Tai turėjo būti kitoks, rusams dar nematytas puolimas – tikra audra: iš Vakarų šalių Ukrainai buvo perduota šimtai tankų, pėstininkų kovos mašinų, specializuotos technikos, artilerijos sistemų, sviedinių jiems, NATO šalyse apmokyti tūkstančiai ukrainiečių karių, suformuoti nauji daliniai.
Optimistinės viltys bei lūkesčiai pranoko vieni kitus. Svarstyta, kad ukrainiečiai netgi gali ne tik pralaužti rusų linijas, bet ir sukelti paniką Maskvoje, o iki 2023-ųjų pabaigos esą netgi gali atsiimti Krymą.
Bet dabar jau aišku, kad lūkesčiai buvo per dideli, daug vilčių žlugo jau pirmosiomis kontrpuolimo dienomis, kai atsisakyta pradinio sumanymo, taktinių sprendimų.
Žinoma, kai tiek ilgai lauktas, tiek vilčių kurstęs įvykis baigėsi nesėkme, nenuostabu, kad pasipylė svarstymų apie išorinius ir vidinius nesutarimus tarp ukrainiečių ir amerikiečių kariškių, pačios Ukrainos politinės ir karinės vadovybės, kas netgi nustelbė svarbius pastebėjimus apie išmoktas pamokas.
Bet kuriuo atveju niekas dar nesibaigė. Karas Ukrainoje tęsiasi, ukrainiečiai nepralaimėjo, nors tokia galimybė ir egzistuoja, verčia svarstyti ne tik planus B, bet ir kitus scenarijus, apie kuriuos įspėja garsus amerikiečių analitikas Michaelas Kofmanas.
Jis ir kiti analitikai pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiria ne tik tam, ko galima tikėtis artimiausiais metais, bet ir šių metų analizei: kas padaryta ne taip, kodėl kontrpuolimas nepavyko, kokias pamokas išmoko ukrainiečiai, o kokias – Rusija bei Vakarai? Atsakius į šiuos klausimus galima vėl sverti viltis bei lūkesčius dėl Ukrainos pergalės.
Ar galėjo baigtis kitaip?
Tam, kad nepasikartotų pastarųjų metų klaidos, kai buvo prisikurta nepagrįstų, pernelyg didelių lūkesčių dėl Ukrainos sėkmės kare, pirmiausia reikia sąžiningai sudėlioti viską į savas vietas.