Artėjant rinkimų savaitgaliui, kažko panašaus ir tikėjausi. Todėl su džiaugsmu priėmiau faktą, kad būtent man tenka savaitgalį budėti „Delfi“ redakcijoje.
Tai jau buvo atidirbta rutina. Savaitgalį rašai apie einamuosius skandaliukus – kažkas neteisėtai agitavo, kažkoks komisijos narys prisigėrė ir t. t. O sekmadienio vakarą kas keliolika minučių refreshini VRK puslapį ir skaičiuoji, kaip atrodys ateinančių ketverių metų Seimas.
Dar vienas rinkimų savaitgalis, dar vienas smagus budėjimas, mėgaujantis darbu, kurį tikrai išmanai. Miela, maloni ir pažįstama rutina. Ir nieko neplanuoto nenutiks.
Nutiko.
***
Tuomet gyvenau nuomojamame bute Slucko gatvėje su vaizdu į nebrangų viešbutį, kuris man įsiminė tik tuo, kad ankstesnių metų vasarą čia siautė Makedonijos krepšinio sirgaliai – po to, kai jų rinktinė Lietuvoje vykusiame Europos čempionate sensacingai patiesė mūsiškius. Bet krepšinio šalies patrioto žaizdos buvo jau užgijusios, ir tą šeštadienio rytą „Ecotelis“ man nekėlė jokių emocijų.
Rytinė kava, naujienų pasklaidymas. Gal kas nutiko, gal reikia kokią žinutę išleisti, gal kas nors apie kokį agitacijos draudimo pažeidimą pranešė. Žodžiu, būtent ta maloni ir pažįstama rinkiminio savaitgalio rutina.
Ir skambutis.
– Labas, – prataria Jurgita Gintautaitė, kurią pirmiausia pažinojau kaip vidaus reikalų ministro atstovę spaudai.
– Laba, – kiek nustebęs atsiliepiu.
– Žinai, kad Lazdynuose kandidatuoju?
– ... (nerišliai apsimetu, kad žinau).
– Prieš Pinskų.
Ok... morališkai nusiteikiu pranešimui apie kur nors per arti apylinkės pakabintą Jono Pinskaus plakatą. Visiškai pro šoną.
– Klausyk... Su manim tokie bičai susisiekė. Sako, kad turi kažkokio kompromato apie Pinskų, – tęsė Jurgita.
– Aha... – numykiau vis dar laukdamas, kada kofeinas pradės veikti.
– Ir kviečia susitikt. Šiandien.
– Aha...
– Ir aš bijau viena.
Pagaliau man dašuto. Ne plakatas prie kažkurios Lazdynų apylinkės. Panašu, kad kažkas rimtesnio.
Pora sekundžių pakartotiniam informacijos virškinimui, pašnekovės tono supratimui. Ji tikrai mano, kad tai rimta. Ir ji tikrai bijo. Ir ji nori, kad eičiau kartu.
– Ok, kur? – atsakau pagaliau įjungęs smegenis.
– Prie „Šarūno“ viešbučio, parkinge.
– Ai, tai man čia penkios minutės pėstute. Kompą prigriebt?
– Aha, paimk.
Jurgita – Pinskaus konkurentė Lazdynuose. Aišku, nerimta konkurentė. Nei Liberalų ir centro sąjunga, nei pati Jurgita šansų neturėjo nei Lazdynuose, nei rinkimuose apskritai. Ir jie tai puikiai suprato. Ar suprato žadamo kompromato siūlytojai? Koks man skirtumas. Svarbiausia, kad jie susisiekė būtent su Jurgita. O ji pasirinko mane.
Trumpai apsitarėm vaidmenis. Jie ją susirado, jie jos laukia. Taigi ji ir bus pagrindinė pokalbio dalyvė. Iš užuominų supratau, kad „jie“ turi kažkokių kriminalinių ryšių. Logiškiausias variantas man – vaidint apsauginį.
Aš. Vaidinau. Apsauginį. Ok, metras aštuoniasdešimt yra visai neblogai. Svorio kategorija irgi neprasta. Tik raumenų masės nerasta. Tiksliau, masė yra, o raumenų – nelabai. Spręsdamas nepakankamai „kvadratinio“ įvaizdžio problemą, nutariau apsivilkt savo seną juodą lietpaltį. Va, dabar tai atrodysiu kaip apsauginis.
Turbūt atrodžiau kaip ekshibicionistas.
Sutarėm parkinge prie „Šarūno“ susitikt gal po valandos ar dviejų. Nulinių šansų kandidatė į Seimą ir jos apsauginis be raumenų, su studentiška kuprine ir ekshibicionisto lietpalčiu. Tobula fucking priedanga. Bet suveikė.
***
Buvo apsiniaukę. Tas tipinis cepelininis dangus, džiuginantis mus kas antrą kiekvienų metų spalio dieną. Nei šilta, nei šalta. Pats tas – nesuprakaituosiu po savo ekshibicionisto lietpalčiu.
Atėjau anksčiau sutarto laiko. Jurgita irgi. Kažką trumpai apsitarėm ir stovėjom kaip debilai vidury pustuščio parkingo šeštadienį. Aukščiausio lygio konspiracija, ne kitaip.
Jis įsuko nuo Šeimyniškių gatvės. Nebrangus, ne pirmos jaunystės ir ne geriausios būklės automobilis. Gal BMW, gal „Audi“ – nepamenu. Ir iš vairavimo manieros iškart pastebėjom, kad tas kledaras rieda būtent pas mus.
Mano kaime su tokiais kledarais važinėjo rimti bičai su išeiginiais treningais. Rimti kentai – taip juos vadindavom. Taigi negaliu pasakyti, kad nustebau, kai iš kledaro išlipo Rimtas Kentas. Liesokas, kaulėto veido. O tame veide vos ne ant kaktos parašyta: „Labas, aš sėdėjęs.“
Ok, apsaugini ekshibicioniste. Pasirinkai vaidmenį – užsidirbk savo Oskarą.
Nervingai lakstančios Kento akutės rodė, kad jis žiauriai įsitempęs. Turbūt ir bijo. Ir turbūt dėl to pokalbis jam išlipus iš automobilio truko labai trumpai. Kentas vos ne iškart pasiūlė mums abiem sėst į savo kledarą.
Rimtai? Dabar į tokį susitikimą eičiau su mažiausiai poros „sargybinių“ palyda, kad turėčiau, kas stebi situaciją ir, esant reikalui, įsikiša. Gavęs pasiūlymą sėstis į, švelniai tariant, įtartino bičo mašiną ir neturėdamas, kas stebėtų tai netolimu atstumu, dabar tikrai atsisakyčiau.
O tada buvom tik dviese – aš ir Jurgita. Ir abu klusniai įsėdom į kledarą. Idiotai.
***
Turbūt pagal savo socialinės hierarchijos suvokimą Kentas Jurgitą pasodino gale, o mane pakvietė į priekį. O gal tai buvo dėl to, kad kompą atsinešiau – nepamenu. Bet faktas, kad sėdau į priekį.
Kentas nepaleido variklio, niekur važiuoti neketino. Šiek tiek ramiau. Širdis po lietpalčiu mažiau kalatoja. Laikausi sutarto vaidmens: Jurgita kalba, o aš vaidinu didelį ir stiprų. Ir aš turiu kompą.
Persimetęs keliais žodžiais su Jurgita, Kentas išsitraukė USB rakčiuką. „Geriau pažiūrėkit“, – sako. Ok, žiūrim.
Atmintuke buvo keletas prastokos kokybės videoįrašų. Kentas maloniai nupasakojo kontekstą – čia „vyrai“ tariasi su Darbo partijos (tiksliau – Pinskaus) žmonėmis dėl balsų supirkinėjimo kalėjimuose.
Blemba, o dar visai neseniai širdis nekalatojo.
Ramiai, kartoju sau, ramiai. Jurgita atsako už bazarą, o tu tiesiog atrodai rimtai ir į kompą žiūri.
Prasidėjo derybos tarp vairuotojo ir galinės sėdynės.
– Nu tu supranti... vyrai bijo, nu, – kiek drebančiu balsu pradėjo Kentas.
– Aha... – nutęsė Jurgita.
– Nu vyrams išvažiuot reikia...
– Mhm...
Galiausiai, turbūt neiškentęs tokio Jurgitos nesupratingumo, Kentas drėbė tiesiai: „Vyrams pinigų reikia!“
Visą tą laiką kalinių balsų supirktuvės videoįrašas sukosi mano kompiuterio ekrane. Su garsu, dialogais, į slaptą kamerą besitrinančių daiktų šlamesiais. O svarbiausia – full screen.
Nežinojau, kokį atsakymo variantą tezei „Vyrams pinigų reikia!“ turėjo pasiruošusi Jurgita. Gal iš viso neturėjo. O aš tikrai neketinau skambinti „Delfi“ vadams ir prašyti kelių tūkstančių grynaisiais. „Nes reikia su tokiu kentu atsiskaityt, Monika!“ Su tokia idėja tą pačią dieną būčiau išleistas arba atostogų, arba į darbo biržą.
Taigi improvizavau ir veikiau spontaniškai. Kai Kentas nusisuko į Jurgitą rimtesniam bazaro akcentavimui, suspaudžiau kelias greitas klavišų kombinacijas:
Alt + Tab. Įrašas vis dar sukasi full screen, bet ekrane matau ir visą Kento USB turinį.
Ctrl + A. Pasižymim visus failus, kuriuos jis ten turi.
Ctrl + C. Kopijuojam. Širdis daužosi kaip būgnai per BIX koncertą.
Ctrl + V. Viską keliam į atsitiktinį folderį. Tą pirmą pasitaikiusį po ranka, nėra laiko rinktis.
Ekrane pasirodo iki skausmo pažįstamas langelis. Rimto Kento prekė plaukia į mano kompiuterį, o medžiagos kopijavimo progresą atspindi iš lėto ilgėjanti mėlyna eilutė. Jei Kentas tai pamatys, aš labai greitai sužinosiu, už ką jis sėdėjo.
Alt + Tab + Tab. Pagrindiniu langu vėl tampa įrašo peržiūra. Vėl per visą ekraną. Be pėdsakų paslepiant, kas vyksta visur kitur.
Visa tai truko ne ilgiau kaip penkias sekundes, bet atrodė kaip amžinybė. Ar jis pastebėjo? Ne.
BIX’ų būgnininko solo krūtinėje pamažu baigiasi. Grįžtam prie kur kas ramesnės ir lėtesnio ritmo muzikos. Jurgita turėjo matyti, kaip pradėjau kopijuoti medžiagą – mano kompiuterio ekranas nuo galinės sėdynės švieste švietė. Bet ji tęsė derybas su Kentu, nepajudindama nė vieno raumenėlio, kuris parodytų, kad aš kažką išdarinėju. Blemba, kokia gera mes komanda!
Mintyse paskaičiavau, kiek ten failų, koks gali būti jų dydis ir kiek laiko jie keliaus iš USB į mano kompą. Tikrai ne toną sveria, penkių minučių pakaks. Dirstelim į laikrodį, užfiksuojam laiką. Laukiam penkias minutes. Dėl viso pikto – ir šeštą.
Alt + Tab. Publikos pageidavimu, BIX’ų būgnininkas sugrįžta į mano krūtinės ląstą dar vienam solo pasirodymui.
Šliaužiančios juostelės su grėsmingu prierašu „Copying items“ nebėra. Lyg ir ramiau. Bet pagrindinis langas dabar – mano atsitiktinis folderis, kuriame visu gražumu šviečia iš Kento USB tik ką perkelti įrašai. BIX’ų būgnininkas vanoja iš visos širdies.
Alt + F4. Langas su nukopijuotais failais dingsta. Lieka kitas, su USB turiniu, nepaslinktas nė per milimetrą – tai, ką peržiūros pradžioje ir matė Kentas.
Alt + Tab. Ekrane vėl sukasi kalinių balsų supirktuvės įrašas, vėl full screen. Būgnų solo krūtinėje buvo puikus, bet šiam kartui pakaks.
Keli atsargūs gilesni įkvėpimai. Viskas pavyko, Kentas nieko nepastebėjo, širdies ritmas grįžta arčiau normos. Dabar svarbiausia – baigti pokalbį ir kuo greičiau maut lauk iš to kledaro.
Derybos tarp vairuotojo ir galinės sėdynės baigėsi be įsipareigojimų ar pažadų. Išlipom iš automobilio, kuris, mūsų laimei, taip ir nepajudėjo iš aikštelės prie „Šarūno“ viešbučio. Akivaizdžiai nusivylęs Kentas pasiėmė savo USB ir atsisveikino. Gal net rankos nespaudė, nepamenu.
O aš ką tik apvogiau vagį.
***
Kentui nuvažiavus, pasilikau su Jurgita. Gal todėl, kad taip buvom susitarę, o gal tiesiog dėl to, kad taip drąsiau.
Trumpam prisėdom jos bute. Pirmiausia – tam, kad patikrintume mano darbo vaisius. Visi įrašai yra? Yra. Veikia? Veikia. Su garsu? Su. Ramu.
Dar šiek tiek pasėdėjom, pasidžiaugėm visiškai neplanuota, bet puikiai pavykusia operacija ir nutarėm skirstytis. Išėjęs iš Jurgitos daugiabučio mintyse toliau vaidinau savo personažą – tą menamą apsauginį su ne pirmos jaunystės lietpalčiu. Bet kojos į vaidmenį nebepataikė, nes ėjau taip skubriai, lyg mane kamuotų rimta būtinybė per artimiausias penkias minutes rasti tualetą.
Pagal dabartinę patirtį ir saugumo suvokimą, galiu drąsiai pasakyti, kad po tokio įvykio tiesiai namo eitų tik visiškas idiotas.
O aš pasukau tiesiai namo.
Krūtinėje skambant dar vienam sugrįžusio BIX’ų būgnininko solo, olimpinių ėjimo varžybų tempu nuskuodžiau į Slucko gatvę. Galvoje sukosi keli ar keliolika variantų, kaip mane jau už kito kampo pasitiks bičai su zonos tatuiruotėmis ant krumplių ir tuo šios dienos nuotykis baigsis.
Jei nelabai smarkiai muš, gal net prisiminsiu, kas ant kiekvieno krumplio parašyta. Žinot tas kalėjimo nakolkes? Kai ant krumplio ar vos aukščiau jo, ant pirštų, po vieną raidę parašo. Tarkim, M A M A. „2012 m. spalį buvau pridaužytas bachūro, ant kurio krumplių parašyta M A M A“, – visai nebloga eilutė CV nusimato.
Mano namas. Mano laiptinė. Mano aukštas. Mano durys. Pagaliau.
Užtrenkiamų durų garsas ir staigiai pasuktas raktas buvo paskutinio būgnų solo baigiamoji nata. Ramu. Aš namie. Niekas į dūdą nedavė. Pasisekė. Pradedu suprasti, kad man tiesiog pasisekė.
Praėjus keliolikai minučių ir kokioms trims cigaretėms, pradėjau naudoti smegenis pagal paskirtį. Iš susitikimo automobilių aikštelėje prie „Šarūno“ parsinešiau kai ką žiauriai rimto. Ir veikti reikia greitai.
Viena populiariausių parlamentinių partijų supirkinėja balsus kalėjimuose. O rinkimai jau rytoj. Rinkimai. Jau. Rytoj.
Šūdas!
Ne todėl, kad nespėsiu. Jei tik reikia, jei tik medžiaga svarbi – galiu pernakt nemiegoti, kad tik spėčiau viską parašyti ir išleisti laiku. Šūdas todėl, kad galioja agitacijos draudimas.
Iš dalies suprantu tokio draudimo poreikį. Kad nebūtų paskutinės dienos butaforinių skandalų ir niekuo nepagrįstų kliedesių, kuriais siekiama paveikti prie balsadėžių einančius rinkėjus. Teisingai, reikia tam prevencijos.
Bet kartu tai reiškia, kad būdamas žurnalistu ir turėdamas pagrįstą ir patikrintą informaciją apie partijos ar kandidato daromą nusikaltimą, negali to paviešinti. Tik ne rinkimų savaitgalį. Tik ne iki sekmadienio, 20.00 val., kai apylinkės užsidaro.
Hipotetinė, bet įmanoma situacija. Sekmadienis, rinkimų rytas. Kandidatas Gedimino prospekte, matant dešimtims liudininkų, atima iš vaiko saldainį, plyta išdaužia šveicariškų laikrodžių parduotuvės vitriną, staigiai išvagia laikrodžių už keliasdešimt tūkstančių, o paskui – grynai dėl smagumo – suspardo bobutę ir pabėga. Ir jeigu tu apie tai parašysi, kandidatas turės absoliutų pagrindą tave apskųsti dėl agitacijos draudimo pažeidimo. Ir tokioje hipotetinėje situacijoje, pagal įstatymo raidę, tu būsi pažeidėjas, o bobutę suspardęs kandidatas – pažeidimo auka.
O mano situacija nebuvo hipotetinė. Turėjau labai aiškius labai aiškaus nusikaltimo įrodymus. Ir turėjau tylėti.
Šūdas!
Išsikeikęs nusprendžiau toliau naudoti smegenis pagal paskirtį. Ok, įstatymas yra įstatymas, ir nieko čia nepakeisi nei keiksmais, nei užkeikimais. Kol apylinkės veikia – nė žodžio apie kalinių balsų supirktuvę. Bet sekmadienio vakarą, pradedant 20.01 val., agitacijos draudimas išsijungia.
Žurnalistai rinkimuose turi savo rutiną. Politikai – irgi. Šeštadienis jiems paprastai būna ramus. Sekmadienio rytas prasideda nuo pasirodymo balsavimo apylinkėje ir pasisakymo prieš kameras (nes taip tai tu, blemba, nepažeidi agitacijos draudimo). Tada šioks toks relaksas, rinkėjų aktyvumo statistikos tikrinimas. O vakare – tūsas partijos štabe! Ypač, jei rezultatai geri.
Žinant „Vilmorus“ reitingus ir partinio alkoholizmo tradicijas, geriausias tūsas nusimatė pas „darbiečius“. Ir aš tą tūsą sugadinsiu.