Dar spalį per spaudos konferenciją Briuselyje po Europos Vadovų Tarybos susitikimo Volodymyras Zelenskis šokiravo dalį susirinkusiųjų, kai kalba pasisuko apie sprendimus, kuriuos Ukraina turėjo priimti praeityje – 1994-siais, kai pasirašytas Budapešto memorandumas ir kuriuos dar gali tekti priimti.
„Kas atidavė branduolinį ginklą? Visi? Ne, tik Ukraina, – tikino V. Zelenskis, nors iš tikrųjų anuomet branduolinius ginklus atidavė ne tik Ukraina. Bet jis greitai grįžo prie faktinių aplinkybių, – Kas šiandien kariauja? Ukraina.
Todėl dabar yra, kaip yra. Per pokalbį su Donaldu Trumpu pasakiau: „Kokia galėtų būti išeitis? Arba Ukraina turės branduolinį ginklą ir tokiu atveju turės kuo gintis, arba jai reikalingas koks nors aljansas.“ Be NATO, jokių kitų veiksmingų aljansų šiuo metu nėra“.
Ir nors vėliau ir Ukrainos prezidentas, ir kiti pareigūnai ne kartą pakartojo neturintys ketinimų savo šalį paversti branduoline valstybe, prieštaringų signalų netrūksta: vis pasirodančios užuominos, kad panorėję ukrainiečiai tai galėtų padaryti – pasigaminti branduolinių ginklų, o tai esą ilgai netruktų, kaip ir reiškiamos istorinės nuoskaudos nėra tiesiog atsitiktinis tauškėjimas. Tai labai aiškiai rodo, kad ši tema eskaluojama siekiant tikslo. Kokio?
Svarstymai – tiek ekspertų, tiek apžvalgininkų, kaip, per kiek laiko ukrainiečiai galėtų pasigaminti branduolinius ginklus, kur jie juos panaudotų užgožė bet kokis racionalinius klausimus: ką iš tikrųjų norima ir galima pasiekti?
Trumpas: „jūsų argumentai pagrįsti“
Iš pirmo žvilgsnio didelės paslapties čia, regis, nėra: nepavydėtinoje padėtyje atsidūrusi Ukraina, kuriai dėl ginkluotės, o ypač personalo trūkumo vis sunkiau sekasi atlaikyti Rusijos puolimu, desperatiškai ieško ne tik pagalbos, bet ir nekonvencinių išeičių. Branduolinė korta teoriškai tokia ir yra.
Tad dar prieš rinkimus vykęs V. Zelenskio susitikimas su D. Trumpu Niujorke turėjo labai aiškiai parodyti, kas pasiruošusi Ukraina, jei naujasis JAV prezidentas, kaip grasinama, nutrauktų kritinę paramą ukrainiečiams.
„Manau, kad D. Trumpas mane tada išgirdo. Jis pasakė: „Jūsų argumentai pagrįsti“, – tikino V. Zelenskis. Bet grasinti yra viena – o tai daro abi pusės – visai kas kita yra pagrįsti savo ketinimų rimtumą.
Lyg tyčia, netrukus pasirodė buvusio Ukrainos vicepremjero Europos integracijos klausimais Olego Rybačiuko pasvarstymai: esą jei Ukraina būtų palikta vienui viena – jei nusisuktų JAV, jei narystė NATO būtų palaidota, neliktų kitos išeities, tiek nuosavų branduolinių ginklų kūrimas.
Spalio 17-ąją Vokietijos leidinyje „Bild“ pasirodė vokiečių visuomenę šokiruoti galėjęs straipsnis, kuriame neoficialiai kalbėjo jau ne buvęs, o esamas Ukrainos pareigūnas, neva susijęs su ginkluotės įsigijimais, leido suprasti, kad šalies politika paprasta: Ukraina neleis pasikartoti 2022-ųjų vasario-kovo situacijai, kai Rusija bandė užimti Kyjivą.
O tai reiškia, kad Ukraina bandys užkirsti kelią visomis įmanomomis priemonėmis ir tomis, kurios šiandien atrodo neįmanomos, įskaitant branduolinius ginklus.
„Turime medžiagų, turime žinių. Jei tik bus duotas įsakymas, mums prireiks kelių savaičių pasigaminti pirmąjį užtaisą“, – drąsiai pareiškė pareigūnas.
Galiausiai tokias kalbas dar labiau pakurstė leidinyje „The Sunday Times“ pasirodžiusioje publikacijoje spekuliacijos, kad Ukrainos karinei ir politinei vadovybei jau esą netgi buvo pristatytas tyrimas, kaip šalis per kelis mėnesius galėtų pasigaminti branduolinį ginklą.
Logika motyvuojama ne tik tokiais gebėjimais, bet ir pirmiausiai 2022-ųjų invazija: jei Ukraina tada būtų turėjusi branduolinį ginklą, klausimas, ar Vladimiras Putinas būtų išdrįsęs stoti į atvirą karą. O tai, kad Ukraina neturėjo tokio ginklo yra Vakarų kaltė – tai Vakarai yra skolingi, vėlgi dėl to paties Budapešto memorandumo, ką, beje, yra pripažinęs ir Ukrainą 1994-siais spaudęs tuometinis JAV prezidentas Billas Clintonas.
„Jaučiuosi siaubingai ir asmeniškai atsakingas, nes aš priverčiau ukrainiečius atsisakyti savo branduolinių ginklų ir niekas iš jų netiki, kad Rusija būtų užpuolusi Ukrainą, jei tuos ginklus būtų turėję“, – Airijos transliuotojui RTE teigė B. Clintonas.
Bet tai tėra viena medalio pusė – dažnai kartojama, minima viešumoje, tarsi viskas būtų taip paprasta. Iš tikrųjų tiek Budapešto memorandumo priežastis bei pasekmes, tiek ukrainiečių tariamus gebėjimus ir galimybes greitai pasigaminti branduolinius ginklus supa daugybė mitų.
Po mitais slypėjo karti realybė
Pirmasis mitas yra akivaizdus: Ukraina atsisakė savo branduolinių ginklų, o galėjo to nedaryti. Tokia teorija yra smarkiai įsišaknijusi ir, regis, nemari, ignoruojant tuometines aplinkybes ir kitus objektyvius faktus.
Nepaisant to, kad subyrėjus Sovietų sąjungai Ukrainos teritorijoje buvo mažiausiai 1,9 tūkst. branduolinių galvučių priskirtų strateginiam arsenalui ir dar keli tūkstančiai taktinių branduolinių galvučių, ukrainiečiai buvo tik teoriniai tokios ginkluotės šeimininkai.
Taip, 1991 m. šalyje buvo 176 tarpžemyninės balistinės raketos, kurių viena galėjo nešti nuo kelių iki dešimties branduolinių galvučių, o aerodromuose liko per 40 strateginių bombonešių Tu-160 ir Tu-22M. Tačiau pačių branduolinių galvučių panaudojimo klausimus – nuo paleidimo kodų iki kitų operacinio pavaldumo procedūrų sprendė ne ukrainiečiai, o Rusija, tiksliau jos prezidentas.
Tuo metu nedaug kas Ukrainoje galėjo pagalvoti, kad branduolinių ginklų kada nors prireiks atgrasyti būtent Rusiją ar juo labiau kariauti prieš šią „brolišką“ šalį, tad svarstymai vienokiu ar kitokiu būdu perimti branduolinių galvučių pavaldumą tuomet net nebuvo svarstomi. Bet kokie bandymai būtų susidūrę su Rusijos pasipriešinimu jau tuomet.
O juk buvo ir kitas atspalvis: noras išlaikyti branduolinius ginklus ir neprisijungimas prie branduolinio ginklo neplatinimo sutarties (NPT) būtų smogęs Ukrainos tarptautinei reputacijai tuo metu, kai savo branduolinius arsenalus noriai mažino Rusija, o visiškai atsisakė Baltarusija ir Kazachstanas.
Netgi apsidraudžiant ir bandant išlaikyti branduolinės valstybės statusą – o tokia Ukraina tuo metu formaliai buvo, techniškai trečia pagal branduolinį arsenalą pasaulyje – gerokai svarbesni buvo praktiniai, o ne simboliniai statuso klausimai.
Branduolinių ginklų – tiek galvučių, tiek jų pristatymo platformų (raketų, bombonešių ir pan) išlaikymas labai daug kainuoja. Tuometiniais ekonominės suirutės laikais Ukraina smarkiai priklausė nuo užsienio donorų, pirmiausiai JAV finansinės paramos.
O JAV pozicija buvo labai griežta ir aiški: Ukraina turi arba pasirašyti START sutartį ir mažinti savo branduolinį arsenalą, arba jo atsisakyti, mainais į finansinę, politinę paramą valdžiai Kyjive, arba rizikuoti visko netekti.
Be to, branduolinių galvučių priežiūra susijusi ne tik su saugumo, finansiniais, bet ir techniniais klausimais – galvutės, tiksliau jose esantis plutonis 239 turi savo galiojimo laiką (10-15 metų) ir be tinkamos priežiūros specialiose patalpose, užtaisai tampa betiksliais ir pavojingais šeimininkams.
Tad net jeigu Ukraina būtų pamėginusi slapta „nukosėti“, „pamesti“, o iš tikrųjų išsaugoti vieną, kelias, keliolika ar keliasdešimt galvučių, jų vertė, lyginant su teorine ir praktine žala ukrainiečiams būtų buvusi nulinė.
Norint būti tikra branduoline valstybe, Ukrainai būtų tekę investuoti į gamybos, priežiūros pajėgumus – ištisą infrastruktūrą, kuri būtų kainavusi milijardus dolerių, t.y. pinigus, kurių tuomet Ukraina negalėjo sau leisti, o tuo pačiu ir rizikuoti vardan neaiškaus tikslo.
Net kai pasirodė pirmieji nerimo signalai jau 2001-siais metais per vadinamąjį Tuzlos salos incidentą, kai Rusija užgrobė dalelę Ukrainai priklausančios teritorijos ties Krymu, ukrainiečių bandymas parodyti jėgą – tuomet mobilizuotas nedidelis skaičius karių – nepakeitė šalies įsipareigojimų: paskutiniai branduoliniai ginklai iš Ukrainos į Rusiją buvo išgabenti dar 1996-siais, o jų gabenimo platformos – bombonešiai Tu-22M, Tu-160 ir kruizinės raketos Ch-55 bei Ch-22 buvo arba supjaustyti, arba parduoti Rusijai nurašant Ukrainos skolas. Beje, minėtos raketos ir bombonešiai nuo 2022-ųjų vasario buvo ir tebėra naudojami prieš Ukrainą.
Ir nors sąjungininkų, konkrečiai JAV, Jungtinės Karalystės – Budapešto memorandumo dalyvių – įsipareigojimai ginti Ukrainos teritorinį vientisumą, mainais į formalų branduolinių ginklų atsisakymą yra nuolat primenami, atmetus istorinius skaudulius, Ukraina nebegali žvalgytis vien į praeitį.
Būtent todėl kalbos, kad Vakarams pamynus Budapešto memorandumą ir kitus rašytinius bei moralinius įsipareigojimus Ukrainai belieka vienintelė išeitis, atrodo, logiška. Bet su ja susijęs kitas mitas: ukrainiečiai ir dabar gali greitai pasigaminti branduolinį ginklą patys, o tada juo gintis.
Realios ar tik teorinės galimybės?
Pirmoji problema slypi tame, kaip pristatytas pats planas: taip, tarsi būtų kalbama apie eilinio ginklo ar jo sistemos sukūrimą ir panaudojimą.
„Sukurti paprastą atominę bombą, kaip tai padarė JAV Manhatano projekto metu, po 80 metų nebūtų sudėtinga užduotis“, – rašoma Ukrainos karinei ir politinei vadovybei pristatytame dokumente, kurios autorius yra Oleksijus Jižakas. Jis yra Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybai patariančio nacionalinio strateginių tyrimų instituto skyriaus vadovas.
Esą per kelis mėnesius Ukraina galėtų pasigaminti užtaisą, kurio galia būtų vienas dešimtadalis tos, kuri buvo detonuota virš Nagasakio 1945-ųjų rugpjūtį. Kitaip sakant – galia siektų kelias kilotonas, o to užtektų sunaikinti Rusijos aviacijos ar kitą bazę, iš kur kyla nuolatinė grėsmė Ukrainai.
O šiuo metu virš Ukrainos pakibusi ne šiaip nuolatinių bombardavimų, bet ir egzistencinė grėsmė – jei rusai pralauš frontą, jei sunaikins Ukrainos energetinę, karinę infrastruktūrą, palauš valią ir galimybes priešintis, tada lauks pralaimėjimas, pasidavimas, dalinė ar totalinė okupacija. Ir visos aukos bus perniek.
„Turite suprasti, kad mes susiduriame su egzistenciniu iššūkiu. Jei Rusai paims Ukrainą, milijonai ukrainiečių bus nužudyti“, – tikino dokumentą pristačiusio Strateginių tyrimų instituto direktorius Valentynas Badrakas.
Jį galima suprasti – jis pats yra iš Irpinės, kurią rusai terorizavo 2022-ųjų vasarį-balandį, tad noras nepasiduoti, smūgiuoti atgal ir turėti galimybę grasinti galingiausiu ginklu gali būti suprantamas – esą jei rusai pasieks Pavlohradą, Dnipro, Charkivą ar kitus pramoninius centrus, bus per vėlu.
„Galbūt mums atėjo laikas pažaisti dievus“, – reaguodamas į nuolatines JAV baimes dėl Rusijos branduolinės eskalacijos teigė O. Jižakas.
Tokie pareiškimai gali stebinti dar ir todėl, kad pats O. Jižakas anksčiau yra pripažinęs, kad naujo ukrainietiško branduolinio ginklo sukūrimo galimybės yra labiau teorinės, nes „niekas Ukrainoje nesiryžtų priimti tokio sprendimo slapta“ – bet kokie bandymai nuslėpti nuo sąjungininkų tai, kad Ukraina siekia tokio pajėgumo, tikėtina, nutrauktų bet kokią paramą iš daugelio valstybių.
Net kai Ukrainai tai yra išlikimo klausimas, savotiška Izraelio Samsono pasirinkimo situacija (Izraelis oficialiai nei neigia, nei pripažįsta turintis branduolinius ginklus, tačiau neoficialiai leidžia suprasti, kad kilus šalies išlikimo klausimui, branduolinį ginklą panaudotų prieš, kaip spėjama, aplinkinių musulmonų valstybių sostines ir švenčiausias vietas), politinė atsakomybė yra pernelyg didelė, o startinės pozicijos – prastos.
Ukraina jau yra ne tik atsisakiusi branduolinių ginklų, įsipareigojusi jų nekurti, bet ir neturi pakankamai medžiagų bei infrastruktūros įgyvendinti sumanymą. Pavyzdžiui, branduoliniams ginklams tinkamo prisodrinto urano Ukraina atsisakė dar 2012-siais.
Norėdama vėl sodrinti uraną, Ukraina turėtų investuoti į infrastruktūrą – jai sukurti prireiktų milžiniškų investicijų, laiko (nei vienu, nei kitu Ukraina pasigirti negali) ir labai tikėtina, kad to daryti neleistų „nešvarios bombos kūrimu“ Ukrainą jau kaltinusi Rusija: nuolatiniai bombardavimai net ir ypač slaptos infrastruktūros kūrimą paverstų košmaru.
Kita medžiaga tinkama branduolinių ginklų kūrimui yra plutonis. Tačiau O. Jižako pristatytas planas panaudoti Ukrainos atominių elektrinių panaudotą plutonį – visas 7 tonas, esančias panaudotuose kuro strypuose net jei ir skamba, kaip įmanomas scenarijus, iš tikrųjų yra sunkiai įsivaizduojamas.
Jeffrey Lewisas, JAV Middleburio tarptautinių studijų instituto profesorius, kuris yra vienas daugiausiai apie branduolinius ginklus išmanančių ir pasisakyti nevengiančių mokslininkų pasaulyje, pripažino, kad Ukraina turi apie 7,4 tonos plutonio 239 atsargų tose 9 atominėse elektrinėse ir jų panaudotų radioaktyviųjų medžiagų saugyklose, kurias kontroliuoja. Teoriškai vienam branduoliniam užtaisui užtektų kad ir 6 kg plutonio, taigi, teoriškai Ukraina galėtų pasigaminti šimtus užtaisų. Teoriškai. Juk, pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respublikai pavyko.
Problema yra ta, kad, anot J. Lewiso, minėtos 7,4 tonos plutonio yra ne kažkur atskirai padėtos, saugomos taip, kad ukrainiečiams tereikėtų savaičių ar mėnesių panaudoti šią medžiagą užtaisų kūrime, o yra sudėtinė 1,3 tūkst. tonų panaudoto branduolinio kuro dalis. Norint atskirti plutonį nuo panaudoto radioaktyvaus metalo reikalinga speciali infrastruktūra.
Tokios Ukraina neturi – vėlgi ją sukurti, išlaikyti reikėtų milžiniškų investicijų, laiko. Dar daugiau – tokios infrastruktūros neleistų ne tik Rusija, nukreipusi savo ugnį į objektus ir personalą, bet ir, tikėtina, JAV, nebent D. Trumpas būtų sudaręs netikėtą sandėrį su V. Zelenskiu.
Su J. Lewisu suitiko ir JT nusiginklavimo tyrimų instituto vyresnysis tyrėjas Pavelas Podvigas, kuris yra ir garsus Rusijos branduolinių pajėgų ekspertas, pačią pirmąją atviros invazijos dieną išreiškęs nepritarimą savo šalies pradėtam karui prieš Ukrainą.
P. Podvigas dar 2022-ųjų pavasarį, kai Rusijos žiniasklaidoje pasirodė niekuo nepagrįsta žinia apie tai, kad Ukraina siekia sukurti branduolinius ginklus ar bent jau pasigaminti nešvarią bombą, priminė, kad Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) inspektoriai nuolat tikrina Ukrainos branduolinius objektus.
Komentare „Hromadske“ Ukrainos branduolinės energetikos ekspertė Olha Košarna pripažino, kad tik branduolinį ginklą turinčios valstybės turi branduolinio kuro perdirbimo technologiją. Ji yra sudėtinga, gamyba tarši, o tai reiškia – ypač pavojinga su ja dirbantiems žmonėms bei lengvai aptinkama kitų šalių žvalgyboms. Bet pirmiausiai viską, tikėtina, aptiktų paprasti TATENA inspektoriai.
„Yra inspektoriai, kurie tikrina branduolinių medžiagų kiekį, apskaitą ir kontrolę, ypač atominėse elektrinėse. Šių medžiagų inventorizacijos sąrašai vedami gramo dešimtųjų dalių tikslumu“, – teigė ekspertė.
Neatsitiktinai TATENA inspektoriai net ir karo veiksmų metu ne sykį rengė vizitus į laikinai okupuotas Černobylio ir Zaporižės AE – ten esančios branduolinės atliekos griežtai inspektuojamos, tad bet kokie plutonio ar kitų radioaktyviųjų medžiagų kiekio nuokrypiai gramų tikslumu būtų pastebėti ir užfiksuoti.
Jei įgytų branduolinį pajėgumą – kas tada?
Vis dėlto galutinis argumentas dėl Ukrainos branduolinio arsenalo yra aptarinėjamas mažiausiai: net jeigu Ukrainai pavyktų apeiti, stebuklingu būdu ignoruoti visas išvardytas kliūtis, sukurti branduolinius ginklus, sėkmingai juos prijungti prie esamų pristatymo platformų – balistinių, kruizinių raketų, netgi dronų, net jei JAV ar kitos Vakarų šalys netrukdytų, o gal ir (alternatyvioje realybėje) finansiškai remtų tokias ukrainiečių pastangas – kas tada?
Ar Ukraina iš karto ryžtųsi smūgiui prieš rusų karinius objektus, ar pirmiau išbandytų branduolinį ginklą, kaip įspėjimo signalą? Šie klausimai tik iš pirmo žvilgsni atrodo lengvi, nereikšmingi, techniniai ar skirti patikrinti moralinį kompasą.
Iš tikrųjų problema būtų daugialypė ir paradoksalu, kad su ja pirmoji šiame kare susidūrė būtent Rusija. Dar 2022-ųjų spalį, kai Ukraina po kelių sėkmingų kontrpuolimų atsikovojo prarastas Charikivo, Chersono sričių teritorijas, o rusams grėsmė apsupimo, pralaimėjimo grėsmė, Kremliuje svarstyta, ką daryti. Vienas pasirinkimas buvo masinė mobilizacija, o antrasis – branduolinis smūgis Ukrainai.
Neatsitiktinai tuometinis Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu vėl prisiminė Kremliaus pramanus apie „nešvarią bombą“ ir apie tai informavo Ukrainos sąjungininkus Vakaruose. O juk tuo metu pats S. Šoigu signalizavo savo vizitais branduolinių bandymų poligone, kad būtent Rusija yra pasirengusi ginklų panaudojimams.
Tokią taktiką – iš anksto apkaltinus tuo, ką pats ketini daryti, Kremlius naudojo jau ne kartą. Tiesa, 2022-ųjų spalį Kremlius nesiryžo branduolinei eskalacijai – paskelbė dalinę mobilizaciją ir surengė kelis mėnesius trukusią masinę kruizinių ir balistinių raketų apšaudymo kampaniją, kuria siekta pakirsti Ukrainos energetinę infrastruktūrą.
Tai, kad net Rusija – tegu ir spaudžiama kitų branduolinių valstybių – nesiryžo branduoliniam smūgiui, yra ženklas, kad ir Ukrainai būtų sunku priimti tiek sprendimą, tiek susitaikyti su pasekmėmis.
Net ir pati patyrusi milžiniškų nuostolių, kuriuos Kremlius arba geba amortizuoti, arba į juos nekreipti dėmesio, Rusija toliau tęsia savo karą. Jei šalis, kuris neteko dešimčių, o gal ir šimtų tūkstančių savo piliečių beprasmiškame V. Putino režimo kare toliau remia „specialią karinę operaciją“, jei kas mėnesį dešimtys tūkstančių rusų noriai užsirašo savanoriais tarnauti už pinigus ir kariauti, jei visuomenė iš esmės arba palaiko, arba ignoruoja karą bei jo jau sukurtas pasekmes, ką tuomet pakeistų branduolinis smūgis prieš vieną ar kelias rusų karines bazes?
Taip, jose esanti karinė infrastruktūra, personalas – viskas, jei tik smūgis būtų sėkmingas, būtų sunaikinta. Bet kas tada? Karo pabaiga?
Branduolinio smūgio iš Ukrainos atveju Rusija nebūtų ta šalis, kuri ėmėsi branduolinės eskalacijos ir tai pripažintų ne tik Maskvos sąjungininkai. Rusijos atsakas gali būti gerokai masiškesnis, pražūtingesnis. Rusija beveik be abejonių reaguotų branduoliniu kontrsmūgiu, o, tikėtina, ir keliais – ar į pramonės centrus, ar į patį Kyjivą.
Čia ir slypi branduolinio atgrasymo paradoksas – atgrasymas gali suveikti ir nors tai vargu ar pavyks įrodyti tiesiogiai siejant su branduolinių ginklų turėjimu, gebėjimais šiuos ginklus efektyviai panaudoti, tačiau prasidėjus konvenciniam karui, branduolinis ginklas praranda savo vertę.
Net kai Vakarai kiekvieną kartą kraupsta nuo Rusijos branduolinių grasinimų, tai nepriverčia nutraukti paramos Ukrainai. Ir atvirkščiai – nuolat branduoliniais pajėgumais grasinanti Rusija puikiai suvokia jų galią, tačiau iki šiol šių ginklų nepanaudojo ne be priežasties.
Ukrainos branduolinio ginklo bandymas ar grasinimas jį panaudoti gali nepadaryti jokio įspūdžio Kremliuje – galbūt tai galėjo būti kitaip 2022-ųjų ar 2014 m. vasarį, o gal ir ne, nes net prasidėjus invazijai mojavimas branduoliniu ginklu gali turėti ribotą poveikį.
Pavyzdžiui, Korėjos ir Vietnamo karo metais JAV branduolinio ginklo turėjimas nesustabdė karo veiksmų, kaip ir Argentinos neišgąsdino 1982-siais, kai argentiniečiai užgrobė branduolinį ginklą turinčios Jungtinės Karalystės teritoriją.
Argumentas, kad Ukraina branduolinį ginklą grasintų panaudoti tuo atveju, jei vėl kiltų grėsmė Kyjivui ar Ukrainos nepriklausomybei gali atrodyti svarus, bet praktine prasme jis atsiremia į tą pačią praktinio panaudojimo sieną – net kilus okupacijos grėsmei, jei panaudoji, kas tada? Atsakymo į šį klausimą, regis, neturi nei Ukraina, nei labiausiai ją remiantys sąjungininkai..