Nors piligrimystė būdinga daugeliui religijų, pirmiausia ji siejama su musulmonų tikėjimu ir katalikybe. Reformacijos veikėjai Ulrichas Cvinglis, Jonas Kalvinas ir Martynas Liuteris nepalankiai žiūrėjo į piligrimus.
Anksčiausi duomenys apie piligrimystę mus pasiekė iš Mesopotamijos. Gilgamešo epe didvyris Gilgamešas, panoręs tapti nemirtingas, keliauja pas išmintingąjį Utnapištį. XIX a. pr. Kr. asirų karalius keliavo į Babilono ir Borsipos šventyklas.
Senovės Egipte į pagrindinių dievų šventoves per kasmetes šventes susirinkdavo milžiniškos minios žmonių. Tokių švenčių metu vykdavo procesijos upėmis ar miesto gatvėmis. Antikinėje Graikijoje daug piligrimų, ypač per olimpines žaidynes, keliaudavo į Dzeuso šventovę Olimpijoje.
Turbūt kiekvienas žino apie kiekvienam musulmonui privalomas keliones į Meką ir Mediną.
Nors krikščionims aplankyti kokią nors šventą vietą nėra privaloma, šis reiškinys mūsų tikėjime atsiskleidžia ryškiausiai. Pirmaisiais krikščionių piligrimais galime laikyti Tris Karalius, aplankiusius kūdikėlį Jėzų.
Šiaip ar taip, piligriminės kelionės – tai pirmosios žmonijos kelionės, kurių nelėmė būtinybė; formalus piligrimų kelionių tikslas – šventa vieta ar šventas objektas, tačiau visas kelias į tą vietą – tai dvasinis apsivalymas, persikėlimas iš buitinės į sakralią erdvę.
Piligrimystės vietos dažniausiai būna susijusios su krikščionybės atsiradimu (Jeruzalė, Betliejus), jos kūrėjų, pranašų ar šventųjų gyvenimu, Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietomis Gvadelupėje, Lurde, Fatimoje, Noke, Medžugorjėje ir kt. Piligrimai keliauja į vietas, kur saugomos šventųjų relikvijos, šventi paveikslai, ikonos, skulptūros, kur palaidoti šventieji (viena iš piligrimų lankomiausių vietų Europoje – šv. Jokūbo kapas Santjago de Komposteloje).
Žmonės jau nuo II a. keliauja į Romą, kur buvo nukankinti šventieji Petras ir Paulius. Krikščioniškoji piligrimystė į Jeruzalę ir kitus Šventosios žemės miestus įsitvirtino jau III a. ir ypač sustiprėjo imperatoriui Konstantinui 313 m. Romos imperijoje įteisinus krikščionybę.
Lietuvos piligriminės vietos (apie jas Lietuvos piligrimų bendrija yra sukūrusi dokumentinį filmą) – tai Kryžių kalnas, Vilniaus arkikatedra, Aušros vartai, Šiluva, Trakai, Pažaislio vienuolynas, Vilniaus Kalvarijos, Keturnaujiena, Žemaičių Kalvarija, Pivašiūnai ir kt.
Kelio pradžia
Lietuvos piligrimų draugijos pirmininkas D. Liutikas, knygos „Piligrimystė. Vertybių ir tapatumo išraiškos kelionėse“ autorius, paklaustas apie savo asmeninį kelią piligrimystės link, pasakojo, kad studijuodamas geografiją Vilniaus universitete atrado mažai tyrinėtą ir sau kaip tikinčiam žmogui artimą sritį – šventųjų vietų geografiją. Užsienyje ši sritis kiek daugiau tyrinėta, tačiau Lietuvoje tai iš esmės buvo nearti dirvonai. Vėliau mokslininkas apėmė ne tik geografinį, religinį, bet ir sociologinį šios temos aspektą – mokslinį darbą apsigynė jau iš sociologijos srities, paniręs į piligrimų tapatybės ir vertybių paieškų, jų motyvų, ritualų ir t. t. tyrimus.
Be to, kaip minėjome, D. Liutikas tyrinėjo ir vadinamąsias sekuliarias keliones, nes tai – taip pat tapatumo paieškų ir raiškos kelionės. Piligriminėmis, arba vertybinėmis, pasak jo, galima vadinti ir sporto aistruolių keliones, ir dainininkų gerbėjų keliones į jų koncertus kitose šalyse, jeigu tai jiems – ne vienkartinė pramoga, o gyvenimo būdas, ir kokios nors roko grupės įsimintinų vietų lankymą.
Ryškiausias tautinės piligrimystės pavyzdys – „Misija Sibiras“, kai jaunimas vyksta tvarkyti Sibire palaidotų tremtinių kapų. „Piligrimystės samprata šiais laikais – smarkiai prasiplėtusi, nors pagrindinė prasmė vis dėlto lieka religinė“, – teigė D. Liutikas.
Paklaustas, ar jam pačiam sunku pakilti nuo savo darbo stalo ir leistis į piligriminę kelionę, pašnekovas atsakė, kad junta tokį poreikį, tai tapo gyvenimo būdu – patirti kelionėje įspūdžiai ilgainiui „nusitrina“, kasdienybė nugali ir norisi vėl sugrįžti į sakralią erdvę.
Piligrimai – su pasais
Vėliau D. Liutikas nuo mokslinio požiūrio perėjo prie praktinio – suvokė, kad reikia burtis, skatinti tokias keliones, nes yra daug žmonių, besidominčių dvasinio atsinaujinimo kelionėmis, ir jiems reikia ne tik organizacinės, bet ir dvasinės pagalbos – išgryninti piligriminės kelionės prasmę.
Todėl 2004 metais bendraminčiai įkūrė Lietuvos piligrimų bendriją. Ji vykdo mokslinę veiklą, įvairius projektus, teikia pagalbą keliaujantiesiems. Nuo 2010-ųjų pėsčiomis keliaujantiems piligrimams Lietuvos piligrimų bendrija išduoda Piligrimo pasus ir pažymėjimus. Tai neatskiriami kelionės pėsčiomis atributai. Piligrimo dokumentai suteikiami kiekvienai konkrečiai piligriminei kelionei atminti, juos pasirašo Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininkas ir piligriminės kelionės vadovas. Piligrimo pažymėjimas ar pasas patvirtinamas Lietuvos piligrimų bendrijos antspaudu.
Piligrimo pasai išduodami ir keliaujantiesiems pėsčiomis iš Lietuvos į užsienio šalių šventąsias vietas. Jie, kaip kadaise užsienio pasai vizomis, ženklinami žymomis apie aplankytas piligrimines vietas. Beje, Piligrimo pasai išduodami daugelyje Europos piligrimų kelių: kelyje į Santjago de Kompostelą, Šv. Olafo kelyje Norvegijoje ir kt.
Ne būdas keliauti pigiau
Tačiau, pasak pašnekovo, piligriminės kelionės visiškai nebūtina formalizuoti – gauti dokumentus, keliauti piligrimų vadovuose nurodytais maršrutais. Nors į piligriminę kelionę galima išsiruošti ir vienam, vedamam tik vidinio dvasinio tikslo, ir su draugais ar šeima, dažnos yra ir organizuotos tokios kelionės. Jas organizuoja parapijos, bendruomenės ar kelionių agentūros. Tiesa, piligriminių kelionių nereikia painioti su religiniu turizmu, kai kelionės tikslas – tiesiog aplankyti tam tikras religines vietas, nekeliant sau didelių vidinių dvasinių tikslų.
Kartais žmonės apsirinka rinkdamiesi piligrimines keliones kaip būdą keliauti pigiau, nes dažnai tokiose kelionėse laikomasi asketizmo, pasirenkamos pigesnės nakvynės vietos ir t. t. Tačiau vėliau jaučiamasi nejaukiai, nes jiems per daug maldų, per daug mišių... Nors maldos, dvasiniai apmąstymai ir mišios – privalomi piligriminės kelionės atributai.
Tokioje kelionėje paprastai būna ne tik jos organizatorius, kuris žiūri, kad niekas nepasimestų, visi laiku atvyktų į numatytą vietą ir gautų nakvynę, bet ir dvasinis vadovas, kuris rūpinasi dvasine kelionės programa. Beje, kartais nutinka, kad kokį nors žmogų, atsitiktinai patekusį į piligriminę kelionę, paveikia jos dvasia ir jis netikėtai atsiverčia į tikėjimą – šventosios vietos kiekvienam žmogui gali daug pasakyti.
D. Liutiko teigimu, kai kurie tyrinėtojai pabrėžia, kad organizuotos kelionės yra prasmingos, bendruomeniškumas – viena iš kelionėje patiriamo dvasinio augimo sąlygų. „Keliaudamas kartu su bendraminčiais, dalijiesi gyvenimo patirtimi, dvasiniais potyriais ir dalydamasis dvasiškai augi, tobulėji“, – sakė jis.
Individuali piligrimystė – taip pat vertinga patirtis, mat jos metu labiau susikoncentruoji į savo vidų, vidinius siekius. Svarbiausia – suformuluoti kelionės tikslą, motyvus, kaip nori pasikeisti. Vis dėlto nors žmogus į kelią išeina vienas, jame niekuomet nebūna vienišas – sutinka žmonių, kalbasi su jais, ir tai gali tapti gyvenimo ženklais... Išskirtiniais Dievo ženklais tampa ir kelyje pamatyti gamtos reiškiniai, pavyzdžiui, saulėlydis, įsimintinas kraštovaizdis, pavyzdžiui, kalnai, tyla, kurią labai retai girdime, – tai būdas pabėgti nuo šiuolaikinį žmogų supančio „foninio triukšmo“.
Paklaustas, kaip piligrimai jaučiasi šventose vietose, kuriose apstu ir paprastų turistų, D. Liutikas atsakė, kad kai kuriose vietose turistų miniose tikrai lengva pasiklysti ir nukrypti nuo piligrimystės dvasios, tačiau kai kuriose šventovėse piligrimams yra skirtos atskiros vietos, kur jie galėtų apmąstyti kelionės prasmę.
Krikščioniui reikia pamatyti
„Per kiekvieną žmogų ir per kiekvieną vietą Dievas mums gali daug ką pasakyti“, – įsitikinęs pašnekovas, leidęsis ne į vieną piligriminę kelionę.
Išskirtinės vietos, kur malda būna ypač galinga, pasak D. Liutiko, yra tos, kuriose apsireiškė Švč. Mergelė Marija, – Lurdas, Fatima, Medžugorjė. Ypatingos vietos yra ir Roma, Šventoji žemė. „Kiekvienas vaizduotėje yra susikūręs vaizdinį, kaip atrodo žemė, kuria vaikščiojo Jėzus, tačiau kai susiduria su realybe, tas supratimas pasikeičia, žvilgsnis į kasdienę tų vietų realybę padeda giliau suvokti krikščioniškąsias tiesas“, – kalbėjo Lietuvos piligrimų bendrijos vadovas.
Nors krikščionybėje nėra įsakymo, kad kiekvienas krikščionis per gyvenimą turi būtinai nuvykti į vieną ar kelias šventąsias vietas, vis dėlto, pasak pašnekovo, Šventoji žemė – viena iš tų vietų, kurias tikrai vertėtų aplankyti.
Kelias – universalus simbolis, ne kartą minimas Senajame ir Naujajame Testamentuose. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“, – yra sakęs Jėzus Kristus. Psalmėse teigiama, kad viena diena, praleista šventykloje, – daug vertingesnė nei tūkstantis dienų kitur.
Lietuvoje piligrimystės tradicija – gili, o poreikis – stiprus: kai negalėdavo keliauti į piligrimines keliones užsienyje, piligrimai keliaudavo į piligrimystės vietas Lietuvoje. Užtat turime keturias Kalvarijas, atkartojančias Kristaus kančių kelią.
Galime būti įdomūs
D. Liutikas visai nesibodi kalbėti apie piligrimystę ir Lietuvos turizmo politikos kontekste. Jo nuomone, šis Lietuvos, kaip katalikiško krašto, aspektas – neišnaudotas. Nors kitos šalys, kuriose yra katalikiškosios piligrimystės vietų, tuo pasinaudoja kaip išskirtiniu ženklu, sakykim, Portugalija asocijuojasi su Fatima.
Pasak pašnekovo, mūsų šalyje piligriminis turizmas neplėtojamas visai ne todėl, kad piligrimai keliauja kukliai ir neišleidžia daug pinigų. Tiesiog Lietuvoje turizmas vystomas iškart visomis kryptimis, ir visomis – ne itin sėkmingai. Be to, kukliais ištekliais tenkinasi anaiptol ne visi piligrimai, pavyzdžiui, amerikiečiai, dažniausiai derinantys piligriminę kelionę su atostogomis, nevengia ir komforto, nori apsistoti geruose viešbučiuose.
Ir šiaip piligrimai, nors keliauja kukliau, turizmo infrastruktūra naudojasi. Sakykim, kelyje į Santjago de Kompostelą, paprastai įveikiamame pėsčiomis, kas 10–15 kilometrų yra būtent piligrimams apsistoti skirtos nakvynės vietos. Žinoma, Lietuvoje, Lenkijoje, jei sugalvotume keliauti pėsčiomis, tokių specialių vietų nerastume, turėtume patys ieškoti nakvynės.
Tad savo pranašumus šioje srityje galėtume išnaudoti ir mes, tačiau užsienio piligrimams – daugiausia dėl informacijos stokos – Lietuva iš esmės dar yra neatrastas kraštas.
Ateities turizmo kraštas?
Pasaulyje, siekiant pasipriešinti greitėjančiam pasaulio tempui ir sparčiam išteklių vartojimui, apskritai populiarėja ir vadinamasis lėtasis turizmas, kai stengiamasi koncentruotis ne į kiekybę (aplankytų objektų skaičių), nuolatos žvilgčiojant į laikrodį, o į patirčių ir įspūdžių kokybę.
Gyvenimo tempas lėtinamas laikinai atsisakant šiuolaikinių technologijų (televizoriaus, kompiuterio, interneto, mobiliojo telefono), perdėto vartojimo, taip pat ir turistinių įspūdžių gausos.
Keliaujant šiuo būdu, propaguojamas ekologiškų produktų vartojimas, vietos tradicijų pažinimas, sąmoningai lėtesnis keliavimas, kai nesistengiama įveikti kuo daugiau kilometrų, renkamasi kelias nakvynes toje pačioje vietoje, dviratį ar savas kojas vietoj automobilio. Tam Lietuvoje yra puikios sąlygos, ir neasfaltuoti mūsų keliai šiuo požiūriu kaip tik taptų pranašumu. Ši koncepcija, nors nėra pakankamas motyvas populiarėti piligriminėms kelionėms, vis dėlto su jomis siejasi – kelionėse reikėtų stengtis save surasti, o ne per nuolatinį skubėjimą prarasti...
Šiame žurnalo „Savaitė“ numeryje taip pat skaitykite:
· Vidurinės klasės Lietuvoje beieškant
· Kada įmanoma pakeisti darbo sąlygas?
· Lietuvos pilys nusivalo užmaršties dulkes
· Pirmieji žalumynai ant palangės
· Švarios rankos – sveikatos pradžia
· Močiučių vaidmuo šeimoje keičiasi