E. Račius, ketvirtadienį vykstančioje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotoje konferencijoje "Užsieniečių, gavusių prieglobstį Lietuvoje, integracijos iššūkiai Europos pabėgėlių (migrantų) krizės kontekste", pirmiausia kėlė klausimą apie apskritai norą integruoti pabėgėlius bei galimų integravimosi sutarčių su jais pasirašymą.
"Jeigu mes nekalbame apie šitų žmonių integravimą, mes prisižadame Europos Komisijai juos palaikyti penkerius metus. O kaip mes juos palaikysime, jeigu jie nepasirašys po kokiu nors, pavadinkime, kontraktu ar popieriumi. (...) Mes kažkaip turime įsipareigoti, kad mes juos penkerius metus išlaikysime. Šia prasme aš kalbu ne kaip žinovas, ekspertas, o kaip klausiantis. (...) Ar mes išties rūpinsimės tokiu dalyku kaip integracija, ar mes bandysime tiesiog suteikti tiems žmonėms kažkokias minimaliai priimtinas sąlygas pabūti tam tikrą laiką Lietuvoje? Aš preziumuoju, kad galbūt vis dėlto kažkoks nuošimtis iš tų žmonių norėtų likti Lietuvoje, ir tada galima kalbėti ne apie formalią integraciją 190 valandų lietuvių kalbos, bet apie tai, kas turėtų būti reali kiekvieno socialinio individo integracija", - sakė E. Račius.
Pasak jo, kalbant apie integraciją būtina pabrėžti kultūrų sąveiką, todėl iš viso galbūt reiktų kalbėti apie "kultūraciją", o ne apie "integraciją".
"Nes jeigu mes juos tik penkerius metus palaikome, vis dėlto nenorime, kad jie būtų tokie visiški nesusipratėliai, nesuvoktų, kokioje terpėje atsirado. Dėl to akultūruoti juos reikia. Sakyčiau, kad tai gali būti integrali integracijos proceso dalis, jeigu mes realiai užsiimame integracija. Jeigu mes tiktai vaidiname, kad tuo užsiimame, tada užteks akultūracijos, kad neturėtume tų iššūkių", - sakė E. Račius.
Islamo tyrinėtojo kritikos sulaukė lietuvių deklaruojamas noras priimti tik krikščionis.
"Lietuva iš principo turi pasakyti "vežamės tik musulmonus". Kodėl? Todėl, kad mes islamą Lietuvoje pripažįstame kaip tradicinę religiją. Turime muftiatą, muftis turi netgi diplomatinę neliečiamybę, yra lygiai toks pats valstybės akyse kaip ir, pavyzdžiui, katalikų kardinolas. Viską turime, struktūrą turime, 700 metų turime čia musulmonus. Pabandykite atsivežti chaldėjus, nestoriečius ar kitus iš Sirijus, o va tada turėsime integracijos problemų! Kitaip tariant, sunitai ne mūsų problema, atiduodam muftiatui, Raudonojo kryžiaus ar "Carito" čia net nereikia. Atiduodame muftiatui, susiintegruos be jokių problemų! Šaržuoju, bet pats principas... Tada čia visą laiką yra klausimas, kad musulmonai bus sudėtingesni, o krikščionys kokie šaunūs, ypač, jeigu bus Eritrėjos ortodoksų bažnyčios. Pažiūrėsime...", - ironizavo VDU profesorius.
E. Račius priimant pabėgėlius pabrėžė tokius kultūrinio neišprusimo trukdžius kaip stereotipai, išankstinės nuostatos ar įvaizdžiai. Kultūrinio neišprusimo pasekmes islamo ekspertas siejo su kultūrinių skirtumų "užaštrinimu" ir suabsoliutinimu, kultūriniu rasizmu. Ties tuo esą turėtų dirbti Švietimo ir mokslo ministerija, nes dabartiniuose vadovėliuose kitos kultūrinės terpės pateikiamos prieštaringai.
Pro islamo eksperto akis nepraslydo Lietuvos ketinimas pabėgėlius aprūpinti dalomąja medžiaga apie Lietuvą. Pasak jo, joje turėtų atsispindėti reali mūsų valstybės situacija, kad atvykėliai žinotų, ko gali realiai tikėtis, o ne jų lūkesčiai. Be kita ko, būtina atkreipti dėmesį į pabėgėlių šalių regionų įvairovę.
"Kai man kažkas sako, kad atvyks žmogus iš Irako arba Sirijos, tai man nieko nepasako, nes mes tiesiog nesuvokiame, kokia tai yra įvairovė visais šitais aspektais (politinė aplinka, religijos vaidmuo, kolektyvinė atmintis, gamtinės sąlygos ir pan. -ELTA). Aišku, yra bendresnių dalykų - politinė aplinka (...), bet visa kita darosi jau ne individualizuota, bet atskirų socialinių grupių", - pažymėjo E. Račius.
Patardamas, kaip bendrauti su prieglobsčio prašytojais, E. Račius atkreipė dėmesį, kad nėra tokio dalyko kaip visiems musulmonams būdingų elgesio formų - musulmonai tarpusavyje skiriasi taip pat stipriai kaip ir nuo nemusulmonų. Be to, tarpasmeninis bendravimas visuomet yra individualus, todėl bendravimo formos ir raktažodžiai kiekvienu atveju gali skirtis, patartina kuo išsamiau susipažinti su socialine (ir ne tik religine prasme) aplinka, iš kurios atvykęs prieglobsčio prašytojas (tiek musulmonas, tiek ne). Svarbu akumuliuotas žinias patikrinti gyvame bendravime, nes tokiu būdu bus galima išsiaiškinti, su kuo pašnekovas tapatinasi, o su kuo ne. Dauguma žmonių nori ne tik būti išklausyti, bet ir jausti, kad jais nuoširdžiai domimasi.
Mykolo Romerio universiteto dekanė, profesorė, prieglobsčio teisės specialistė, Jungtinių Tautų ir ES ekspertė Lyra Jakulevičienė, apžvelgusi pabėgėlių priėmimo ir integracijos Lietuvoje teisinį aspektą bei gerąją ir neigiamą ES praktiką, pažymėjo, kad pasirengimas asmenų įtraukimui į socialinės integracijos programą apima mažiausiai du veiksmus: būtina užtikrinti, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai dėl integracijos būtų pakeisti taip, kad sudarytų teisinius pagrindus šiems asmenims dalyvauti programoje; būtina užtikrinti, kad integruojant perkeliamus asmenis į socialinės integracijos programą būtų išvengta ir (arba) būtų sprendžiamos dabartinės problemos, iškylančios prieglobstį gavusiems asmenims.
Anot L. Jakulevičienės, reikia numatyti perkeltų asmenų pasitikimo, vertimo paslaugų, informacijos ir kultūrinio orientavimo teikimą, sureguliuojant paslaugų, skirtų patenkinti specialiuosius pabėgėlių poreikius, teikimą, papildyti apgyvendinimo Pabėgėlių priėmimo centre (PPC) tvarką nuostatomis, reguliuojančiomis perkeltų asmenų pasitikimą ir apgyvendinimą PPC. Taip pat papildyti Lietuvos Respublikos neįgaliųjų integracijos įstatymo 1 str. 2 d. nustatant, kad šis įstatymas taikomas ne tik nuolat Lietuvoje gyvenantiems asmenims. Teisės ekspertė konstatavo, kad Lietuvoje perkeliant pabėgėlius yra patirties tik su relokacijos projektais, teisinė bazė nepakankama, visuomenės nuomonė šiuo klausimu nepalanki (perkėlimui pritaria 51 proc. gyventojų), integracijos galimybės egzistuoja, tačiau ir Lietuvoje prieglobstį gavę asmenys patiria esminių integracijos problemų (įsidarbinimas, būstas, kalbos mokėjimas ir kt.).
Pietų Europą užplūdus pabėgėliams Lietuva per dvejus metus įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius iš tokių šalių kaip Sirija, Irakas ir Eritrėja.