Tokias nuotraukas galima išvysti Lietuvos ypatingojo archyvo parengtoje dokumentų parodoje, skirtoje komunistų politikos sovietinėje Lietuvoje bruožams apžvelgti.
Virtuali paroda „Sovietinės politikos bruožai. Oficialiosios praktikos ir užkulisiai“ atskleidžia visuomenei nematytą nomenklatūros gyvenimą. Dokumentai taip pat atspindinti politikos užkulisius, kuriuose vyravo neoficialūs, pasitikėjimu, protekcija ir įsipareigojimais, galia ir nauda pagrįsti nomenklatūrininkų santykiai, užmegzti ir plėtoti neformalioje aplinkoje: medžioklėje, žvejyboje, gimtadienių, jubiliejų, kitų švenčiu metu ar atostogaujant.
„Medžioklė nuo pat 1944-1945 m. buvo viena populiariausių laisvalaikio leidimo formų. Medžioklė buvo neformali aplinka, kurioje galima susitarti, priimti politinius sprendimus, ilgainiui medžioklė, dar valdant Antanui Sniečkui, tapo ne vien laisvalaikio leidimo forma, bet ir neformalia nomenklatūros veiklos praktika, neformalia politikos praktika, netgi vienas iš svarbių politinių resursų, kurį panaudodavo ypač pirmasis sekretorius, siekdamas įtvirtinti savo valdžią, apie save konsoliduoti ir kontroliuoti nomenklatūrą“, – DELFI pasakojo Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė.
Pasak N. Maslauskienės, istorikai medžioklę traktuoja kaip vieną svarbiausių neformalių praktikų, kurios metu buvo priimami susitarimai, derinami interesai, įtakos. Tai buvo svarbus politinis resursas.
Vienoje apie 1950 m. darytoje nuotraukoje matyti, kaip susirinkęs nomenklatūros medžiotojų būrelis ruošiasi pailsėti. Šalia medžioklių minima ir žvejyba, neretai – su alkoholio buteliu rankoje.
O kaip dėl slaptų nomenklatūros balių?
N. Maslauskienės aiškinimu, neformalioje aplinkoje politiniai svarstymai buvo prasmingi, turėjo didelę įtaką.
Vis dėlto duomenų apie sovietų šulų balius nėra daug. Archyve daugiausia nuotraukos iš oficialių priėmimų. Pavyzdžiui, vienoje nuotraukoje Maskvoje, prie vaišių stalo, priimama Lietuvos delegacija.
Stulbinanti kolūkio pirmininko sėkmė
Kiek fasadas skyrėsi nuo užkulisių?
„Labai skyrėsi. (…) Viešai partija deklaravo politinį interesą, siekį kurti socialiai teisingą visuomenę, deklaravo, kad jos tikslas – atsižvelgti į visuomenės poreikius ir vykdyti juos tenkinančią politiką. Bet iš dokumentų matyti, kad nomenklatūra, priimdama politinius spendimus, vadovavosi ne tokiomis deklaracijomis, o savo interesais. Juoba iš tikrųjų oficialus politikos tikslas Lietuvos atžvilgiu buvo išlaikyti Lietuvą Sovietų Sąjungos sudėtyje, nuslopinti antisovietinį pasipriešinimą, įtvirtinti sovietinę sistemą“, – kalbėjo N. Maslauskienė.
Jos aiškinimu, formali partinė karjera priklausė nuo socialinės kilmės, politinės ištikimybės ir tinkamo pavestų politinių užduočių vykdymo. Buvo keliami griežti ideologinio atitikimo reikalavimai. Tačiau praktika, sako N. Maslauskienė, rodė ką kita. Ji pateikė garsų kolūkio pirmininko Kosto Gliko atvejį.
„Jis savo veikloje buvo padaręs tam tikrų pražangų, prokuratūra netgi buvo pradėjusi tyrimą, tačiau tyrimas absoliučiai nepakenkė jo politinei karjerai, atvirkščiai: nepraėjus metams po tyrimo jam suteiktas socialistinio didvyrio vardas. Tai rodo, kad formalūs kadrams taikomi ideologiniai, elgesio reikalavimai kai kuriais atvejais nebuvo taikomi, jų nebuvo paisoma, ypač jei žmogus turėjo užtarimą“, – sako N. Maslauskienė.
Pasirodo, K. Glikas buvo artimas A. Sniečkaus draugas. Jo užtarimo pakako baudžiamajai, administracinei atsakomybei ar partinei nuobaudai išvengti. Dokumentuose matyti, kad 1959-1961 m. Šakių rajono Lenino vardo kolūkio pirmininkas K. Glikas spekuliavo automobiliais. Jis siuntinėjo į Maskvą kolūkio mašinas motociklų pirkimui, paskui juos parduodavo rajono gyventojams. Gauti pinigai eidavo kolūkio naudai. Prokurorų tai buvo įvertinta kaip spekuliacija, tačiau A. Sniečkaus aplinkos žmogus už tai ne tik nebuvo nubaustas, bet dar ir paskatintas.
Archyve taip pat saugomas 1988 m. Centro Komiteto biuro posėdžio protokolas, kada LKP CK pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila nuimamas nuo pareigų ir pirmuoju sekretoriumi išrenkamas A. Brazauskas. R. Songaila priverstas atsistatydinti po garsiojo „bananų baliaus“, kada nesankcionuotą mitingą Katedros aikštėje išvaikė sovietiniai milicininkai ir vidaus kariuomenės daliniai.
Dokumentuose viskas kur kas formaliau – R. Songaila pasiprašė būti išleidžiamas į pensiją, į jo vietą iškeliamas A. Brazauskas. „Iš dokumentų matyti, kad užkulisiuose buvo suarta dėl A. Brazausko tapimo pirmuoju sekretoriumi“, – aiškino N. Maslauskienė.
Abejojo, ar skelbti nuotrauką su A. Brazausku
Parodoje galima išvysti ir pikantiškų vaizdelių Vienoje nuotraukų – A. Brazauskas neformalioje aplinkoje – kelionės Austrijoje metu. Ši nuotrauka – iš LKP CK sekretoriaus ideologijai Vlado Niunkos asmeninio archyvo. Statybinių medžiagų pramonės ministras A. Brazauskas septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje į kelionę vyko su V. Niunka ir jo žmona.
„Abejojome, ar šią nuotrauką skelbti, bet paskelbėme. Šias nuotraukas po V. Niunkos mirties į archyvą saugojimui perdavė artimieji “, – aiškino N. Maslauskienė.
Gedimino prospekte veikiančioje Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skaitykloje ji parodė Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus dovanų gautą albumą. Specialiai pagamintas albumas A. Sniečkui įteiktas minint Lietuvos okupacijos 20-ąsias metines. Aišku, tuomet ši data minėta kaip tarybų valdžios įkūrimo 20-osios metinės. Ant odinio albumo viršelio – sovietinės Lietuvos herbas. Nuotraukos nėra autentiškos, o padarytos iš Lietuvos kino kronikos juostos.
Parodoje esančiose nuotraukose – laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas, aktyviai prisidėjęs įvedant tarybinę santvarką Lietuvoje, Justas Paleckis bei garsus sovietų veikėjas Vladimiras Dekanozovas, dalyvaujantys 1940 m. rugpjūčio sesijoje, kada priimtas sprendimas dėl Lietuvos įsijungimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Nuotraukose užfiksuoti Liaudies Seimo išrinkti delegatai, iš geležinkelio sudėties išvykstantys į Maskvą „saulės parvežti“.
Nuotraukose gėlėmis išpuoštu automobiliu su žmona Maskvoje važiuoja Vincas Vitkauskas – buvęs nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadas, vėliau – okupuotos Lietuvos krašto apsaugos ministras, pasisakęs, kad birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenei nereikia priešintis.
„Tai yra oficiali paradinė politikos pusė“, – apibendrino N. Maslauskienė.
Virtualią parodą „Sovietinės politikos bruožai. Oficialiosios praktikos ir užkulisiai“ galite išvysti čia.