Šia idėja feisbuke pasidalijo ekonomistas Žygimantas Mauricas. DELFI primena, kad panašių siūlymų pasigirsta ne pirmą kartą.
Kad Lietuvai norint tapti geriau žinoma pasaulyje, reikėtų keisti dabar sunkiai ištariamą anglišką Lietuvos vardą „Lithuania“, buvo užsiminta ir kalbant apie Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginės rinkodaros koncepciją. Strategiją kūrę ekspertai Paulius Senūta, Gintaras Šeputis, Jonas Blinstrubas, Arūnas Užupis, Marius Lukošius ir jiems vadovavęs Laurynas Bučalis tąkart aiškino, kad idėja nėra utopinė.
Jie sakė netyrę, ar iš tiesų vardas „Lithuania“ labai prastas, tačiau jiems pavadinimas netinkamas pasirodė iš šių dalykų: žodį sudaro 5 skiemenys, viduryje yra garsas „th“, kuris neanglakalbiui sunkiai ištariamas.
Savo ruožtu Ž. Mauricas pateikė ir daugiau argumentų, kodėl turėtume žengti šį žingsnį ir pakeisti Lietuvos pavadinimą anglų kalba.
Kodėl reikia keisti?
„Kodėl reikia keisti anglišką Lietuvos pavadinimą (ar bent jau tarimą):
1. Anglai pasiėmė mūsų pavadinimą iš lotynų kalbos žodžio LITHUANIA, bet lotynų kalboje raidė „H“ netariama (anglai tuomet dar nebuvo tokie protingi...), tad iš nemokšiškumo ir nežinojimo, kur ta Lietuva yra, jie iškreipė mūsų pavadinimą ir stipriai nutolino nuo pradinio varianto, paminėto 1009 metais t.y „Litua/Litva“.
2. Kurį laiką niekam tai nerūpėjo, nes Anglija buvo gūdi provincija ir niekas anglų kalba nerašė ir nekalbėjo (Izaokas Niutonas dar XVII a. aprašė gravitacijos dėsnius lotynų, o ne anglų kalba).
3. Tačiau anglų kalbai de facto tapus pasauline kalba Lietuvai žiauriai nepasisekė, nes išgirdus žodį „Lifju:einia“ jokia kita tauta nesupranta apie kurią šalį (ir apskritai apie ką) eina kalba (įskaitant ir pačius anglus): tada tenka duoti užuominų kaip antai: „Lituania“, „Latvia – Estonia“, „Baltics“, „Scandinavia“, „Riga“ ir t.t.
4. Estijai labiausiai pasisekė, nes „Estonia“ yra praktiškai visomis kalbomis – ir slavų, ir romanų, ir anglų ir japonų (ir kiniečiai kažką panašaus bando ištarti) ir tik vokiečiai ir skandinavai taria „Estland“ (latvių ir suomių „Igaunija“ ir „Viro“ nelabai kam rūpi).
Sprendimai:
1. Ignoruoti anglų tarimą ir tarti kaip priklauso t.y. LITUANIA (tai aš jau darau ir nuo šiol darysiu visada). Anglų kalba yra ne anglų, o tarptautinė, tad kaip norime, taip tariame pvz. Indijoje vienaip ar kitaip žodžio lifju:einia neištaria.
2. Tikėtis, kad kinų kalba taps tarptautine, nes kinietiškai Lietuva yra kažkas panašaus į „Litauvė“ arba japonų (Lituania) arba arabų (Lituanien) arba bent jau hindi (Litueinia).
3. Įtikinti anglus (ar JAV), kad pakeistų pavadinimą į „Lituania“, bet čia maža tikimybė, nes tokiam žingsniui reikia daug drąsos...“, – šios jo įžvalgos socialiniame tinkle „Facebook“ sulaukė gausaus palaikymo.
Pakeisti nebūtų sunku
Pasak ekonomisto, estai dar 1921 m. pasikeitė anglišką pavadinimą iš „Esthonia“ į „Estonia“, o kadangi lėtieji estai visur pirmauja, tai neišvengiamai ir mums ateis metas daryti tą patį – tad geriau anksčiau nei vėliau.
Be to, pabrėžė jis, kadangi niekas neištaria (ar bijo ištarti) žodį Lithuania.
„Mes nemokamai reklamuojame Latviją (ar Estiją) – ką už tai gauname mainais? Iš komentarų matau, kad ne man vienam jau įgriso nuolatiniai aiškinimai, kas per daiktas yra tas „Lithuania“ ir kad tai ne „Ukraine“, o ten kažkur prie „Latvia“. Juolab, kad atsakymas dažnai būna „a yes yes I know – Riga“, – įžvalgomis dalijosi Ž. Mauricas.
Jo teigimu, anglų kalba nėra anglų kalba (nežiūrint to, kad mokykloje per anglų kalbos pamokas mums kažkodėl rodydavo „Big Beną“ ir Anglijos karalienę) – ji yra pasaulio kalba ir neturi griežto valstybinio reguliavimo (kaip antai Lietuvoje Valstybinė lietuvių kalbos komisija).
Pas ekonomisto, dar geresnė žinia yra ta, kad neturėtume atsiklausti dėl šio žingsnio Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, nes tai ne lietuvių, o anglų kalba.
„O ten tikrai nieko neleistų dėl vyraujančio požiūrio, kad viskas tūri būti „tradiciškai istoriškai susiklostę“: Gruzija jau nuo 2009 metų prašo, kad mes juos vadintume Georgija, kaip ir visas Vakarų pasaulis, o ne taip, kaip Rusija, bet mūsų komisija laikosi įsikibusi savo). Tuo tarpu Japonija ir Pietų Korėja pakeitė pavadinimą iš Gruzijos į Georgiją (2015 ir 2011 metais). Tad angliškas pavadinimas priklauso tik nuo mūsų (kurį laiką galima naudoti abu pavadinimus), o keičiant pavadinimą galima gauti tiek viešųjų ryšių, kad atsipirktų visos ES lėšomis finansuojamas Lietuvos vardo garsinimas užsienyje“, – mano Ž. Mauricas.
Idėją palaiko
Šiai jo idėjai pritarė ir Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
„Laukiau, kol pabusime, pažiūrėsime į save iš šalies ir pasakysime tai. Visiškai palaikau. Be kita ko, Lituania net ir panašiau į mūsų pačių Lietuvą, nei kad ta Transilvania – Lithuania. Hebrajiškas Lita būtų dar geriau. Bet ir Lituania puiku“, – savo feisbuko paskyroje dėstė jis.
Jei nesiseka pavadinimą tarti, tai ne pagrindas jį keisti
Tačiau Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Vertimo studijų katedros vedėja prof. Nijolė Maskaliūnienė sakė, kad tai, kad kažkam nesiseka pavadinimą tarti, nėra pagrindas jį keisti.
„Norminėje anglų kalboje Lietuvos vardas Lithuania yra tariamas ne [lifju:einia], o [lɪθjuː'eɪniə]. Anglų kalbai būdingą priebalsį [θ] priebalsiu [f] (taip pat priebalsiais [t] ir [s]) keičia tik angliškai kalbantys žmonės, kuriems anglų kalba nėra gimtoji ir kurie kaip gimtakalbiai jos neišmokę kalba su svetimu akcentu“, – pastebėjo ji.
Profesorės teigimu, pakeitus anglišką Lietuvos vardą, kaip pageidauja siūlytojas, analogiškai tektų keisti ir dar vieną žodį Lithuanian, kuris kaip daiktavardis reiškia „lietuvis“ ir „lietuvių kalba“, o kaip būdvardis „lietuvių, lietuviškas“, nes visi šie žodžiai yra darybiškai susiję.
„Įtikinėti anglus ir amerikiečius keisti Lietuvos pavadinimą yra bergždžias darbas. Jiems anglų kalba yra ir bus jų kalba, o kad ji tapo pasauline, t. y. jei jau mes visi norime ją vartoti kaip savo bendrąją komunikacijos kalbą, kaip lingua franca, tai jau mūsų problema jos mokytis, o ne reikalauti, kad anglai ar amerikiečiai ją keistų taip, kaip mums lengviau arba kaip mums labiau patinka. Juk kažkada tarptautinė kalba buvo lotynų, diplomatijos kalba – prancūzų, bet dėl to jos netapo kažkokiomis kitokiomis, „tarptautinėmis“, o vis tiek buvo lotynų arba prancūzų kalba, kaip dabar yra anglų kalba.
O kokia marga Lietuvos vardo įvairovė yra pasaulio kalbose galima pamatyti internete pasižiūrėjus bent į Vikipediją (Wikipedia), kur galima rasti, kaip Lietuva vadinama daugiau kaip 200 kalbų.
Nepasisekė ir mums artimoms Lenkijai ir Vokietijai: jas taip vadiname tik mes, lietuviai. O jeigu ir jos sugalvotų reikšti mums savo pretenzijas?“, – retoriškai klausė N. Maskaliūnienė.
Idėja žavėtis nelinkęs
Savo ruožtu Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona šia idėja aklai žavėtis nelinkęs.
„Ž. Mauricas teisus sakydamas, kad praktika keisti šalių pavadinimus kitose valstybėse yra. Tačiau noras keisti Lietuvos pavadinimą man atrodo keistas. Lietuvos vardas susiformavo trijų kalbų pagrindu: lietuvių – su balsiu „ie“, skandinavų – su balsiu „e“ ir slavų – su balsiu „i“. Anglų tradicijoje, reikia manyti, pripažįstamas slaviškas įvardijimas – šaknies „li“. „Th“ tarimas jau, turbūt aišku, yra susiformavęs naujai ir yra jiems būdingas. Jei Ž. Mauricui jis labai nepatinka, neturiu ką pasakyti, nes kiekviena kalba turi savo garsus ir čia mes nieko negalime prisigalvoti“, – sakė A. Smetona.
Jo teigimu, jei anglai patys sugalvos mus vadinti kitaip, jokių problemų tame jis nemato.
„Beje, labai įdomus Ž. Maurico pastebėjimas, kad anglų kalbos niekas nekontroliuoja. Nieko panašaus. Visos Europos kalbos yra tvarkomos, tik šiek tiek skirtingais būdais. Jei norime, kad angliškai kažkas pasikeistų, turime savo siūlymą įtraukti į „Webster“. Jei jau taip norima keisti pavadinimą, tegu Lietuvos atstovai padaro kompaniją su „Webster“ leidėjais. Kai ten bus parašytas kitoks Lietuvos pavadinimas, jis ir pasikeis – visos problemos bus išspręstos“, – savo pastebėjimais dalijosi jis.
Pasiūlė iš neturėjimo ką veikti?
Savo ruožtu jau buvusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė anksčiau yra pasidalijusi pastebėjimais, kad labai keista, kad siūloma keisti anglišką šalies pavadinimą, tačiau nieko nesakoma dėl prancūziško ir vokiško.
I. Smetonienė svarstė, kad galbūt anglui visai lengva ištarti „Lithuania“ ir tik lietuviams atrodo, kad sunku.
„Vokiečiai nesako, kad jūs tarkite pavadinimą taip, kaip mes tariame. Mes turime tradicinius vietovardžius, ir tiek. Yra miestų pavadinimų, kuriuos mes visai kitaip tariame, ir niekas mums neliepia, o čia labai keista situacija – priversti vieną tautą tarti kitaip“, – kalbėjo ji.
I. Smetonienė aiškino, kad nė vienai tautai nesame nurodę, kaip mus reikėtų vadinti. Štai latviai lietuvius vadina „leišiais“ ir kai kas mano, kad tai – pasityčiojimas. Pašnekovė teigė, kad visi vietovardžių pavadinimai susiklosto tradiciškai.
„Smerkti, peikti arba siūlyti keisti – labai keista. Atrodo, kad nėra ką veikti“, – reziumavo I. Smetonienė.