Vienintelė išeitis – generalinis mūšis
Jau kuris laikas Ukraina skelbia telkianti pajėgas ir besiruošianti kontrpuolimui, kurio metu bus išlaisvintas ne tik Chersono miestas, bet ir kitos rusų okupuotos teritorijos.
Apie šiuos planus kalba ne tik interneto komentatoriai, ar įvairūs ekspertai. Neišvengiamos kontratakos naratyvą transliuoja ir pats Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, oficialūs kariuomenės atstovai. Jeigu kiek anksčiau tai buvo galima traktuoti kaip siekį pakelti okupantams besipriešinančios ukrainiečių tautos ir jos karių dvasią, pastarojo laikotarpio įvykiai byloja apie šių planų realumą.
Ukrainai gaunant šiuolaikinės ginkluotės iš Vakarų šalių bombarduojami tiltai Chersono apylinkėse, naikinamos Rusijos kariuomenės vadavietės ir amunicijos sandėliai, visai neseniai surengta ataka prieš aneksuotame Kryme dislokuotą Rusijos karinių oro pajėgų bazę.
Įvykius Ukrainoje ir Rusijoje stebintis, geopolitinius procesus analizuojantis VDU profesorius G. Mažeikis portalui Delfi sakė, jog vienintelė išeitis iš kaistančios situacijos – mūšis dėl Chersono, kuris, panašu, ne tik svariai lems karo baigtį, bet ir turės didžiulės įtakos kitų valstybių likimams.
Pasak mokslininko, panašu, jog puolimą šiuo metu bando išprovokuoti Ukrainos kariai, taip siekdami priversti Rusijos kariuomenę kautis tomis sąlygomis, kurios jiems bus primestos. Nors rusai šiuo metu turi ir daugiau pajėgumų, pasak G. Mažeikio, jų nėra tiek, jog galėtų sutriuškinti ukrainiečius.
Ukraina žaidžia informacinį žaidimą, bando įtikinti okupantus
„Lemiamo mūšio prognozės yra giliai sumišusios su informaciniu karu, todėl labai sunku pasitikėti kuria nors puse, taip pat ir Ukrainos. Nes Ukraina elementariai gali siekti suklaidinti savo priešininką – Rusiją.
Todėl šioje vietoje matome keistą situaciją, kai Ukraina kiek įmanoma garsiau, visais kampais šaukia tuojau pat pradėsianti pagrindinį mūšį dėl Chersono. Apie tai kalba pats prezidentas Volodymyras Zelenskis, gynybos ministras ir pagrindiniai Kijevo komentatoriai“, – portalui Delfi sakė G. Mažeikis.
Jis pastebi, kad ilgą laiką tylėję Kremliaus atstovai pagaliau turėjo kažkaip atsakyti. Juolab Ukrainos gynėjai sėkmingai bombarduoja tiltus Chersono srityje taip apsunkindami Rusijos kariuomenės judėjimą, griauna tiekimo kanalus.
„Rusijai teks apsispręsti: patikėti šia mūšio vieta ir joje kaupti savo pajėgas, ar pradėti puolimą kitoje vietoje ir primesti savas žaidimo taisykles. Įspūdis toks, kad Ukraina specialiai organizuoja informacinį triukšmą, kad būtent toje vietoje ir bus puolimas. Nes ji yra suinteresuota žaisti šį žaidimą: padaryti taip, kad į kairiąją Dnipro pusę būtų perkelta kiek įmanoma daugiau Rusijos kariuomenės, kad ji netrauktų link Zaporižės arba netęstų puolimo kitose vietose“, – svarsto mokslininkas.
Silpnoji Rusijos kariuomenės grandis – logistika
VDU profesorius pastebi, jog analitikai praneša apie pirmuosius ukrainiečių taktinius laimėjimus: rusai nenoromis permetė kariuomenės pajėgas į Chersono apylinkes, į kairiąją Dnipro pusę, kur susisiekimas – gana prastas.
„Jau nuo šio karo pradžios atkreiptas dėmesys į tai, kad Rusijos kariuomenės stiprybė ir silpnybė yra tiesiogiai susijusi su tiekimu. Jeigu tiekimas sutrinka, ji labai greitai pralaimi. Rusijos kariuomenės sunkvežimiai, kaip ir viskas, kas pagaminta Rusijoje, labai greitai genda ir griūna, todėl vienintele patikima susisiekimo priemone iki šiol lieka geležinkeliai.
Todėl Rusijos puolimui labai svarbu kuo arčiau mūšio lauko privažiuoti geležinkeliais ir atvežti neribotą šaudmenų kiekį“, – sako G. Mažeikis ir pastebi, kad kairiojoje Dnipro pusėje nėra daug geležinkelio linijų ir gana prastas susisiekimas keliais.
O tai reikštų, jog Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms pavyksta primesti savas žaidimo taisykles, Rusijos pajėgas įviliojant į teritoriją, kurioje okupantų pajėgumus ribotų logistinės problemos.
Pasirengimas lemiam mūšiui jau prasidėjo, naikinamos priešlėktuvinės sistemos
G. Mažeikis pastebi, kad fronto linija tęsiasi apie 300 – 350 kilometrų, abi kariaujančios pusės jau yra sutelkusios iki 100 tūkst. karių.
„Tai reiškia, kad iš tikrųjų planuojamas labai rimtas mūšis, kurį galima palyginti nebent su II-ojo Pasaulinio karo mūšiais. Tokio dydžio mūšių, su tokia galinga technika ne tik Europa, bet ir visas pasaulis seniai nematė.
Įdomiausia tai, kad ukrainiečiai bando pulti turėdami mažesnes pajėgas. Visuose vadovėliuose rašoma, jog puolančioji pusė turi nuo 3 iki 5 kartų daugiau kariuomenės pajėgumų bei besiginančioji.
Šiuo atveju ukrainiečiai visais atžvilgiais yra silpnesni, o vienintelis Ukrainos gynėjų privalumas – dalis jų naudojamų ginklų yra žymiai modernesni nei Rusijos“, – sako VDU profesorius G. Mažeikis bei priduria, kad Rusijos kariuomenė, nors ir turėdama daugiau pajėgumų, neturi jų tiek, kad pajėgtų sutriuškinti Ukrainos gynėjus.
Pasak mokslininko, pasirengimas mūšiui jau prasidėjo ir tai liudija konkretūs Ukrainos kariuomenės veiksmai. Pasitelkdami iš Vakarų šalių gautas priešradarines raketas, kurios tikslingai smūgiuoja į radijo bangų spinduliuotės šaltinį, ukrainiečiai sunaikino nemažai radarų ir oro gynybos raketinių kompleksų.
„Kam to reikia? Ukrainiečiai tikrai neturi daug aviacijos, bet šių sistemų naikinimas labai reikalingas norint efektyviai naudoti bepiločius orlaivius, tuos pačius „Bayraktar“, kuriuos gana lengvai gali neutralizuoti Rusijos turimos sistemos „S300“.
Tai yra vienintelis puolimo požymis. Puolančiosios pusės visada pirmiausia naikina priešo radus ir priešlėktuvinės gynybos sistemas bei tiekimo linijas“, – portalui Delfi sakė profesorius G. Mažeikis.
Mokslininkas įžvelgia dar vieną paradoksą: nors visos karinės operacijos planuojamos itin slaptai, tačiau šiuo atveju ukrainiečiai iš anksto praneša apie savo planus. Tokie veiksmai, panašu, nėra atsitiktiniai, jais trikdomas Rusijos karinių pajėgų štabų darbas. Jų vadai be savo tiesioginių užduočių vykdymo turi analizuoti, vertinti ką kalba ukrainiečiai ir bandyti į visa tai reaguoti.
Derybos nebeįmanomos, vienintelė išeitis – kariuomenių susidūrimas
Kada prasidės didieji mūšiai – Ukrainos ir Rusijos kariuomenių susidūrimas? Analitikų pasisakymus sekantis ir analizuojantis G. Mažeikis sako, iki šiol atsakymo į šį klausimą neradęs. Visiems ekspertams yra keistas tariamas Ukrainos kariuomenės informacinis atvirumas. Tokią taktiką G. Mažeikis nelinkęs vadinti propaganda, nes jos tikslas – paveikti visų žmonių sąmonę, bet priešo dezinformacija, kad jis nesuprastų, kurioje vietoje vyks tikrasis puolimas.
Nors kariuomenių susidūrimo dar būtų galima išvengti veikiant diplomatinėmis priemonėmis, VDU mokslininkas sako, kad derybos tarp Rusijos ir Ukrainos – neįmanomos, nėra nei vieno požymio, kad jos galėtų vykti.
Taip yra todėl, nes Rusija iki šiol siekia savo įtakos zonoje išlaikyti užimtas teritorijas, o Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ne kartą yra pareiškęs, kad nebus deramasi dėl šalies teritorinio vientisumo. Šią prezidento poziciją, siekį atgauti visas Ukrainos žemes kartu su aneksuotu Krymu palaiko ir didžioji ukrainiečių dalis.
Pralaimėjusi pusė pakankamai stipriai nukentės
Kaip šis mūšis, kuris šiuo metu atrodo neišvengiamas, pakeis karo Ukrainoje eigą ir jėgų pusiausvyrą?
Profesorius G. Mažeikis prognozuodamas galimas pasekmes sako, jog problemos kils po karinio susidūrimo: pralaimėjusi pusė pakankamai stipriai nukentės.
„Jeigu šiame mūšyje pralaimėtų ukrainiečiai, jų šansai atkovoti Chersoną būtų lygūs nuliui, be to labai kristų jų įvaizdis. Galų gale, tai Rusiją dar labiau paskatintų rugsėjo 11 dieną surengti vadinamus referendumus ir taip prijungti Chersono ir Žaporižės sritis prie Rusijos.
Aišku, mūšį pralaimėję ukrainiečiai viso karo nepralaimėtų, tik labai stipriai sau pakenktų strategiškai. Karas nepasibaigtų ir tada, jeigu mūšį dėl Chersono pralaimėtų Rusijos kariuomenė“, – kalbėjo mokslininkas.
G. Mažeikis prognozuoja, jog pralaimėjimas Rusiją priverstų peržiūrėti visą savo karinę doktriną: kaip ji vykdo karą, mobilizaciją, kiek efektyvūs jų batalionai bei kiek galima pasitikėti generalitetu.
V. Putiną gali pakeisti dar aršesni radikalai
„Mažų mažiausiai tai sukeltų krizę kariuomenėje. Gali būti ir didesnė politinė krizė, nors aš ja netikiu, nematau tam jokio pagrindo. Kai Lietuvoje dažniausiai manoma, jog į V. Putino vietą pretenduos ateiti taikūs ir geri, proeuropietiški žmonės, didesnė tikimybė, kad ateis tik dar labiau karingi, „ultraputinistai“, – sakė profesorius.
Nors pastaruoju metu kaip šiurpiausias scenarijus vertinamas įvairiais grasinimais besisvaidančio buvusio Rusijos premjero ir prezidento Dmitrijaus Medvedevo tapimas naujuoju Rusijos autokratu, mokslininkas pastebi, kad esama dar prastesnių variantų.
Tai vadinamosios rusų „ultros“, garsėjantys kur kas radikalesnėmis dešiniosiomis pažiūromis nei pats V. Putinas. Vienas tokių veikėjų – Donbaso ir Čečėnijos karuose dalyvavęs rusų rašytojas, ultranacionalistas Zacharas Prilepinas.
„Tai žmonės, kurie galėtų sau leisti bendradarbiauti net su tokiais teroristais kaip Igoris Girkinas. Manau, jog gana greitai prie jų prisijungtų ir privačios karinės grupuotės „Wagner“ įkūrėjas ir koordinatorius, oligarchas Jevgenijus Prigožinas.
Kitaip tariant, yra kur kas pilkesnės jėgos, nepasakyčiau, kad jos ilgai išliktų valdžioje, tačiau Rusijos pralaimėjimas mūšyje tikrai sukeltų bent jau krizę šalies kariniuose ratuose.
Todėl abiem pusėm žūtbūt reikia šį mūšį laimėti“, – konstatavo G. Mažeikis.
Ukrainos pralaimėjimo atveju lauktų katastrofiškos pasekmės
VDU mokslininkas pastebi, kad neišvengiamo mūšio tarp Ukrainos ir Rusijos kariuomenių baigtis lemtų ne tik šių dviejų valstybių, bet ir kitų šalių likimus.
„Matome, kad Rusijos agresyvumas ne tik Ukrainos, bet ir visų kaimyninių šalių atžvilgiu didėja, beprotybės mastas auga. Jie šnekasi su demonais iš šmėklomis, visa tai rodo, kad Ukrainai jau negalima leisti pralaimėti.
Nes Ukrainai pralaimėjus, daugeliui šalių pasekmės būtų katastrofiškos. Sunku atspėti, kas būtų trečias ar ketvirtas eilėje, nebūtinai Baltijos šalys“, – svarsto G. Mažeikis.
Žinant, jog abiems kariuomenėms gyvybiškai svarbu šią dvikovą laimėti, kyla pagrįstų baimių, jog rusai gali ryžtis panaudoti taktinį branduolinį ginklą, nedidelio galingumo, kelių dešimčių kilometrų spinduliu viską naikinanti atominį užtaisą.
Kai kurie analitikai teigia, jog tokiam veiksmui V. Putinas nesiryš, nes iš karto sulauks pasekmių. Didžioji Britanija yra pareiškusi, jog masinio naikinimo ginklo panaudojimo ar bent bandymo jį panaudoti atveju, tuojau pat, nesitariant su NATO partneriais bus smogta sprendimų priėmimo centrui. O tai reiškia, kad balistinė raketa su branduoline galvute bus paleista ne bet kur, o į V. Putino bunkerį, kurio vieta neabejotinai žinoma britų žvalgybai.
V. Putinui panaudojus branduolinį ginklą, visuomenė tam pritartų
Komentuodamas šiuos svarstymus profesorius G. Mažeikis sako neatmetantis branduolinio ginklo panaudojimo Ukrainoje tikimybės.
„Aš laikausi pesimistinės nuomonės, kad šis ginklas gali panaudotas. Skaitau rusiškus tinklapius, matau, su kokia panieka jie žiūri į ukrainiečius, taip pat visiškai nevertina savo žmonių gyvybių. Jiems tas pats, kiek jų ten žus. Nėra jokios užuojautos kultūros, ji tiesiog neegzistuoja, vien tik idiotiško „heroizmo“ kalba. Kitos tautos ir rasės, kurios jų manymu – priešiškos, tiesiog nėra žmonės.
Rusijoje šiuo metu yra tokia psichologinė aplinka, kad dauguma gyventojų panaudojus taktinį branduolinį ginklą pritartų V. Putino veiksmams“, – situaciją Rusijos visuomenėje apibūdino G. Mažeikis.
Branduolinė akistata: ko bijo NATO ir V. Putinas?
Visgi abejojama, ar Didžioji Britanija ir kitos šalys smogs atgal. Čia pastebimas vienas svarbus niuansas, atsakomasis smūgis būtų suduotas į Rusiją paleidus itin didelio galingumo branduolinį užtaisą nešančią tarpžemyninę balistinę raketą. Ar NATO šalys ryžtųsi tokiam atsakui reaguodamos į palyginti nedidelio galingumo, kelių dešimčių kilometrų spinduliu veikiančio branduolinio ginklo panaudojimą Ukrainoje – nėra aišku.
„Toli gražu ne šis atsakas gąsdina Rusiją, bet tai, kad tokios šalys, kaip Kinija ir Indija gali nusisukti ir įvesti sankcijas Rusijai. Šios dvi šalys šiuo metu ypač reikalingos Rusijai, kad jos ekonomikos neištiktų visiška katastrofa. Todėl baimė, kad ir jos gali nusisukti, panašu, stabdo V. Putiną“, – pastebi G. Mažeikis.
Dar vienas faktorius, kodėl Vakarų šalys gali nesiryžti atsakyti branduoliniu smūgiu Rusijai – jos priešraketinė gynybos sistema. Tai ypač slapta sistema, kuri imta kurti dar gūdžiu sovietmečiu. Tikėtina, kad ji gali veikti ir autonominiu režimu, radarams užfiksavus skriejančią balistinę raketą, iš šachtų automatiškai startuotų Rusijos raketos su branduoliniu ginklu ir nuskrietų seniai užprogramuota trajektorija, smogtų NATO taikiniams.
„Rusijos priešbalistinis skydas gali suveikti automatiškai, o tada prasidėtų pasaulinė katastrofa. Todėl taktinio branduolinio ginklo panaudojimas Ukrainoje šiuo požiūriu yra visiškai įmanomas. Svarstyti, jog britai ar amerikiečiai atsakys, nėra labai adekvatu. Nes kalbame ne apie tą patį, vienoje situacijoje minimas taktinis, kitoje – balistinis ginklas“, – ribą, sulaikančio nuo branduolinio susinaikinimo vertino profesorius G. Mažeikis.
Efektyvumas abejotinas, o pasekmės – nenuspėjamos
Mokslininkas pastebi, kad taktinio branduolinio ginklo efektyvumas būtų didelis tuo atveju, kai kovojama pagal seną karinę strategiją – armijomis ir divizijomis. Kai vienoje vietoje sukoncentruojama didžiuliai technikos ir karių skaičiai.
„Ukrainos kariuomenėje nėra armijų ir divizijų, ji sudaryta iš įvairaus tipo kovinių batalionų, kurie yra dinamiški, nuolatos juda persikeldami iš vienos įtvirtintos teritorijos į kitą. Kai vyksta toks dinaminis puolimas ar dinaminė gynyba, iki galo nėra aišku, į kurią vietą reikia smogti labai galingais ginklais.
Kad laimėti dabartinį karą reikia turėti judrias ir tikslias sistemas, gaunančias informaciją iš įvairių kosminių palydovų“, – minėjo G. Mažeikis.
Jis pastebi, kad karybos prasme Rusija dar įstrigusi II-jame Pasauliniame kare, nors viena koja jau įžengusi į XXI amžių. Jos kariuomenė iki šiol juda didžiulėmis, sutelktomis kolonomis, šaudmenis ir kitą amuniciją sandėliuoja didžiuliais kiekiais, todėl Ukrainos gynėjams nėra sunku visa tai naikinti.
„Štai todėl Ukrainoje tokios efektyvios salvinės ugnies sistemos HIMARS. Irako kare, juo labiau Sirijoje jos buvo mažai efektyvios. Nes ISIS grupuotės judėjo nedideliais būriais, buvo itin dinamiškos, niekur neturėjo savo sandėlių, logistika buvo paremta principu „susitinkam – pasidalinam“. Raketai pataikius į taikinį, nukovus kelis teroristus, didelės naudos nebūdavo.
Todėl ir mūšyje prieš Ukrainos kariuomenę panaudojus taktinį branduolinį ginklą efektyvumas būtų abejotinas, o pasekmės – nenuspėjamos“, – reziumavo VDU mokslininkas.