Tiesa, tokia tvarka Lietuvoje galioja ir dabar. Kurių šeimų vaikai privalomai turi lankyti darželius gali numatyti savivaldybės, kai socialiniai darbuotojai įvertina tokių paslaugų poreikį. Vis dėlto, anot Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ši priemonė taikoma retai.
Kuo G. Nausėdos pasiūlyti pokyčiai skirtųsi nuo dabar esančios sistemos, neaišku ir su skurdo mažinimo bei socialinės atskirties problemomis dirbantiems specialistams. Be to, kaip sako Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorė, sociologė Aušra Maslauskaitė, tokia sistema vietoj siekiamos naudos gali atnešti rimtų neigiamų pasekmių ir dar labiau išstumti su sunkumais kovojančias šeimas į užribį. Mokslininkės teigimu, nėra abejonių, kad ankstyvasis ugdymas turi begalę pliusų, tačiau galvoti reikėtų apie universalią sistemą visiems ir neskirstyti žmonių į kategorijas.
Lietuva patenka tarp vietų darželiuose neužtikrinančių šalių
Kokios galimybės skirtingose šalyse vaikams gauti ikimokyklinį ugdymą stebi ir Europos Komisija. Kaip rašoma 2019 m. atnaujintoje „Eurydice“ ataskaitoje, beveik pusė Europos šalių ikimokyklinio ugdymo įstaigose užtikrina vietą vaikams nuo trejų metų, tačiau šeimoms, auginančioms mažesnes atžalas šių paslaugų prieinamumas vis dar lieka menkas.
Kaip teigiama ataskaitoje, Šiaurės, Baltijos ir Balkanų šalys išsiskiria tuo, kad jose ikimokyklinis ugdymo paslaugos teikiamos visiems mokyklų dar nelankantiems vaikams.
„Deja, kai kuriose iš šių šalių ECEC paslaugų prieinamumas visiems vaikams dar neužtikrintas, o vaikų dalyvavimo lygis žemas“, – rašoma ataskaitoje.
Kaip teigiama dokumente, šiuo metu skirtingose Europos šalyse galioja skirtingos sistemos, pagal kurias vaikams užtikrinama teisė lavintis ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Vienos šalys teisę gauti tokias paslaugas nustato įstatymais, kitose darželių lankymas yra privalomas. Abiems šiais atvejais valstybės privalo užtikrinti vaikams vietas ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
Skirtumas tik tas, kad tose šalyse, kur leisti vaiką į darželį yra tėvų teisė, vieta įstaigoje numatoma atsižvelgiant į tėvų prašymą, o ten, kur darželiai privalomi, pati valstybė turi įstaigose numatyti tiek vietų, kiek šalyje yra tokio amžiaus vaikų.
Europos šalys taip pat yra nustačiusios skirtingą amžių, nuo kurio vaikams užtikrinama vieta ikimokyklinio ugdymo sistemoje. Pavyzdžiui, Lietuva pakliūva tarp šalių, kuriose ankstyvajame amžiuje (iki 3 m. imtinai) vieta ugdymo įstaigoje nėra užtikrinama. Kitaip tariant, net ir vietą darželyje pageidaujantiems gauti tėvams tai padaryti nebūtinai pavyksta.
Šiuo metu Lietuvoje yra privalomas tik priešmokyklinis ugdymas (paskutiniai metai prieš pirmąją klasę) ir tai reiškia, jog suteikti šias paslaugas šalis privalo.
Lietuva atsilieka nuo ES
Kaip teigiama „Eurydice“ ataskaitoje, iš viso Lietuvoje praėjusių metų pradžioje buvo apie 180 tūkst. vaikų iki penkerių metų. Ir nors Baltijos šalys ataskaitoje išskiriamos kaip valstybės, kuriose ikimokyklinis ugdymas yra vienas pigiausių Europoje, Lietuva patenka į sąrašą, kur ikimokyklinio ugdymo paslaugų iki 3 m. imtinai paklausa yra didesnė nei pasiūla.
ES yra išsikėlusi sau tikslą, jog bent 33 proc. vaikų iki 3 m. ir 95 proc. 4 m. bei vyresnių vaikų lankytų ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Lietuva šiuo metu nesiekia nė vieno jų. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje tik 29,7 proc. iki 3 m. amžiaus vaikų lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas.
Į darželius einančių 3 m. ir vyresnių vaikų 2019 m. buvo 65,2 proc. Apskritai ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą praėjusiais metais lankė 69 proc. 1-6 m. vaikų.
Kalbant apie privalomą ugdymą prieš mokyklą, dauguma Europos šalių iki šiol taiko panašų modelį kaip ir Lietuva. Didžiojoje dalyje ikimokyklinių įstaigų lankymas privalomas vienerius, kai kurios dvejus metus prieš pirmąją klasę. Vengrijoje darželis privalomas nuo trejų.
Privalomas darželis gali tapti bet kuriai šeimai
Kaip „Delfi“ aiškina socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja Eglė Samoškaitė, pagal šiuo metu galiojančią tvarką nustatyti, kurių šeimų vaikai Lietuvoje turėtų privalomai lankyti darželius gali savivaldybės. Tokia priemonė gali būti taikoma tose šeimose, kurios susiduria su sunkumais, o nuo to nėra apsaugota nė viena šeima.
„Lietuvoje privalomas ikimokyklinis ugdymas savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu gali būti skiriamas vaikams iš šeimų, kurios patiria socialinę riziką. Tai reglamentuoja švietimo, mokslo ir sporto bei socialinės apsaugos ir darbo ministrų įsakymas.
Socialinę riziką gali patirti bet kuri šeima – tai gali būti įvairaus pobūdžio sunkumai susidūrus su iššūkiais: socialinių įgūdžių stoka, darbo netekimas, mirtis šeimoje, skyrybos, ligos, smurtas, prievarta, piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Nutarus, kad šeima patiria socialinę riziką, savivaldybėje dirbantys socialinio darbo specialistai turi įvertinti, kokių paslaugų reikia šeimai, kad ji „atsistotų ant kojų“. Viena iš paslaugų yra ikimokyklinis ugdymas, kuris yra įtrauktas į bazinį paslaugų šeimai paketą – tai reiškia, kad tai yra būtinoji paslauga, kurią savivaldybės turi užtikrinti“, – raštu pateiktuose atsakymuose aiškino E. Samoškaitė.
Anksčiau Lietuvoje galiojo socialinės rizikos šeimų sąrašas, bet 2018 m. jis buvo panaikintas kaip didinantis sunkumus patiriančių šeimų stigmatizaciją. Šiuo metu, anot E. Samoškaitės, ar šeimai reikalinga kokia nors pagalba kiekvienu atveju vertinama individualiai. Šiuo metu, SADM duomenimis, visoje Lietuvoje yra 10,6 tūkst. šeimų, kurias lanko socialiniai darbuotojai ir jiems savivaldybės teikia vienokias ar kitokias paslaugas. Anot E. Samoškaitės, tarp šių paslaugų privalomas ikimokyklinis ugdymas yra retai.
„Pagal dviejų ministrų įsakymą privalomas ikimokyklinis ugdymas turėtų būti skiriamas keliais atvejais:
– Kai tėvai, globėjai stokoja socialinių ar tėvystės įgūdžių.
– Kai vaikui nustatytas neįgalumas ar specialieji ugdymosi poreikiai, bet vaiko tėvai, globėjai nesudaro sąlygų tenkinti šiuos poreikius.
– Kai vaiko tėvai, globėjai išgyvena didelius sunkumus, dėl kurių netenkinami vaiko prigimtiniai, kultūriniai, socialiniai ir pažintiniai poreikiai (sunkumai gali apimti darbo netekimą, tėvų išvykimą į užsienį, skyrybas, tėvų sveikatos sutrikimus ar tuomet, kai tėvai, globėjai yra dingę, ieškomi).
Administracijos direktorius paskiria asmenį, kuris, bendradarbiaudamas su socialiniais darbuotojais bei tarpinstitucinio bendradarbiavimo specialistais, surenka visus reikiamus duomenis ir pateikia juos savivaldybėje veikiančiai vaiko gerovės komisijai. Pastaroji surengia posėdį, į kurį pakviečia vaiko tėvus ar globėjus, įvertina privalomo ikimokyklinio ugdymo būtinumą ir nurodo, ar vaikui reikia skirti privalomą ikimokyklinį ugdymą ir kokios trukmės (kiek valandų per parą, iki pusės metų ar ilgiau). Galutinį sprendimą priima administracijos direktorius. Privalomas ikimokyklinis ugdymas šeimai yra nemokamas“, – kaip dabar veikia sistema aiškino E. Samoškaitė.
Nesupranta, ką naujo Nausėda siūlo
Nacionalinio skurdo mažinimo asociacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė teigia, kad pati G. Nausėdos iniciatyva yra sveikintina. Jos teigimu, privalomas ikimokyklinis ugdymas vaikams iš sunkumus patiriančių šeimų atvertų daugiau galimybių ateityje, o tėvams tai būtų naudinga ir trumpalaikėje perspektyvoje.
„Kad prezidentas ragina imtis tokių priemonių, jog vaikai būtų ištraukiami iš tos aplinkos, matytų kitą gyvenimą ir gautų vienodą startą su vaikais, kurie jau šeimoje gauna nemažai įgūdžių, to tikrai reikia ir tai yra geras siūlymas savo principu.
Yra atlikta daug pasaulinių tyrimų, kad tas pirmasis ugdymas yra be galo svarbus. Vienas dalykas, patiems vaikams labai svarbu, kad jie į priešmokyklinę grupę ar į mokyklas ateitų pakankamai pasirengę, turintys tam tikrų įgūdžių ir gebėjimų.
Jeigu vaikams užtikrinamas švietimas ir priežiūra nuo ryto iki vakaro, tėvams tuo pačiu yra žymiai lengviau įsidarbinti. Ką mes dabar matome, viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios žmonės negali įsidarbinti, yra artimųjų priežiūra, tarp jų – ir vaikų. Ir tuo pačiu užtikrinamas vienodas gyvenimo startas visoms visuomenės grupėms“, – teigė pašnekovė.
Vis dėlto kol kas ji sakė nesuprantanti, kuo tokia naujovė skirtųsi nuo dabar jau galiojančios tvarkos ir kas būtų daroma, jog savivaldybės tokias paslaugas užtikrintų.
„Turbūt galima priimti daug įsakymų, klausimas – kaip toliau tai bus įgyvendinama? Nes tokia nuostata jau dabar įgaliojanti ir savivaldybės tai įgyvendina ne iki galo. Valstybės kontrolės atliktas tyrimas parodė, kad 30 proc. vaikų iš sunkumus patiriančių šeimų nelanko ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir čia yra kelios problemos.
Vienas dalykas, iki galo nėra sureguliuota įstatyminė bazė dėl mokyklinukų pavežėjimo iki ugdymo įstaigų ir tuo pačiu yra vietų trūkumas darželiuose. Tai ne tik didmiesčių, bet ir mažesnių savivaldybių problema“, – priežastis, kodėl iki šiol vaikai retai įtraukiami į privalomą ikimokyklinį ugdymą, vardijo A. Adomavičienė.
Svarsto keisti finansavimą
Kaip Prezidentūra patikslino „Žinių radijui“, bus siūloma , kad privalomai darželius lankytų vis 3-5 m. vaikai iš socialinės rizikos šeimų. A. Adomavičienę atkreipė dėmesį, kad tokio amžiaus vaikų atvežimą iki ugdymo įstaigų organizuoti sudėtingiau, nes jų kelionėms keliami tam tikri saugumo reikalavimai, jie vis dar turi sėdėti automobilinėse kėdutėse.
Savo ruožtu E. Samoškaitė tikina, SADM jau yra inicijavusi diskusijas, kaip savivaldybes paskatinti į privalomą ugdymą įtraukti daugiau vaikų.
„Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra inicijavusi diskusiją su kolegomis iš švietimo srities, kaip paskatinti savivaldybes dažniau taikyti privalomo ikimokyklinio ugdymo schemą vaikams iš šeimų, patiriančių įvairias socialines rizikas. Viena iš idėjų, kad finansavimas iš valstybės biudžeto už šių vaikų ikimokyklinį ugdymą galėtų padvigubėti.
Šiuo metu iš valstybės biudžetas apmoka pusę kiekvieno vaiko dienos ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, kita pusė dengiama iš savivaldybių lėšų“, – sako E. Samoškaitė.
Kaip matyti iš „Eurydice“ ataskaitos, Lietuva nėra vienintelė šalis, kurioje ieškoma išeičių dėl socialinės rizikos šeimoje augančių vaikų. Tiesa, daugeliu atvejų skirtingose šalyse tokiems vaikams sudaroma galimybė ikimokyklinio ugdymo įstaigas pradėti lankyti nuo ankstyvesnio amžiaus, tačiau tai nėra privaloma.
„Prancūzijoje visi vaikai nuo trejų metų turi įstatymais nustatytą teisę nemokamai lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas (pranc. écoles maternelles). Tačiau kai kurie vaikai, ypač gyvenantys socialiai remtinoje aplinkoje, gali ECEC įstaigą pradėti lankyti nuo dvejų“, – rašoma ataskaitoje. Kitaip tariant, prancūzai vietą ikimokyklinio ugdymo įstaigose užtikrina visiems vaikams nuo trejų metų, o iš rizikingų šeimų – metais anksčiau. Vietos užtikrinimas reiškia, kad tėvams paprašius vietos darželyje ji negali būti nesuteikiama.
„Jungtinės Karalystės dalyse, kuriose tam tikras ECEC valandų skaičius užtikrinamas visiems vaikams nuo trejų metų, ECEC įstaigos valandas gali teikti ir tam tikroms vaikų grupėms nuo dvejų metų. Anglijoje teisė į ECEC nustatoma remiantis daugiausia ekonominiais kriterijais, tačiau esama ir kelių kitų kriterijų (pvz., specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams, vaikams su negalia, vietos valdžios institucijų globojamiems vaikams). Velse vykdoma socialiai remtinoje aplinkoje gyvenantiems dvimečiams ir trimečiams skirta programa „Flying Start“. Škotijoje nemokamas ECEC paslaugas gali gauti dvejų metų amžiaus vaikai, kurių tėvams mokamos tam tikros pašalpos, ir vaikai, kuriems buvo arba yra nustatyta globa.“
Tuo tarpu Norvegijoje vietos ikimokyklinio ugdymo įstaigose užtikrinamos visiems vaikams nuo vienerių metų, o trejų metų vaikams iš mažas pajamas gaunančių šeimų 20 val. per savaitę ikimokyklinis ugdymas yra nemokamas. 2018 m. riba, nuo kurios laikoma, jog šeima gauna mažas pajamas buvo apie 4300 eurų per mėnesį.
Siūlo neskirstyti šeimų ir galvoti apie bendrą modelį visiems
Kad ankstyvesnis ugdymas turi daug pliusų, neabejoja ir Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorė, sociologė Aušra Maslauskaitė. Vis dėlto, jos teigimu, sumanymas skirstyti šeimas į atskiras kategorijas nėra geras.
„Pasidairius po Europos šalis mes galime rasti pavyzdžių, kur privalomas vaikų ugdymas yra gana ankstyvas, nuo trejų metų. Bendriausiu lygmeniu šita diskusija, mano požiūriu, vertintina teigiamai. Bet pasiūlymas tą ugdymą kažkaip segreguoti darant jį privalomą tam tikro tipo šeimoms, yra gana problemiškas.
Mano požiūriu, jeigu mes ir ankstiname tą ugdymą ir norime pozityvaus efekto kalbant apie vaikų pasiekimus jau vėliau, mokykloje, tai išties šita priemonė turėtų būti universali. Pirmas problemiškas aspektas čia atsirastų, jog mes įvestume tam tikrą papildomą stigmatizavimą. Lyg tai valstybė savo priemonėmis bando tas šeimas kažkaip sunormalizuoti tuo pačiu parodydama ir jiems patiems, ir aplinkiniams, kad mes privalomų priemonių pagalba bandome šitas šeimas civilizuoti. Manau, kad tokia praktika nebūtų gera“, – teigė profesorė.
A. Maslauskaitės teigimu, yra ir buitiškesnių klausimų, kaip tokia sistema veiktų praktikoje. Ji įspėjo, jog tokia priemonė, nors jos tikslas ir yra geras, gali turėti rimtų neigiamų pasekmių.
„Yra ir paprastesnių dalykų – pats tas tokių priemonių valdymas. Kaip tai būtų įgyvendinama? Kaip tos šeimos būtų identifikuojamos? Jeigu jūs gaunate tam tikras socialines išmokas, tai reiškia, kad tada jūs turite ir savo vaikus vesti anksčiau? Čia iš tikro atsiranda tokių praktinių dalykų, kurie gali turėti pasekmių, apie kurias dabar niekas nekalba ir nenumato“, – pabrėžia pašnekovė.
Paklausta, ar žino šalių, kuriose privalomi darželiai yra tik kai kurioms šeimoms, A. Maslauskaitė sakė apie tai negirdėjusi.
„Jeigu mes kalbame apie Vakarų, Šiaurės Europos šalis, tai abejoju, kad kur nors taip yra. Galbūt kur nors Vidurio, Rytų Europos šalyse, bet iš tikrųjų man neteko girdėti šito dalyko. Socialinio jautrumo, socialinio teisingumo požiūriu tai tikrai būtų neigiamas dalykas“, – įsitikinusi ji.
Tuo tarpu A. Adomavičienė didelių grėsmių dėl to neįžvelgė, tačiau sutiko, jog valstybė turėtų sudaryti galimybes ikimokyklinį ugdymą gauti visiems vaikams.
„Iš kitos pusės yra ir tas namų ugdymas, kurį vienos šeimos geba užtikrinti, o kitos ne. Bet turbūt mes dabar kalbame apie tai, kai vaikai gyvena tokioje aplinkoje, kuri jiems labiau žalinga negu nešanti naudos. Dėl to šiame etape svarbu suteikti tiems vaikams galimybę.
Bet taip, sutinku, kad visi tėvai, kurie nori išleisti savo vaiką į ikimokyklinį ugdymą, turėtų gauti vietą ir jiems turėtų būti užtikrintas kokybiškas ugdymas, kokybiška priežiūra. Tai čia vienareikšmiškai. Dėl visiško privalomumo turbūt reikia žymiai daugiau diskusijų visuomenėje“, – komentavo A. Adomavičienė.