„Ukraina yra baigtas reikalas. Mane domina Lenkija. Po Ukrainos, jei gausime komandą, mes per šešias sekundes parodysime jums, ką galime. Paskaitykite istoriją – Rusija visada laimėjo visus karus“, – dar visai neseniai dėstė Kremliaus statytinis Čečėnijoje Ramzanas Kadyrovas, kurio „Tik Toko armija“ pramintos pajėgos siautėja Ukrainoje.
„Mes nugalėsime ne tik Ukrainą, bet ir NATO. Amerika, žinodama, kad yra toli, kišasi ir naudojasi Europos valstybėmis“, – kitame įraše pūtėsi R. Kadyrovas.
Jei tai būtų vien šio liūdnai pagarsėjusio veikėjo pasisakymai, tai galima būtų žiūrėti tik kaip į eilinius jo paistalus, kokių nuolat pažeria ir Kremliaus ruporai, plyšaudami apie Rusiją supančius priešus ir kaip Kremlius juos gali lengvai įveikti, pramušti Suvalkų koridorių link Kaliningrado.
Tačiau „specialią karinę operaciją“ pradėjusi Rusija jau nebeslepia, kad galutinis tikslas yra visai ne iš pradžių deklaruotas „Donbaso išlaisvinimas“ – esą yra daug ambicingesnių tikslų, užkariaujant daugiau teritorijų.
Nuo pat karo pradžios aidėję ir nesyk pakartoti Kremliaus įspėjimai Vakarams netrukdyti Rusijai, antraip bus suduotas „žaibiškas atsakas“ dera su žodžiais, kuriuos neseniai išsakė Vladimiras Putinas Sankt Peterburge, kai save lygino su Rusijos imperatoriumi Petru I ir pabrėžė jo užkariavimų svarbą. Esą jei pirmasis Rusijos imperatorius „susigrąžino“ teritorijas, tai ir V. Putinas taip darys. Toks minčių šuolis išsklaidė abejones apie tikruosius Kremliaus kėslus: jokia tai ne denacifikacija, o tiesiog eilinis imperinis užkariavimas.
O ką gali „susigrąžinti“ buvusi imperija, jei ne tas valstybes, kurias laiko savo istorinėmis priešėmis? Šiandien tai yra Ukraina, o rytoj – Baltijos šalys, Lenkija. Apie tai nuolat kartoja ir ukrainiečiai, pabrėžiantys, kad jei rusai nebus sustabdyti Ukrainoje, jie ateis ir į kitas kaimynines valstybes.
Žinoma, kol kas tokia perspektyva atrodo labai tolima, netgi mažai tikėtina: giliai Ukrainoje įklimpusi Rusijos armija jau metė 85 proc. savo turimų pajėgų, trečdalio jų neteko – mažiausiai keliolika tūkstančių, o ukrainiečių skaičiavimais – dešimtys tūkstančių rusų karių žuvo, dar dešimtys tūkstančių sužeisti – Kremliaus akcentavimas apie tikslų pasiekimą, galutinę pergalę bei įspėjimai Vakarams, kad Rusija esą „tikro puolimo dar nepradėjo“ verčia kraipyti galvomis.
Ar Kremliuje sprendimų priėmėjai jau visai išsikraustė iš proto, paskendo savo grandiozinėse iliuzijose, patikėjo nenugalimos 2-osios pasaulio armijos mitu bei propagandinėmis pergalėmis, ar vis dėlto Rusija turi slaptą, genialų pergalės planą ir išties linkusi eiti iki galo, rizikuoti viskuo?
Rusijos kaimynės, regis, nenusiteikusios laukti atsakymo į šį klausimą, o ypač viena jų – Lenkija skubina ir taip ambicingus, prieš kelerius metus pristatytus savo šalies ginkluotųjų pajėgų modernizavimo planus.
Tikslas aiškus: turėti tokias pajėgas, kad Kremliui ne tik nekiltų nė menkiausio noro įgyvendinti savo agresyvius grasinimus, bet kad ir Rusija bijotų Lenkijos taip, kaip bijojo prieš šimtmečius, kai ji kartu su Lietuva buvo svarbiausiomis Maskvos priešininkėmis.
Pranašiški pareiškimai pildosi
Lenkija ir Lietuva, kartu su Ukraina neatsitiktinai yra užėmusios kone centrinę Rusijos istorinių priešų vaidmens dalį. Dar pernai pats V. Putinas paviešino tariamai jo paties parašytą laišką rusų, anglų ir ukrainiečių kalbomis, kuriame neigė Ukrainos valstybingumą, o Lenkiją ir Lietuvą įvardijo svarbiausiomis Rusijos priešėmis.
Tada tai gal atrodė tik eiliniai V. Putino svaičiojimai, bet 2022-ųjų vasarą, kai Rusija jau penktą mėnesį bando mūšių laukuose palaužti ukrainiečių pasipriešinimą ir atvirai siekia jėga atplėšti Ukrainos teritorijas, V. Putino laiškas atrodo pranašiškai.
Todėl panašiai pranašiškai atrodo ir pernykščiai Lenkijos planai skubinti šalies ginkluotųjų pajėgų reformą. Dar pernai spalio pabaigoje Lenkijos valdantieji pristatė ambicingus planus dėl krašto gynybos įstatymo projekto, parengto siekiant „radikaliai stiprinti“ šalies kariuomenę.
„Jei norime išvengti blogiausios [baigties], tai yra, karo, turime veikti vadovaudamiesi sena taisykle: „Jei nori taikos, ruoškis karui“, – spaudos konferencijoje Varšuvoje tada sakė įtakingasis vicepremjeras Jaroslawas Kaczynskis. Kai gynybos ministras Mariuszas Blaszczakas ėmė dėstyti tada tik abstraktaus plano detales, J. Kaczynskis netgi užsnūdo – išties, ramiu, švelniu tonu kalbėti mėgstantis M. Blaszczakas negarsėja, kaip įkvepiantis oratorius.
O ir leistis į konkrečias detales apie planą didinti reguliariąsias pajėgas nuo 110 tūkst. iki mažiausiai 250 tūkst. bei teritorinės gynybos pajėgas iki 50 tūkst. jis negalėjo – daug gerų norų, optimistinio įsivaizdavimo, kaip galėtų ir turėtų būti, bet neatsakytų klausimų buvo daugiau, nei aiškumo. Kaip ir XVIII a. Lenkijos planuose stiprinti kariuomenę trūko ne šiaip aiškumo, bet ir detalių: du svarbiausi klausimai – iš kur tiek žmonių surinksite ir kas už visa tai mokės – tada nebuvo atsakyti.
Dar prieš kelerius metus Lenkija 2021-2035 metais gynybai, o konkrečiai ginkluotųjų pajėgų modernizacijai įsipareigojo skirti įspūdingą sumą – per 133 mlrd. dolerių. M. Blaszczakas paminėjo ir unikalų finansavimo mechanizmą: specialų „Ginkluotųjų pajėgų paramos fondą“, panašų į tą, kuris atsirado kovojant su ekonominėmis COVID-19 pandemijos pasekmėmis.
Planas yra toks: nacionalinis plėtros bankas BGK leidžia vertybinius popierius, kuriais ir finansuojamos papildomos išlaidos. O jos būtų reikšmingai didesnės, nei 2 proc. BVP gynybai, kuriuos dabar leidžia Lenkija – kaip ir Lietuvoje, kaimyninėje šalyje planuojama didinti išlaidas krašto apsaugai iki 2,5 proc.
Tokį skaičių Lenkija formaliai ketino pasiekti 2030-aisiais, o M. Blaszczakas viename interviu neslėpė optimistinio plano tai pasiekti jau 2026 metais. Karas Ukrainoje pakoregavo šiuo planus – Lenkija jau kitais metais skirs 3 proc., neslepiamos ambicijos didinti netgi iki 5 proc.
Prieš karą M. Blaszczako pareiškimai gal ir skambėjo pernelyg ambicingai, nekonkrečiai, gal ir kilo daug klausimų dėl pajėgumų, personalo, o bent jau pastaruoju metu kritika yra kiek pritilusi, matant įspūdingus Lenkijos ginkluotųjų pajėgų modernizavimo tempus bei apimtis.
Šimtai naujų tankų lenkams
„Ateinančią savaitę pasirašome sutartis“, – per „Twitter“ parašė Lenkijos gynybos ministras, patvirtinęs jau kurį laiką sklandančius gandus, jog jo šalis planuoja pirkti 48 lengvuosius universalius naikintuvus FA-50, 180 tankų „K2 Black Panther“ ir savaeigių haubicų K9 iš Pietų Korėjos.
„Suvokiame iššūkius Lenkijai, keliamus karo Ukrainoje ir Putino agresyvios politikos... Mūsų tikslas – atgrasyti agresorių ir kiek įmanoma sustiprinti Lenkijos kariuomenę“, – pridūrė M. Blaszczakas. Užsakymai iš Pietų Korėjos bei karo Ukrainoje pamokos minimi nėra atsitiktiniai.
Lenkija jau naudoja savaeiges haubicas „Krab“, kurių kūrimas keliolika metų strigo tol, kol nebuvo panaudoja būtent korėjietiškos haubicos K9 bazė, – dabar dalį savo haubicų lenkai perdavė Ukrainai, o ukrainiečiai sėkmingai jas naudoja kovose prieš rusus.
Be to, korėjietiškų haubicų, kurias Lenkijoje būtų galima gaminti pagal licenciją, skaičiai atrodo išties įspūdingai – 670 vienetų, o tai yra keliasdešimt artilerijos batalionų. Turint omeny, kad M. Blaszczakas kiek anksčiau viešai prabilo apie Lenkijos siekį įsigyti 500 salvinės ugnies sistemų HIMARS, tokia ugnies galia pranoktų bet kurios Europos valstybės turimus modernius pajėgumus.
Būtent artilerija – tiek savaeigės haubicos, tiek toliašaudės salvinės ugnies sistemos – yra vienas veiksnių, kuris pristabdė rusų puolimą Donbase, pridarė milžiniškų nuostolių kituose frontuose, kur iš didelio atstumo tiksliai naikinami rusų šaudmenų sandėliai, degalų saugyklos ir vadavietės neleidžia Rusijos pajėgoms stumtis pirmyn.
Tačiau bet kokie bandymai atsiimti teritoriją siejami ne tiek su artilerijos naudojimu, kiek su šarvo, mobilumo bei ugnies galia – bet kokios ukrainiečių kontratakos įmanomos tik naudojant tankus, pėstininkų kovos mašinas, šarvuočius, t.y. visa tai, kas gali remti ugnimi pėstininkus, apsaugoti juos ir leisti pramušti skyles rusų gynyboje, veržtis gilyn. Tai suvokianti Lenkija ne tik perdavė šimtus savo senesnių tankų Ukrainai – jai perduoti Lenkijos turėti T-72 bei PT-91 bei šimtai šarvuočių BMP-1, bet ir pati sudarė planus, kuo juos gali pakeisti – ne kažkada, o kuo greičiau.
Pirmieji korėjietiški tankai K2 Lenkiją turėtų pasiekti jau šių metų pabaigoje. Ir tai visai realu, turint omeny, kad Lenkija derybose dėl šarvuotosios galios įsigijimų pastaruoju metu elgiasi agresyviai, nesidrovėdama didelių investicijų.
Pavyzdžiui, pernai Lenkija iš JAV užsisakė 250 tankų „Abrams“. Tai yra naujausios modifikacijos M1A2SEPv3, tačiau siekiant užpildyti spragą, atsiradusią dėl senųjų sovietinės gamybos tankų perdavimo Ukrainai, amerikiečiai sutiko Lenkijai greituoju būdu pristatyti kiek senesnius, tačiau pajėgius M1A1SA.
Iš viso Lenkija gaus 116 tokių tankų, kurių pirmieji 28 jau pristatyti į Lenkiją. Galiausiai jie bus modernizuoti iki M1A2SEPv3 standarto, t. y. bus geriau apsaugoti, turės pažangesnę ugnies valdymo sistemą ir svers daugiau – 66,8 tonas vietoje 61,3.
Tai reiškia, kad šalis turės 366 naujausius „Abrams“ tankus – tokius, kokius naudoja ir 10 tūkst. karių pajėgas Lenkijoje turintys amerikiečių kariai.
Pastarieji Lenkijoje yra sukūrę ir infrastruktūros bazę tokių tankų remontui, tad lenkams „Abrams“ priežiūra neturėtų būti ypač didelis iššūkis, nors teoriškai skirtingų gamintojų skirtingi tankai vienose šalies ginkluotose pajėgose įprastai reikštų logistinį košmarą – skirtingoms kovos mašinoms reikalinga skirtinga priežiūra, atsarginės dalys, šaudmenys, o tai reiškia papildomas logistines linijas. Ukrainos pavyzdys rodo, kad kariauti su skirtingų gamintojų technika yra sudėtinga, bet įmanoma, kai kalbama apie šalies išlikimo klausimus.
Vis dėlto tokia tankų diversifikacija Lenkijoje yra neatsitiktinė – jeigu politinis klimatas pasikeistų ir amerikiečiai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nuspręstų trauktis iš Lenkijos ar mažinti savo vaidmenį šioje šalyje, Lenkija turėtų ne tik savo „Abramsų“, bet ir korėjietiškų K2, kurie yra sukurti remiantis tų pačių „Abrams“ filosofija.
Be to, Lenkija turi ir iš Vokietijos įsigytus 247 „Leopard“ tankus, iš kurių 142 yra senos Leopard 2A4 modifikacijos, kuri jau dabar keičiama į lenkiškąją „Leopard -2PL“ su papildomais šarvais, nauja ryšių, ugnies valdymo ir kita įranga. Lenkijos pajėgose taip pat yra 105 „Leopard 2A5“ modifikacijos tankai.
Tiesa, lenkai nėra iki galo patenkinti senesnės modifikacijos vokiečių tankais ir juos ateityje ketinama keisti, t.y. modernizuoti ir naudoti rezerve, o užsakymo sulauktų Pietų Korėja, iš kurios, jei sandėris dėl K2 tankų vyks sklandžiai, ketinama įsigyti dar 400 tokių tankų.
Teks paneigti kelis mitus, ir ne tik juos
Lenkijos poreikiai atrodo išties ambicingi, bet jie deklaruojami labai atvirai, mat, kitaip nei įsišakniję mitai, kuriuose aiškinama, jog tankas yra puolamasis ginklas, realybė yra ta, kad tai vis dar yra sausumos mūšio darbinis arkliukas – juo galinti pulti ir gintis.
„Iš NATO šalių Europoje turėsime stipriausias sausumos pajėgas“, – interviu savaitraščiui „Sieci“ pareiškė M. Blaszczakas. Jo nuomone, Lenkijos armija privalo būti skaitlinga ir galinga, kad vien jos egzistavimas atgrasytų bet kokį priešininką.
„Kremliaus vadovai stipresnių už save nepuola, jie puola tik tada, kai mato silpnumą. O kalbant apie artilerijos ir šarvuotųjų dalinių pajėgas, už Lenkiją nebus stipresnės NATO šalies Europoje. Mes esame pafrontės valstybė, turime pasienį su Rusija ir Baltarusija“, – aiškino Lenkijos gynybos ministras.
Suprantama, tokie pajėgumai negali būti efektyvūs vien savaime ar vieni. Jei karas Ukrainoje ką dar kartą ir patvirtino, tai skeptikų nuogąstavimų, esą tankai yra atgyvena, nelogiškumus. Taip, pavieniui, be priedangos, be pėstininkų, žvalgybos, oro pajėgų, priešlėktuvinės gynybos paramos tankai Ukrainos mūšių laukuose naikinami labai efektyviai – tiek ukrainiečių, tiek juo labiau rusų.
Pasalos – ar prieštankinių dalinių, ar artilerijos, ar minų laukų – naikina tankus, o bepiločių orlaivių atakos įprastomis granatomis gali pažeisti ir iš rikiuotės išvesti net moderniausius tankus. Pavyzdžiui, Jemene husių sukilėliai nesyk pasižymėjo atakomis prieš Saudo Arabijos šarvuotąsias pajėgas, kurios naudoja ir naujausius „Abrams“ – jie pleška lygiai taip pat sėkmingai, kaip ir senesni rusų tankai.
Kita vertus, kitaip nei propagandiniuose pasirodymuose ar paraduose Raudonojoje aikštėje, kur rusai paleidžia naujausius serijos „Armata“ tankus T-14, tačiau negali užtikrinti sklandžios ir efektyvios jų serijinės gamybos su visais reikalingais komponentais, „Abrams“ yra patikrinti mūšio lauke ir modernizuojami galvojant pirmiausiai apie įgulą.
Neretai po mūšių mėgstama skaičiuoti, kiek finansinių nuostolių patyrė viena ar kita pusė netekusi tankų, kurių vienas įprastai kainuoja nuo kelių milijonų eurų iki 9 mln. Tačiau vertingiausia tanko dalis pirmiausiai yra jo įgula – tinkamai parengti ir gerai apsaugoti ji gali net iš kovos išvestą tanką gražinti į rikiuotę, tęsti kovą.
Pamuštas tankas dar nereiškia sunaikinto tanko – jei sovietų tankų gamintojų filosofijoje šios taisyklės dažniausiai būdavo nepaisoma, o didelė dalis tankų pamuštų tankų Ukrainoje dėl savo konstrukcijos ydų tiesiog užsiliepsnoja (detonuoja šaudmenų komplektas, o bokštelis su įgula išlekia į orą), tai „Abrams“ tankų apsauga padidina tikimybę įgulai išgyventi.
Gerai parengti ir apmokyti tankistai mūšio lauke gali ir pažeistą tanką suremontuoti arba nutempti jį dirbtuves, kur jis prikeliamas naujam gyvenimui – neatsitiktinai ukrainiečiai juokauja, kad viena pagrindinių tankų tiekėjų Ukrainos kariuomenei yra Rusijos armija: ukrainiečiai kovose naudoja dešimtis iš rusų perimtų tankų, kuriuos rusų tankistai metė, nesugebėdami pataisyti.
Savaime tankas nėra nepažeidžiamas, nesunaikinamas žvėris, tik naudojant jį sumaniai galima pasiekti efektyvių rezultatų.
Tai įrodė ir rusai, ir ukrainiečiai – ten, kur atakos būdavo sėkmingos, kur tankų proveržiai buvo sėkmingi, ten tankus dengė – pėstininkai, šarvuočiai, artilerija, o patyrę ekipažai tankus naudojo ne kaip stacionarias artilerijos ar ugnies paramos platformas nesaugioje aplinkoje, bet kaip mobilius galios daugiklius: ten, kur nepraeis pėstininkas ar šarvuotis, pravažiuos tankas.
Tankas turi milžinišką ugnies galią ir stiprų šarvą, o viename mūšio taške jis gali tapti nepakeičiama priemone, kurios neatstos jokie dronai, kibernetinės pajėgos ar pėstininkai su moderniausias prieštankiniais ginklais.
Tai vis dar yra mobili, skylę gynyboje pralaužti galinti jėga, kurios kinetinis ir psichologinis poveikis modernios karybos žaisliukais susižavėjusiems sofų generolams realiame mūšyje sukelia šoką. Bet tai priklauso ir nuo sėkmingos dalinių organizacijos, ir įgulų individualių įgūdžių parengimo, ir gebėjimo sąveikauti su kitomis pajėgų rūšimis – tam reikia ir tų rūšių pajėgumų, ir nuolatinių treniruočių.
Kitaip, nei rusų tankistai, kurie savo įgūdžius iki realaus karo mėgo labiau demonstruoti pokazūchos stiliaus pratybose su šaudymais iš apkasų arba tankų baletais, kuriuose gyrėsi rusų tankų manevringumu, lenkai rengiami pagal NATO šalyse tankistams įprastas metodikas.
Lenkija turi daug patirties su šarvuotosios galios panaudojimu – Antrojo pasaulinio karo pradžioje vokiečių blickrygo šoką patyrę lenkai vėliau atsitiesė ir buvo puikūs šarvuotųjų pajėgų specialistai.
Vyresnė karta Lietuvoje, tikėtina, labiau yra mačiusi 7-ojo dešimtmečio serialą „Keturi tankistai ir šuo“, kur sovietų sukurtos 1-osios lenkų armijos kaunasi iki pat Berlyno. Realybėje daug labiau pasižymėjo sąjungininkų pajėgose kovęsi lenkų šarvuotieji daliniai, ypač 1-oji šarvuotoji divizija, kuri dalyvavo mūšiuose Normandijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje.
Šiandien lenkų tankistai yra vieni pajėgiausių Europoje vien dėl skaičių – Lenkija turi daugiau tankų, nei Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija kartu sudėjus. Tai reiškia, kad turimų įgulų nereikės ieškoti ir parengti nuo nulio, kaip kitose valstybėse – esami lenkų tankistai tiesiog turės išmokti valdyti dar pažangesnius tankus. Kita vertus, sudėtingesnis tankų aptarnavimas, didesnis jų svoris, lepumas gamtinėms sąlygoms, didesnis degalų suvartojimas lems ir didesnes priežiūros išlaidas.
Tačiau šiuos finansinius trūkumus lenkams atsvers galimybė turėti tokį geležinį kumštį, prieš kurį nebūtų pajėgios atsilaikyti ne tik rusų pajėgos Kaliningrade, bet ir pačioje Rusijoje – apdaužyta Rusijos kariuomenė Ukrainoje net kukliausiais skaičiavimais jau neteko virš 800 tankų, didelė dalis kurių buvo moderniausi pavyzdžiai, galintys bent jau stoti į kovą su lenkiškais „Abrams“ ar „Leopard“ bei K2.
Po to, kai Lenkija savo šarvuotąsias pajėgas papildys naujausiais amerikietiškais ir korėjietiškais tankais, o tai, tikėtina, padarys greičiau, nei Rusija sugebės viena, vis dar smaugiama sankcijų, atkurti savo apdaužytą kariuomenę, tikimybė, jog rusai bus nors kiek pajėgūs kelti rimtą konvencinę grėsmę Lenkijai (o kartu ir kitoms kaimynėms, tarp jų ir Lietuvai) bus gerokai mažesnė.
Žinoma, tokios optimistinės vizijos turi ir savų kritikų, kurie pažymi, jog Lenkijoje ambicingi ir viešai pristatyti planai vėliau tyliai susiduria su problemomis, dėl vienokių ar kitokių priežasčių stringa, vėluoja, netelpa į anksčiau numatytus biudžeto rėmus.
Be to, prie dabartinių valdančiųjų pastaraisiais metais gerokai pravalyta Lenkijos kariuomenės vadovybė iškalbingai arba tyli minėtais klausimais, arba nukreipia temą į ginkluotės ir technikos įsigijimų pusę – niekas nenori užsitraukti valdančiųjų nemalonės.
Kuo gali baigtis tokie politiniai žaidimai jau parodė vykusios pratybos „Žiema“, kurių turinys bei skandalingos detalės tariamai buvo nutekintas į žiniasklaidą ir sukėlė audrą.
Tad dabar Lenkijos valdantiesiems reikia įrodinėti, jog pažadai stiprinti gynybą nebus vien tik žodiniai, o „Abrams“ bei korėjietiški K2 turės ne šiaip kuo greičiau pasiekti dalinius, bet ir, prireikus, reikės gebėti juos panaudoti geriau ar bent jau ne prasčiau už ukrainiečius, kurie pirmieji sustabdė Rusiją mūšio lauke. Ir visa tai turės vykti sklandžiai su kitais įsigijimais – priešlėktuvinės gynybos sistemomis, tarp jų ir „Patriot“, 5-os kartos naikintuvais F-35, kurių Lenkija turės bent tris dešimtis.
Bet kokie stabdžiai kelyje, tradicinės lenkiškos ofseto kliūtys, finansiniai ar politiniai trikdžiai gali dar kartą pristabdyti Lenkijos ginkluotųjų pajėgų reformą. Tačiau procesams vykstant sėkmingai, Lenkija išties ir vėl, po šimtmečių pertraukos gali tapti galingiausia karine jėga Rusijos pašonėje.