– Esate sakiusi, kad žinote savo giminėje buvus žmonių, kurie, galbūt neturėdami pasirinkimo, dalyvavo tragiškuose žydų naikinimo akcijose Lietuvoje. Teigėte pati pasirinkimą turinti, todėl ir ėmėtės šio projekto. Sakykite, o kaip kilo mintis šiam projektui atsirasti, kas inspiravo pirminę idėją?
– Visuomet darau tik tai, kas man įdomu. Nepažįstu žydiškojo Vilniaus. Gyvenau namuose, kurie tikriausiai priklausė žydams. Kur jie? Paneriuose? Beveik nieko nežinojau apie Vilniaus litvakų kultūrą, papročius. Kažkada savo gėdai vieno LIFE dalyvavusio menininko paprašyta parodyti Panerius, nesugebėjau jų rasti. Taigi kilo mintis sukurti projektą, kuris praplėstų mano pačios pažinimą, būtų įdomus mano draugams, mano vaikams, jų draugams.
Pagalvojau, kad užuot valdiškai, už Europos pinigus apraudojus Holokausto aukas, verčiau iš tikrųjų pajusti, kas gi buvo prarasta, kas žuvo: tų aukų tikėjimą, kultūrą, dainas, valgius, šokius. Turime pamilti Vilniaus žydų gyvenimą, kad visa jėga pajustume, kokia baisi buvo jų mirtis. Paprasta: patirti, kad suprastum, pamilti, kad gedėtum.
– Organizuojate ne vien projektą „Panerių lopšinė“ („Būti žydu“), bet ir „Išlikimo dramą“ sovietiniame bunkeryje – kas Jus domina šiose skaudžią praeitį atgaivinančiose temose?
– Man įdomu, kaip jaučiasi žmogus, atsidūręs tam tikrose istorinėse aplinkybėse. Kai jis ne vaikšto po muziejų, neklauso paskaitos ir nuobodžiauja, o yra visu kūnu ir siela panardinamas į tam tikras istorines realijas: tampa SSSR piliečiu sovietiniame bunkeryje, tampa žydu projekte „Panerių lopšinė“. Tikiu, kad tik per asmeninę patirtį, per stiprias emocijas ateina tikrasis, gilus pažinimas.
– Kaip pirminė projekto idėja po to vystėsi iki finalinės projekto versijos?
– Pirmasis projekto pavadinimas ir buvo „Būti žydu“. Keletas žmonių iš žydų bendruomenės patarė to pavadinimo atsisakyti – kas čia per bandymas tapti žydu, jeigu juo nesi. Kažkoks žaidimas... Beje šįmet EK paremtas projektas jau vadinsis „Būti žydu“ – išdrįsome.
Beje, tariantis su žydų bendruomene, daugelio pirminių idėjų teko atsisakyti: pradžioje norėjau, kad projekte dalyvautų ir aktoriai – tai būtų baltaraiščiai lietuviai, kurie, kaip žinome, bendradarbiavo su naciais šaudant žydus Lietuvoje. Teko atsisakyti šios idėjos... Vėlgi, būtų buvęs šou. Norėjau, kad projekto dalyviai eitų Vilniaus geto gatvėmis taip, kaip jomis ėjo žydai – ne šaligatviu, kur jiems buvo draudžiama žengti, o gatve, eitų dėvėdami Dovydo žvaigždes atlapuose. Tai irgi žydų žmonėms pasirodė drastiška.
Daug konsultavomės, kad būdami svetimi, ne žydai, neįžeistume, neperspaustume, iš tragedijos nesukurtume šou. Labiausiai bijojau, kad manęs, lietuvės, nepriims žydų bendruomenė ir nesutiks bendradarbiauti. Iš vieno žydo, kuriam pasakojau apie projektą, atveriantį žydų kultūrą ne žydams, teko išgirsti: kodėl mes turime jums atverti savo kultūrą? Juk jūs ne žydai. Supratau, kaip giliai įbauginta yra šita tauta...Paskui berinkdama medžiagą apie Panerius radau nuostabų pavadinimą visam projektu: Panerių lopšinė.
Taip vadinosi daina, kurią parašė 11-metis Vilniaus geto gyventojas, vėliau išsigelbėjęs ir tapęs garsiu Izraelio kompozitoriumi. Ir dabar moku visus tos dainos žodžius jidiš kalba. Ir visus dalyvius išmokėme. Baigdama turiu pasakyti, kad didžiausią projekto sėkmę lėmė vienas žmogus: ne Rūta Vanagaitė, o žydų bendruomenės vykdomasis direktorius Simonas Gurevičius – nepaprasto takto, erudicijos, organizuotumo žmogus. Žmogus – lobis. Įgyvendindami naująjį projektą keturiose valstybėse tikrai neapsieisime be jo patarimų ir pagalbos.
– Kaip manote, kokia projekto „Panerių reikšmė“, turint omenyje ne vien istorinius aspektus, bet ir šiandieninę politinę situaciją tarp Palestinos ir Izraelio bei dėl to kylančią vadinamąją antisemitizmo bangą Europoje?
– Antisemitizmas yra didžiulė bėda. Istorija eina ratais. Žmonės ir tautos linkę kartoti savo klaidas. Linkę demonizuoti tai, ko nepažįsta. Šiuo atveju nepažįsta žydų tautos, religijos, istorijos, neįvertina jų patirtos tragedijos masto.
– Ar manote, kad su istorija susipažinęs jaunimas bus labiau linkęs tokių istorijos klaidų nebekartoti?
– Manau, kad jaunimas labai imlus, atviras. Europa tapo daugiatautė, Lietuva tapo Europos dalimi, Marijos žemės valstiečių anūkai – pasaulio piliečiais. Gaila tik, kad esame sudievinę savo istoriją, savo kančią ir mažai kalbame apie kitų tautų patirtį. Tačiau, kita vertus, istorijos reikia ne mokytis: reikia mokytis iš jos. Patirti ją savo kailiu. Vienas vizitas į Osvencimą visiems laikams išgydo nuo antisemitizmo...
– Kaip manote, kuo šis projektas yra svarbus išskirtinai Lietuvos jaunimui ir kuo svečiams iš viso pasaulio?
– Lietuvos jaunimui svarbesnis. Lietuvos jaunimas mokykloje nieko nesužino apie Holokaustą, kadangi jų mokytojai, manyčiau, neretai patys yra geroki antisemitai. Kadangi Lietuva vis dar konkuruoja su Holokaustu, laikydama savąją tremtį didesne tragedija. Kadangi negali atleisti žydams, kad šie 1944-aisiais sveikino Staliną – išvaduotoją nuo gresiančios mirties Hitlerio stovyklose...
Kiekvieną kartą važiuodami į Panerius, autobuse klausdavome dalyvių, kas jau ten yra lankęsi. Iš 20-30 lietuvių būdavo 1-2. Nuodėmė, kad Panerių lankymas neįtrauktas į mokyklų programas. Kad Vilniaus moksleiviai važiuoja į Arklio ar Šokolado muziejų už 100 kilometrų, bet per 12 mokyklos metų nepamato, kas yra pačioje jų pašonėje, koks ten mirties fabrikas. Jie net nežino, kad Vilnius buvo žydų, o ne lietuvių miestas kaip, beje, beveik visi Lietuvos miestai ir miesteliai. Nežino, kad jei jie gyvena Senamiestyje, tai greičiausiai nužudytų žydų bute, kad jei vaikšto senamiesčio gatvėmis, tai po jų kojomis – begalė slėptuvių „malinų“, kuriose nuo nacių slėpėsi, alko, duso ir buvo išgaudyti beveik visi Vilniaus žydai.
– Kokių susilaukėte atsiliepimų po praėjusios projekto „sesijos“?
– Net pati nustebau, kad visi buvo sužavėti. Andrius Užkalnis parašė: po šio projekto gailiuosi, kad nesu žydas. Į projekto pabaigą visų norinčių nebesutalpindavome – žmonės prašėsi po antrą kartą, prašė priimti draugus ir gimines. Kažkaip tuomet pagalvojau, kad stipriausia šio projekto pusė – ne tik idėja, bet ir tai, kad jam buvo skirta daug pinigų.
Viskas buvo prašmatnu: nuo kipų kiekvienam dalyviui, koncerto su 35 artistais, 6 patiekalų košerinių pietų, košerinio vyno ir naminių saldumynų atsisveikinant. Teko girdėti, kad kitąsyk europines lėšas gavę rengėjai gerai pataupo ir tik „įsisavina“ lėšas. O žmonės, kurie dalyvauja projekte, juk puikiai jaučia, ar jie patiria tikrą dalyką, ar tą, kuris padarytas dėl „paukščiuko“.
– Kuo naujoji projekto versija skirsis, bus kitokia nei pirminis sumanymas?
– Naujoji versija – tai „Būti žydu“ projekto „transliacija“ į kitus miestus ir valstybes Rytų Europoje. Po kelis „Būti žydu“ renginius, kuomet grupė žmonių visai dienai taps žydais, surengs Rumunijos, Lenkijos, Slovakijos miestai, o taip pat ir Kaunas. Tikrai nepaliksime projekto savieigai, kitose valstybėse rengiamos dalys turės atitikti mūsų nustatytą standartą.
Projekto pabaigai balandžio mėnesį pirmą kartą Lietuvoje surengsime ne vien žydų bendruomenei, o visam Vilniui svarbų masinį „Gyvųjų maršą“, kuomet tūkstančiai ne žydų, o lietuvių eidami pasmerktųjų keliu į Panerius pagerbs Holokausto aukas. Taip norėtume pradėti naują Holokausto aukų pagerbimo tradiciją Vilniuje. Tą pačią „Gyvųjų maršo“ dieną Vilniaus savivaldybė surengs tarptautinę konferenciją Holokausto edukacijos tema. Tai – baigiamasis projekto akordas.
– Kažkada, kalbėdama apie legendinį LIFE festivalį, esate minėjusi, kad jei nori, jog sektųsi, reikia daryti nesąmonę, daryti tai, ko nėra. Kaip pajaučiate, jog kažkas, ką sumanėte daryti yra reikalinga ir turi įvykti?
– Klausausi savo vidinio balso. Kai noriu pati pamatyti kažką, ko nemačiau, patirti, ko nepatyriau ir pasidalinti ta patirtimi su savo vaikais, jų ir savo draugais. Jei mano vaikai išgirdę mano idėjas ar atėję pažiūrėti nepasako „nesąmonė“ ir atsiveda į renginį savo draugus, vadinasi, padaryta gerai. Taigi, matyt, ne visada darau nesąmones.
– Kokios Jūsų idėjos dar laukia įgyvendinimo?
– Dabar baigiau patarimų knygą apie tėvų senatvę, priežiūrą ir slaugą – knyga labai reikalinga, tokios Lietuvoje nebuvo. Kitąmet baigiu savo ketverių metų kadenciją Vilniaus savivaldybės taryboje, tai nors tokia knyga savo darbą ten būsiu įprasminusi.
Tuomet rašysiu dar vieną knygą, skirtą mano amžiaus sulaukusioms, kaip sako leidykla, „patrakusioms“ moterims. Pavadinimas paprastas, kaip ir viskas, ką darau: „Aukso amžius“. Rudenį laukia dar vienas projektas – „Stalino naktis“, skirtas Lietuvos moksleiviams. 767 Lietuvos moksleiviai praeis kelią, kurį praėjo 767 Tuskulėnų aukos, kurias 1944-47 metais nužudė KGB (daugumą iš jų – vienas žmogus) ir kurios suknežintomis galvomis buvo sukištos po žeme Vilniaus centre, Tuskulėnų gatvėje po VRM teniso kortais. Juk ir apie tai mes, vilniečiai, beveik nieko nežinome...