Be pastarųjų kelių savaičių rinkimų maratono ir jame žongliruotų temų, vienas akcentas negalėjo likti nepastebėtas: šalies gynyba yra ir išliks bene svarbiausias įsipareigojimas, kuriam negalima aukoti laiko, finansinių, kitų išteklių. Dėl to sutaria bent jau didžioji dalis – tiek laimėjusių, tiek į opoziciją besitraukiančių dabartinių valdančiųjų partijų.
Tuo metu, kuomet artėjant prezidento rinkimams JAV, nepaisant visų patikinimų, netyla dvejonės dėl tolesnių Vašingtono įsipareigojimų sąjungininkams, kai Rusija toliau telkia Irano, Šiaurės Korėjos režimo ir kitų šalis į naujosios ašies koaliciją prieš Vakarus, kai naujo didelio karo Europoje ir visame pasaulyje tikimybė toliau nuosekliai auga, Lietuvos gynybinių pajėgumų vystymas lieka prioritetu.
Bet ką ir kaip daryti, kaip suprantamas darbų tęstinumas ir kiek Lietuva gali bei turi skirti išteklių gynybai? Nuomonės šiais klausimais, žinoma, nebūtinai sutampa ir sutaps. Pasibaigus rinkimams, suformavus naują valdančiąją daugumą ir Vyriausybę dar tik paaiškės, ko iš tikrųjų verti visi pažadai ir įsipareigojimai. Pirmasis testas laukia jau naujos sudėties Valstybės gynimo tarybos.
Kam ir kodėl reikės laikytis įsipareigojimų
Nepaisant visų papildomų lėšų gynybai pernai ir šiemet, jų ateityje reikės tik daugiau. Tai tapo aišku ir po kariuomenės vado spaudos konferencijos, kai užsiminta apie 3,5 o gal net 4 proc. BVP būtinybę.
„Nesvarbu, kiek bus pinigų skirta, bet visą laiką [reikia] turėti šiek tiek daugiau tam, kad jeigu pasikeistų situacija, turėtume iš karto savo norus dėti ant stalo ir politinė vadovybė galėtų į tai atliepti“, – tikino generolas Raimundas Vaikšnoras.
Neslepiama, kad lūkesčiai susiję tiek su gynybos planais, tiek su naująja valdančiąja dauguma, tiek su finansavimo trūkumu pastaraisiais dešimtmečiais, kas atsiliepė pajėgumų vystymui – dabar, pasikeitus ir toliau sparčiai blogėjant geopolitinei situacijai, tenka išleisti greičiau ir daugiau.
Ir čia svarbu kalbėti ne tik apie pasirengimą ginti valstybę, ne tik apie stiprinamus, spartinamus įsigijimus – ar tai būtų oro gynybos priemonės, ar tankų, pėstininkų kovos mašinų (PKM) pajėgumai, o apie tai, kam visa tai daroma.
Karas Ukrainoje gali užtrukti, baigtis ukrainiečiams palankia linkme, o gali pakrypti ir pagal Rusijos planą, nes neįsivaizduojamų scenarijų nebeliko, todėl ir Lietuvai galiausiai teks priimti nepopuliarius, iki šiol vengtinus sprendimus, šalies elitui – rodyti pavyzdį.
Bet svarbiausia tai, kad dabar reikės laikytis jau sutartų įsipareigojimų – tiek prieš savo piliečius, tiek prieš sąjungininkus, nes Lietuvos kariuomenė yra numačiusi ir deklaravusi NATO, ką ketina daryti karo atveju, kokį gynybos ruožą užimti. Sąjungininkai, kurie planuoja būti greta, turi būti tikri, kad lietuviai tą ruožą gebės ginti, vykdyti kitas operacijas, o tai reiškia, kad tam reikės deklaruotų pajėgumų, apie kuriuos sau ir kitiems Lietuva negali meluoti, jei nori, jog kiti nemeluotų apie savo realių, mūsų gynybai priskirtų pajėgumų egzistavimą.
„Čia yra vienas naujų dalykų su naujais NATO operaciniais planais, kai žinome kur, kokios valstybės ir kokius uždavinius vykdys. <...>. Jei Lietuva nori reikalauti iš kitų (o mes ištisai ko nors reikalaujame – to, ano reikia), tai pirmiausia turime būti stipresnėje pozicijoje, kad patys galėtume viską įvykdyti“, – tinklalaidėje „Su kuo kariausim?“ priminė prezidento vyr. patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys.
Kitaip sakant, būtina turėti realius, o ne popierinius pajėgumus. Pernai priimtas, o šiemet patvirtintas sprendimas dėl Lietuvos kariuomenės struktūrinių pokyčių, be kita ko, numato naujų dalinių, pavyzdžiui, divizijos steigimą. Tai neišvengiamai kainuos. Ir ne tik eurus.
Planas netenkina jau dabar – ką daryti?
„Nuo pat pradžių žinojome, kad tai kainuos, ir sprendimas kurti diviziją priimtas su keliomis sąlygomis: ne šiaip kuriame kažką, numatome svajonę ateityje ir žiūrime, kaip seksis, – tai yra konkretus, išmatuojamas, apibrėžiamas pagal kriterijus dydžio vienetas.
Siekiame, kad būtų konkretus rezultatas 2030 metais, tai reiškia, kad bet kada galime išmatuoti, kiek esame prie jo priartėję, o kiek atitolę“, – teigė K. Budrys.
Jo teigimu, savaime divizijos pajėgumas nėra kažkoks kariškių įgeidis, malonumas ar būtinybė pasipuikuoti, būdas išmelžti dar daugiau pinigų gynybai.
Tai yra aukščiausiu lygiu sutartas, patvirtintas ir aiškų tikslą turintis kariuomenės vienetas: visiškai parengta, aprūpinta divizija turi gebėti stoti į kovą ir kurį laiką atsilaikyti prieš bent tris kartus didesnį priešininką. Kai visuomenėje kyla klausimų dėl datų – kada Lietuva turės tokią diviziją, ar iki 2030-ųjų, ar vėliau, – svarbu suprasti, kuo reikšmingi šie skaičiai, ką jie slepia.
Juk kalbama apie ne apie pradinį operacinį pajėgumą, kai pažymima varnelė, surengiama iškilminga ceremonija, pakeliamos vėliavos ir rėžiamos kalbos, o apie visišką operacinį pajėgumą. Ką tai reiškia, kuo tai svarbu?
„Svarbu tuo, kad divizija nėra vien struktūrinis suneštinis balius <...>. Tai junginys, kuris turi vykdyti pavestas užduotis. Žiūrime, kokios ji galėtų būti sudėties, dydžio ir pan., bet ji turi tam tikrą laiko tarpą stabdyti armiją“, – teigė K. Budrys ir pridūrė, kad, nustačius užduotis, sprendžiamas klausimas – kaip ji tas užduotis spręs, kokiomis priemonėmis.
Kaip pėstininkai nuvyks į mūšio lauką – su PKM dengiami tankų ar su sunkvežimiais, tiesiog pėsčiomis, o gal keturračiais? Ikikariniai romantiški pasvarstymai, kad šarvuotąsias pajėgas metantį priešą galima stabdyti vien tik lengvais, mobiliais vienetais, be ugnies galios ir manevro paramos, kaip ir utopija, kad viską geriau gali išspręsti bunkeriai ir dronai, nebūtinai turi daug bendro su realiu Lietuvos bei sąjungininkų pasirengimu – gynybos planais, procedūromis, pratybomis.
Bet kuriuo atveju, kad ir kokios būtų pajėgos, kad ir ką turėtų, pasirengimą galima išmatuoti skaičiais: pajėgos turi būti parengtos, pripildytos personalo bent 80 proc. Tą patį galima pasakyti apie įrangą, ginkluotę, techniką ir, žinoma, atsargas, nes neįmanoma planuoti gintis savaitę, jei atsargų turi dienai.
„Pagal tai galime pasakyti, ką esame pasiekę“, – teigė K. Budrys. Praėjusią savaitę surengtame Valstybės gynimo tarybos posėdyje išklausius kariuomenės vado ataskaitą buvo konstatuota: pasiekimai nedžiugina ir neįkvepia, nes pagal dabartinį numatytą finansavimą divizijos pajėgumą visa apimtimi galima išvystyti tik 2036 metais, o kai kurių projektų pabaiga gali būti ir 2040-ieji.
„Esant tokiai geopolitinei situacijai buvę taikos meto rėžiai mums nebetinka, turime susispausti. Kai kalbėjome apie 2030 metus, jau buvo klausimų – kodėl tokie metai, kodėl ne 2027-ieji, ir tai jau kilo nepasitenkinimas, todėl neturime teisės nukelti po 2030 m., nes tada turėsime planuoti papildomų pajėgumų“, – pabrėžė prezidento patarėjas.
Jo teigimu, prezidentas nesyk baksnojo į biudžetą, o dabar, kariuomenės vadui pripažinus, kad, esant dabartinėms finansavimo sąlygoms, netgi su patvirtintais papildomais pinigais, viskas išties nusikels, toks rezultatas tenkinti negali.
„Ir jei niekas nekinta, mes to nepadarysim, bet tai nereiškia, kad pasiduodam, einam namo, – ne. Išvada tokia, kad prezidentas su VGT paprašė kariuomenės vado pateikti planą, ką daryti, kad mums pavyktų“, – teigė K. Budrys. Tad ką daryti?
Pasak prezidento patarėjo, planas yra ir buvo aiškus jau šaukiant paskutiniąją VGT: patvirtinus sprendimus, poreikius, įvardijus trūkumus ir viešai viską deklaravus akcentuoti būtinybę po rinkimų šaukti naują VGT, kuri jau bus neišvengiamai pasikeitusi.
Suformavus naująją valdančiąją daugumą, šiai pasidalijus postus (iš tikrųjų – pareigybes, kas už ką bus atsakingi) teks grįžti prie tų pačių klausimų: visiškas divizijos operacinis pajėgumas 2036 m. netenkina, kariuomenės vadas su nauja Krašto apsaugos ministerijos vadovybe pristatys konkrečių siūlymų: kokių riekia finansinių, organizacinių, kitų išteklių, kad būtų galima grįžti prie pradinio sumanymo – diviziją turėti anksčiau nei 2030-aisiais. Antraip tektų peržiūrėti įsipareigojimus – sau ir sąjungininkams.
„Priminsiu, kad kai buvo priimtas sprendimas dėl divizijos ir kad ji bus 2030 m., mes pataisėme valstybės ginkluotos gynybos koncepciją – tai yra įslaptintas strateginis dokumentas, suprantamas politikams, kuris nurodo, kaip ginamės, kas ir ką turėtų daryti“, – priminė K. Budrys – esą pati koncepcija yra gera, tad jos taisymais verčiau neužsiiminėti. Ypač prisižadėjus.
Ką darome kitaip nei estai?
Juk jei dabartinis finansavimas su tais papildomais sukrapštytais pinigais šiemet peržengė 3 proc. ribą, o pagal numatytas biudžeto eilutes per artimiausius trejus metus – jei niekas nesikeis – liks įšaldytas ir net mažesnis nei šiemet, tai tokia ambicija neįkvepia, ypač turint omeny dabartinių valdančiųjų palaikomas deklaracijas dėl 4 proc. gynybai.
O dabartinės premjerės pasiteisinimai, esą net ir su didesnėmis finansinėmis galimybėmis nebūtų ką pirkti, anot K. Budrio, neįtikina. Juk ir estai, ir latviai, ir lenkai – visi kažkodėl pajėgia rasti daugiau pinigų, o štai lietuviai – niekaip. Kodėl?
Anot K. Budrio, taip gali būti dėl banalios priežasties: minėtų Estijos, Latvijos, Lenkijos sprendimų priėmėjai su visuomenėmis susitaria ir laikosi to politinio strateginio siekio, o Lietuva jį nuolat kvestionuoja.
„Mes nuolat klausiame, ar tikrai tai yra geriausias sprendimas“, – priminė prezidento patarėjas. Nuolatiniai ginčai dėl gynybos finansavimo, pažadai ir lankstūs atsitraukimai nuo jų, interpretacijos – tai interpretuojant 2 proc. būtinybę, tai ginant nepritarimą kelti šią kartelę, – visa tai Lietuva jau nesyk išgyveno. O juk raginimai nedidinti ir netgi mažinti gynybos finansavimą skamba ir dabar, bent jau iš (ne kartą) savo prognozėmis liūdnai pagarsėjusių veikėjų.
O ką jau kalbėti apie viešas, į taktinį lygį nusiritusias ir nelabai produktyvias diskusijas, kur ir kaip tas lėšas panaudoti, iš dalies ar iš viso ignoruojant karinį patarimą.
Ir nors biudžetas Lietuvoje augo – tiek procentine išraiška, tiek absoliučiais skaičiais, nuoseklaus požiūrio ir gebėjimo susitarus nesimėtyti lietuviams trūko. O, pavyzdžiui, mažesnė ir menkesnes finansines galimybes turinti Estija nuosekliai ne tik skyrė vis didesnes sumas gynybai, bet ir kryptingai laikėsi plano turėti diviziją 2025-aiisiais, ypač didelį akcentą skiriant atsargoms. Ir ne vien estai.
„Lenkai turi apsibrėžę siekį, kad galėtų su savo pajėgumais stabdyti visas Rusijos sausumos pajėgas, toks yra politinis siekinys. Ir tada jiems kyla klausimas: ar užtenka lėšų? Neužtenka. Ir jų biudžetas numatytas 4,7 proc. BVP, link kurio įgyvendinimo jie ir eina.
Noriu, kad ir Lietuvoje nekvestionuotume, neklibintume, nes mūsų tikslas aiškus – yra stulpeliai, eilutės, eikime ir dirbkime, ko trūksta – pasipildykime, būsime pavyzdžiu kitiems“, – ragino K. Budrys.
Galime ir skolintis – svarbu nevengti iniciatyvos
Jo, teigimu, Lietuva taip pat gali ne tik numatyti daugiau pinigų atsargoms įsigyti – tai ypač svarbu stojant į užsakymų eilę, kuri vis nusikelia (o jei nestoji į eilę, tai dar labiau nusikels), bet ir skolintis drąsiau.
Nei šiemet, nei pernai Lietuva neviršijo skolinimosi galimybių, o blogiausiu atveju Lietuva galėtų griebtis net radikaliausio siūlymo – tokio, koks buvo pristatytas Lietuvos gynybinės galios tyrime; jame buvo aiškios dvi žinutės: mes galime apsiginti ir patys, o štai kiek tai kainuotų.
Tyrimas atskleidė, kad įsigijimams – ginkluotės, technikos, būtinos infrastruktūros, pradinio išlaikymo ir atsargoms – gali prireikti ir 15 mlrd. eurų.
Tokią sumą pasiskolinti Lietuvai, žiūrint skolos BVP ribas, anot K. Budrio, techniškai įmanoma. Čia jau principinis klausimas: ar pabūgę didelių palūkanų vėlesnėje ateityje nesumokėsime didesnės kainos artimesnėje ateityje, jei neturėsime reikiamų pajėgumų?
„Jeigu mes būsime saugūs iki 2033 m. ir saugumo garantas – kur išleidome pinigus, tai jei skolos palūkanos bus didesnės, nei norėtume, ar bus problema, žvelgiant iš šių dienų pozicijos? Ar žiūrėdami į šių metų spalį neklausime savęs praeityje: „Ką jūs ten darėte, ką galvojote? Pataupėte, manėte, kad skolos palūkanos šiandien bus per brangios?“ – teigė K. Budrys ir priminė, kad skolinimosi argumentui šiuo metu ypač palankios sąlygos ir dar dėl dviejų priežasčių – tai palaiko platesnė visuomenės dalis ir ypač verslas, kuris žino, kaip uždirbami pinigai ir ką reiškia skolintis. Tad lūkestis jau kitame VGT posėdyje kalbėti apie didesnes išlaidas yra aiškus.
Kita vertus, gynybinių pajėgumų stiprinimas yra ne tik išlaidos gynybai, bet ir visuotinė gynyba. Šiemet vykusios pratybos parodė, kad, nepaisant visų kalbų ir darbų, kai kurios dešimtmečius šalies institucijas kaustančios bėdos ar kreivi įstatymai toliau trukdo rengtis efektyviai.
Ar tai būtų Vidaus reikalų ministerija, ar Žemės ūkio, Energetikos, Susisiekimo ministerijos – visos jos neišvengiamai yra ir bus svarbios valstybės funkcionavimui tiek taikos, tiek ypač karo atveju. Todėl ten pasirengimas irgi turi būti tikras, o ne popierinis dėl varnelės.
Taigi lūkestis formuojant naują Vyriausybę, anot K. Budrio, bus labai didelis būtent pasirengimo karui srityje – atsainumo prezidentas esą netoleruos. O kas, jei stipri valdančioji dauguma, kaip buvo įprasta jau ne vienai, kai tenka dirbti su prezidentu ar prezidente, įjungs rankinį stabdį?
Jei pasakys, kad užtenka ir 3 proc. gynybai, nes, žinote, yra kitų, svarbesnių prioritetų? Jei nematys reikalo minėtoms institucijoms prioretizuoti gynybos klausimų, nes tai neva ne jų kompetencija, ir iš viso – ne prezidentui kištis į ministrų kabineto, ministerijų darbą, žmonės juk išrinko valdančiuosius.
„Akivaizdu, kad tai – ne vien prezidento klausimas, nes yra ir verslo bendruomenės, ir pilietinės visuomenės įsitraukimas – tas ratas, kuris vykdo spaudimą politikams vykdyti sprendimus, gana stabilus, nesikeis.
Ir tai ne „pagerinkite, padarykite“ klausimas – yra konkretūs projektai: iki 2027 metų turi būti Vokietijos brigada ir iki 2030 – mūsų divizija. Štai yra planas, einame ir įgyvendiname.
Esu įsitikinęs, kad kiekvieną sykį, kai matysis, kad trūksta politinės valios, kad kažkas bando „trinti“ ir išsprūsti iš šio klausimo, bus sugrąžintas visomis priemonėmis. Dar vienas dalykas – visa tai esame deklaravę: nebus infrastruktūros, nebus ir brigados.
Lygiai taip pat siekinį dėl divizijos esame deklaravę ir NATO, nenoriu, kad ateitų sąjungininkai ir baksnotų: žinote, būtų gerai, kad Lietuva pasistengtų. Tai yra mūsų pačių reikalas! Ir kada pagaliau atsiras tas savininkiškumas, kad tai – mūsų sprendimas? Ir kad mes galime padaryti visai gerai savarankiškai dalykus, apie kuriuos prieš 10 metų negalvojome ir kurie buvo parodyti per tas karines simuliacijas, – mes patys galime stabdyti priešus“, – emocingai kalbėjo prezidento patarėjas.