„Mums reikia branduolinių ginklų ir mes juos gausime“ – taip galima pavadinti spektaklį, kurio pagrindiniai aktoriai – A. Lukašenka ir V. Putinas viešumoje žaidžia jau kelerius metus.
Kadangi spektaklio turinys yra ne apie dujas ar paskolas, net ne apie įprastą karinę ginkluotę, o galingiausius žmonijos istorijoje žinomus masinio naikinimo ginklus, abiejų režimų lyderiai puikiai supranta, kad reakcijos bus – nereaguoti negali nei kaimynės, nei pasaulio žiniasklaidos priemonės.
Tad kai šią savaitę pasirodė eilinė to paties spektaklio dalis, abu aktoriai tarsi susitarę kalbėjo apie rusiškų branduolinių ginklų perkėlimą į Baltarusiją kaip apie jau tariamai įvykusį faktą ir kaip apie tęstinio, didesnio proceso dalį.
Kalbėta nevengiant lengvabūdiškų juokelių, tarsi būtų kalbama apie bulvių pervežimą, o kartu ir laidant grasinančias užuominas su daugeliui girdėtų miestų pavadinimais.
„Bombos yra tris kartus galingesnės už tas, kurios (buvo numestos) ant Hirošimos ir Nagasakio. Ten žuvo 80 tūkst. iš karto, 250 tūkst. nuo vieno smūgio. O čia – tris kartus galingesnė! Iki milijono žmonių žūtų iškart, – sakė A. Lukašenka, duodamas interviu Kremliaus propagandistei, Putino lėle vadinamai Olgai Skabejevai ir šypsodamasis pridūrė – tegu priešai dreba!“.
Tai, kad tokiame tipiškai parodomajame interviu priešais išrikiuotą karinę techniką A. Lukašenka eilinį sykį nusišnekėjo apie branduolinių ginklų galią, jų panaudojimą Japonijoje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, jau neturėtų stebinti.
Kas turėtų stebinti, tai, kad visas šis spektaklis su branduoliniais ginklais be menkiausių tariamo jų perkėlimo įrodymų toliau tęsiasi ir neatsitiktinai siejamas su vienu svarbiausių įvykių regione šių metų liepą – NATO viršūnių susitikimu Vilniuje.
Tad dilema, regis, aiški: ar provokuodami branduoliniais ginklais V. Putinas ir A. Lukašenka siekia vien tik įbauginti kaimynes, visą NATO, ar esama kitų – praktiškesnių sumetimų?
Baugina išpūstais skaičiais
Dar prieš atvirą Rusijos karą Ukrainoje A. Lukašenka viešai ne kartą siūlymo forma prašė branduolinių ginklų ir jų pristatymo priemonių. Pastarųjų sulaukė greičiau dėl kelių priežasčių.
Pirmiausiai todėl, kad tai yra paprasčiau: branduoliniai ginklai be jų pristatymo priemonių – orlaivių, raketinių sistemų, prie kurių tvirtinamos branduolinės galvutės, yra iš esmės nieko verti užtaisai. Perkelti lėktuvus arba balistinių raketų sistemas „Iskander“ nėra sudėtinga.
Kita priežastis yra susijusi su branduolinių ginklų kontrole. Kad ir kaip A. Lukašenka O. Skabejevai tariamai atsainiai bandė sumenkinti faktą, jog jis pats nekontroliuos branduolinių ginklų, esą tereikia paskambinti V. Putinui ir viskas bus sutarta, jų panaudojimo klausimas priklauso tik nuo Rusijos prezidento malonės, tad būtent tokios ginkluotės kontrolė yra esminis veiksnys.
Turėdama didelį branduolinių ginklų arsenalą Rusija jo nedalija nė vienai valstybei. Netgi Kubos raketų krizės metu 1962-ųjų rudenį, kai Kremlius buvo dislokavęs dešimtis branduolinių ginklų komunistinėje Kuboje, o į šios diktatoriaus Fidelio Castro prašymus, reikalavimus ir maldavimus perduoti bent dalį tokių ginklų į kubiečių rankas Maskva atsakė labai aiškiu „ne“.
Tad ir 2022-ųjų pabaigoje prasidėjęs A. Lukašenkos bei V. Putino žaidimas, iš pradžių slapukaujant, kalbant apie „specialiuosius užtaisus“, o šių metų pavasarį jau ir atvirai žadant dislokuoti branduolinius ginklus, esą ne tik taktinius, bet ir strateginius neatsitiktinai pavirto į šou, kuriame abu lyderiai ėmė varžytis, kas sugebės pasakyti ką nors neva dar skandalingesnio ar bauginančio.
Pavyzdžiui, A. Lukašenkos samprotavimai apie Hirošimos ir Nagasakio bombardavimus, jų metu panaudotų bombų galią ir padarytą žalą, lyginant ją su tariamai gautomis branduolinėmis galvutėmis, rodo, jog neverta tikėti nė vienu jo žodžiu.
Per abu bombardavimus 1945-ųjų rugpjūčio pradžioje išties žuvo apie 200 tūkst. žmonių. Vis dėlto Hirošimos bombos galia siekė 15, o Nagasakio – 22 kilotonų. „Tris kartus galingesnis užtaisas“, t.y. toks, kokių giriasi sulaukęs A. Lukašenka, būtų nuo 35 iki 66 kilotonų, t.y. toks, koks atitiktų galią tos taktinės branduolinės galvutės, kuri montuojama „Iskander“ sistemos raketoje.
Tačiau tokios galvutės detonavimas niekaip negali pražudyti „iki milijono žmonių“, turint omenyje potencialius „Iskander“ taikinius 500 km nuotoliu.
Pavyzdžiui, netgi vienas tikėtinų civilinės paskirties taikinių arčiausiai Baltarusijos – Varšuva, kuri ne kartą per Rusijos ir Baltarusijos pratybas „Zapad“ yra tapusi imituotos branduolinės atakos taikiniu, teturi 1,76 mln. gyventojų.
Remiantis atvirųjų šaltinių duomenimis, JAV mokslininko Alexo Wellersteino sukurtu branduolinių ginklų panaudojimo žemėlapiu „NUKEMAP“, tokios galios sprogmuo gali pražudyti apie 120 tūkst. žmonių, nors tikrasis skaičius priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių kaip atakos laikas, tikslumas, detonacijos aukštis ir pan.
Nors tai bet kuriuo atveju yra milžiniškas aukų skaičius, o ir pats panaudojimo scenarijus – ypač menkai tikėtinas, turint omenyje visas pasekmes pačiai Rusijai ir Baltarusijai, nebent tai būtų tikro Trečiojo pasaulinio karo – branduolinio konflikto dalis, kalbos apie milijoną aukų yra akivaizdus siekis išpūsti galią, įbauginti ginkluote. O ar A. Lukašenka išties ją turi?
Pastebėti – nesudėtinga, o jokių požymių nėra
Sulaukęs tokio klausimo neteisėtas Baltarusijos lyderis akivaizdžiai sutriko ir šypsodamasis ėmė sukti kalbą į šoną – esą viskas bus daroma „žingsnis po žingsnio“. Pats V. Putinas savo kalboje Sankt Peterburge šią savaitę patikino, kad pirmieji branduoliniai ginklai į Baltarusiją jau pristatyti.
Nors dar praėjusią savaitę per susitikimą su A. Lukašenka Sočyje V. Putinas sakė, kad taktiniai branduoliniai ginklai bus pristatyti į Baltarusiją tik po liepos 7–8 dienos, t.y. prieš pat NATO viršūnių susitikimą Vilniuje.
Tuo metu JAV šią savaitę teigė, kad neužfiksavo jokių požymių, kurie rodytų, kad praktiškai įgyvendinami V. Putino ir A. Lukašenkos deklaruojami planai dislokuoti Rusijos taktinius branduolinius ginklus Baltarusijos teritorijoje. Tai pirmadienį pareiškė Baltųjų rūmų nacionalinio saugumo koordinatorius Johnas Kirby.
„Mes nematome jokių požymių, kad branduolinių ginklų judėjimas vyksta ar artėja“, – sakė J. Kirby. Tokie žodžiai yra ypač iškalbingi, mat branduolinių ginklų perkėlimo ar juo labiau įkurdinimo procedūra yra sudėtinga, reikalaujanti daug investicijų į infrastruktūrą, apsaugą, o svarbiausia – nesunkiai aptinkama žvalgybinių pajėgumų.
Pati branduolinių ginklų saugykla netgi pagal rusų standartus turi atitikti tam tikrus reikalavimus: būtina ne tik perimetro apsauga, specialios saugios patalpos, kuriose laikomos kovinės galvutės, bet ir saugūs atgabenimo ir išgabenimo keliai.
A. Lukašenka antradienį vakare paskelbtame interviu sakė, kad jo šalis turi daug branduolinių saugyklų, likusių nuo sovietinių laikų, ir penkias ar šešias iš jų atnaujino.
Iš tikrųjų nestrateginių arba taktinių branduolinių ginklų saugyklos Smurgainyse, Giedgaliuose – kadaise lietuviškose salose Baltarusijoje, kurios iš pradžių tapo rusų karininkų salomis, o tada, 1996-ųjų lapkritį išgabenus paskutinius branduolinius ginklus iš Baltarusijos teritorijos – nereikalingomis, apleistomis teritorijomis.
Būtent visose minėtose bazėse, kur A. Lukašenka esą išsaugojo buvusią infrastruktūrą, šiuo metu niekas neprimena ypatingos svarbos objektų. Pavyzdžiui, aerodromas šalia Zasimovičių dabar apleistas ir apžėlęs žole, šalia jo veikia tik žemės ūkio prekybos įmonė.
Branduolinių ginklų saugykla Smugrainyse apleista, čia treniruojasi tik baltarusių pasieniečiai, kurie uždarbiauja iš migrantų gabenimo į Lietuvą schemų. Apleista ir Giedgalių bazė, Minoitų bazės teritorijoje įrengtos baldų ir prekybos grybais įmonės.
Netgi šalia kadaise ypač slapto objekto Gomelis 32, į vakarus nuo Gomelio, šiandien buvusios branduolinių galvučių saugyklos teritorijoje jau kelis kartus pasikeitė paskirtis – vietoje buvusios bazės iš pradžių buvo įrengtas moterų kalėjimas, o dabar veikia siuvykla, kuri vykdo valstybinius užsakymus, t.y. siuvamos uniformos ir kiti spec. paskirties drabužiai.
Siekia kontrolės, kurios neturėjo ir neturės
Ir nepaisant to, A. Lukašenka toliau užsispyręs kalba apie branduolinius ginklus, tarsi jie priklausytų jam ir jo faktiškai valdomai šaliai, kur neva turėtų būti sugrąžinti.
„Iš pradžių prašiau Vladimiro Putino. Paskui draugiškai primygtinai pareikalavau – grąžink kol kas man šį ginklą [taktinį]. Man jo užteks“, – aiškino jis.
Iš tikrųjų A. Lukašenka negalėjo ir negali kontroliuoti branduolinių ginklų. Sovietmečiu iki pat 1991 m. Sovietų sąjungos žlugimo Baltarusijoje buvo apie 1120 branduolinių užtaisų.
Net 1994-siais, kai Baltarusijos teritorijoje vis dar buvo likę šimtai užtaisų, visų jų pavaldumas buvo priskirtas Maskvai, o konkrečiai – 12-jam Vyriausiajam Gynybos Direktoriatui (sutrumpintai GUMO). 12-sis Direktoriatas yra viena slapčiausių Rusijos karinių pajėgų organizacijų.
Jei Baltarusijoje išties atsirastų rusiški branduoliniai ginklai, vieną saugyklą pagal normatyvus turėtų saugoti apie kuopa karių. Jų apgyvendinimui iš karto reikėtų naujų patalpų, kurių statybos pastebimos net komerciniais palydovais.
Be to, A. Lukašenkos sugalvotas ir atvirai deklaruojamas planas, kokia pasirinkta forma Baltarusijoje laikyti branduolinio atgrasymo pajėgumus mažų mažiausiai skamba neįtikėtinai.
Pernai per susitikimus A. Lukašenka, o ir pats V. Putinas painiojosi šnekėdami, kokie pajėgumai gali būti skirti branduolinių ginklų pristatymui: esą ruošiami orlaiviai Su-25, kurių galimybės, kalbant apie branduolinio ginklo panaudojimą, yra itin ribotos. Karas Ukrainoje parodė, kad šie orlaiviai gali atakuoti taikinius tik skraidydami pažemiui, o tai bombardavimo misijoms naudojant branduolines bombas nėra nei praktiška, nei saugu.
Tai nesutrukdė šių metų balandį Baltarusijos kontroliuojamai žiniasklaidai pasigirti Rusijoje jau parengtomis Su-25 įgulomis, kurios esą pasirengusios įvykdyti branduolinę misiją: buvo pademonstruotas Lydos aerodrome stovintis vienas tokių orlaivių, kuris turėtų gabenti A. Lukašenkos minimas branduolines bombas.
Lydos aerodromas yra per lietuviškų savaeigių haubicų PzH2000 šūvio atstumą iš Lietuvos, t.y. tikimybė, kad rusai ten norėtų saugoti branduolines galvutes yra išties menka.
Jei branduolinius ginklus planuojama susieti su artimojo nuotolio raketinėmis sistemomis „Iskander“, kurios gali šaudyti tiek balistines, tiek kruizines raketas, tam reikalinga atskira galvučių saugykla. „Iskander“ raketoms tikėtina vieta yra Osipovičių poligonas, kur rusai perkėlė šias raketas ir iš kur apšaudė Ukrainą. Kita vertus, jokių ženklų, kad Osipovičiuose vyktų būtent branduolinių galvučių saugyklų statybos iki šiol nematyti.
Iš skambių pareiškimų – didelis šnipštas
Tad kam iš viso reikia šio spektaklio su branduolinių ginklų perkėlimu į Baltarusiją? Juk net jeigu įvyktų stebuklas, saugyklos būtų įrengtos per rekordiškai trumpą laiką ir ši ginkluotė būtų nugabenta į laikiną ar nuolatinę dislokacijos vietą (arba vietas) Baltarusijoje, iš esmės niekas nepasikeistų.
Pirmiausiai dėl geografijos – Rusija turi pakankamai branduolinių ginklų, kuriuos gali naudoti karo atveju ir tam nereikia Baltarusijos teritorijos: rusų „Iskanderai“ jau gali šaudyti tiek iš Lugos bazės netoli sienos su Estija, tiek iš Kaliningrado.
Tariamas A. Lukašenkos prašymas ar reikalavimas dislokuoti branduolinius ginklus Baltarusijoje „atgrasymo tikslais“ paremtas tariama NATO šalių grėsme, kuria diktatorius nesyk baugino viešai. Esą Vakarų šalys tik ir siekia jį nuversti, įsiveržti į Baltarusiją, užgrobti, pasidalinti jo šalį.
Tokia prielaida skamba kraupiai ir ironiškai, turint omeny, kad būtent iš Baltarusijos teritorijos rusų pajėgos pernai vasarį pabandė atakuoti Ukrainą, užimti sostinę Kyjivą, būtent iš Baltarusijoje esančių aerodromų kilo ukrainiečius bombardavusi Rusijos aviacija, „Iskander“, „Kinžal“ raketos.
Tuo metu nei Ukraina, nei juo labiau NATO šalys kariniais smūgiais Baltarusijai tiesiogiai neatsakė, o Lietuvoje ir Lenkijoje dislokuoti JAV tankai „Abrams“ taip ir nepajudėjo į Baltarusiją, nors tuo A. Lukašenka ir grasino.
Galiausiai pats branduolinių ginklų panaudojimo klausimas siejamas su tiesiogine karine agresija, reiškiančią ne tik Trečiąjį pasaulinį, bet ir branduolinį konfliktą, kuriame niekas negali prognozuoti žingsnių po pirmojo panaudojimo.
„Branduolinių ginklų panaudojimas teoriškai įmanomas, tačiau dabar to nereikia“, – sakė V. Putinas, klausiamas, ar ketina juos panaudoti. „Mes turime daugiau tų ginklų, Vakarai apie tai žino“, – teigė V. Putinas, o tada ir pasiuntė Vakarus velniop, reaguodamas į raginimus mažinti Rusijos branduolinį arsenalą.
Vis dėlto pats V. Putinas, kitaip nei A. Lukašenka, gali sau leisti kalbėti apie sąlygas, kada jis galėtų panaudoti Rusijos branduolinį arsenalą ir apie tai jau yra užsiminęs ne kartą: jei Rusijai kyla strateginio pralaimėjimo grėsmė, jei kyla grėsmė Rusijos teritoriniam vientisumui.
Tai galima interpretuoti įvairiai – ir kaip į doktrinos citavimą, ir kaip eilinius bandymus įbauginti Vakarus, ir konkrečiau – bandymą užuominomis įspėti Ukrainą bei Vakarus nesikėsinti į Krymą, kurį Rusija laiko savo dalimi ir kurį užgrobė dar 2014-isiais.
Neatsitiktinai aidint V. Putino ir A. Lukašenkos branduolinei retorikai pasirodė Sergėjaus Karaganovo straipsnis, kuriame šis Rusijos užsienio reikalų ir gynybos tarybos prezidiumo pirmininkas, buvęs V. Putino patarėjas ir iki šiol įtakingas nuomonės formuotojas ragino suduoti branduolinius smūgį kelioms Vakarų sostinėms, kad šios esą susivoktų ir neberemtų Ukrainos.
Tai nėra pirmas kartas, kai iš tokio rango veikėjų, netgi oficialias pareigas Rusijoje užimančių pareigūnų pastaruoju metu galima išgirsti panašią retoriką. Vis dėlto S. Karaganovas nėra eilinis svaičiotojas.
Būtent jam priskiriama V. Putino pamėgta Karaganovo doktrina, t.y. rusakalbių teisių gynimas užsienyje. Būtent S. Karaganovas suformulavo pagrindines įsiveržimą į Ukrainą pagrindžiančias idėjas, kurias kartoja V. Putinas.
Kita vertus Rusijos nubrėžtos raudonosios linijos bei tariama branduolinio ginklo panaudojimo riba jau ne kartą buvo peržengta – pernai Rusija paskelbė aneksuojanti užimtą Chersono sritį su pačiu šios srities centru.
Bet kai ukrainiečiai per kontrpuolimą Chersono miestą ir dalį srities atsiėmė, Kremlius nepanaudojo branduolinių ginklų prieš tariamai Rusijos teritoriją užėmusius ukrainiečius.
Net ir paties A. Lukašenkos teiginys, kad „vargu ar kam nors kils noras kariauti su šalimi, kuri turi tokį ginklą“ yra ironiškai klaidingas: Ukraina šiuo metu kaip tik ir kariauja su branduoline Rusija.
Juo labiau, kad tokių atvejų, kai prieš branduolines valstybes kitos šalys yra kariavusios buvo ne vienas – nuo Korėjos, Vietnamo, Persijos įlankos karų, kai prieš branduolinius ginklus turinčius amerikiečius kovėsi tokios ginkluotės neturinčios šalys iki Folklandų salų karo, kai Argentina užgrobė šią Britanijos teritoriją, nepaisant to, kad Jungtinė Karalystė turėjo šimtus branduolinių galvučių. Britai argentiniečius įveikė ir salas atsiėmė konvencinėmis priemonėmis.
Būtent todėl A. Lukašenkos ir V. Putino bandymas toliau provokuoti branduolinių ginklų tema gali būti nepaskutinė spektaklio serija. Net jei Rusija laikysis viešai deklaruojamo grafiko ir net jei prieš kameras pademonstruos branduolines galvutes Baltarusijos teritorijoje – ar tai įvyktų NATO viršūnių susitikimo išvakarėse, ar vėliau, visa tai niekaip nepakeis esmės: Baltarusija nėra branduolinė valstybė, o rusų branduoliniai ginklai joje tėra brangios sudegusio teatro dekoracijos.