Iki 7 metų ji augo vaikų globos namuose, paskui internate. Tėvų, kuriems teisė auginti vaikus atimta 1993 metais, net nėra mačiusi, tik žino, kad jie – alkoholikai ir kad mama iš viso pagimdė 12 vaikų.
Nuo rudens Vilniaus miesto krizių centre gyvenančiai 24-metei Amajai iš pažiūros duotum ne daugiau kaip 12 - tokia mažutė ir smulki. Dabar kiek atsigavusi, sveria 35 kilogramus.
Išėjusi iš internato mergina įstojo mokytis, kad gautų bendrabutį. Vėliau per pažįstamus su pora metų jaunesne seserimi apsigyveno senyvo vyro, kurį reikėjo prižiūrėti, name, Šeškinėje.
„Jis galėjo pats apsitarnauti, mums reikėjo paduoti vaistus, pagaminti valgyti, kambarius sutvarkyti, malkų atnešti. Kol prižiūrėjom tą senuką, turėjom kur gyventi, tačiau paskui jį sūnus išvežė į psichiatrijos kliniką, slaugos ligoninę, galiausiai – pensionatą, o mus išvarė, nes norėjo pasiimti namą“, - pasakojo mergina.
Jos teigimu, namas, kuriame glaudėsi, buvo niūrus, atmosfera labai slogi. „Net vaiduoklių buvo“, - tikino, pridurdama, kad turi savybę jausti geras ir blogas vietas, atpažinti geros ir blogos energijos žmones.
Alkoholis išskyrė seseris
Už senuko priežiūrą seserys pinigų negaudavo. Dirbo už maistą ir stogą virš galvos. Paklausta, kur dabar sesuo, DELFI pašnekovė negalėjo pasakyti. Jų ryšiai nutrūko praėjusią vasarą. Merginos žodžiais, sesuo pradėjo gerti alkoholį, o ji net jo kvapo negali pakęsti.
Butuko šeimininkė nutarė jį parduoti, tad sesėms vėl reikėjo ieškoti, kur pasidėti. Apsistojo pas draugės pažįstamą. Tačiau, kaip sakė Amaja, neilgai tvėrė, nes jis elgėsi kaip apsiuostęs ar apsirūkęs, o galiausiai jas apvogė.
„Su sese planavome nuomotis kitą butą, bet paskui atsiskyrėme. Alkoholis ją labai stipriai paveikė. Sakė, kad žmonės jai – vis viena, svarbiausia – pinigai. Gaila. Skirtingai, negu aš, ji labai komunikabili, galinti už save pakovoti, visur suras darbą. Yra atviras žmogus, jei kas nepatinka, sako tiesiai į akis. Nors, jei kas nepatiks, gali ir užvožti“, - pasakojo.
Neseniai matė sesę prie parduotuvės, bet nepriėjo, nes ji buvo su draugais ir išgėrusi.
Apie mamą nenori žinoti
Paklausta, ar tai vienintelis jai artimas žmogus, DELFI pašnekovė minėjo turinti brolį, kurį bandys susirasti per socialinius tinklus. „Esame bendravę, bet ryšys taip pat nutrūko. Kiek žinau, dirba prie statybų, Vilniaus rajone, tikriausiai jau vaiką turi“.
Jis ar sesuo buvo radę motiną, iš kurios sužinojo, kad turi dar 10 brolių ir seserų.
„Nežinau, kur mama, ar gyva ir nenoriu žinoti. Nebus lengviau, jei ant jos pyksiu. Bet nenoriu lįsti prie žmogaus alkoholiko. Kaip sakiau, negaliu pakęsti alkoholio kvapo“, - sakė Amaja.
Apsigyvenusi su seserimi ji įsitaisė aviganių veislės šunį Dimoną, kuris nemokėjo bendrauti su kitais šunimis, bet draugavo su katėmis. Laikinuose namuose draugiją Dimonui palaikė pora katinų -Taisonas ir Mauglis.
Kai neteko stogo virš galvos, kates merginos turėjo atiduoti į prieglaudą, o šuniuką pasiliko.
Pasiskolino palapinę
„Kai su sese atsiskyrėm, aš nebežinojau, ką man daryti. Tada iš pažįstamų pasiskolinau palapinę ir nuėjau prie upės Žirmūnuose. Ant paties kranto jos nestačiau, nes jau buvo ruduo, drėgna. Gyvenau pamiškėje beveik pora savaičių. Buvo daug žmonių, bet niekas nekreipė dėmesio, o policiją iškvietė tik todėl, kad šuo pradėjo loti ant mažo vaiko“, - pasakojo mergina.
Dimoną pareigūnai liepė išvežti į šunų prieglaudą. „Man labai buvo gaila atiduoti tą šunį. Kai gyvenome prie upės, buvo kaip signalizacija – jei kas prisiartindavo, lodavo“, - prisiminė aštuntą mėnesį Vilniaus miesto krizių centre gyvenanti Amaja.
Pasak jos, žiauriai sunku neturėti namų ir artimųjų. Sunkiausia, kad nėra paramos.
„Tačiau krizių centre man labai padėjo. Ypač svarbi buvo informacija, kur eiti, kam kokius dokumentus nešti, ką daryti, kad atsistočiau ant kojų“, - sakė Amaja.
Paklausta, ar internate auklėtojos nepasakojo, kaip reikės gyventi sulaukus pilnametystės, mergina papurtė galvą.
Jos žodžiais, kai neturi tėvų, sunku suprasti, kaip gyventi savarankiškai., tačiau „netiesa ir tai, kad internate augę vaikai nemoka pasidaryti valgyti ar visi alkoholikai“.
Dirba valytoja ir stengiasi valgyti 6 kartus per dieną
Dabar Amajos tikslas – pasirūpinti pragyvenimu. Įsirašė į eilę socialiniam būstui gauti. Puse etato dirba valytoja, tačiau tikisi, kad pajėgs ir pilnu, nes gaunamų 500 litų neužteks. Vien mėnesinis transporto bilietas kainuoja 100 litų.
Nuo gimimo mažo svorio mergina privalėjo susirūpinti mityba, nes pasireiškė gastritas: „Dabar reikia daugiau dėmesio skirti maitinimuisi, kad išgyčiau. Kaip sakė gydytoja, privalau po 4-6 kartus per dieną valgyti“.
Šiuo metu sveria 35 kilogramus, nors, kaip sako, kažkada svėrė ir 42. „Kai labiausiai stresavau, svoris buvo nukritęs iki 33 kilogramų“, - prisiminė, tačiau paklausta, kada buvo sunkiausia, minėjo ne benamystę, o patyčias ir įžeidinėjimus internate.
„Mano klasė nebuvo draugiška. Dabar galiu normaliai pasišnekėti tik su pora žmonių. Tačiau vieniša kažkaip nesijaučiu. Aš įpratusi prie vienatvės. Viena vertus, sunkoka be paramos, kita vertus, vienai man gerai. Apie šeimą ir vaikus dabar negalvoju ir nežinau ar tai bus svarbu ateityje“, - atviravo Amaja.
Svarbiausia – stogas virš galvos ir darbas
Per aštuonis gyvenimo krizių centre mėnesius ji jaučiasi atgavus pusiausvyrą: „Kol čia papuoliau, man buvo labai sunku. Tiesiog nežinojau, ką daryti. Buvau pasimetusi. Net nepagalvojau, kad galiu kreiptis, pavyzdžiui, į policiją, nes niekada nebuvo tekę su ja bendrauti“.
Socialinės slaugytojos specialybę mergina rinkosi dėl bendrabučio. Tačiau, kaip parodė patirtis, dirbti slaugytoja jos sudėjimo žmogui nelengva. Reikia daug jėgų, kad galėtum kiloti, vartyti ligonius.
„Lenkijoje teko prižiūrėti močiutę, kuri mirė sulaukusi 103 metų. Buvo labai sunku ją užkelti į specialią kėdę atlikti savų reikalų ir pakelti keičiant sauskelnes. Tačiau paskui įpratau“, - sakė mergina.
Krizių centre Amaja gyvens dar tris mėnesius. Kaip pati sako, iki rudens reikia susitvarkyti gyvenimą. Svarbiausia – stogas virš galvos ir darbas.