Rugpjūčio pradžioje B. Obama atšaukė susitikimą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, teigdamas esąs nusivylęs Rusijos sprendimu suteikti prieglobstį buvusiam Amerikos žvalgybos kontraktininkui Edwardui Snowdenui.
Kas tai – paprastas sutapimas ar Jungtinių Valstijų prezidento B. Obamos žinia Rusijai? Ką iš to gali išpešti Lietuva?
Mykolo Romerio universiteto profesorius, Politikos mokslų instituto direktorius Egidijus Motieka teigia, kad Baltijos valstybių prezidentų vizitas Vašingtone yra demonstratyvus Lietuvos, Latvijos ir Estijos paglostymas bei tam tikras įspėjimas Rusijai neperžengti savo įtakos ribų.
„Amerikos paglostymas Baltijos valstybėms visada daro įspūdį Rusijai, mat JAV turi įtakos daugeliui valstybių. Ta tiesioginė parama, ritualai – kaip nuvykimas, susitikimas su prezidentu – nors ir užima daug laiko, bet daro didelį poveikį. Mes galbūt net turėsime kažkokių dividendų ekonominiuose-prekybiniuose santykiuose“, - DELFI sakė E. Motieka.
Politologas pabrėžia, kad pasaulio politikoje šiuo metu JAV ir Rusijos santykiai yra ne tiek priešiški, kiek konkurenciniai: abi valstybės konkuruoja dėl įtakos daugiapoliame pasaulyje, tik Rusija po Sovietų Sąjungos žlugimo turi mažiau resursų.
Baltijos šalių vadovų vizitą susitikti su B. Obama jis vertina kaip tam tikrą perspėjimą, kad Rusija mažiau pažeidinėtų nerašytas taisykles šioje konkurencinėje kovoje.
„Tai demonstratyvus paglostymas ir reikia naudotis to paglostymo rezultatais: tiek santykiuose su Rusija, tiek su Europos Sąjunga. Bet kokiu atveju tai yra ir Rusijos perspėjimas, kuris įgauna kitą reikšmę, kadangi mes šiuos ateinančius keturis mėnesius pirmininkaujame Europos Sąjungai“, - sakė politologas.
Baltijos valstybės pernelyg pasislinko į ES?
„Šiuo metu labai aiškus yra Baltijos valstybių pasislinkimas į Europos Sąjungą. Kadangi Amerika mus, kaip mažus, dažnai palieka nuošalyje, ypač ekonomine prasme, tai tas pasislinkimas yra natūralus. Bet jis turėtų būti koordinuojamas su proamerikietiška pozicija, nes galios požiūriu tik JAV gali mums garantuoti visišką saugumą“, - sakė E. Motieka.
„Natūralu, kad paaštrėjus santykiams su Rusija Amerika natūraliai bando didesnę svarbą teikti Baltijos ir apskritai Vidurio Europos valstybėms. Dabar tas naujasis žingsnis galbūt skirtas šiek tiek paprovokuoti Rusiją. Bet Amerikos konfrontacija su Rusija, jeigu paimsime globalią situaciją, yra konkurencinė, o ne priešiška. Svarbiausias dalykas yra koordinuoti jėgas prieš islamizmą, kuris nėra visiškai kontroliuojamas pasauliniu mastu“, - pridūrė politologas.
E. Snowdeno atvejis kaip konkurencinės kovos išraiška
Kaip žinoma, E. Snowdenas, dirbęs su Nacionalinio saugumo agentūra (NSA) paviešino informaciją apie JAV vykdomą didelio masto šnipinėjimą, kurio taikiniais esą yra ir sąjungininkai Europoje. Paviešinęs šią informaciją E. Snowdenas pabėgo iš JAV į Honkongą, o paskui kuriam laikui įstrigo Maskvos Šeremetjevo oro uoste.
Galiausiai, Rusija amerikiečiui suteikė prieglobstį, o Vašingtonas pareiškė esąs nusivylęs tokiu Maskvos žingsniu. JAV prezidentas B. Obama net atšaukė susitikimą su Rusijos prezidentu V. Putinu.
„Tam tikra prasme tai atspindi kai kuriuos užslėptus iššūkius, kurių pastaruoju metu patyrėme su Rusija“, - sakė B. Obama, nors pripažino, kad santykiuose su Rusija didelių lūžių neįvyko.
Politologas E. Motieka teigia, kad E. Snowdeno atvejis gali būti vertinamas keliais aspektais, visų pirma, tai atspindi JAV ir Rusijos konkurenciją dėl internetinės erdvės kontrolės. JAV šioje srityje pažengusi kur kas daugiau, tad Rusijai naudinga sužinoti ateities vystymosi perspektyvas.
„Rusija niekada nebus patenkinta Amerikos pirmavimu ir visuomet stengsis iš tos konfrontacijos išpešti kuo daugiau. Šiuo atveju disponavimas E. Snowdeno personalija gali būti sąlyginis dalykas – E. Snowdenas gali būti nuo virvės nutrūkęs svarbesnis asmuo nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šiuo atveju Rusija, disponuodama E. Snowdenu, turi galimybių išgauti specifinę informaciją. Ji žino, ką valdo Amerika ir kaip stengiasi skleisti savo įtaką, bet jai naudinga sužinoti tiksliau, sužinoti vystymosi perspektyvas. Todėl disponuoti E. Snowdenu jiems svarbu“, - sakė politologas.
„Rusija dažnai peržengia ribas. Tos ribos nėra kieno nustatytos, tai ribos, kurias Rusijai leidžia peržengti Jungtinės Valstijos. Rusijos kišimasis į globalius procesus yra didelis, ji veikia priešindama didžiąsias Europos Sąjungos valstybes su Amerika, kišasi į reikalus Sirijoje, iš dalies Egipte ir apskritai Artimuosiuose Rytuose. Ji dažnai peržengia ribas, įsivaizduoja esanti kaip Sovietų Sąjungos laikais, nors tada ji buvo nepalyginamai stipresnė“, - pridūrė E. Motieka.
JAV ir Rusijos interesai Sirijoje
„Jeigu atsigręžiame į Artimuosius Rytus, iš karto vėl susiduriame su Rusijos interesais, kuri dėl ribotų išteklių negali dalyvauti procesuose taip aktyviai kaip Amerika. Bet JAV ir Rusija nėra priešai – tai konkurentai, kurie kovoja dėl galios. Rusija visada po Šaltojo karo atsilieka ir nemažai atsilieka. Artimieji Rytai yra vienas iš regionų, kur Rusija susiduria ne tik su JAV, bet ir su Izraelio veiksniu“, - pasakojo politologas.
Sirijos atveju svarbu tai, kad pasikeitus režimui šioje šalyje gali suirti visa Artimųjų Rytų mozaika. Siriją šiuo metu valdantis Basharo al-Assado režimas priklauso alavitams. Alavitai yra musulmonų šiitų pakraipa, turinti ir kai kurių krikščioniškų elementų. Alavitai Sirijoje yra mažuma, daugumą sudaro musulmonai sunitai.
Artimuosiuose Rytuose islamo šiitų pakraipa paplitusi tik Irane, iš dalies Irake ir Libane.
Kaip teigia E. Motieka, Vakarams labai svarbu, kad Artimuosiuose Rytuose tvyrotų sunitų ir šiitų priešprieša, tai sudaro tam tikrą pusiausvyrą.
Politologas atkreipia dėmesį, kad ir Vakarai, ir Rusija viso Sirijos konflikto metu saikingai rėmė sukilėlius sunitus ir laukė, kokia susiklostys situacija fronte.
„Rusija, aišku, daugiau remia režimą puikiai žinodama, kas yra sunitai, su kuriais susiduria savo šaly. Panašiai elgiasi Jungtinės Valstijos ir Izraelis, aktyviai neremdami sunitų. Pralaimėjus Sirijos režimui, iš karto susilpnėja šiitų įtaka ir iš karto iškyla kitos problemos – „Hezbollah“ ir panašiai. Konflikto epicentras tampa neaiškus, tad Vakarai ir Izraelis laukia, kad problema spręsis fronte – kuri jėga pradės vyrauti, tą jėgą bus galima paremti. Izraelis tikrai atras išeitį, tik jiems B. al-Assado režimas yra palankesnis nei kad būtų sunitų valdoma Sirija“, - sakė E. Motieka.
Klausiamas apie JAV retoriką dėl cheminių ginklų panaudojimo Sirijoje ir karinių planų ruošimo įsiveržimui, E. Motieka sakė, kad cheminiai ginklai yra pretekstas, kuriuo remiantis galima įsikišti į konfliktą. Politologo teigimu, JAV karinis buvimas Artimųjų Rytų regione yra būtinas šalia paramos Izraeliui, ypač pasitraukus iš Irako ir besitraukiant iš Afganistano.
„Amerikiečiai galės sureaguoti, jeigu viena ar kita pusė peržengs ribas. B. al-Assadui dabar duodama daugiau galimybių peržengti tas ribas, nes jis dar oficialiai valdo Siriją“, - teigė politologas.
Egipte laimėtojas jau aiškus?
Kalbėdamas apie Egipto situaciją, politologas pabrėžė, kad šioje šalyje konfliktas beveik nulemtas. Jo nuomone, Musulmonų Brolija jau užleido pozicijas Egipte, kur visą valdžią turi kariuomenė ir jos kontroliuojama valdžia.
„Šiuo atveju laukiama, ar pasiteisins dabartinė pereinamoji valdžia, kurią kontroliuoja kariuomenę. Sakyčiau, kad jiems duota keletas savaičių pergrupuoti savo jėgas“, - sakė E. Motieka.
Politologas atkreipia dėmesį, kad didesnis priešininkas Egipto armijai bei JAV regione yra ne Musulmonų Brolija, o „al-Qaeda“ priklausančios grupuotės, kurios suinteresuotos musulmoniškų valstybių kontrole.
„Bet manyčiau, kad šis konfliktas jau yra pasmerktas, nes kariuomenei pavyko sukontroliuoti bendrą situaciją Egipte ir apriboti islamistų veiklą“, - svarstė E. Motieka.
Jo teigimu, didžiausia grėsmė stabilumui regione buvo buvusios valdžios – Musulmonų Brolijos atstovo Mohamedo Morsi – grasinimai kvestionuoti Egipto-Izraelio sutartį, sudarytą 1979 m. Ši sutartis yra laikoma labai svarbia visam Artimųjų Rytų regionui, nes Egiptas – didžiausia arabų šalis – nuo šios sutarties pasirašymo nebekvestionavo Izraelio egzistavimo.