Sukilimo vietos Lietuvos istorinėje atmintyje tebeieškoma, nes nei visuomenė, nei istorikai iki šiol nesutaria, kur reikėtų brėžti liniją, vertinant jo vadus ir dalyvius.
Tam trukdo tiek sudėtingi moraliniai pasirinkimai, tiek istorinių faktų apie patį sukilimą ir jo dalyvius trūkumas.
Birželio sukilimas buvo ginkluotas Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vadovaujamas bandymas atkurti Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjęs 1941 metų birželio 22 dieną, nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, tikintis, kad nacistinė Vokietija padės atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Sukilimo metu paskelbta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija, o Laikinoji vyriausybė siekė atkurti nepriklausomybę, tačiau tikslas liko neįgyvendintas nacių Vokietijai įvedus okupacinį režimą. Sukilimas buvo stichiškas, kas lėmė sumaištį, plėšimo atvejus.
Jo 80-mečio proga Lietuvoje skamba raginimai reikšmingiau paminėti šią datą, organizuojami minėjimai bei žygiai, vėl kalbama apie vienos iš centrinių jo figūrų – LAF įkūrėjo Kazio Škirpos – įamžinimą.
BNS kalbinti istorikai sutinka, jog šis maištas prieš sovietų valdžią buvo teisėtas ir svarbus, tačiau pabrėžia, kad šio įvykio negalima nutapyti vien šviesiomis spalvomis. Kaip ir priešingai – vien juodomis, sukilimą susiejant tik su išpuoliais prieš žydus Lietuvoje.
Vieniems diskusijų dalyviams pabrėžiant, kad Lietuva neturėtų aukštinti įvykių ir asmenybių, kurių veikloje buvo antisemitizmo atspalvių, kiti ragina nemėginti supaprastinti Lietuvos istorinės atminties, prisiimant tik nuo nacizmo nukentėjusių Vakarų valstybių istorinį naratyvą.
„Pas mus, šioje Atlanto pusėje, irgi vyksta istorijos karai, – sakė Jungtinių Valstijų Pensilvanijos Milersvilio universiteto profesorius emeritas Saulius Sužiedėlis. – Istorijos vertinimai parodo žmonių vertybines orientacijas – tai reikia visuomet atsiminti“.
„Tie istorijos karai tikrai atveria skirtumus ir konfliktus visuomenėje, skirtingų vertybinių orientacijų, bet ir skirtingų naratyvų“, – teigė jis.
Pavergtos tautos pasipriešinimas, neišvengęs šešėlio
Nuomonių skirtys, kaip sukilimą vertinti, pradėjo ryškėti greitai. Kaip ir kitus lietuvių tautos nepriklausomybės siekius, sovietų istorikai sukilimą juodino. Atsvarą tam kūrė išeiviai, heroizavę ir mitologizavę šį pasipriešinimą sovietų valdžiai.
Šalies žydų bendruomenė teigia, kad Lietuva tada iškovojo trumpalaikę ir sąlyginę laisvę mainais iš esmės tapdama nacių sąjungininke, o to meto įvykiai dėjo pamatus Holokaustui Lietuvoje.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istoriko Simono Jazavitos, sukilimas aiškiai parodė didelės dalies Lietuvos gyventojų valią ir tokiu būdu paneigė sovietų skleistą mitą, esą Lietuva pati įstojo į Sovietų Sąjungą.
Sukilimą istorikai taip pat sieja su pradėtais vykdyti masiniais lietuvių trėmimais.
„Galima įsivaizduoti, kiek buvo susikaupę pykčio. Jeigu mes vertiname sukilimą šia prasme, visada turime labai aiškiai pasakyti, kad pavergta tauta visą laiką turi teisę į pasipriešinimą ir šia prasme birželio sukilimas yra kaip tik tokio pasipriešinimo okupantams išraiška“, – teigė Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis.
Tačiau istorikai primena ir kitą sukilimo pusę: tarp kai kurių maišto dalyvių būta nacionalsocialistinių nuotaikų, sukilėlių sudaryta Laikinoji vyriausybė ėjo į kompromisus su nacistine ideologija bei skelbė daugybę teisės aktų, ryškiai diskriminavusių tautines mažumas.
Vis dėlto S. Jazavita atkreipia dėmesį, jog lietuvių požiūris į Vokietiją buvo paremtas pirmiausia pragmatiniais sumetimais ir didelių simpatijų, ypač po Klaipėdos krašto užgrobimo 1939-aisiais, Trečiajam reichui tautiečiai nejautė.
„Ta šalis, kurią laikei grėsme, tapo tavo potencialiu sąjungininku ir šioje vietoje matome kartais net perdėtą skęstančiojo gelbėjimąsi, šiaudo griebimą: tame matome ir tam tikrus antisemitinius pasažus, kurie lydi įvairius sukilimo tekstus, ir tokį bendrą tikėjimą, kad galbūt Vokietijos reichas bus sąjungininkas, pripažins Lietuvos nepriklausomybę, padės nugalėti sovietus“, – sakė VDU istorikas.
Tuo tarpu A. Nikžentaitis teigia, kad jau Birželio sukilimo metu buvo projektuojama Lietuvos ateitis, susijusi su Vokietija, o tai matoma iš vieno vadų K. Škirpos darbų ir raštų, be kita ko, pataikavusių antisemitiniam naratyvui.
Tarp dalies Lietuvos istorikų egzistuoja ir nuomonė, kad sukilimo įvykius reikėtų atskirti nuo to, kas vyko nacių okupacijos metais.
„Tai, kas vyko po to, kai naciai nepripažino deklaruotos nepriklausomybės ir išvaikė Laikinąją vyriausybę, neleido jai veikti kaip teisėtai valdžiai ir dalis sukilėlių stojo tarnauti nacių okupantams, jau yra tos istorijos tęsinys, bet ir kita istorija“, – BNS sakė Lietuvos istorijos instituto mokslininkė Rasa Čepaitienė.
Antisemitizmo dėmė
Birželio sukilimo įvykiai Lietuvos žydų atmintyje yra įsirėžę kaip jų tragedijos pradžia dėl panašiu metu prasidėjusių pirmųjų pogromų, tačiau, pasak istorikų, šių įvykių aklai susieti negalima ir būtina turėti galvoje sudėtingą to meto kontekstą, kai persipynė daugybė skirtingų veiksnių ir tragiškų nutikimų.
Pasak jų, nepaisant organizuotumo, sukilimas daug kur vyko chaotiškai, todėl iki šiol sunku nustatyti tiek sukilėlių skaičių, tiek įvertinti, kokia dalis jų vėliau dalyvavo žydų žudynėse.
„Buvusių sukilėlių dalyvavimas žydų žudynėse suformavo bendrą vaizdinį apie tai, kad sukilėlis vos ne automatiškai yra žydšaudys, nors šis teiginys yra neteisėtas. Bet tokio įvykio persipynimo, mes jo niekados neatnarpliosime“, – sakė A. Nikžentaitis.
S. Sužiedėlis atkreipia dėmesį, kad panašiu metu klostęsi įvykiai nebūtinai yra tarpusavyje susiję, nors žmonėms, ypač nukentėjusiems nuo represijų, taip gali atrodyti.
„Žydų bendruomenei birželio 23-ioji yra jų tragedijos pradžia. Ne Holokausto pradžia, tikrai ne, bet pirmieji žingsniai link jų persekiojimo ir jie taip supranta tą patirtį“, – sako jis.
S. Jazavitos teigimu, nors kai kuriuose LAF atsišaukimuose išties buvo „labai šiurkščių antisemitinių pasisakymų“, yra sunku vertinti, kokią įtaką būtent jie padarė kai kurių žmonių sprendimui imtis smurto prieš žydus.
Mokslininkas sutinka, kad pasidavimas antisemitinėms nuotaikoms buvo didelė LAF klaida, tačiau skirtingos sukilėlių biografijos atskleidžia, kokie skirtingi buvo jo dalyvių požiūriai ir pasirinkimai.
Tuo tarpu R. Čepaitienė pabrėžia, kad antisemitizmas ir Holokaustas vyko visoje Europoje ir buvo susijęs pirmiausia su nacistinės Vokietijos okupacija.
„Tikrai Holokaustas nekilo iš vietinių gyventojų nuostatų. Nepaisant to, kad kolaborantų – ir su naciais, ir su sovietais – vėliau visada ir visose bendruomenėse atsirasdavo“, – sakė istorikė.
Prieštaringas K. Škirpos portretas
Visuomenėje ne kartą aršių diskusijų sulaukė K. Škirpos asmenybės klausimas ir tai, kaip jį vertinti. Ginčai dėl to buvo pasiekę ir valdžios institucijų koridorius.
Užpernai Vilniaus miesto savivaldybės taryba pervadino K. Škirpos alėją senamiestyje į Trispalvės, nepaisant aštraus dalies aktyvistų ir politikų priešinimosi.
Istorikai sutaria, kad šio tarpukariu Vokietijoje dirbusio diplomato, vėliau LAF įkūrėjo veikloje matyti akivaizdžių antisemitinių nuostatų, tačiau, kita vertus, jis buvo sudėtingomis sąlygomis veikęs Lietuvos patriotas, tiesiogiai neprisidėjęs prie žydų žudymo.
„Ši situacija rodo, kad karo metais baltomis pirštinėmis nepakovosi. Reikia matyti ir žmonių klaidas, ir kai kurie atsišaukimai – geriau, jeigu jų nebūtų, kad taip būtų nekalbėjęs. Tačiau istoriją reikia priimti tokią, kokia yra, matyti ir tamsias puses, matyti ir šviesias: tai buvo žmogus, kuris, kai kiti visi palūžo, ėmė organizuoti pasipriešinimą, tikrai dėjo į jį visą įmanomą energiją, išnaudojo pažintis“, – sakė S. Jazavita.
Tuo tarpu S. Sužiedėlis teigia, kad nors buvo naivu manyti, jog Lietuva būtų galėjusi iškovoti nepriklausomybę pati, K. Škirpos veikloje matomos ne tik diplomatinės pastangos, tačiau ir persisėmimas kai kuriomis nacistinės Vokietijos idėjomis.
A. Nikžentaitis K. Škirpos vertinimo klausimą sieja tiesiogiai su požiūriu į žydų tragedijos Lietuvoje svarbą.
„Savo atsišaukimais jis legalizavo tokius veiksmus. Mano akyse, tam tikro mandato žudyti (suteikimas) arba atimti svetingumo teisę – kaip dažnai būdavo tuose atsišaukimuose sakoma – žydams, tai yra tam tikras nusikaltimas“, – kalbėjo Lietuvos istorijos instituto vadovas.
S. Jazavita savo ruožtu primena, kad K. Škirpa savo veikimo vietos nepasirinko pats – dar 1927 metais diplomatas buvo paskirtas dirbti Vokietijoje ir, užčiuopęs progą atkurti Lietuvos nepriklausomybę, siekė to priemonėmis, kurias turėjo.
Dėl to K. Škirpa vėliau buvo pačių vokiečių izoliuotas, o galiausiai ir suimtas.
„Tai yra drąsus žmogus, kuris eina į kovų sūkurį, yra radikalus, stato viską ant kortos, tiki Lietuvos nepriklausomybe, yra pasiruošęs sakyti, kad tikslas pateisina priemones ir dėl tos nepriklausomybės galima labai daug paaukoti – tokį jo vaizdą matau“, – teigė S. Jazavita.
Pasak jo, net įvertinus K. Škirpos klaidas apie jį galima kalbėti kaip apie „vieną ryškiausių Lietuvos XX amžiaus asmenybių“.
Skirtingų moralių susidūrimas
Istorikai sutinka, kad tai, kokią vietą savo istoriniame naratyve skiriame Birželio sukilimui ir K. Škirpai, yra pirmiausia šiandienos moralinių kriterijų klausimas.
„Per K. Škirpos atvejį mes pamatome skirtingų moralių susidūrimą ir kartu mes pamatome, jeigu taip žiūrėti profesionaliau, tą dilemą, kurią savo laiku sprendė Vakarų šalys – kas yra kaltas dėl Holokausto – ar tik tie, kurie šaudė, tik tie, kurie davė įsakymus, ar ir tie, kurie tokius veiksmus pateisino“, – tvirtino A. Nikžentaitis.
S. Sužiedėlis atkreipia dėmesį, jog pasirinkdama, su kokiais idealais tapatintis ar kokius istorinius momentus išaukštinti, Lietuva siunčia žinią ir tarptautinei bendruomenei.
„Mes esame įsijungę į NATO, Europos Sąjungą, ir dabar atsiminkime, kad Laikinoji vyriausybė ir LAF siūlėsi į Reicho sąjungininkus kovoti prieš bolševizmą“, – sakė istorikas.
„Ar pristatysime tas istorines institucijas pasauliui kaip atstovaujančias lietuvių tautos vertybinėms orientacijoms? Manau, kad būtų problemų“, – pridūrė jis.
Tačiau R. Čepaitienė teigia, kad Lietuva neturėtų sprausti savęs į rėmus, nubrėžtus Vakarų šalių ir pirmiausia Vokietijos, kurių istorinė atmintis iš principo yra kitokia ir susijusi tik su nacistiniu teroru.
Pasak jos, Europoje pokariu įsitvirtino naratyvas, kuriame kaip didysis blogis yra įtvirtinti nacistiniai nusikaltimai ir Holokaustas. Kita vertus, Vokietijai išgyvenus denacifikacijos procesą, šis naratyvas persipina su Rusijos siekiu įtvirtinti panašią pasaulėžiūrą nacizmo atžvilgiu, pačiai Maskvai atsiribojant nuo sovietinių nusikaltimų.
R. Čepaitienė primena, kad Lietuvai bei kitoms posovietinėms šalims stojant į Europos Sąjungą buvo daug kalbama apie poreikį suvienodinti šiuos nusikaltimus ir deramą pagarbą skirti sovietų režimo aukoms, tačiau ilgainiui šios pastangos liovėsi ir buvo perimtas vakarietiškasis naratyvas.
„Ir tada Baltijos šalys, kraštai, okupuoti ir vienų, ir kitų totalitarinių režimų, atsiduria tarp šios mėsmalės ir jų nacionaliniai naratyvai neberanda sau vietos. Tada ir atsiranda bandymas kovotojus už Lietuvos nepriklausomybę pateikti juodoje šviesoje“, – teigė istorikė.
„Ar mes, kartodami tą naratyvą šiandien, kuris niekina laisvės kovotojus, kaltinant juos antisemitizmu, nacizmo palaikymu, nekartojame dabartinės Rusijos naratyvo?“ – svarstė ji.
Nesutaikomi skirtumai
Istorikai pastebi, kad ekspertams nerandant bendro sutarimo dėl sukilimo vertinimų, dar mažiau jo yra visuomenėje, kur dažnai vyrauja radikaliai neigiami arba idealizuoti požiūriai, o klausimo daugialypiškumą atskleisti mėginantys tyrinėtojai dėl to sulaukia priekaištų iš abiejų pusių.
„Iš vienos pusės, linkstantys idealizuoti žmonės piktinasi, abejoja dokumentais. Aš irgi iš pradžių vyliausi – gal NKVD klastotės, bet pats K. Škirpa savo veiklą karo metais yra labai gerai dokumentavęs, siuntinėjęs visiems Lietuvos diplomatams, daug tų dokumentų yra grįžę iš Lietuvos pasiuntinybės Londone, kur sovietai niekaip negalėjo prie jos prikišti nagų“, – sakė S. Jazavita.
„O iš kitos pusės pastebimas toks supaprastinamas: paimamas koks nors realiai egzistuojantis dokumentas, kuriame yra simpatijų nacionalsocializmui, antisemitinių teiginių, na ir visa žmogaus gyvenimo veikla sudedama į tą dokumentą – tarsi tai užkietėjusio nacio, antisemito paveikslas, lietuviško blogio įsikūnijimas. Taip irgi istoriją matyti yra vėl gi kraštutinumas, kuris nieko bendra su gyvenimo realybe neturi“, – pridūrė jis.
Pasak S. Sužiedėlio, profesionalių istorikų įžvalgos kuo toliau, tuo labiau skiriasi nuo platesnės visuomenės supratimo. Tai iš dalies susiję su tuo, kad visuomenė nori aiškių atsakymų.
„Skirtingi naratyvai turi savo auditorijas. Ir tada labai sunku dirbti istorikui, nes ką besakysi, vis tiek gausi pylos: tai iš vienos pusės, tai iš kitos“, – tvirtino jis.