Šimtametė: džiaugiuosi, kad dabar visko pilna ir gaunu didelę pensiją – net 56 centais daugiau nei skurdo riba

Šimto metų sulaukusi panevėžietė, ilgametė pedagogė Valė Zablockienė tvirtina, kad tokia sukaktis – tik gražus skaičius. Energinga ilgaamžė žiemą leidžia su knygomis ir laukia pavasario, kada važiuos į sodą sodinti daržų ir sėti mokinių pridovanotų gėlių sėklų.

Nors V. Zablockienei teko matyti karo baisumus, išgyventi okupacijos ir tremties sunkumus, džiaugtis atgautos laisvės daigais, jei turėtų galimybę pakartoti gyvenimą, ji nieko nekeistų.

Šimtas metų – savotiška riba, kai kyla klausimas, kur yra tokio ilgaamžiškumo paslaptis. Solidaus jubiliejaus sulaukusi buvusi pradinių klasių mokytoja V. Zablockienė šypsosi, kad jokios paslapties nėra.

„Kodėl jums atrodo, kad sulaukti šimto metų – lyg koks stebuklas. Juk šimtamečių yra ir daugiau. Niekaip ypatingai neprisižiūriu – valgau tai, ką ir visi kiti. Kaip Dievas leido, taip ir gyvenu“, – tvirtina jubiliatė.

Jos dukra Danguolė Zablockaitė svarsto, kad galbūt savo daro ir genai – močiutė, mamos mama, mirė sulaukusi 105-erių metų. Žalingų įpročių neturėjimas taip pat svarbus amžiui, bet svarbiausia – požiūris į gyvenimą ir pozityvumas.

„Mama visuomet pasitenkindavo tuo, ką turi. Niekada niekam nepavydėjo, nesuko sau galvos, kad kažko neturi ar turi mažiau nei kaimynas. Jai rūpėjo visai kiti dalykai“, – sako D. Zablockaitė.

Negali nežavėti ne tik šimtametės panevėžietės metai, bet ir stebėtinai gera sveikata ir energija. Kalbantis su ponia Vale sunku patikėti, kad jai – tikrai šimtas. Klausantis apie mokytojos gyvenimą ima rodytis, kad V. Zablockienės pasas tikrai meluoja – regis, jos metų kraitis turėtų būti bent keliomis dešimtimis mažesnis.

Viena gyvenanti močiutė puikiai susitvarko ir pati, nors dabar jau leidžia ja pasirūpinti ir savo vienintelei dukrai.

„Dabar dukra mano ūkvedys, aš tik komanduoju, nors dar esant reikalui ir pati nueinu į parduotuvę“, – juokiasi šimtametė.

Paklausus, kaip leidžia dienas, ponia Valė atvirauja, kad žiemą pagrindinis užsiėmimas – knygų skaitymas. Kukliame ir jaukiame mokytojos bute knygos užima didelę dalį vietos – ir ši biblioteka dar vis pilnėja. Daugiausia knygų V. Zablockienė sulaukianti dovanų iš savo buvusių mokinių. Ant stalelio guli tik pradėta skaityti Tomo Venclovos „Lietuvos istorija visiems“. Senjorė šypsosi vis dar randanti įdomių istorijos faktų, kurių nežinojusi, nors ne su visais jais sutiktų.

„Žinoma, mano mokslai prapuola, kai akinių neturiu, bet su akiniais manęs niekas nesustabdys“, – juokiasi V. Zablockienė.

Malonumas – kapstytis sode

Buvę mokiniai mokytojai dažnai atveža ir kambarinių gėlių. Jomis apkrautos visos palangės. Prižiūrėti gėles ilgaamžei – vienas malonumas. Senjorė atvirauja, kad visos draugės jau iškeliavo anapilin. Prieš septynerius metus neteko sesers, kuri buvo žinoma liaudies menininkė, žymi audėja, o praėjusių metų lapkritį išėjo ir brolis, buvęs dėstytojas. Prieš daugiau kaip dešimtmetį paliko ir mylimas vyras, kelių poezijos ir prozos knygų autorius Petras Zablockas. Dabar vienintelis V. Zablockienei brangus likęs žmogus – dukra Danguolė, biologijos mokslų daktarė. Ji gyvena tarp Kauno ir Panevėžio.

„Žiemą mano džiaugsmas – knygos, televizija ir gėlės. Žinoma, dar reikia ir valgyti pasidaryti, juk dukra kai išvažiuoja, tenka pačiai pasirūpinti. Turiu labai gerų kaimynų, kurie aplanko, žiūrėk, jau ir su sriubos dubenėliu ateina. Bet sava sriuba visuomet skaniau. Tik kad jau virtuvėje sukiotis nebenoriu, perleidžiu dukrai. Bet kai jos nėra, niekur dingsi, reikia ir pačiai virti“, – šypsosi V. Zablocienė.

Ji skaičiuoja dienas, kada ateis pavasaris ir galės persikelti gyventi į sodą Kaubariškyje. Šimtametei darbuotis sode – didžiausias malonumas. Ji pati bedžioja žemę, sodina daržovių, jas ravi, nuima derlių. Net savo dukrai ne visada leidžia padėti.

„Pagal mamą aš nemoku nei žemės kasti, nei daržovių sodinti“, – šypsosi V. Zablockienės dukra Danguolė.

Sunkiausia ilgaamžei autobusu nuvykti iki sodo, mat labai nepatinka, kai viešajame transporte žmonės pradeda stumdytis. Tad mielai leidžiasi dukros nuvežama į vasaros rezidenciją. Taip pat jai patiki prižiūrėti šiltnamį ir derlių parvežti į namus.

„Kokios čia sveikatos reikia – tik dirbk ir norėk. Pati žemė duoda sveikatos ir energijos“, – tvirtina V. Zablockienė.

Meluoti neišmoko

Buvusi pedagogė atvirauja, kad gyvenime jai nieko nebereikia – turi viską, kas reikalinga žmogui. Dar būdama moksleivė svajodavusi, kad sulaukusi senatvės gyvens kaime, kur ją nuolat lankys buvę mokiniai. Ir ši vizija beveik išsipildė.

„Visada savo abiturientams sakydavau, kad jie atvažiavę pas mane papasakotų, ką veikia ir kaip sekasi rašyti dar tuščią Lietuvos istorijos puslapį. Džiaugiuosi, kad iki šiol atvažiavę dar atsiskaito ir parodo savo darbus, kurie liks Lietuvos ateičiai“, – šypsosi senjorė.

Paklausus, kuo taip sužavėjo mokinius, kad šie net prabėgus keliems dešimtmečiams jos nepamiršta, buvusi pedagogė kuklinasi, kad tik dirbo savo darbą – mokė pačius mažiausiuosius skaityti ir rašyti. Anot jos, visi mokytojai yra geri, jeigu mokiniai jų klauso. Tapti mokytoja buvo V. Zablockienės svajonė ir pašaukimas. Baigusi mokyklą įstojo mokytis į Šiaulių valstybinę mokytojų seminariją, kuri rengė mokytojus dirbti kaimo pradinėse mokyklose. Dirbti teko nelengvomis sąlygomis, tačiau šviesuolei pavyko išsaugoti svarbiausias vertybes ir žmogiškumą. Anot V. Zablockienės, sunkiausia buvo meluoti, to daryti ji niekada ir neišmokusi.

„Vokiečių okupacijos metais buvau pradėjusi dirbti amatų mokykloje Biržuose. Pradėjau dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą. Bet pajutau, kad man sunku, per daug reikia meluoti. Tada vėl perėjau dirbti su mažiukais, kuriems meluoti reikėjo mažiausiai“, – pasakojo ilgametė mokytoja.

Tremties dalia

Darbas mokykloje suvedė ir su gyvenimo vyru P. Zablocku. Tuo metu Pabiržėje, Biržų rajone, V. Zablockienė mokytojavo, o jos būsimasis buvo paskirtas mokyklos direktoriumi. Tarp dviejų jaunų žmonių netrukus užsimezgė graži draugystė, peraugusi į meilę.

Deja, pasidžiaugti vienas kitu ilgai nebuvo lemta. Kaip pasakojo šimtametė, gyvenimas juos nubloškė į Joniškėlį, kur vyras gavo darbą progimnazijoje. Tuo metu Joniškėlis buvo svarbus siaurojo geležinkelio taškas – pro jį vedė svarbiausi keliai į Panevėžį, Šiaulius, Biržus, Žeimelį, kitus miestus. Tai buvo puiki vieta ir pogrindiniam darbui. V. Zablockas priklausė Lietuvos laisvės armijai, jų namuose gana dažnai svečiuodavosi patriotiškai nusiteikusių svečių. Deja, vienas jų per tardymus V. Zablocką išdavė.

„Kad vyras turėjo kažkokių saitų su partizanais, nesakė net man. Mačiau nepažįstamus žmones mūsų namuose, bet į jų pokalbius niekada nesikišdavau, tik išvirdavau arbatos“, – prisimena V. Zablockienė.

Jos vyras ilgiems metams buvo ištremtas. Tuo metu jų dukrai Danguolei bus vos vieneri, tad didžiąją naštą ant pečių teko užsikrauti V. Zablockienei. Sovietai dar bandė užverbuoti moterį, o šiai nesutikus grasino ir sušaudyti, bet V. Zablockienė nepalūžo. Nors buvo galimybė pabėgti į Vakarus, apsisprendė likti gimtojoje šalyje, teko rūpintis ne tik maža dukrele, bet ir tėvais. Mat stribai kiekvieną savaitę užsukę į tėvų namus mojuodavo ginklais, tad vienintelė išeitis buvo užrakinti gimtuosius namus ir išvykti, kur saugiau.

„Kokie dar sentimentai gimtiesiems namams gali būti, kai kiekvieną savaitę stribai šaudo į lubas, grasina tėvams? Užrakinome namus, ant vinies pakabinome raktą ir išvykome. Teko blaškytis visur – tik pajusdavau, kad saugumas domisi, ir vėl bėgdavome kitur. Bet taip išlikome, į Sibirą neišvežė“, – pasakoja šimtametė.

Ant moters pečių nugulė rūpestis ne tik dukra, tėvais, bet ir už Uralo kalnų atsidūrusiu vyru. Tiesa, pirmaisiais metais išsiųsti laišką ar kuklų siuntinuką sutuoktiniui galėjo tik kartą ar du per metus, gavusi leidimą. Vėliau leidimų nebereikėjo, tad žmonos siuntiniai vyrui padėjo išgyventi ilgus metus lageryje.

Gyvenimo pamokos

Po kiek daugiau nei trylikos metų P. Zablockui grįžus į Lietuvą, šeima apsistojo Panevėžyje.

Anot V. Zablockienės, per nugyventus metus ji matė ir šilto, ir šalto. Puikiai žino nepritekliaus ir skausmo skonį, tačiau visada kabinosi į gyvenimą.

„Pokario metais buvo itin sunku. Laukė rugsėjo 1-oji, o aš net neturėjau ką apsirengti – stribai buvo išnešę viską. Man liko tik dvi skarelės turkišku raštu, tai iš jų per naktį pasisiuvau suknelę. Kad ir kaip buvo sunku, bet nei nuogi vaikščiojome, nei mirėme iš bado, nes daug dirbome. Dabar žmonės atprato dirbti, iš karto nori būti turtingi, lekia į užsienius. Bet juk ir savoje šalyje galima dirbti ir užsidirbti. Kita vertus, juk ne piniguose laimė. Man didžiausia laimė – kad galiu žiūrėti žmonėms į akis nieko nebijodama“, – tvirtina ilgaamžė.

Senjorė atvirauja, kad jos šimtmetis buvo turtingas išgyvenimų. Ne visuomet jie buvo džiugūs, bet būtent skaudžiausi išgyvenimai suteikia vertingiausias gyvenimo pamokas, daugiausia išminties ir praturtina dvasiškai. Net tai, kad šeimai teko patirti tremties baisumus, ji priima kaip savotišką pamoką.

„Jeigu reikėtų pakartoti, pakartočiau tą patį kelią. Gal kokią smulkmeną pakeisčiau, bet daugiau nieko. Džiaugiuosi, kad dabar Lietuva laisva. Galiu laisvai kalbėti, skaityti knygas, maisto parduotuvėse visuomet yra. Visko tiek pilna, kad nuėjęs net nežinai, ko nori. O ir pensiją gaunu didelę – net 56 centais daugiau nei skurdo riba. Bet kiek man bereikia“, – kalba jubiliatė.

Labiausiai šimtametę džiugina, kai aplanko buvę mokiniai. Ir dažniausiai ne tuščiomis – kas kokią naują knygą atveža, o kas – mokytojos mėgstamų gėlių.

„Vieną kartą pasakiau mokiniams, kad daugiau nieko nevežtų, nes visko turiu, nebent kokių sėklų, kad pavasarį sode galėčiau pasisėti. Tai dabar jų turiu tiek, kad dar ilgai teks sėti“, – šypsosi V. Zablockienė.