Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas iškėlė iniciatyvą perlaidoti A. Smetoną 2014 m. Tais metais sukaks trys prasmingos datos: 140 metų nuo A. Smetonos gimimo, 95 metai, kai jis buvo išrinktas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos Prezidentu, ir 70 metų nuo tragiškos jo žūties.
Visuomenėje prasidėjo diskusijos, ar atėjo laikas tai padaryti, ar to sugrįžimo gimtinėn nusipelnė vis dar prieštaringai vertinama asmenybė, pamirštant, kad A. Smetona buvo ir vienas iš 1918-ųjų vasario 16-osios akto signatarų.
- Kaip Jūs pats vertinate viešus svarstymus, kai kada net apeliuojant į garbaus žmogaus palaikų parvežimui reikalingas keliasdešimties tūkstančių litų išlaidas iš biudžeto? Negi pagarba Prezidentui neverta ir didesnių pinigų, Lietuvos visuomenės dėmesio ir meilės? - naujienų agentūra ELTA Vasario 16-osios išvakarėse pasiteiravo rašytojo G. Jankaus.
- Manau, atėjo laikas grąžinti Prezidentui tą pagarbą, kurios jis nusipelnė ir kurios stokojo net atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiais. A. Smetona buvo palaidotas Klyvlende laikinai, iki Lietuva bus laisva. Deja, iki šiol visuomenė labai mažai žino apie tikrąsias A. Smetonos pasitraukimo iš Lietuvos aplinkybes.
Pagal to meto Lietuvos konstituciją, Prezidentas galėjo skelbti pasipriešinimą tik pritarus Ministrų Kabinetui. Tačiau Vyriausybė tam nepritarė. Prezidentas buvo izoliuotas, iškilo net arešto grėsmė, reikalaujant oficialiai perduoti valdžią vadinamajai Liaudies ar panašiai kolaborantų vyriausybei. Jam beliko viena išeitis - trauktis nepasirašius tokių aktų ir Taip išsaugant nepriklausomos valstybės tęstinumą.
Galų gale, nepaisant prieštaringų nuomonių, niekas negali paneigti, kad valdant A. Smetonai, Lietuva buvo klestinti valstybė. O pagarba mūsų Nepriklausomybės akto signatarui, Lietuvos Tarybos pirmininkui, pirmajam Prezidentui tai yra ir pagarba mūsų istorijai, mūsų pilietinei atminčiai, ir manau, tai su jokiomis išlaidomis nesietina. Labiausiai mane stebina netgi kai kurių mūsų inteligentų abejingumas ir nežinojimas apie daugelį to laikotarpio dramatiškų aplinkybių. Stebina A. Smetonos - vieno iš aktyviausių Nepriklausomybės signatarų - vaidmens nutylėjimas.
- Apie Vasario 16-ąją pirmiausia sužinojau vaikystėje, kai mano močiutė pasakodavo apie jos, paauglės, kelionę pėsčiomis iš Peterburgo (ten buvo gimusi 1905 metais) į Lietuvą. Jos tėvai tokiai šeimos kelionei pasiryžo 1919-aisiais. Kelrodė žvaigždė buvo „laisva Lietuva", puikiausiai žinant, kad namie šeimos laukia vargas ir nepritekliai. Jūs gimėte gerokai po Antrojo pasaulinio karo, vaikystę praleidote ir mokėtės Taline, kur mama tarpukariu dirbo diplomatinį darbą Lietuvos ambasadoje. Kas Jūsų šeimą parvedė į Lietuvą (beje, jau nelaisvą), - viltys, „smetoniški" idealai?
- Okupavus Baltijos šalis ambasada buvo likviduota, ir mama buvo priversta grįžti į Lietuvą. Kaune gyveno jos tėvai, sesers šeima, tėvo artimieji, tad kelias į Tėvynę buvo grįžimas prie šaknų ir giminių. O „smetoniški" idealai iki šiol lydi mane dar iš mamos pasakojimų apie prieškario Lietuvą, jos kultūrinį gyvenimą. Ypač skaudžiai jos prisiminimuose įsirėžė sukrėtimas, kurį ji išgyveno 1940-aisiais, per sovietinę okupaciją. Kai Lietuvos pasiuntinybėje Taline ji nukabino ir pakavo kelionei į Lietuvą A. Smetonos portretą, tuometinis pasiuntinys Bronius Dailidė viltingai ištarė: „Mes dar sugrįšime, panele Eleonora"... Visą laiką ji ir gyveno laisvos Lietuvos viltimi.
- Profesorius Arvydas Guogis iš Mykolo Romerio universiteto teigia, jog yra dvi Lietuvos - kalbančiųjų ir tylinčiųjų. Pastarieji, jo teigimu, nesugeba ginti savo interesų, tad jų silpnybėmis naudojasi kalbantieji, kuriems naudinga globalizacija su jos teikiamomis galimybėmis. Nemanau, kad kada nors galėjote save priskirti prie „tylinčiųjų" - atkūrus Nepriklausomybę su bendraminčiais inicijavote Lietuvos šaulių sąjungos atkūrimą, jai ilgokai vadovavote. Buvote politikoje, bet pastaraisiais metais laisvą laiką skiriate tik kūrybai. Nusivylėte? Didinsite „tylinčiųjų" būrį?
- Anaiptol. Pilietinę poziciją galima išreikšti ir per kūrybą, per publicistiką. Tylinčiu nesiruošiu būti, ir norėčiau, kad nebūtų užmirštama ar toliau sąmoningai klastojama mūsų istorija, jos tragiški vingiai, kad nebūtų menkinami ir niekinami praeities veikėjai.
Pasak Gabrielės Petkevičaitės-Bitės,- „atimk iš tautos istoriją, jos asmenybes suniekink, ir tauta išsigims..." Tad kol neišmoksime gerbti praeities, niekada nesididžiuosime šiandiena. Deja, vis labiau scenoje, literatūroje įsivyrauja mūsų istoriją, praeities asmenybes žeminanti, pašiepianti pažiūra.
Neseniai visuomenėje kilo pasipiktinimo banga, nusiritusi iki parlamentinių diskusijų, dėl patyčių scenoje iš krikščionybės simbolio. Tačiau visiškai priešinga reakcija lydi, kai spektaklyje viešai dergiama ir žeminama Lietuva Tėvynė, prie jos vardo kabinant riebiausius rusiškus keiksmažodžius. Dauguma ploja susižavėję, euforijoje, niekas nesipiktina, nes tai esą neva aukščiausio lygio menas. O aš manau, kad ir teatro misija turi būti kilninanti, formuojanti aukštas etines, tautines vertybes.
- Tautinio jaunimo sąjunga žada Vasario 16-ąją surengti galingą eiseną Kaune. Kai kas iš anksto nerimauja, kad ta eisena gali būti pavojinga, kažką įžeisti, sukelti visuomenės neramumus ir netgi, - tarptautinį skandalą. Jūs irgi būtumėt linkęs dėl tos eisenos matyti kilsiant kokių nors pavojų, tarkim, Lietuvos valstybei?
- Siūlyčiau kas savaitę žygiuoti su mūsų valstybės vėliava. Vienas iš prieškario tautinės ideologijos kūrėjų Vytautas Alantas vadino lietuvius žygiuojančia tauta, pabrėžęs, kad tasai žygis - visų pirma dvasios ir tautinio sąmoningumo žadinimo žygis.
Viena vertus, skatiname jaunimą mosikuoti tautine atributika oficialiuose renginiuose, o kai jie tai daro savo iniciatyva, tai kelia baimę. Patyčias toleruojame, o eisenas iš anksto skubame smerkti.
- Dėkoju už pokalbį.