Moksliniai tyrimai rodo, kad po antrosios vakcinos nuo koronaviruso dozės praėjus kuriam laikui, apsauginių antikūnų kiekis gali sumažėti.
„Tas sumažėjimas yra visiškai natūralus. Galėčiau pasakyti, kad mes kalbame apie trečią skiepą, tiksliau – turėtume kalbėti apie sustiprinančią vakcinos dozę. Kadangi yra skiepijamos „negyvos“ vakcinos, skiepijant visas tokias vakcinas būtina mažiausiai du kartus žmogų skiepyti.
Tai yra pirminis skiepijimas – tos dvi dozės, trys iš Lietuvoje skiepijamų vakcinų, arba viena doze, jei tai yra „Johnson & Johnson“ vakcina. Tai yra pirminis skiepijimas. Ir praėjus kuriam laikui po pirminio skiepijimo, būtina įskiepyti sustiprinančią dozę“, – sakė V. Usonis.
Profesorius teigė, jog yra įgyta didžiulė patirtis skiepijant vaikus, suaugusius asmenis.
„Ne išimtis ir vakcinos prieš koronavirusą. Paskiepijus žmones imuninis atsakas palaipsniui silpsta, tai visiškai natūralu. Ir po kurio laiko yra būtina ta sustiprinanti dozė. Klausimas – po kiek laiko. Ir čia didžiausios diskusijos yra. Bet čia vėl reikėtų prisiminti žinomą patirtį ir teoriją – diapazonas gali būti labai platus. Sakykime, lyginant, pavyzdžiui, su kokliušo vakcina, įskiepijus pirminę dozę, imuninis atsakas ir jos trukmė svyruoja nuo 5 iki 7 metų“, – laidoje tikino profesorius V. Usonis.
Jis teigė, jog dabar reikėtų kalbėti apie aiškų laiką – kada anksčiausiai galima skiepyti sustiprinančią vakcinos dozę.
„Ir čia minimas trijų, keturių ar penkių mėnesių terminas. Arba tai apie ką Lietuvoje šnekame – po 6 mėnesių, užbaigus pirminio skiepijimo kursą, arba po 6 mėnesių persirgus būtų labai gerai turėti galimybę įskiepyti sustiprinančią dozę“, – laidoje „Delfi rytas“ aiškino profesorius.
V. Usonis teigė, jog jei sustiprinančios vakcinos dozę matuojame antikūnų testo rezultatais, labai svarbus yra minimalus apsauginis lygis.
„Jeigu antikūnų yra daugiau nei minimalus lygis, jie veikia. Nelabai svarbu, kiek daugiau. Tas svarbu kalbant apie imuniteto trukmę. Aišku, jeigu antikūnų yra daugiau, galime tikėtis, jog jų mažėjimas užsitęs ilgesnį laiką, lyginant su tais žmonėmis, kurie antikūnų turi mažiau.
Tačiau kitų vakcinų praktika sako, kad galbūt galėtume net nematuoti tų antikūnų prieš skiepijant sustiprinančią dozę, nes jeigu žmogus antikūnų turi ir mes jam įskiepysime vakciną, mes jam nieko nepagadinsime, sužadinsime antrinio tipo imuninę reakciją. Ir tai pasitarnaus tvaraus ir ilgalaikio imuniteto ir imuninės atminties susiformavimui“, – teigė profesorius.
V. Usonis teigė, jog sustiprinanti dozė turėtų būti reikalinga visiems.
„Čia turbūt yra kitas klausimas. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) iškėlė iniciatyvą industrinėms valstybėms neskubėti su sustiprinančia doze, tol, kol besivystančiose šalyse skiepijimo apimtys yra itin mažos. Tačiau grįžtant į Lietuvą, manyčiau, kad mūsų atveju, kai yra skelbiama, jog didelis vakcinos dozių kiekis yra saugomas šaldytuvuose.
Be abejo, mes galėtume pradėti tą sustiprinančio dozių skiepijimą. Tai jau pradėta daryti asmenims su sutrikusia imunine sistemos funkcija. (…) Labai geras pažadas yra ketvirtame metų ketvirtyje pradėti skiepyti visus, kurių skiepijimas yra užbaigtas, anksčiau nei prieš 6 mėnesius“, – savo poziciją laidoje „Delfi rytas“ dėstė profesorius V. Usonis.
Jis teigė, jog toks sprendimas būtų tiek moksliškai pagrįstas, tiek saugumą didinantis skiepijimas.
V. Usonis teigė, kad sustiprinančiai trečiai dozei nuo koronaviruso mažiau gali tikti viruso vektoriaus pagrindu pagamintos vakcinos. Viena iš jų – Lietuvoje naudojama „AstraZeneca“ vakcina.
„Jos gali mažiau tikti sustiprinančios dozės skiepijimui dėl tos priežasties, kad paskiepyto žmogaus imuninė sistema gali reaguoti ne tik į tą antigeną, kurį neša virusas, bet ir į patį virusą“, – tikino profesorius V. Usonis.
„Todėl tokia šiuo metu vyraujanti nuomonė, jog sustiprinančiai dozei reikėtų skiepyti kitos klasės vakcina. Tai, kas realiai turime šiandien Lietuvoje – „Pfizer–BioNtech“ ir „Moderna“ vakcinos“, – sakė jis.