Prie Kauno marių esančiame Arlaviškių kaime smalsuolių akis vis labiau traukia buvusi poilsiavietė, kuri, kaip sako vietos senbuviai, dar praėjusio šimtmečio šeštajame dešimtmetyje buvo statoma tuomečiam Lietuvos Komunistų partijos vadovui Antanui Sniečkui.
„Su draugais sugalvojome aplankyti apleistus pastatus – važiavome Arlaviškių kaimo teritorijoje žvyrkeliu, miškais, o paskui išlindome prie didelio namo, – savo įspūdžiais dalijosi viena kaunietė. – Jis labai panašus į raganos namelį, toks aukštas, gal keturių aukštų, stogas – trobos tipo. Draugai sakė, kad ten kažkada buvo sporto ar poilsio bazė, o dabar – vaidenasi. Norėjome patys patikrinti ir, būtų juokinga, jeigu nebūtume pastebėję keistų dalykų.“
Mergina išnaršė visą internetą, tačiau apie apleistą pastatą jokių žinių nerado, todėl savo įspūdžiais pasidalino viešai. Ir iš karto atrado bendraminčių.
„Su šuniu dienos metu buvau nuėjusi iki šio pastato – vyras žvejojo, o man taip nejauku pasidarė, kad bėgte variau iki jo atgal“, – prisipažino kita kaunietė.
„O kai mes nuvažiavome naktį, bijojome eiti į pastato vidų, todėl su drauge likome automobilyje – vaikinai nuėjo į vidų, jausmas buvo nejaukus, jie pavaikščiojo tik pirmuosiuose aukštuose, o į rūsį taip ir neišdrįso nusileisti, – dėstė dar viena aštrių pojūčių mėgėja, prie paslaptingojo namo atvažiavusi per pačią pilnatį. – Kol sėdėjome automobilyje, pamačiau, kaip nulaužta ąžuolo šaka ėmė mosikuoti prie automobilio – keisčiausia, kad šalia nebuvo jokio medžio! Viskas greitai liovėsi, bet tai atsimenu dar iki šiol – negaliu to paaiškinti, man dar ir dabar yra nejauku bei keista.“
Anot nuotykių ištroškusių kauniečių, geriausia prie pastato atvažiuoti ne tik per pilnatį, bet ir lygiai vidurnaktį.
„Pastovėkite lauke ir pasiklausykite – vakar teko būti, išgirdus vien stipraus smūgio garsus nesinorėjo net eiti pasižiūrėti, kas ten vyko, o dar kai durys pačios užsidarė...“ – dėstė dar vienas laikinosios sostinės gyventojas. Tiesa, jis suabejojo, ar tikrai name yra vaiduoklių: gal garsus vidury nakties sukėlė ne kas kitas, o vėjas.
Atsirado ir dar viena mergina, buvusi apleistoje stovyklavietėje. „Kas tokiais dalykais domisi, būtinai nuvažiuokite, bet surinkite kompaniją ir važiuokite dviem automobiliais – mes kai buvome, vienam nei iš šio, nei iš to išsikrovė akumuliatorius“, – sakė ji.
Poilsiavietės rūsyje – didžiuliai akmenys
Kad kažkas vyksta šiame name, neabejojo ir prie jo DELFI sutikti poilsiautojai, kurie domėjosi Kauno marių kraštovaizdžiu. „Jau ne pirmą kartą girdime, kad apleistame name yra vaiduoklių, ir čia nieko nuostabaus“, – sakė sutuoktiniai. Tačiau užeiti į pastato vidų jie neišdrįso.
Nors Arlaviškių kaimo gyventojai sakė, kad dar prieš metus pastatas buvo aptvertas apsauginėmis juostomis bei buvo nurodyta, jog čia yra privati valda, o teritorija yra filmuojama, šiuo metu tokių įspėjimų jau nėra likę. Ilgą laiką neprižiūrėta buvusi poilsio bazė dabar primena tikrą šiukšlyną, o patekus į vidų dar nėra sunku suprasti, kur buvo restoranas, kur virtuvė, tualetai, dušai ir poilsio kambariai.
Iš vadinamųjų liukso kambarių vaizdas atsivėrė tiesiai į Kauno marias – kaip ir visuose kituose kambariuose ant grindų mėtėsi ne tik tuščios alaus skardinės, bet ir seni laikraščiai, langų stiklai, net balti milteliai, kuriais buvo apšiltinamos medinio pastato sienos. Išlikusios ir kai kurios lovos, nors dauguma jų jau mėtosi prie pastato – vandalų išmestos pro langą.
Nors jokių keistų ženklų nepastebėjome, tačiau vaizdas išties nėra malonus – namas stovi gerokai apželdintoje miškingoje teritorijoje, o kai įėjome į vieną didžiųjų liukso kambarių, netikėtai į orą pakilo iš pagalvių išbarstytos pūkinės plunksnos. O vėjo lyg ir nebuvo – lauke kaip tik tuo metu ėmė dundėti griaustinis ir smarkiai lyti.
Pastato rūsiuose – dar keistesnis vaizdas: viename kambarėlių kampuose buvo padėti didžiuliai akmenys ir ne ką mažesnis baslys. Ir tvyrojo didžiulis šaltis.
„Nieko nuostabaus – pastatas senas“, – tikino vos už poros kilometrų nuo poilsio bazės arčiausiai gyvenantys Arlaviškių kaimo gyventojai. Jie netiki, kad buvusioje poilsiavietėje gali vaidentis.
„Eidama į mišką baravykauti visada prisimenu, kiek čia vestuvių buvo atšokta, tačiau abejoju, kad pastate vaidentųsi – iš tikrųjų netikiu tokiais dalykais, jau turbūt žmonių galvelėse vaidenasi, kai prisigeria ar prisirūko“, – aiškino netoliese gyvenanti moteris.
Anot jos, net psichologai sako, kad paranormalius reiškinius mato tie, kurių „galvelėse vaidenasi“.
„Prisikalba, o paskui nežino, kas darosi“, – juokėsi ji.
„Nėra jokių velnių, dabar velniai – žmonės, jie patys susikuria pragarą ir paskui jame gyvena, dėl to turėtų tik save ir kaltinti“, – jai antrino netoliese gyvenanti pensininkė.
Vaiduokliu pavertė žmonių neatsakingumas
Tuo metu jos sūnus, gimęs ir užaugęs Arlaviškėse, bet jau spėjęs paragauti ir emigranto duonos Vokietijoje, tik juokėsi išgirdęs kalbas apie vaiduoklius.
„Baikite, kas čia vaidensis, nėra čia jokių dvasių – yra tik šviesioji ir tamsioji žmogaus pusės, – sakė vyras. – Kokios gali būti dvasios, kai mes esame tušti, nieko iš esmės nejaučiame. Į tą bazę dažnai savaitgaliais atvažiuoja jaunimas, geria šnapsą, tai gal jiems ir pasivaidena. O jeigu dar žolės parūko, tai turbūt išvis tada jų smegenų centrus taip paveikia, kad maža ką gali pamatyti.“
Vyras sakė, kad dar būdamas gyvas jo tėvas pasakojo, jog sovietų laikais bazė buvo nuomojama įvairioms šventėms, tačiau dažniausiai čia buvo švenčiamos vestuvės. Paskui, anot jo, poilsiavietė buvo perduota sportininkams – plaukikai čia laikinai apsistodavo, kai treniruodavosi Kauno mariose. O Lietuvai atkūrus nepriklausomybę poilsio baze buvo susidomėję lietuviško kino kūrėjai – jie filmavo tuo metu populiarų serialą apie Zuzaną.
„Man tėvas buvo pasakojęs, kad šioje bazėje buvo pastatytos dvi transformatorinės, prie jos specialiai iškąsti tvenkiniai, o pati poilsiavietė buvo numatyta A. Sniečkui – tuomečiam Lietuvos vadovui, – kalbėjo Arlaviškių gyventojas. – Jam ši vieta labai patiko, su didžiule milicijos palyda buvo atvažiavęs, apsižiūrėjo ir tada prasidėjo statybos darbai. Tačiau joje A. Sniečkus taip ir nepailsėjo – greitai mirė. Gal todėl ir buvo nuspręsta įrengti poilsio bazę visiems žmonėms.“
Arlaviškis pripažino, kad pastatas dabar išties primena vaiduoklį: „Jį vaiduokliu padarė žmonių neatsakingumas, pamenu, prie bazės esančiuose garažuose anksčiau būdavo daug plaukiojimo valčių, o kas dabar ten? Tik šiukšlės. Niekam ta bazė nerūpėjo, o dabar jau net kuriamos istorijos, kad ten vaidenasi. Labai gaila, kad toks pastatas išnyko – galėjo ką nors čia įkurti, nes vieta tikrai labai graži.“
Anot jo, panašiai buvo sunaikinta ir prie Piliuonos esanti rusų karinė bazė „Nemunas“.
„Viską žmonės sunaikino 1992 m., kai rusų kariuomenė išėjo iš Lietuvos, – sakė vyras. – O kad būtumėte matę, kaip ta bazė buvo įrengta – joje net autonominė elektros stotis buvo, tankų varikliai būdavo pajungiami prie generatorių. O kai rusams išėjus vaikščiojau po pastatą, negalėjau patikėti – viskas išnešta, išardyta – liko tik tuščios sienos.“