Ukrainos „krizės“ negalima spręsti karinėmis priemonėmis. Tokia dogma nuo 2014-ųjų, kai Rusija užgrobė Krymą, sukėlė karą Donbase, skambėjo beveik iki pat šių metų vasario. Esą viską galima išspręsti derybomis. Tai kartojo ir Rusijos, ir ypač Vakarų šalių diplomatai, nenoriai sutiko ir ukrainiečiai. Todėl į Kyjivą, Maskvą kalbėtis, kalbėtis ir dar kartą tuščiai kalbėtis nuolat vyko ar telefonais tai darė „suinteresuotų pusių“ diplomatai, šalių lyderiai. Iki pat vasario 24-osios.
Prancūzijos ir Vokietijos lyderių vizitai į Kremlių prieš pat atviro karo pradžios datą atrodė dvejopai. Viena vertus ir kaip paskutinės vilties diplomatijos viražai – Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas Maskvoje kelis sykius kentė įžūlų šeimininko elgesį, kai Vladimiras Putinas jam tiesiog melavo į akis, esą karo nebus, kariai bus atitraukti, o tada savo pažeminimo dozę gavo Vokietijos kancleris Olafas Scholzas.
Tokie pokalbiai, Ukrainos ir jos sąjungininkų – JAV, Lenkijos, Baltijos šalių akimis neatrodė ypač tikslingi, kai amerikiečiai jau atvirai dalijosi žvalgybiniais duomenimis apie Rusijos pajėgų telkimą invazijai. Bet spektaklis, kad dar esą įmanoma išvengti karo, buvo vaidinamas iki pat pabaigos.
O kai pasipylė raketos, bombos, kai po rusų provokacijų pasienyje į Ukrainą keliomis kryptimis ėmė veržtis „specialią karinę operaciją“ vykdanti Rusijos armija, derybų dėl taikos balsai pritilo.
Net iš Vokietijos ir Prancūzijos, kurių viešai apmauti vadovai sugriežtino retoriką, Ukrainai atsivėrė iki tol draustos karinės pagalbos sandėliai – ukrainiečiai, nors ir piktai stebėdamiesi lėtais tempais, mažais kiekiais, gavo naujausias prancūziškas, vokiškas savaeiges haubicas, kitą ginkluotę, amuniciją.
Tačiau aiškaus plano, ką daryti toliau, regis, neturėjo ir neturi ne tik Rusija, kuri vietoje kelių dienų ar savaičių „sėkmingos žaibiškos kampanijos“ įklimpo daugiau nei pusmetį besitęsiančiame kruviname kare – didžiausiame Europoje nuo Antrojo pasaulinio laikų, bet ir Vakarai.
Karo nuovargis, dujų, elektros kainų šokas ir labai šaltos bei brangios žiemos perspektyva dalį Vakarų valstybių privertė grįžti prie tos pačios, jau išbandytos taktikos: reikia kalbėtis su Rusija.
Kodėl Macronas kirto karo šaukliams
„Negalime leisti, kad šis karas suskaldytų Europą. Europos vienybė yra svarbiausia. Europos suskaldymas yra vienas iš Rusijos karo tikslų, – rugsėjo 1-ąją per tradicinę Prancūzijos ambasadorių konferenciją savo dviejų valandų kalboje kalbėjo E. Macronas.
O tada rėžė tai, kas sukėlė pasipiktinimo bangą: „Europa neturėtų šlietis su karo šaukliais, kurie rizikuoja konflikto išplitimu ir nori visiškai nutraukti ryšių kanalus su Rusija“.
Kaip mat pasipylė interpretacijos, sąmokslo teorijos ir pikti įtarinėjimai. Kas yra tie karo šaukliai? Ar tik ne Baltijos šalys, Lenkija, ta pati Ukraina, kurios pasisako už dar stipresnes sankcijas Rusijai – ne tik jos elitui, bet ir visiems šios šalies piliečiams, įvedant vizų draudimą, net jei ES nepavyksta dėl to sutarti? Ar E. Macronas pamiršo, kad V. Putinas jį apgavo, ar jis naivus, o gal tik bailus?
Juk šių šalių atstovai labai aiškiai pasisako ne tik ko ir kodėl siekia, bet ir paaiškina, kodėl, galimai, geriau supranta Rusiją – dėl savo artumo su šalimi agresore.
„Galbūt atėjo metas mūsų paklausyti“, – neakivaizdžiai į E. Macroną kreipėsi Estijos premjerė Kaja Kallas.
Tokie įspėjimai skamba ne pirmą kartą – kiek metų Baltijos šalys kartojo, jog tokie projektai, kaip „Nord Stream“ yra politinio ir ekonominio šantažo, energetinės priklausomybės nuo Rusijos aferos, kad ir kaip tai neigė Vokietija, sėdusi ant rusiškų dujų adatos?
Dabar, kai Kremlius jau nebeslapukaudamas šantažuoja Vakarų Europą ir dėl dujų trūkumo drebančią Vokietiją, atvirai stabdo dujų tiekimą Europai, ar tai nėra geriausias įrodymas, kad su Rusija nebėra apie ką kalbėti?
Juk tai yra geriausiai tradicinę ir cinišką Rusijos reakciją atspindintis veiksmas – Kremlius išnaudos kiekvieną beviltiškų tauškalų platformą, meluos, šantažuos, kad tik įrodytų ištikimybę „strateginei partnerystei su Vakarų partneriais“, kol vieną dieną visą tai tiesiog išmes į šiukšlių dėžę.
Ir nors savo kalboje E. Macronas dar pabrėžė, jog prancūzai esą nė nesvarsto palikti Europos Rytų flango šalių vienui vienų, kad Ukrainą ir toliau reikia remti visomis priemonėmis, neleisti Kremliui nugalėti, tokia dviprasmiška jo pozicija, regis, tik dar kartą įrodė: Prancūzija, ir ne tik ji, šiame kare, praėjus daugiau nei pusmečiui nuo to, kai skerdynes Bučoje pamačiusi Europa esą turėjo atsibusti ir įsiklausyti į Baltijos šalis, ne vienerius metus kartojusias apie Rusijos nepatikimumą, šantažą, grėsmę, toliau renkasi poziciją, bandant ir vilką pasotinti, ir avį išsaugoti sveiką.
Ne vienintelis nuosekliai kartoja tą patį
Ukrainos, Lenkijos, Baltijos ir dalies Rytų bei Centrinės Europos šalių manymu, tai yra lipimas ant to paties grėblio – reikia kautis ir nugalėti Kremlių kare, juolab, kad ukrainiečiai įrodė – tai įmanoma.
Vokietija ir Prancūzija bando įrodyti, kad net jei tai ir yra lipimas ant grėblio, vis tiek verta pabandyti – o gal šįkart smūgis nebus toks skausmingas? Nes alternatyvos esą yra dar baisesnės. Pozicijos, regis, kardinaliai skiriasi, o už galvų griebiasi abi stovyklos – kaip taip galima nesuprasti elementarių dalykų apie Rusiją?
Net jei E. Macrono replika apie neatsakingus „karo šauklius“ bei būtinybę toliau kalbėtis su V. Putinu, siekti taikos derybų kare ir galėjo pasirodyti keista, nuvilianti ar piktinanti ukrainiečius, kitus rytų europiečius, tai stebėtis gali nebent po akmeniu tūnoję naivuoliai: tai tėra dėsningas tradicinės Prancūzijos linijos pakartojimas, įpinant kelias aiškias žinutes.
„Kas nori, kad Turkija būtų vienintelė pasaulio galia, kuri ir toliau kalbasi su Rusija? – sakė Prancūzijos prezidentas, užuominomis reikšdamas nepasitenkinimą, kad ne jis, tarpininko vaidmens akivaizdžiai troškęs E. Macronas, o jo geopolitinis varžovas – Recepas Tayyipas Erdoganas sėkmingiau tarpininkauja kad ir nedidelės reikšmės, bet vis dėlto derybose tarp Ukrainos ir Rusijos.
O kodėl Prancūzija turėtų būti vertesnė už Turkiją? Nes Prancūzija, anot, E. Macrono – viena svarbiausių Europos ir viso pasaulio galybių, tradiciškai mokanti kitus diplomatijos, nes, anot E. Macrono, „diplomato darbas – kalbėtis su visais, ypač su žmonėmis, su kuriais nesutariame“.
„Todėl ir toliau tai darysime, įskaitant, kaip tai padariau prieš kelias dienas ir darysiu dar kartą, su Rusija, derindami veiksmus su savo sąjungininkais“, – kalbėjo E. Macronas. Taigi, žinutė aiški – kad ir ko norėtų mažosios, arčiau Rusijos esančios ES narės, jos gaus paramą, bet ne besąlyginę – prancūzai savo santykius su Rusija vystys taip, kaip mato jie, o ne rytų europiečiai.
Kita vertus, E. Macronas leido suprasti, kad jo dar karo pradžioje išsakyta pranašystė esą kovos užtruks, ne tik pildosi, bet ir reiškia, kad lengvų pasirinkimų nebus.
Tad net jei E. Macrono žinutėje kartojama, jog „turime ruoštis ilgam karui“, kartu telpa ir ukrainiečiams kol kas bent jau viešai sunkiai suvokiamas „turime ruoštis deryboms“. O kartu E. Macronas ir perspėja, kad Rytų Europos nenoras matyti eskalacijos pavojų yra tokia pati grėsmė.
Tai nėra jokia naujiena ar šokiruojanti pozicija: E. Macronas dar prieš pat karą, prieš vykdamas susitikti su V. Putinu, tarsi apsidraudė – pasirodė jo interviu laikraščiui „Le Journal du Dimanche“.
„Pastarasis laikotarpis rodo, kad jei pasirenki nekalbėti su Rusija – kas buvo europiečių pasirinkimas pernai, kai aš su kanclere Merkel pasiūlėme surengti ES-Rusijos viršūnių susitikimą – tada negali išspręsti jokio konflikto, nes leidi už mus kalbėti kitiems, kurie negali prisidėti prie mūsų kolektyvinio saugumo“, – Rytų Europos šalims tada įgėlė Prancūzijos vadovas.
E. Macronas šią liniją nuosekliai kartojo ir gegužę ragindamas „išsaugoti V. Putino“ veidą, dėl ko sukėlė ukrainiečių pyktį, o ir jis nebuvo ir nėra vienintelis, derybų keliu siūlantis rasti „konflikto sprendimą“. Pokalbiais su V. Putinu pagarsėjo ir O. Scholzas, kuris dar prieš karą, kaip naujasis Vokietijos kancleris su savo įtakingais socdemų patarėjais siūlė su Rusija „pradėti viską iš naujo“.
Niekas, regis, rimtai nevertino O. Scholzo pareiškimų prieš pat karą, kad Rusiją esą sumokės didelę kainą, jei veršis į Ukrainą.
Be Ukrainai palankių sąlygų skelbti paliaubas ir kalbėtis su V. Putinu vasarą siūlė ir pats O. Scholzas, ir jo patarėjas patarėjas saugumo bei užsienio politikos klausimais Jensas Plötneris, ir Vokietijos „intelektualais“ save laikančių asmenų grupės, kurios rašinėjo laiškus, ir vokiečių socialdemokratai – pagrindinis populiarumu pasigirti negalinčio O. Scholzo ramstis.
Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje ir kitose šalyse būtų nesunku įžvelgti Kremliaus ranką – esą vokiečius Kremlius tiesiog nupirko, įbaugino ir prispaudė šantažu. Net ir Angela Merkel, kuri buvo galingiausia Europos moteris, atsisako pripažinti savo klaidas ir atsiprašyti.
Vokietijoje Rusija, regis, išties ėmėsi visų įmanomų nešvarių triukų, siekiant pakeisti ir taip svyruojančią visuomenės nuomonę dėl karo Ukrainoje: nuo propagandinės kampanijos iki protestų ukrainiečių pabėgėlių persekiojimų, prorusiškų protestų organizavimo.
Nesvarbu, kad į pastaruosius susirenka šimtai garsiai rėkiančių žmonių, kai į proukrainietiškus protestus Vokietijoje bent jau karo pradžioje rinkosi šimtai tūkstančių vokiečių. Garsiau rėkiantys „taikos balandžiai“, raginantys nutraukti Ukrainos apginklavimą ir „betikslį karą“ ar netgi atviri, niekaip nesislapstantys V. Putino rėmėjai, tarp kurių – daugybė Vokietijoje gyvenančių rusų, bent jau bando sudaryti įspūdį, kad Vokietija ne atsibudo po Rusijos agresijos, o mažų mažiausiai skilo.
O kai yra skilimas, reikalinga ilga ir nuobodi diskusija „išklausant abi puses“, legitimizuojant agresoriaus nuomonę, kad, galbūt, Ukraina esą irgi „šiek tiek kalta“ dėl karo.
To užtenka paralyžiuoti viešąją nuomonę, kuria neryžtingumu ir taip garsėjantis O. Scholzas galėtų motyvuoti savo neveiksnumą. Tačiau jei tokį Vokietijos kanclerio ir jo aplinkos elgesį galima paaiškinti ryžto, idėjų, drąsos ir atsakomybės stoka, tuo niekaip neapkaltinsi ambicingojo E. Macrono.
Tai, kad abi šalys tiekia ginkluotę ir toliau žada karinę paramą Ukrainai, spartina energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos projektus taip pat bent jau turėtų nuraminti tuos, kurie E. Macroną ir O. Scholzą įtaria prorusiškumu.
Savų klaidų niekas nenori pripažinti
Kita vertus, pastarasis veiksnys taip pat įrodo, jog Rytų Europoje paplitęs mitas apie neva nieko nežinančius ir nesuprantančius, minkštus, bailius ar tiesiog naivius vakariečius, kuriuos lengvai suvystė ir toliau kaip dėvėtą pagalvę minko Kremliaus didmeistriai, regis, taip pat vertas bent jau peržiūros.
Aiškiau, nei E. Macronas ar kiti didžiųjų Vakarų šalių lyderiai, regis, jau neįmanoma pasakyti: Rytų europiečiai nesupranta eskalacijos rizikos arba apsimeta, kad ji neegzistuoja. Tai paradoksalu, turint omeny, kad būtent Baltijos šalys, Lenkija įvardijamos kitais Kremliaus taikiniais, tai jos ne vienerius metus kartojo apie eskalacijos pavojus, ragino stiprinti gynybą ir pačios tai ėmė daryti.
Bet ar išties Rytų Europa geriau pasirengė galimai konfrontacijai su Rusija, nei ta pati Vokietija ar Prancūzija? Atpažinti Kremliaus dezinformaciją yra viena, bet energetinė krizė, nepaisant tokių projektų, kaip SGD laivas „Independence“, smūgiuoja Baltijos šalims skaudžiau, nei vokiečiams ar prancūzams. Nukirsti visas įmanomas jungtis su Rusija – uždarant sienas, nutraukiant verslo, kultūrinius ryšius, griaunant sovietinius paminklus 2022-aisiais yra viena, bet ar iki galo įvertinamos bei suvokiamos ilgalaikės tokių veiksmų pasekmės?
Baltijos šalys gali drąsiai sakyti „taip“ – nieko jau neprarandama, tereikia ryžtis, nesibaiminti ir rodyti pavyzdį, nors tai daryti buvo galima ir anksčiau, ryžtingiau, ypač, jei kartojama, kad karas Ukrainoje prasidėjo ne 2022-ųjų, o 2014-ųjų vasarį.
Kremliaus jungą dešimtmečius nuo 1945-ųjų kentusi Rytų Europa turi savo skaudžią patirtį – tą savo kalbose nesyk pripažino ir E. Macronas. Bet jis kiekvieną kartą pabrėždavo, jog yra ir kitas „bet“, leisdamas suprasti, kad rytų europiečiai menkai suvokia tą siaubą, kurį prie dešimtmečių taikos bei klestėjimo įpratusiai Vakarų Europai kėlė galima eskalacija su branduoline Maskva.
Šaltojo karo dvasia su visais branduoliniais grasinimais iš Kremliaus – net jei konvencinių Rusijos pajėgų mitas bliūkšta Ukrainoje – pastaruosius du dešimtmečius buvo labai nepageidaujama Berlyne, Paryžiuje, kitose Vakarų Europos sostinėse. Vietoje to pelningi sandoriai su rusais išugdė politiniais ir ekonominiais saitais susietas grandines, kurias ne tik skausminga, bet ir pavojinga nutraukti. Ir dėl ko? Dėl Ukrainos, kuri šiandien priešinasi, o rytoj – kas žino, jei karas truks dar ilgai?
Dvipusis eismas – oficialiai remti Ukrainą, neleisti jai pralaimėti, remti ES ir NATO Rytų sparno šalis, o kartu ir palikti bent jau orlaidę Rusijai, per kurią galima būtų derėtis, nėra atsitiktinumo, naivumo ar dabartinių sprendimų priėmėjų išdava.
Prancūzija ir Vokietija per pastaruosius šimtmečius su Rusija nesyk kariavo ir išmoko kelias aiškias pamokas: pralaimėti rusams galima lengvai, kaip ir pasiekti greitas pergales mūšiuose. Bet jei karas užsitęsia, tai paprastai nieko gero nežada.
O net ir laimėjus prieš Rusiją savo rankomis – XIX a. pradžioje arba viduryje, Krymo karo metu, savomis ar svetimomis rankomis – Rusijos ir Japonijos karo 1904-1905 m., Pirmojo pasaulinio karo metais, galiausiai viskas grįžta į savas vėžes: Rusija išlieka svarbia regionine arba pasauline galybe, su kuria anksčiau ar vėliau tenka kalbėtis dėl įvairių priežasčių – dėl taikos, ekonominių ryšių, politinės paramos – patinka dabar tai Rusijos kaimynėms Rytų Europoje ar ne, bet kalbėtis tenka.
Todėl dilema dabar yra dėl to, kaip teisingiau pasielgti su Rusija – ją izoliuoti, toliau ir smarkiau bausti, dar labiau remti Ukrainą, žinant, kad Kremliaus režimui (kad ir kas jam bevadovautų dabar ar ateityje) tai yra ir išgyvenimo klausimas ar priešingai – palikti langą deryboms sunkiai, bet prieinama kaina.
Teisiomis jaučiasi tiek Rytų, tiek Vakarų Europa, atskiros šalys, o bet kokie kompromisai atrodo nenaudingi Ukrainai, jos rėmėjams. Tačiau ignoruoti Europos didžiųjų interesų, per šimtmečius susiklosčiusius santykių su Rusija vien todėl, kad Kremlius vėl elgiasi agresyviai prieš kaimynes, taip pat keblu – aiškinimai, kokie naivūs, nesupratingi ir bailūs yra vakariečiai iki šiol prie nieko gero neprivedė.
Į tai lietuviai, lenkai, ukrainiečiai, žinoma, galėtų atkirsti, kad jei Kremliui dar 2014-aisiais būtų buvęs suduotas aiškesnis, galingesnis ir skaudesnis atsakas, jei būtų anksčiau nutrauktas „Nord stream“ projektas ir panašūs į jį, prie atviro ir Vakarus bauginančio karo iš viso nebūtų prieita.
Tačiau tokie „kas būtų, jeigu būtų“ dabar jau yra ne tik beverčiai, bet ir reikštų buvusių ir esamų Vakarų šalių sprendimų priėmėjų visišką klaidų pripažinimą, atsakomybės prisiėmimą su visomis pasekmėmis. O kas gi to nori prieš savus rinkėjus bei rytų europiečius, į kuriuos Vakaruose vis dar pažiūrima skeptiškai?