Revoliucijų anatomija: 4 klaidos, kurios prezidentus nužudo arba priverčia bėgti

Centrinėse miestų gatvėse protestuoja pasipiktinę žmonės – jie nori pokyčių. Socialiniai tinklai lūžta nuo nuotraukų ir vaizdo įrašų iš protesto vietų – tai padeda suburti žmones. Prabangoje skęstantys lyderiai isteriškai rėkia apie jų legitimumą kvestionuojančius „ekstremistus“ – jie nori likti valdžioje.

Ir viską vainikuoja pralietas civilių kraujas ir nekenčiamų politikų pabėgimas arba mirtis.

Masių protestai sukrėtė Tunisą, Libiją, Egiptą, Siriją, Jemeną ir Ukrainą: visose šiose valstybėse protestai pasibaigė valdžios pakeitimu, išskyrus Siriją, kurioje liepsnoja pilietinis karas.

Tuniso prezidentas Zine El Abidine Ben Ali spruko į Saudo Arabiją su pusantros tonos aukso luitų, Libijos diktatorius Muammaras Gaddafi buvo nušautas, Egipto prezidentas Hosni Mubarakas sėdo į belangę, į Jemeno prezidentą Ali Abdullah Salehą buvo pasikėsinta, tad jis nebegalėjo atlikti savo pareigų. Ukrainos valstybės vadovui Viktorui Janukovyčiui taip pat teko pasipustyti padus ir ieškoti prieglaudos Rusijoje.

Savo priežastimis masių protestai visuomet skirtingi, tačiau revoliucijos iš apačios visuomet parodo, kad diktatoriai ir į diktatūrą linkę politikai daro keletą klaidų, kurios jiems kainuoja postus ar net gyvybę. Kokios tos pagrindinės klaidos?

1. Įsitikinimas valdžios nepajudinamumu

Buvęs krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius teigia, kad dažniausia diktatorių ar į juos panašių politikų klaida yra įsitikinimas, jog valdžia egzistuoja tarsi beorėje erdvėje, kurioje nereikalingas visuomenės pritarimas jų vadovavimui.

Tačiau tiesa ta, kad bet kokia valdžia laikosi tik tol, kol visuomenė tyliai arba garsiai sutinka paklusti esamai valdžiai ir pripažįsta jos egzistavimo teisėtumą.

„Pirma klaida, tai savybė nesuvokti, kad esi priklausomas nuo žmonių, nes nė viena valdžia neateina iš Dievo, valdžia valdo tik todėl, kad žmonės duoda arba viešą, arba tylų sutikimą paklusti“, - sako pašnekovas.

Pasak A. Butkevičiaus, istorijos eigoje pilna atvejų, kai žlugo karaliai, manę, jog neturi atsiskaityti nei parlamentui, nei visuomenei. Pavyzdžiui, XVIII amžiuje Didžioji prancūzų revoliucija nušlavė karalių Liudviką XVI ir davė impulsą visuomenės virsmui iš feodalinės į modernią bendruomenę be luomų.

Jo teigimu, visuomenės pritarimas valdžiai gali būti pasiekiamas įvairiais būdais: vienas jų, duoti liaudžiai „duonos ir žaidimų“.

2. Kvailas jėgos naudojimas prieš protestuotojus

Antra diktatorių ir diktatoriškų prezidentų klaida, pasak A. Butkevičiaus, yra kvailas jėgos naudojimas, kuris visuomenei sukelia ne baimę, o dar didesnį įsiūtį. Kritiką dėl netinkamo jėgos panaudojimo pašnekovas taiko daugiausia Ukrainai ir Egiptui, nes šiose šalyse, kitaip nei Libijoje ar Sirijoje, plačiu mastu neveikė jokios trečiosios jėgos.

Tačiau jėga prieš protestuotojus buvo panaudota ir Tunise, Libijoje, Egipte, Bahreine, jau nekalbant apie Siriją.

„Visi jie išdrįso panaudoti jėgą kvailiausiu būdu. Jie nežino vieno dalyko – jeigu jėgos panaudojimas per mažas, tai ta jėga ne tik kad neveikia, bet veikia kaip žmones kurstantis ir provokuojantis faktorius“, - sako A. Butkevičius.

Pašnekovas siūlo prisiminti laikus, kai su priešais būdavo susidorojama kuo žiauriausiu būdu. Pasak jo, taip buvo elgiamasi siekiant kuo stipriau įbauginti visuomenę, kad ši nedrįstų priešintis. Tuo tarpu ribotas jėgos panaudojimas prieš demonstrantus lemia tik dar didesnį žmonių pasipiktinimą.

„Pažiūrėkite, kas buvo daroma senais laikais. Buvo išpjaunamas visas miestas, žudynės ir teroras būdavo baisūs. Prancūzų revoliucijos metu revoliucionieriai įvedė liaudies teroro sąvoką, Vladimiras Leninas ir jo parankiniai įvedė darbininkų klasės terorą. Priešininkai arba potencialūs priešininkai buvo naikinami neatsižvelgiant į jokias žmogaus teises ir kitus panašius dalykus. Šitie diktatoriai, apie kuriuos kalbame, nesuvokia, kad negalės panaudoti jėgos pakankamu laipsniu. Šiais laikais „Berkut“ pajėgos prieš 20 tūkst. žmonių minią yra juokingai menkos“, - teigia A. Butkevičius.

Pasak jo, kai negali panaudoti jėgos pilnu mastu, geriau išvis nuo jos susilaikyti.

Kalbėdamas apie Ukrainos pavyzdį pašnekovas teigė, kad Maidanas būtų išsikvėpęs, jeigu V. Janukovyčius arba jo aplinkos žmonės nebūtų nusprendę imtis jėgos. Kaip žinoma, pirmą kartą jėga Kijeve panaudota lapkričio 30-ąją, kai demonstrantai buvo išvaikyti guminėmis lazdomis, tačiau tuomet žuvusiųjų išvengta.

Didžiausiu protestų katalizatoriumi tapo kruvinasis antradienis ir ketvirtadienis – vasario 18-oji ir vasario 20-oji, kai per protestuotojų susirėmimus su teisėsaugos pareigūnais žuvo apie 100 žmonių.

„Aš labai tikėčiau, kad vienai iš grupuočių, kuri su V. Janukovyčiumi buvo valdžioje, visiškai netiko V. Janukovyčiaus politika, todėl jie tiesiog pastūmėjo Vidaus reikalų ministerijos pajėgas į šiuos veiksmus. Tokio kvailumo aš dar nebuvau matęs niekur, išskyrus tarybinės kariuomenės kvailumą Vilniuje 1991 m. sausį“, - sakė A. Butkevičius.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius pažymi, kad savo prigimtimi arabų ir Ukrainos revoliucijos nėra tapačios, tačiau vienas iš panašumų, kad šalių lyderiai nusprendė panaudoti jėgą prieš protestuotojus.

„Vienas panašumų, kad tų valstybių vadovai patys tiesiogiai ar per savo parankinius leido ar net įsakė ginkluotoms struktūroms žudyti ar sužeisti civilius gyventojus, o vėliau, susiklosčius nepalankiai padėčiai, nusprendė pabėgti. Tačiau aš manau, kad panašumai ties tuo ir baigtųsi“, - sakė E. Račius.

3. Nesuvokimas, kur tikroji opozicija

A. Butkevičius taip pat sako, kad dauguma diktatoriškų politikų neįvertina, kur yra tikroji opozicija. Jis teigia, esą dauguma stiprios rankos šalininkų įsivaizduoja, kad opozicija yra tam tikros kontroliuojamos opozicinės partijos, tačiau iš tiesų kiekviena netikėta situacija gimdo naujus lyderius.

„Visa revoliucijos jėga Ukrainoje yra ne ta matoma trijulė, nes jie absoliučiai nevaldė situacijos ir buvo priklausomi nuo protestuojančių žmonių. Juk net pagrindiniai paskyrimai į Vyriausybę buvo daromi su naujųjų lyderių grupės pašventinimu“, - sako A. Butkevičius.

Anot pašnekovo, iš visų kada nors egzistavusių diktatorių efektyviausiai opozicijos kontrolę atlieka Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, tačiau, A. Butkevičiaus nuomone, permainos ateis ir į jo kiemą.

„Šituo požiūriu batka yra labai efektyvus, jis netgi didžiuojasi jog yra vadinamas paskutiniu Europos diktatoriumi ir pakankamai efektyviai žaidžia su naujais daigais. Bet, be abejo, ir jis bus paveiktas ir jau dabar yra paveiktas. Bet, visų pirma, reikia kalbėti apie situaciją Rusijoje, kuri yra paveiki Ukrainos įvykiams“, - sakė A. Butkevičius.

Kontroliuoti opoziciją buvo bandoma ir arabų kraštuose.

4. Ekonominių iššūkių neįvertinimas

Ketvirtąja daugelio diktatorių ir vienvaldžių lyderių klaida A. Butkevičius vadina nesugebėjimą tinkamai reaguoti į ekonominius iššūkius. Pasak jo, materialiniai resursai yra viena svarbiausių kiekvienos valdžios atramų, tad jeigu jų trūksta – prasideda vidiniai nesutarimai.

Pavyzdžiui, arabų pavasario paveiktose valstybėse jauni žmonės sudaro neproporcingai didelę populiacijos dalį, šiose valstybėse didelis jaunimo nedarbas. 2010-aisiais buvo skaičiuojama, kad arabų šalyse, kurių iš viso yra 22, apie 54 proc. visuomenės yra iki 24 metų amžiaus. Arabų pavasario paveiktoms šalims taip pat buvo būdinga pajamų nelygybė ir kiti ekonominiai iššūkiai.

Ukraina, kurioje V. Janukovyčiaus valdžią nušlavė Maidane protestavę žmonės, taip pat yra krečiama ekonominių sunkumų. Ukrainai nepasirašius Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo su Europos Sąjunga Rusija sutiko šiai šaliai skirti 15 mlrd. dolerių paskolą, tačiau pasikeitus valdžiai Rusija įšaldė paramą. Teigiama, kad Ukrainos ekonominė situacija katastrofiška, tad jai verkiant reikia Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ar Europos Sąjungos paramos.

„Kol rusai skolino V. Janukovyčiui, tol jo valdžia laikėsi. Šiuo metu jie teigia, kad nesusiformavus atsakingai valdžiai, kuri garantuotų tikslinį paskolų panaudojimą, paskolų nepervedinės“, - sako A. Butkevičius.

Buvęs politikas teigia, kad apskritai daugelio diktatorių ar vienvaldžių politikų liūdną dalią prieš daugelį metų puikiai apibūdino paprastas gruzinas, kai Gruzijoje vyko Rožių revoliucija prieš Eduardą Ševarnadzę.

„Žmogus sako: kai aš gimiau – jis buvo valdžioje. Kai aš ėjau į mokyklą, jis buvo valdžioje, kai aš vedžiau, jis buvo valdžioje. Kai gimė pirmas mano vaikas – jis buvo valdžioje. Kai mano vaikas vedė – jis vis dar buvo valdžioje. Kai aš išėjau į pensiją – jis ir dabar yra valdžioje. Eina jis..!“ - pasakojo A. Butkevičius.

Jo teigimu, lygiai tokia pati padėtis buvo Egipte, kur H. Mubarakas valdžioje išbuvo 29 metus: per tą laiką išaugo nauja žmonių karta, tačiau valdžioje buvo tas pats neįgalus prezidentas, kuris nereagavo į ekonominius iššūkius, neturėjo valstybės ateities vizijos.

„Jis jau negalėjo asmeniškai nusipersti, bet vis dar valdė“, - teigė A. Butkevičius.

Tačiau A. Butkevičius sako, kad lyginti revoliucijas Egipte, Libijoje, Sirijoje, Jemene, Tunise ir Ukrainoje yra gana sunku, nes kai kuriose šalyse į procesą kišosi trečiosios šalys. Pavyzdžiui, Libijoje M. Gaddafi priešininkų pergalę lėmė NATO oro antpuoliai, o Sirijoje protestai virto į pilietinį karą, nes sukilėlius finansavo Vakarai ir kai kurios arabų šalys, o Basharo al-Assado režimą rėmė Rusija, Iranas ir Libano „Hezbollah“.

E. Račius: revoliucijų prigimtis skirtinga

Profesorius E. Račius teigia, kad, jo nuomone, arabų pavasario ir Ukrainos revoliucijos savo esme skiriasi, nes, skirtingai nei Ukrainoje, daugumoje arabų kraštų, kuriuose įvyko revoliucijos, nevykdavo bent kiek laisvesni rinkimai. Ten, kur tokie rinkimai vykdavo, arabų pavasario nebuvo.

„Tai buvo kelių dešimtmečių diktatūros, kuriose visuomenės neturėjo galimybės išreikšti savo pozicijos jokiais legitimiais ir legaliais būdais, nes, jei rinkimai ir vykdavo, tai būdavo butaforiniai rinkimai ir į valdžią negalėjo tikėtis ateiti jokios kitos jėgos, išskyrus valdžioje jau esančias arba esamai valdžiai labai lojalias ir artimas jėgas. Tai visai kitokia aplinka nei Ukrainoje“, - sakė profesorius.

Jo teigimu, Ukrainoje, skirtingai nei arabų kraštuose, kuriuos sukrėtė revoliucijos, vyko laisvi rinkimai, tačiau dalis visuomenės buvo nepatenkinta V. Janukovyčiaus sprendimais ir prasidėjusiu procesu sutelkti konstitucines galias prezidento rankose.

„Arabų kraštuose, kur įvyko perversmai, neabejotinai, galime kalbėti ne apie demokratijos išsaugojimą ar atkūrimą, o apie mėginimą ją sukurti daugeliu atvejų iš nieko. Pavyzdžiui, Libijoje apskritai žodis „demokratija“ buvo labai išorinis ir suprantamas negatyviai“, - sakė profesorius.

E. Račius primena, kad Libijoje būta aiškaus regioninio pasidalijimo tarp Tripolitanijos ir Kirenaikos, tačiau šis pasidalijimas, anot jo, nė iš tolo neprimena Ukrainos regioninio pasidalijimo tarp provakarietiškos Vakarų Ukrainos ir prorusiškos Rytų Ukrainos, nes Libijoje lojalumas apibrėžiamas pagal gentinę priklausomybę.

„Šia prasme paraleles galima bandyti išvedinėti, bet tik labai atsargiai“, - sakė politologas.

Jis taip pat pabrėžia, kad Ukrainos įvykiai primena dviejų geopolitinių galių – Rusijos ir Europos – susidūrimą, tuo tarpu arabų kraštuose, anot jo, išorės veikėjai nespėjo įsitraukti į procesą, išskyrus Siriją, kur į konfliktą vienaip ar kitaip yra įsitraukusios Jungtinės Valstijos ir kitos šalys.

Klausiamas apie karinių jėgos struktūrų įsitraukimą į valstybių vidaus konfliktus, E. Račius vardijo, kad Tunise kariuomenė liko neutrali, tad krizė buvo sureguliuota gana greitai. Libijoje armija suskilo į remiančiuosius M. Gaddafį ir besipriešinančius jam, Sirijoje aptrupėjo, bet išliko B. al-Assado pusėje, Jemene kariai irgi buvo linkę palaikyti valdžią, bet kariuomenė sutiko su sprendimu valdžią perleisti viceprezidentui.

„Ukrainoje kariuomenė nesikišo arba nespėjo įsikišti, o valdžia pasikeitė. Jeigu krizė būtų užtrukusi ilgiau ir kaip nors būtų įtraukta kariuomenė (galbūt provokatorių pastangomis), tai tokie veiksmai galėjo išprovokuoti tam tikrą reakciją. Kariuomenė šiuo atveju niekaip nesudalyvavo. Todėl šia prasme tai gal primintų Tunisą, bet nieko panašaus negalima atrasti Egipto atveju, kur kariuomenė iš pradžių buvo neutrali, o paskui uzurpavo valdžią“, -sakė E. Račius.

„Atskiri epizodai gali būti panašūs, bet jeigu tuos epizodus versime į vėrinį, tai jie bus ganėtinai skirtingi“, - pridūrė mokslininkas.

Kaip vyko revoliucijos arabų kraštuose

Tunise prasidėjęs arabų pavasaris šioje šalyje pasibaigė buvusios valdžios pakeitimu. Revoliucija įsižiebė, kai protestuodamas prieš policijos persekiojimą jaunas cigarečių prekybininkas Mohamedas Bouazizi susidegino miesto centre. Tai sukėlė masinius neramumus, kuriuos brutualiai slopino saugumo pajėgos ir policija.

Praėjus 28 dienoms nuo protestų pradžios 23 metus valdęs autoritarinis Tuniso prezidentas Zine El Abidine Ben Ali išvyko į Saudo Arabiją. Pabėgus prezidentui suformuota koalicinė Vyriausybė, įtraukusi tiek prezidento, tiek opozicines partijas, bet masės protestavo, todėl Vyriausybė performuota be prezidento partijos atstovų. Krizė išspręsta surengus naujus parlamento rinkimus.

Egiptas nuo arabų pavasario pradžios spėjo patirti dviejų prezidentų nušalinimą – Hosni Mubarako ir Mohammedo Morsi. Praėjus 18-ai dienų nuo protestų pradžios H. Mubarakas atsistatydino valdžioje išbuvęs 29 metus. Jis apkaltintas dėl 846 žmonių žūties ir yra kalinamas Egipte.

Egipte buvo surengti naujo parlamento ir prezidento rinkimai, tačiau naujajam prezidentui M. Morsi ėmus stiprinti savo galias, gatvėse vėl pasipylė proprezidentiniai ir antiprezidentiniai protestai, o kariuomenė nušalino M. Morsi nuo valdžios bei susidorojo su Musulmonų Brolija. Per neramumus buvo nužudyta apie 1000 M. Morsi šalininkų, pats M. Morsi buvo įkalintas, valdžia bent laikinai perėjo į kariuomenės rankas.

Libijoje neramumai prasidėjo saugumo pajėgoms paleidus ugnį į protestuotojus Bengazio mieste. Protestuotojai reikalavo 42 metus šalį valdžiusio Muammaro Gaddafi pasitraukimo, konfliktas peraugo į ginkluotą pasipriešinimą, į jį įsitraukė ir NATO, kuri surengė atakas prieš vyriausybinis taikinius ir nulėmė opozicijos pergalę. Krizė truko apie šešis mėnesius, buvo nužudyta keletas tūkstančių žmonių, o M. Gaddafi buvo nušautas. Libijoje buvo surengti nauji parlamento rinkimai, tačiau de facto šalis liko dezintegruota.

Sirijoje neramumai  peraugo į pilietinį konfliktą, kuris yra vienas didžiausių nestabilumo židinių regione. Iš pradžių, kaip ir kitose šalyse, protestuotojai į gatves išėjo reikalaudami daugiau laisvių ir korupcijos panaikinimo, tačiau saugumo pajėgos atvėrė ugnį į protestuotojus ir tai paskatino dar didesnius protestus, kuriuose jau buvo reikalaujama prezidento Basharo al-Assado atsistatydinimo.

Kariuomenė Sirijoje šiek tiek aptrupėjo, tačiau išliko prezidento šalininke, tuo tarpu sukilėlių gretos fragmentuotos – tarp jų esama liberalių, sekuliarių, religinių, islamistinių ir net labai radikalių grupuočių.

Bandydamas sušvelninti padėtį B. al-Assadas 2012 m. sutiko pakeisti Konstituciją taip, kad Baath partija prarastų išskirtinį statusą, bet opozicija iniciatyvą atmetė kaip maskuotę. Sirijos režimą remia Rusija, Iranas ir Libano organizacija „Hezbollah“, sukilėlius – JAV, Saudo Arabija ir Kataras.

Kaip įtariama, režimas 2013 m. panaudojo cheminį ginklą prieš civilius gyventojus. JAV prezidento Baracko Obamos administracija grasino smogti Sirijos kariniams taikiniams, tačiau Rusijos pastangos lėmė, kad sumanymo buvo atsisakyta, todėl B. al-Assadas išliko valdžioje. Prezidento pareigas jis eina 14 metų, prieš tai 30 metų valdžioje buvo jo tėvas Hafezas al-Assadas.

Skaičiuojama, kad Sirijoje per pilietinį karą žuvo apie 130 tūkst. žmonių.

Jemene arabų pavasaris nuo valdžios nušlavė 33 metus valdžioje išbuvusį prezidentą Ali Abdullah Salehą. Protestuotojai gatvėse reikalavo prezidento pasitraukimo. Pažadų, kad prezidentas nesieks perrinkimo, jiems neužteko. Konfliktas paaštrėjo saugumo pajėgoms ir prezidento šalininkams susidorojus su protestuojais – tąkart žuvo iki 2000 žmonių. A.A. Salehas vis nesutiko trauktis, tačiau 2011 m. pasikėsinus į jo gyvybę prezidentas buvo stipriai sužeistas ir vėliau sutiko perleisti valdžią savo pavaduotojui Abdrabbuhui Mansourui Hadi, kuris vėliau buvo išrinktas prezidentu.

Neramumai taip pat vyko Bahreine, Saudo Arabijoje, Maroke, Alžyre, Jordanijoje, Omane ir Kuveite, tačiau šiose šalyse valdžia išlaikė savo pozicijas – vienur pasitelkus kompromisus, kitur – pritaikius baudžiamąjį persekiojimą aktyvistams, dar kitur – ėmusis ekonominių ar konstitucinių reformų.

Kaip arabų pavasaris persivertė į sovietinę žiemą

Ukraina neseniai taip pat patyrė revoliuciją iš apačios. Pasipiktinę dėl prezidento V. Janukovyčiaus sprendimo nepasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo su Europos Sąjunga, tūkstančiai ukrainiečių išėjo į gatves reikalaudami proeuropietiškos Ukrainos ir baimindamiesi, kad V. Janukovyčiaus pastangomis šalis taps dar labiau priklausoma nuo Rusijos.

Protestuotojai nesitraukė iš centrinės Kijevo aikštės Maidano ir reikalavo V. Janukovyčiaus atsistatydinimo, todėl policija juos išvaikė lazdomis, tačiau tai tik dar labiau paskatino visuomenės pyktį. Galiausiai Kijevas virto susišaudymų vieta – per kruvinąją savaitę vasario mėnesį žuvo apie 100 žmonių.

Į Kijevą atvyko Vokietijos, Prancūzijos bei Lenkijos užsienio reikalų ministrai, kurie privertė V. Janukovyčių ir opoziciją pasirašyti susitarimą, bet neilgai trukus Ukrainos prezidentas spruko, kaip manoma, į Rusiją.

Aukščiausioji Rada atstatydino V. Janukovyčių iš prezidento pareigų, laikinai valstybės vadovo pareigas eina parlamento pirmininkas Aleksandras Turčynovas, sudaryta koalicinė Vyriausybė, įtraukusi atstovus ir iš Maidano.