ir pašventinamosios malonės nepraranda. Kelias į šventumą ir Dievo artumą aniems jokiu būdu neužsiveria.
Tokios poros gali ir toliau dalyvauti Švč. Komunijoje dvasiniu būdu, mylėti Dievą ir artimą, dalyvauti tikinčiųjų bendruomenės gyvenime. O Kristaus kūniško artumo (t.y. sakramentinės malonės) ilgesys tik augina jų tikėjimo druską, vadinasi, tiesia kelią į dangų.
- Jei taip, kodėl leidimas teikti ją antrą kartą susituokusiems gali išjudinti Bažnyčios pamatą, kaip teigiama arche.lt komentare?
- Pamatą judina siekimas pakeisti Santuokos sakramento esmę vardan klientų, kurie suneša pinigus į Bažnyčią tarsi sakramentus pardavinėjantį „kioską“. Turime suprasti, kad Santuokos sakramentas yra tikroviškas Kristaus meilės Bažnyčiai „iki mirties, iki Kryžiaus mirties“ atspindys. Santuokinio ryšio neišardomumas pažeidžiamas, kai sutuoktiniai pakeičia partnerius. Taip jie kartu išsižada Kristaus ir Bažnyčios santykio neišardomumo, vadinasi, nebegali džiaugtis ir sakramentinėmis malonėmis.
Apaštalas Paulius mus moko: malonė nėra dovanojama veltui. Nepasiduokime vartotojiškam bukumui ir lengvatikystei.
- Kaip paprastai paaiškintumėte, kodėl pastoracinis jautrumas, apie kurį dabar daug kalbama, grįstas visai ne artimo meilės praktika, kaip akcentuoja arche.lt?
- „Pastoraciniu jautrumu“ galima vadinti bet kokios formos dvasinininko reakciją į bet kokį tikinčiųjų poreikį. Pavyzdžiui, kunigas mano, kad šiandien Šv. Mišių metu nereikėtų giedoti liūdnų gavėniškų giesmių, nes daliai tikinčiųjų subjurs nuotaika ir šie, nepatenkinti, neįmes į aukos krepšelį įprasto kiekio skatikų. Įprastas vaizdas – apeigų metu tikinčiuosius be saiko linksminantis kunigėlis, nes žmonės tiesiog atėjo smagiai dvasingai pabūti.
Mano įsitikinimu „pastoracinis jautruma“" yra šiuolaikinių vartotojų, kurie Bažnyčią temato tik kaip socialinių ir psichologinių (suprask „dvasingųjų“) paslaugų tiekėją, lengvatikystė. Tai – visiškai neteisingas požiūris.
Beje, labai panašiai ilgą laiką Vakarų politikai siūlė būti „jautriais“ Rusijos prezidento Vladimiro Putino atžvilgiu iki labai iš lėto pradėjo suprasti, kad turi reikalą su banditiškos elgsenos žmogumi, kurį silpnumas įkvepia mirtinai agresijai.
Artimo meilės praktika įgalina gilią žmogišką atjautą ir pažinimą. Du tūkstančius metus įgalino. Ar jau dabar artimo meilę XXI turėtų pakeisti palaidūniškas naujadaras „pastoracinis jautrumas“?
- Grįžtant prie kunigų, kurie niekada neatstumdavo išsiskyrusiųjų, galbūt jie tiesiog aplenkė laiką ir už tai atsiėmė savo, o 13 vyskupų, kurie prieš Sinodą įspėjo Popiežių dėl Bažnyčios griūties, galima vadinti likusius vakarykštėje dienoje?
- Joks normalus kunigas negali atstumti jokio žmogaus. Jūsų klausimas remiasi prielaida, kad Bažnyčia yra tarsi progresyvi žmonių bendrija, nežinia kur žengianti „su laiku“ į vis dar nepažintą „šviesią ateitį“.
Manding, štai po dviejų tūkstančių metų Bažnyčia pagaliau tapo tikrai krikščioniška, nes tikrai progresyvi žmogiška! Nesutinku su šiuo itin siaurakaktišku požiūriu.
Vakar, šiandien ir rytoj yra tas pats Viešpats ir tas pats tikėjimas. Bažnyčia yra vartai į Amžinybę. Mistinis Kristaus Kūnas buvoja laike, bet šio Kūno širdis plaka anapus laiko. Bažnyčia žengia laiku, kad žmones pakviestų ten, kur laiko nėra – į šventąsias Amžinojo Tėvo padangtes.
- Vis dėlto, „vėjo krypties“ pasikeitimas Lietuvoje akivaizdus. Ar tai – tik politikos dalykai, nes liberalumas „ant bangos" ir plis, nepaisant to, ką sakėte.
- Jūs savo klausimu kaip ir viską atsakėte: ant bangos, nauji vėjai. Tai yra politika – maloni ir pelninga. Bet laikina.
Viskas labai žemiška ir paprasta. Krikščionys taip pat nuolat sprendžia prigimtyje slypintį klausimą: kam tarnauti – Dievui ar Mamonai? Galbūt tūlam Vokietijos vyskupui yra svarbu neprarasti pajamų šaltinio (Vokietikoje piliečiai moka „bažnyčios mokestį“), tai ir siekia įtikti savo klientūrai su Švč. Komunijos suteikimu antrą, trečią ir kelintą kartą persituokusiems tarsi dar katalikams.
O štai Lenkijos vyskupai vieningai ir atkakliai priešinasi tokioms antikatalikiškoms tendencijoms, kaip argumentą naudodami šv. Jono Pauliaus II paliktą ankstesnio Sinodo dokumentą apie šeimą „Familiaris consortio“, kuriuo iki šiol rėmėsi Bažnyčia.
- Kokia situacija Lietuvoje?
- Lietuvos vyskupų viešų pasisakymų Sinodo klausimais nemačiau (išskyrus vyskupo Jono Kaunecko). Visgi žiniasklaidos erdvėje buvo girdėti visokių balsų. Vienas nuolatinį progresą Bažnyčioje skelbiantis publicistas džiaugėsi, kad Sinodas ėmėsi „laisvinti erosą“. Nesumoju, ką tai galėtų reikšti - lyg Santuokos sakramentą priėmusiems tikintiesiems būtų uždrausti lytiniai santykiai...
Meldžiu, kad Lietuvos vyskupai nepadarytų klaidų, kurių pasekmė – apgailėtina situacija, kaip, pavz., nekuriose Olandijos, Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos vyskupijose.
- Kokios klaidos gali būti padarytos – konkrečiai?
- Konkrečiai – Santuokos sakramento doktrinos silpninimas tolygus išsižadėjimui. Problema ta, kad negali vieno sakramento išsižadėti, o kitu tikėti. Jeigu taip atsitiks, įvyks tai, dėl ko popiežių Pranciškų įspėjo kardinolai. Ir švenotovės taps tuščios. Beliktų jas pigiai pardavinėti agresyviems islamistams, kurių tikslas ir yra išmėžti krikščionybę iš Europos.
- Tenka skaityti, kad aiškių taisyklių, tikėjimo radikalumo pasiilgę žmonės patys atsiverčia į islamą.
- Aš nežinau, kas yra tikėjimo radikalumas. Krikščionybė – visai ne taisyklių religija. Krikščionio tikėjimas yra gyvas Meilės Aukos tikrumu. Krikščionybė yra religija, kuri reikalauja gilios proto ir valios pastangos. Jokiu būdu ne aklo paklusimo taisyklei. Tuo ir esame stipresni už bet kokios kilmės aklatikių masę.
13 kardinolų įspėjo popiežių dėl Bažnyčios griūties grėsmės
Pasibaigus Sinodui, skirtam Šeimos ir Santuokos sakramento praktikos klausimams, arche.lt išpublikavo jo išvakarėse popiežiui Pranciškui įteiktą laišką.
13 kardinolų įspėjo Šventąjį Tėvą dėl Bažnyčios griūties grėsmės, o taip pat išreiškė nuogąstavimus dėl „nederamos diktatoriškos įtakos Sinodo eigai“.
Kaip pabrėžia laišką pasirašiusieji kardinolai, liberalių protestantų bažnyčių žlugimas modernioje eroje, ypač paskatintas joms atsisakius krikščioniškojo tikėjimo ir praktikos pagrindinių elementų vardan pastoracinio prisitaikymo, įspėja mus pačius.
Arche.lt taip komentavo šią mintį: „Paprastai tariant, liberalios protestantiškos Bažnyčios žlunga, nes išsižada Viešpaties Jėzaus Kristaus perduoto Apaštalų tikėjimo pamatų. Kaip akivaizdžiai parodo katalikų skaičiaus nykimo statistika konkrečiais atvejais, lygiai taip pat žlunga ir tos katalikų vyskupijos – kurios imasi tariamoje „II Vatikano Susirinkimo dvasioje“ pataikauti pasauliui, tuo pačiu atmetant pačią II Vatikano Susirinkimo Tėvų aiškiai surašytas nuostatas. Stabdykime šį žlugimą savo tvirtu ir nepalenkiamu Apaštalų ir jų įpėdinių tikratikių vyskupų mums perduodamu tikėjimu“.