Prieš kelias dienas Rusijos prezidentas V. Putinas Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) neformalaus viršūnių suvažiavimo dalyviams, kaip skelbė „Kommersant“, padovanojo žiedus su Sandraugos simbolika.
Ant kiekvieno žiedo, pagaminto iš metalo, panašaus į baltąjį bei geltonąjį auksą, pavaizduota NVS simbolika ir užrašyta „Su Naujaisiais metais 2023“. Be to, ant žiedo nurodyta šalis, kurioje vyko viršūnių susitikimas – Rusija,
Vis dėlto panašu, kad V. Putinui išlaikyti gerus santykius su Vidurio Azijos valstybėmis, kurias įprasta laikyti visiškai priklausomomis nuo Rusijos, nebėra taip lengva – susitikimo metu, beje, ne pirmą kartą, V. Putinui teko išgirsti priekaištų.
Silpnėjanti įtaka akivaizdi: bendrystė braška per visas siūles
„Rusijos geopolitinė įtaka silpnėja visame pasaulyje. Jei anksčiau buvo manoma, kad centrinė Azija yra Rusijos įtakos sfera be jokių klausimų, tai dabar tų klausimų kyla vis daugiau – ten didėja Kinijos įtaka“, – Delfi komentavo buvęs krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministras, ambasadorius ypatingiems pavedimams L. Linkevičius.
Jis atkreipė dėmesį į Kazachstaną, kurio prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas ne kartą viešai prieštaravo V. Putino politikai ir atsisakė pripažinti Rusijos anksčiau įvykdytų skirtingų regionų aneksijas.
„Bet ne tik Kazachstanas, o ir kitos centrinės Azijos šalys jau net ir viešumoje parodo savo balsų. Netgi ir priekaištų iš jų Rusijai teko girdėti, kad ši su jais elgtųsi pagarbiai, kaip su partneriais, o ne kaip su savo vasalais.
Reikia suprasti, kad politikoje dažnai daug kas vyksta nematomoje erdvėje, o viešojoje nedaug, bet mes dabar matome, kad net ir viešojoje erdvėje šie dalykai atsispindi“, – pastebėjo L. Linkevičius.
Pašnekovas taip pat kalbėjo apie situaciją Sirijoje, kur įtaką iš Rusijos po truputį perėmė Turkija.
„Matosi, kad net ir viešai yra griežti reikalavimai, jog Rusija pašalintų tuos teroristų kovotojus iš Šiaurės Sirijos, ir kad tai yra Rusijos pareiga. Tai buvo viešai sakoma netgi iš Erdogano“, – priminė buvęs ministras.
Panašiai kalbėjo ir kitas buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis.
„Saugumo sutartis tarp Rusijos ir jos kaimynių buvusių sovietinių respublikų braška per visas siūles – visų pirma, yra Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktas, kuriame Armėnija jau atvirai kaltina Rusiją, kad ji neatidaro koridoriaus. (…)
Azerbaidžanas irgi vaduojasi iš Rusijos priklausomybės: jei anksčiau didelę dalį savo dujų ar naftos jie parduodavo per Rusiją, tai kuo toliau, tuo labiau per Turkiją tiesiamos linijos į Europą bei kitur. Tai Rusijai yra didelis minusas“, – pastebėjo pašnekovas.
Be to, Turkijoje, kaip paaiškino A. Valionis, vyksta stiprūs vadinamojo tiurkų pasaulio ir osmanizacijos procesai.
L. Linkevičiaus teigimu, su Rusija toliau bendradarbiauja Turkija, tačiau šie santykiai, anot jo, yra pagrįsti grynu pragmatiniu išskaičiavimu.
„Rusijai svarbi ta partnerystė, bet ten tikrai nėra jokios draugystės ir nėra jokios meilės – tik gryni išskaičiavimai iš Turkijos pusės“, – sakė ambasadorius.
Rusijos įtaka taip pat, kaip akcentavo L. Linkevičius, mažėja ir Kaukazo regione, kur vis svarbesnis tampa Turkijos balsas.
„Taigi, apskritai geopolitinė Rusijos įtaka yra stipriai sumažėjusi, o dėl to ir bendrystės saitai nyksta. O kai jau Armėnijos premjeras tiesiai pasako, kad ta kolektyvinio saugumo organizacija savo užduočių nevykdo ir yra praktiškai nereikalinga, tai toks pasakymas daug ką padaro – tai juk yra visi tie geopolitiniai Putino projektai: ir Eurazija, ir šita sąjunga, ir panašiai.
Čia kaip buvęs geras sportininkas: dar vis įsivaizduoja mintyse, kad jis gali siekti rekordų, bet nebėra nei jėgų, nei potencialo, nei duomenų tam padaryti, o jis retorikoje toliau šneka apie įtakos svarbą ar interesų zonas, nors nyksta akyse“, – apibūdino pašnekovas.
Vis dėlto situacija, anot jo, yra objektyvi ir akivaizdi, kurią mato vis daugiau valstybių.
Kazachstanas sparčiai didina savo nepriklausomumą
„Jeigu kalbame apie Kazachstaną, tai būtų netgi atskira kalba, nes vis tiek jo ekonominis potencialas yra nemažas. Tokajevą man teko asmeniškai pažinoti, kai jis dar dirbo Jungtinių Tautų biuro vadovu Ženevoje – tai yra moderniai mąstantis, išsilavinęs žmogus. Jis moka kalbas, o kinų kalbos mokėjimas ir šios kultūros žinojimas jį suartina dar labiau su Kinija, kuri tam tikra prasme yra apsauginis momentas Kazachstanui“, – sakė L. Linkevičius.
Kazachstanas, pasak abiejų pašnekovų, taip pat pamatė, kaip Rusija tvarkosi posovietinėje erdvėje ir kokios jos ambicijos.
„Jiems irgi kilo nerimas, kai prasidėjo kalbos apie rusišką pasaulį, apie Kazachstano Šiaurės Vakarus, kur nemažai rusų gyvena. Tad jiems kilo visokių klausimų su tuo „rusų pasaulio“ kūrimu, todėl jie, matyt, ir sugriežtino požiūrį, o tas kazachiškas nacionalizmas ir taip visada buvo. Visa tai išsiryškina kaip nepriklausomybės svertas“, – kalbėjo L. Linkevičius.
Kadangi šaliai reikia atlaikyti spaudimą iš Rusijos, jiems, kaip tęsė jis, į pagalbą ateina Kinija.
„Kazachstanas darosi vis labiau nepriklausomas. Juo labiau, kad kai kurie Rusijos žinomi propagandistai bei jų parankiniai laidose rėkia, kad kita ataka po Ukrainos bus prieš Kazachstaną. Ten taip pat yra teritorinių pretenzijų reiškimas“, – atkreipė dėmesį A. Valionis.
Tad ši šalis, pasak jo, siekia didinti savo savarankiškumą – K. Ž. Tokajevas prieš kelis mėnesius pranešė įpareigojęs valstybines institucijas suplanuoti ir pradėti įgyvendinti energetinių resursų eksporto rinkos diversifikavimą ir efektyviau plėtoti uostų veiklą.
„Kazachstanas bijo kažką viešai tiekti Rusijai – nors yra keliolika kartų išaugę kai kurie pardavimai rodo, kad jie tikriausiai eina į Rusiją, bet čia kai kurių nelabai sąžiningų verslininkų, į kuriuos pats Kazachstanas žiūri primerkęs akis, veikla“, – sakė A. Valionis.
„Kaip minėjau, Rusija visur pralaimi, viskas braška per siūles. Mes matėme, koks beviltiškas buvo dabar Nepriklausomų valstybių sandraugos paminėjimas Sankt Peterburge. Matėme paskutinius Saugumo sutarties organizacijos narių tarpusavio ginčus ir pjautynes. Niekas ten normaliai neveikia“, – konstatavo buvęs ministras.
Jis prisiminė bendravęs su K. Ž. Tokajevu tada, kai pats dirbo ministru.
„Teko bendrauti, viešėti Astanoje, jis tuo metu ministru dirbo. (...) Per Nazarbajevo inauguraciją, turbūt 2005 metais sausį, mes su Tokajevu pasikalbėjome atvirai. Aš supratau, kad jie labai kritiškai žiūri į Rusiją, bet suprato, kad yra priklausomi. Jo žmonės, kurie dabar ateina į valdžią, tikrai nepasakyčiau, kad yra prorusiški, kai kurie netgi priešingai“, – pasakojo A. Valionis.
Liko vienintelis ištikimas kaimynas, tačiau jis šalį nuvedė į aklavietę
A. Lukašenka Baltarusiją, anot L. Linkevičiaus, nuvedė į visišką aklavietę karine ir ekonomine prasme.
„Baltarusijos suvereniteto ir nepriklausomybės likučių absorbavimas vyksta, bet kitose šalyse tam jėgų Rusijai neužtenka“, – konstatavo L. Linkevičius.
Vis dėlto A. Valionis ragino vertinti atsargiai A. Lukašenkos vadinamą neabejotiną ištikimybę V. Putinui.
„Mes turime suprasti, kad Lukašenkos esmė yra jo begalinis valdžios troškimas. Jis vis tiek dar kol kas yra savarankiška valstybė ir jeigu paaiškėtų, kad norima Lukašenką skirti kokios nors tik Baltarusijos srities gubernatoriumi federaliniu lygmeniu, (...) manau, kad jis taptu nacionalinio išsivadavimo lyderiu taip, kaip jis tai supranta. Kol jis savarankiškas bent nominaliai, tai laikosi įsikabinęs Putino, nes gauna pinigus“, – pabrėžė pašnekovas.
Tad A. Lukašenkai, anot jo, tiesiog už viską yra svarbesnė jo asmeninė pozicija valdžioje.
Išeitis iš tos padėties, L. Linkevičiaus vertinimu, galėtų būti tik pokyčiai Kremliuje, kurie įvykti gali tik tada, kai Ukrainoje rusų armija sulauks skausmingo pralaimėjimo.
„Kitu atveju, jeigu nenubaustas teroristas, tai jis po kurio laiko grįš dviguba energija ir padarys daug daugiau žalos. Jei Vakarai šią pamoką išmoks, tai situacija klostysis vienaip, o jei duos saulę atsigauti Putinui ir toliau tuos savo pseudoplanus realizuoti, tai čia turėsime problemų dar labai ilgai įvairiuose regionuose“, – akcentavo buvęs ministras.
Jo teigimu, jokios savarankiškos valstybės kaip Baltarusija realiai nėra: Rusijos kariuomenė ten bus tiek ir iki tada, kiek reikės pagal Putino užmačias.
„Tas apsišaukęs vadovas, kuris neteisėtai save vadina prezidentu, laikosi tik ant Kremliaus paramos, daugiau nieko. (…) Čia yra tiesiog pajungta šalis. Jei sugrius viskas Kremliuje, tai tada atsiras galimybė ir jiems atsilaisvinti, o jei ne, tada taps galbūt de jure Rusijos dalis. Dabar yra de facto“, – pabrėžė L. Linkevičius.
Kinijos vaidmuo
A. Valionis pastebėjo, kad Rusija visada tikėjosi Kinijos partnerystės, kuri, jų manymu, turėjo būti alternatyva Vakarų galiai ir atsvara ekonominiams praradimams Vakaruose.
„Dėl Vakarų sankcijų buvo manoma, kad Kinija pirks naftą ir dujas didesniais kiekiais, nors vamzdynų kiekis yra ribotas. Taip pat buvo tikimasi, kad tai, ką embargu įsivežti uždraudė ES, bus vežama iš pietryčių Azijos ir Kinijos“, – pastebėjo pašnekovas.
L. Linkevičius viso pokalbio metu akcentavo ir Kinijos interesus, kurie, anot jo, toli gražu nėra tokie patys kaip Rusijos.
„Jie nuosekliai ir ramiai dirba savo darbą – tai yra auganti galybė. Kai kuriais aspektais jie tam tikra prasme gali būti moderatoriai. Pavyzdžiui, prigeso Rusijos ta branduolinė retorika, grasinimai – tai įvyko ne be Kinijos viešų pastabų“, – pastebėjo ambasadorius.
Vis dėlto, anot jo, nors kartais atrodo, kad Kinija labiau palaiko Rusiją, tačiau Pekinui svarbesni yra savo interesai.
„Sakyti, kad Rusija didžiausia draugė, kad tai strateginė ir svarbiausia partnerystė, tai negalima. Rusija pagal prekybos apimtis yra gal 11 pas kinus, o pirmoje – JAV. Tai irgi daug ką pasako“, – teigė L. Linkevičius.
Panašiai kalbėjo ir A. Valionis.
„Kinijai visai nėra reikalo pyktis su tais, kurie yra jos sėkmės laidas: didžiausias eksportas ir praktinė patirtis yra visų pirmiausia iš JAV ir Europos. Jie priklauso nuo Europos ir Amerikos, tad Rusija pati krenta Kinijai į glėbį – (…) santykiai tarp jų vyksta, bet ne tiek, kiek Rusija norėtų“, – sakė buvęs ministras.
Putinas ir Rusijos sąjungininkės
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) neformalaus viršūnių suvažiavimo dalyviams padovanojo žiedus su Sandraugos simbolika, praneša „Kommersant“.
Ant kiekvieno žiedo, pagaminto iš metalo, panašaus į baltąjį bei geltonąjį auksą, pavaizduota NVS simbolika ir užrašyta „Su Naujaisiais metais 2023“. Be to, ant žiedo nurodyta šalis, kurioje vyko viršūnių susitikimas – Rusija, pažymi meduza.io.
Žiedus gavo Vakarų nepripažįstamas Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, Kazachstano prezidentas Kasimas Žomartas Tokajevas, Kirgizijos prezidentas Sadyras Žaparovas, Tadžikistano prezidentas Emomalis Rachmonas, Turkmėnijos prezidentas Serdaras Berdimuchamedovas, taip pat Uzbekistano prezidentas Šavkatas Mirzijajevas ir Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas.
A.Lukašenka buvo vienintelis, kuris iš karto užsimovė žiedą ant piršto. Dar vieną žiedą V. Putinas pasiliko sau.
„Telegram“ kanaluose ir socialiniuose tinkluose devyni žiedai, kuriuos gavo NVS valstybių vadovai, lyginami su devyniais galios žiedais iš Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno kūrinių. Šiuos žiedus Sauronas nukalė tam, kad pavergtų žmones.
Ketvirtadienį Armėnija apkaltino Rusijos taikdarius negebėjimu apsaugoti etninių armėnų kaimyninio Azerbaidžano Kalnų Karabacho regione ir paragino įsikišti daugianacionalines taikos palaikymo pajėgas.
„Rusijos taikdarių elgesys mums nepriimtinas. Jie tapo tyliais stebėtojais (Karabache)“, – sakė Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas. Maskva kritiką atmeta.
Rusija dislokavo taikdarius Karabache pagal 2020 m. jos tarpininkautas paliaubas, kuriomis baigėsi šešias savaites trukęs Armėnijos ir Azerbaidžano karas dėl seniai ginčijamo anklavo. Anksčiau šį mėnesį Armėnija apkaltino Azerbaidžaną blokuojant vienintelę kalnuoto anklavo sausumos jungtį su Armėnija ir taip sukėlus humanitarinę krizę Karabache.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova atmetė N. Pašiniano kaltinimą. „Rusijos taikdarių kritika šioje situacijoje yra nepriimtina, – sakė ji. – Rusijos taikdariai daro viską, kas įmanoma, kad pagerintų padėtį vietoje“.
Penktadienį vyko nuotolinis Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Kinijos prezidento Xi Jinpingo susitikimas.
Kinija laikoma svarbia Rusijos sąjungininke. Abi šalys prieš visapusišką Maskvos invaziją į Ukrainą susitarė dėl strateginės partnerystės, kurią apibūdina kaip „neturinčią limitų“. Negana to, Kinija pastaruoju metu padidino rusiškos naftos ir dujų importą. Nors Maskva viešai palaiko Pekino poziciją Taivano atžvilgiu, Kinijos vadovas yra suabejojęs dėl Rusijos karo prieš Ukrainą ir pareiškęs turįs „nuogąstavimų“.