„Artėjančiame NATO susitikime Vilniuje turi būti pasiekta ne vien transatlantinio solidarumo išraiška prieš Rusijos agresiją ir retorinė parama Ukrainai.
Aljanso lyderiai turi pasinaudoti galimybe sustiprinti NATO gynybinius ir atgrasymo pajėgumus, kurie reikšmingai prisidėtų prie Europos saugumo ir taikos, pažymėtų NATO ryžtą bei paramą Ukrainai, pradėtų vieningos ir laisvos Europos procesą, kurio dalis būtų į transatlantinę bendruomenę, įskaitant ir pačią NATO integruota Ukraina“, – tokie raginimai neseniai nuskambėjo iš įtakingojo analitinio centro „Atlantic Council“ ekspertų.
Tarp jų – legendinio JAV diplomato Zbigniewo Brzezinskio sūnus Ianas Brzezinskis, kuris yra buvęs JAV gynybos sekretoriaus pavaduotojas Europos ir NATO politikos klausimais, o taip pat buvęs JAV ambasadorius prie NATO, Rusijos ir Aljanso generalinio sekretoriaus pavaduotojas Alexanderis Vershbow.
Jų pasiūlymai – tik dalis ambicingų siekių, su kuriais sutampa ir Lietuvos bei kitos Baltijos šalių pageidavimai artėjančiame NATO viršūnių susitikime Vilniuje šių metų liepą.
Ir nors ekspertai pabrėžia, kad ne visa tai, ko norima, yra realu, įsibėgėjęs politinių susitarimų ir netgi planavimo procesas rodo, jog ženklai išties yra palankesni, nei kalba NATO brigadas Baltijos šalyse jau palaidoję skeptikai.
Vien žodinių pažadų nebeužtenka
Karas Ukrainoje, anot „Atlantic Council“ ekspertų, daug ką pakeitė: pamintas ne šiaip Ukrainos suverenumas, bet ir sugriauta tarptautinė tvarka, o Rusijos branduoliniai grasinimai veikia kaip šantažas. Jei taip bus ir toliau – jei Kremliui bus leista nugalėti Ukrainoje, jei mojuodama branduoliniais ginklais Rusija galės atsiplėšti ir išlaikyti ukrainiečių teritoriją, tad kils pagrįsti klausimai: kas rusams trukdo taikytis į kitas šalis, kad ir NATO nares?
Vien teorinis žinojimas, kad Aljanse galioja 5-asis straipsnis, kad NATO yra ne šiaip kolektyvinės gynybos, bet ir branduolinį ginklą turintis klubas, anot ekspertų, gali nieko nereikšti, jei Ukraina pralaimės – tai gali įtikinti Kiniją ir kitas šalis, kad agresija apsimoka, nes yra nebaudžiama, kaip ir branduolinis šantažas.
O tai, kad jau kelerius metus Baltijos šalyse NATO sąjungininkai stiprina gynybą priešakinėmis pajėgomis, anot „Atlantic Council“ ekspertų, yra nepakankamas argumentas, kaip ir pažadai ginti „kiekvieną Aljanso colį“.
„Būtina stiprinti NATO gynybą rytų sparne. Norint atgrasyti Rusijos agresiją, būtina įgyvendinti Madrido susitikime patvirtintą pažadą ginti „kiekvieną NATO teritorijos colį“. Kol kas pafrontės valstybėse dislokuotos tik brigados lygio vadavietės. Vietoje to, turi būti dislokuotos pilnos brigados su priskirtinais žvalgybiniais, oro ir raketinės gynybos, artilerijos, kitais būtinais vienetais ir pajėgumais“, – ragina „Atlantic Council“ ekspertai.
Jų manymu, priešakiniai brigadų daliniai turėtų būti dislokuoti dar prieš NATO susitikimą Vilniuje, nekreipiant dėmesio į Maskvos purkštavimus ar 1997-ųjų susitarimą su Rusija, kuri tokį susitarimą pati pažeidė. Minėtas susitarimas numatė, kad NATO ir Rusija nedislokuos šalia viena kitos reikšmingų pajėgų ir branduolinių ginklų – Rusija tai jau padarė, be to, kad ėmėsi agresijos prieš NATO remiamą suverenią valstybę.
Dėl brigadų – labai svarus argumentas
Būtent brigados, kaip užkeikimas bent jau Lietuvoje yra tapę savotišku keiksmažodžiu: tai bus vokiečių brigada ar nebus, kada bus, kokia bus ir kodėl? Tad neatsitiktinai, ir „Atlantic Council“ ekspertai šį NATO priešakinių brigadų klausimą išskiria kaip vieną svarbiausių: jos turėtų pakeisti, t.y. sustiprinti šiuo metu bataliono dydžio priešakines pajėgas kiekvienoje iš Baltijos šalių.
Tačiau, kaip „Delfi“ teigė Rytų Europos studijų centro (RESC) Tyrimų programos vadovas Tomas Janeliūnas, brigadų klausimo problema yra seniai žinoma: nė viena Aljanso šalis neturi pakankamai pajėgų arba nenori jų priskirti perkeliant visą brigadą į Lietuvą, Latviją arba Estiją.
Lietuvoje padėtis netgi geresnė, mat nepaisant visų trūkumų Vokietijos politiniame lygyje ir Bundesvere, būtent vokiečiai vieninteliai dislokavo brigados štabą ir priskyrė konkrečią brigadą Lietuvai, kai estai ir latviai nieko panašaus iš sąjungininkų kol kas negavo.
Kita vertus, Baltijos šalių siekis yra akivaizdus ir pastaruoju metu vykdomas savotiškas diplomatinis spaudimas, norint užsitikrinti bent minimumą – Vašingtone ir kitose sostinėse gerai žinomo, nemenką įtaką turinčio „Atlantic Council“ rekomendacijos yra dalis to spaudimo švelnesne, lobistine forma.
Be to, „New York Times“ taip pat pasirodė straipsnis, kuriame išskiriami ir labai aiškiai suvokiami argumentai, kodėl gi Baltijos šalims taip reikia didesnių sąjungininkų pajėgų pas save čia ir dabar: nė viena šalis nenori pas save matyti dar vienos Bučos, dar vieno Chersono. T. y. daugiau jokių kalbų apie atsikovotas NATO teritorijas – Rusijos įvykdyta Ukrainos teritorijų okupacija, ten įvykdyti siaubingi ir baisiausius XX a. momentus primenantys karo nusikaltimai tapo geriausiu įrodymu, kad atgrasymas ir tai sukuriančios pakankamai reikšmingos pajėgos turi būti vietoje.
„Nėra gerai būti po Rusijos jungu kelis mėnesius, kol atvyks kavalerija. Tad debatai yra ne apie tai, kiek yra per daug, stengiantis nenuliūdinti Maskvos, bet kiek yra pakankamai“, – pažymėjo dar vienas buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas, o dabar Europos Užsienio reikalų tarybos ekspertas Camille‘as Grandas.
Šio prancūzo supratimas ir parama Baltijos šalims, kaip ir kiti panašūs tektoniniai lūžiai Aljanse, permąstant NATO vaidmenį bei galimus krizių scenarijus jau verčia ieškoti išeičių, nebūtinai siejamų su minėtomis brigadomis. Net jei šių brigadų artimiausiu metu dislokuotų vietoje tikėtis ir neverta, NATO narės po Vilniaus susitikimo, kaip tikimasi, turės įsipareigoti dėl kitko.
Planai – ypač išsamūs ir nauji
Ne paslaptis, kad Lietuvos sprendimų priėmėjai gynybos srityje jau kurį laiką pusę lūpų ypač džiugiai kalba apie NATO vykstančius pokyčius planavimo srityje.
Jei prieš dešimtmetį NATO net neturėjo jokių konkrečių gynybos planų Baltijos šalims, o prieš kelerius metus dar ginčytasi su Turkija, kuri blokavo naujų gynybos planų patvirtinimą Lietuvai, Latvijai ir Estijai, tai karas Ukrainoje šiuos ginčus greitai užbaigė.
Supratimas, kad būtina turėti ne šiaip konkretų planą, bet ir jam priskirtus Aljanso narių dalinius, konkrečius pajėgumus, turėti atsakingus asmenis, kurie atsakytų už išsamų planavimą, atėjo pamažu. Tačiau jau dabar pripažįstama, kad NATO vyriausiasis pajėgų Europoje vadas (SACEUR), lietuviams gerai pažįstamas JAV pajėgų Europoje vadas generolas Christopheris Cavolis jau gali tikėtis daugiau sąjungininkų pajėgų, priskirtų būtent konkrečioms užduotims ginant visą Rytų sparną – nuo Bulgarijos ir Rumunijos iki pat Suomijos, įskaitant ir Baltijos šalis.
Tokio išsamaus planavimo kuriame numatyti ir priskirti konkretūs daliniai, kurie žinos kaip, kur ir kada ginti Baltijos šalis, nebūta nuo šaltojo karo laikų, kuomet panašios pajėgos buvo priskirtos ginti Vakarų Europos valstybes, ypač mažąsias, nuo Kremliaus invazijos.
Tiesa, efektyvumo prasme tokiam planui dar trūksta pačių pajėgumų bei jų vystymo krypties, koordinavimo, prioritetų perskirstymo. Jei šiandien akivaizdžiu prioritetu daugeliui NATO narių Europoje išlieka kritinių pajėgumų, ypač amunicijos trūkumų pašalinimas, tai rytoj vis dar reikės žvalgybinių, ugnies paramos ir kitų pajėgumų. NATO gali tekti netgi įsikišti į valstybių įsigijimo procedūras, reikalaujant užpildyti reikiamas spragas ir, jei būtina, keisti prioritetus.
Dėl Ukrainos jau keičiasi požiūris
Jei tokie planai dėl Baltijos šalių jau juda į priekį, tai Ukrainos ateities klausimas, regis, nėra pats maloniausias, o kai kurios Aljanso narės linkusios jo vengti.
Ypač daug klaustukų kelia Ukrainos NATO perspektyvos – Kyjivo euroatlantiniai siekiai aiškiai įtvirtinti tik prasidėjus atvirai Rusijos invazijai, o ne kaip jos priežastis, nors būtent tokią Kremliaus propagandos versiją mėgsta atkartoti ukrainiečių kritikai.
Vis dėlto Ukrainai iki šiol nėra suteikta nei aiški narystės Aljanse perspektyva, nei tai formaliau numatantis narystės veiksmų planas. Be to, Ukrainos ateitis lieka neaiški, kol didelė dalis jos teritorijos lieka okupuota, o karas tęsiasi, artėjant ukrainiečių kontrpuolimui.
„Atlantic Council“ ekspertai I. Brzezinskis ir A. Vershbow neslėpė, kad Vilniaus susitikime dėl Ukrainos būtina siekti maksimaliai daug: pirmiausiai sąjungininkai turėtų ne tik paremti Kyjivo siekius susigrąžinti visas rusų šiuo metu okupuotas teritorijas, įskaitant Krymą, bet ir paskelbti apie karinės pagalbos paketą, kuriame ne tik atsispindėtų siektis toliau remti, mokyti Ukrainos pajėgas, bet ir nepaikti suvaržymų ginkluotės sistemoms, pavyzdžiui, ATACMS.
Be to ekspertai siūlo numatyti ilgalaikės karinės paramos tiekimą Ukrainai, ją išplėsti. Tam būtina ne tik nusimatyti karinės ginkluotės ir technikos gamybos plėtrą per artimiausius du-tris metus, kas būtų kritiškai svarbu tiek Ukrainos, tiek visos NATO pajėgumų stiprinimui, bet ir sukurti naują mechanizmą, kuris pakeistų narystės veiksmų planą. Ukrainai esą būtų galima pasiūlyti bendradarbiavimą, kurio galutinis tikslas turėtų būti Ukrainos narystė Aljanse.
Ironiška, kad ekspertai remiasi buvusio JAV valstybės sekretoriaus ir patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Henry Kissingerio retorika. Šis ilgaamžis amerikiečių diplomatas yra pagarsėjęs kaip ypač pragmatiškas ir atsargus pareigūnas, kuris nevengė nuolaidžiauti Maskvai, nesyk siūlė Ukrainai neutralumo politiką bei buvo linkęs sieti ukrainiečių likimą su Kremliumi.
Tačiau prasidėjus atviram Rusijos karui prieš Ukrainą netgi H. Kissingeris pakeitė savo požiūrį ir ėmė remti Ukrainos narystę NATO, kaip neišvengiamą. O tai, pasak ekspertų, reiškia, kad NATO ir Ukrainos suartėjimas yra tik laiko klausimas. Per tą laiką Ukrainai esą būtų galima sukurti minėtą naują bendradarbiavimo iniciatyvą gynybos ir atgrasymo srityje.
Šios iniciatyvos rėmuose esą būtų galima netgi svarstyti apie JAV ir kitų NATO šalių saugumo garantijas Ukrainai, prisiimant su tuo susijusias rizikas. Tiesa, anot T. Janeliūno, nors tokie planai atrodo išties įdomiai ir ambicingai, po įmantriu pavadinimu nesimato turinio.
„Ką reiškia tie įsipareigojimai stiprinti Ukrainos gynybinius pajėgumus? Apimties klausimai labai svarbūs. Bet kad diskusijos krypsta į tą pusę – tai manau, sveikintina“, – pažymėjo ekspertas, pasveikinęs „Atlantic Council“ lobizmą.
„Ir iš esmės tai atitinka mūsų politinio lygmens rekomendacijas. Kiek tai realu – na, greičiausiai, žinoma, visų rekomendacijų tikrai nepavyktų užfiksuoti, net ir retoriniu, deklaracijos lygiu“, – pabrėžė T. Janeliūnas, kuris išskyrė ir realius siekius, pavyzdžiui, paramos Ukrainai didinimą nuolatine forma bei gamybos apimčių didinimą gynybos srityje.
Įdomu, kad visų šių žingsnių buvo galima imtis dar gerokai prieš Rusijos atvirą agresiją – tiek NATO pajėgumų stiprinimas, tiek gamybos apimčių didinimas, tiek reali karinė parama Ukrainai nuolat susidurdavo su įvairiais stabdžiais ypač kai kuriose Europos šalyse. Dabar tokių stabdžių – vis mažiau, tad prarastas tik laikas.