Tokius žodžius I. Šimonytė ištarė šeštadienį trisdešimtmetį mininčios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) suvažiavime.
Konservatoriai, pasak I. Šimonytės, visada suprato, jog vienintelė Lietuvos kryptis yra narystė visose stipriausiose transatlantinėse ir europinėse struktūrose, o kai kurie kiti politinio lauko dalyviai esą suokė apie neutralumus ir „panašias utopijas“, siekė gerų santykių su tais, kurie nesilaiko susitarimų ir taisyklių.
„Mėgo pasišaipyti, kas čia mus pulsiąs. Tėvynės sąjunga visada sakė, kad tik tapę Europos Sąjungos ir NATO nariais, galėsime bent kiek saugiau atsipūsti, o mūsų žmonės grįš ten, iš kur okupacijos jėga buvo brutaliai išplėšti. Ir tai tapo kūnu“, – pažymėjo premjerė.
Ji tikino anksčiau labai pykdavusi, kai kas sakydavo, kad viską ir visur Lietuvoje padarė konservatoriai ir „nespecifikuotas Landsbergis“, bet vėliau šiame pasakyme I. Šimonytė teigė radusi tiesos grūdą.
„Kryptis, kuria mūsų šalis kaip Vytis juda pirmyn, yra ta kryptis, apie kurią svajojo ir matė esant gyvybiškai svarbia būtent ši bendruomenė. Ir mes nujojome toli nepaisant nuolat atsikartojančių refrenų apie „ne už tokią Lietuvą kovojome“, bandymų vienu metu būti ir dosnia, ir mažų mokesčių valstybe, reikalavimų valstybei nesikišti į gyvenimą, kai tavo pasirinkimai kenkia kitiems, ir kištis, kai nekenkia, bei kitų prieštarų, kurių yra kiekvienoje visuomenėje. Ir kurias su malonumu pakursto tiek vietiniai politikieriai, tiek ir išorės jėgos“, – dėstė politikė.
Ji kalbėjo apie Lietuvos visuomeninę, ekonominę, socialinę pažangą, kuri esą nenuneigiama.
„Tai, ką turime šiandien, yra daug daugiau nei tai, apie ką aš paauglė, savo paaugliškomis pastangomis kovodama, anuomet drįsau svajoti. Tai yra daugiau apie ką galvojo mano – amžiną atilsį – tėvai niekada nesiekę karjerų komunistų partijose ir tikėję nepriklausomybe ir tada, kai gan skaudžiai užklupo pirmųjų atkurtos nepriklausomybės metų materialiniai nepritekliai. Tai yra daugiau nei anuomet drįso galvoti daugybė kovojusių Lietuvos žmonių. Lietuva nepaliaujamai gražėja, turtėja ir gerėja kasmet, kasdien, nepaisant pakeliui pasitaikančių iššūkių“, – kalbėjo I. Šimonytė.
Lietuva, pabrėžė ji, per 30 metų pasiekė tokį gerovės lygį, dėl kurio keturi penktadaliai pasaulio valstybių dar turi sunkiai dirbti.
Pasak I. Šimonytės, – didelė garbė tarnauti, kad pokyčiai Lietuvoje vyktų dar sparčiau.
Ir nepaisant viso to, Lietuva, pažymėjo premjerė, nėra ramybės uostas, „apie kurį turbūt labiausiai svajojome anuomet“.
„Pasaulis nebėra tas ir toks, apie kurį svajojome atkurdami nepriklausomybę, o ypač po SSRS žlugimo. Kai viltasi, kad Reagano, Thatcher, Jono Pauliaus II Vakarai negrįžtamai nugalėjo blogio imperiją. Kai kas blogio imperijos žlugimu netikėjo išvis, bet kita dalis mūsų jau labai anksti, su lig Čečėnijos karais ar su sovietinio himno sugrąžinimu, kažkam dar užteko kantrybės iki Miuncheno kalbos, supratome, kad kaimynams ramybės ir toliau nebus“, – tęsė I. Šimonytė.
Daug kas į tai, anot jos, mojo ranka, iš materialinių paskatų Rusiją bandė pasikinkyti savo naudai, bet iš to esą gavome daug pamokų, o jas mes mokėmės ir kūrėme atsparumą.
„Kas bebūtų valdžioje, Tėvynės sąjunga visada buvo tų pokyčių smagratis. Buvome vadinami paranojikais, vieno klausimo partija ar net vieno klausimo šalimi, gavome siūlymų nepraleisti progos patylėti. Bet netylėjome. Į klausimą galutinai atsakė tik Ukrainos užpuolimas, kuris nėra Ukrainos, o yra viso laisvo ir demokratinio pasaulio užpuolimas“, – pabrėžė I. Šimonytė.
Nuo to, ar pasiduosime dėl Ukrainos, didžiąja dalimi, jos teigimu, priklausys ir mūsų ateitis.
Jei Ukrainai „bus sutrukdyta laimėti“ karą, pasaulio tvarka, pasak premjerės, nežada daugiau apibrėžtumo.
„Tiesiausias kelias į taisyklėmis grįstą pasaulio tvarką, yra kuo greitesnė Ukrainos pergalė, deja, politikoje – ir tarptautinėje – teisiais keliais einama ne visada, – apgailestavo ji.
– Sirenos iš kelio politikos jūreivius bando pavilioti nuolat, tad ir čia mūsų atsakomybė yra sąžiningai kalbėti apie kainą, kurią mokame visi, o ypač Ukrainos žmonės. Už kiekvieną vingį, kurio neturėjo būti, už kiekvieną užtrukimą kažkurioje stotelėje. Matyti visą geopolitinį kontekstą, ne tik tai, kas vyksta kaimynystėje taip, kaip ši bendruomenė darė 30 metų. Ir ne tam, kad kažkada išgirstų, jog visada buvo teisi. Nes paprastai tada jau būna vėlu. O tam, kad pasaulis išties taptų saugesne vieta gyventi.“