Būtent taip tiksliausiai būtų galima apibūdinti Mindaugą Daunorą, apie kurį prieš 23-ejus metus kalbėjo visa Lietuva. Įvykis, nutikęs ramiame Kupreliškio kaime, iki šiol – vienas šiurpiausių mūsų šalies istorijoje.
Pranešta, kad dingo šeima
Tiesa, tai prasidėjo, atrodo, visai nekaltai. 1995-ųjų balandžio 28-ąją „Respublikos“ dienraščio pirmajame puslapyje išspausdinama žinia, kad „Dingo šeima“.
„Bermudų trikampyje paslaptingai dingsta laivai, o Lietuvoje be pėdsakų išnyksta žmonės“, – taip šis straipsnis pradedamas. Greta – rankas po smakru surėmusio ir mąsliai į tolį žvelgiančio 18-mečio nuotrauka.
Straipsnyje dėstoma, kad paslaptingai dingo trys asmenys, gyvenantys Biržų rajono Kupreliškio kaime. Tai – 39-erių Jurgis Vajega, 41-erių jo žmona Danutė ir dešimtmetė dukrelė Rūta. Nustebinti gali dar viena aplinkybė – be jokių ženklų ieškoma jų buvo jau visą mėnesį.
Kaip teigta, šeima išvažiavo į Latviją – tais laikais ten buvo vykstama ir pirkti, ir parduoti. Vėliau skelbta versija, kad jie išvyko parduoti maišelių – tebesitęsė plastmasių spaudėjų era, tad tokia mintis nieko nestebino.
Iširus kolektyviniam ūkiui ir Jurgis, ir Danutė liko be darbų, tačiau su ūkiu ir trimis vaikais, tad į panašias keliones jie leisdavosi neretai, šįkart esą žadėjo grįžti po trijų dienų. Kaip M. Daunoras pasakojo žurnalistams, tėvai planavo vykti dviese, tačiau ryte pabudusi sesutė pati įsiprašė į kelionę.
Namuose abiturientas liko vienas, mat trejais metais vyresnė jo sesuo Inga studijavo Kauno aukštesniojoje ekonomikos mokykloje.
Tapo tų dienų herojumi
„Tą pačią dieną aštuoniolikmetis M. Daunoras pradėtas vadinti šių dienų herojumi – apie jį kalbėjo visa Lietuva. Vaikinu žavėjosi. Jo gailėjosi. Visoje šalyje tėvai jį minėjo kaip pavyzdį savo vaikams“, – knygoje „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ rašo Egidijus Knispelis.
Iš tiesų, apie šią istoriją tuomet kalbėjo visi – svarstyta, kaip taip gali nutikti taikiais laikais, o M. Daunoro stiprybė dažnam atimdavo kvapą.
Teigta, kad kasdien jis keliasi anksti, kad apeitų gyvulius – ūkyje gyveno trys karvės, jautis, kiaulės. Pamelžti karves jam padėdavo kaimynai, tačiau pats jaunuolis pieną kasryt pristatydavo į supirkimo punktą, o vėliau vienas 24 kilometrus važiuodavo į mokyklą Biržuose. Vaikinas buvo pavyzdingas ir gabus mokinys, eksternu net priimtas į Kauno technologijos universitetą.
Nors turėjo ruoštis egzaminams, jis suarė ir šešis hektarus žemės, iš dulkių siurblio sukonstravo melžimo aparatą. Žodžiu, ir darbštus, ir protingas.
Pirmiausiai širdį atvėrė auklėtojai: istorija nekėlė abejonių
„Atsimenu, kad kaip tik vidury pamokos jis pasakė tą frazę: „Dingo mano tėvai“. Mes paklausėme: „Kaip dingo?“. Ir iš tikrųjų nesupratome. O jis pakankamai ramiai paaiškino, kad išvažiavo į Latviją ir dingo, negrįžo“, – ką išgirdo iš M. Daunoro jam pasirodžius mokykloje po keturių dienų pertraukos, knygoje dalijosi Biržų „Saulės“ gimnazijos mokytoja, buvusi jo auklėtoja Virginija Kalvanaitė.
Apie šeimos dingimą dar po kelių dienų M. Daunoras pranešė ir policijai. Jo papasakota istorija, tikinama, nekėlė jokių abejonių.
„Vakare, kaip paprastai, visi žiūrėjo televizorių, paskui sugulė. Mindaugas, daug skaitantis ir ilgai besimokantis moksleivis, užsnūdo prie stalo. Jo auklėtoja prisiminė – vaikinas buvo gabus visiems dalykams, ypač tiksliesiems mokslams. Jis gražiai piešė, mėgo rašyti eilėraščius apie sielą ir vidinį žmogaus gyvenimą. Visada mandagus, tylus. Visada besišypsantis. Jaunuolis buvo nedidelio ūgio (metro septyniasdešimties), kresnas ir stiprus, lankė kultūrizmo treniruotes. Taigi pagal visiems pasakojamą versiją, apie antrą valandą nakties jis pabudo nuo triukšmo kieme, nes šūkčiojo žmonės ir žviegė kiaulė“, – rašo E. Knispelis.
Tokią istoriją M. Daunoras vėliau pasakojo visiems vėl ir vėl.
Kaimynė matė ašaras
Praėjus kelioms dienoms po artimųjų dingimo aštuoniolikmetis ėmė pardavinėti gyvulius, seną patėvio automobilį, kreipėsi į bendruomenės pirmininkę, gal ši žinanti, kas norėtų išsinuomoti žemę.
„Palauk, Mindaugai, sakau jam, kaip tu tą žemę dabar išnuomosi? Jurgis juk grįš. Jis dirbs tą žemę kaip dirbęs. Ką jis tau pasakys?“, – ką tuomet jam atsakė, knygoje pasakojo Danutė Einorienė.
Tiesa, kadangi žinojo, kad šeimai trūksta pinigų, visi galvojo, kad paauglys tiesiog stengiasi išgyventi.
„Tas Mindaugas verkia, išgyvena. Nešiau jam raminamųjų. Nesinervink tu, Mindaugėli, nepasidaryk sau ko, sakiau“, – cituojama ir kaimynė Irena Vaičiulėnienė.
Pasėjo įtarimus
Pirmąją nerimo bangą, kad viskas – kur kas sudėtingiau nei atrodo, pasėjo ekstrasensas Pranciškus Sabaliauskas, į nusikaltimo vietą atvežtas dingusiojo brolio. P. Sabaliauskas iš karto nurodė, kad tai – sūnaus darbas.
Įrodymų tuomet nebuvo, tad ekstrasensas skubiai palydėtas namo, o štai visuomenė susiskaldė į dvi dalis. Vieni jį keikė, kiti tyliai nudelbdavo akis. Apie tikrąsias mintis jie išdrįso prabilti tik kur kas vėliau.
„Mums kilo įtarimų. Pirmiausiai merginos gūžčiojo pečiais, kad kartais jis per daug linksmas. Jeigu iš tikrųjų dingo tėvai ir tiek laiko neatsiranda, tai žmogui kuo toliau, tuo sunkiau turėtų būti, nes mažiau vilties, kad jie atsiras. O jis kažkaip net linksmėjo. Bent mums taip kartais atrodė“, – sakė V. Kalvanaitė.
Prieš save pamatė ne skausmą, o švytinčias jaunavedžių akis
Gyveno M. Daunoras tuomet ne vienas – namo grįžo sesuo Inga. Ji pasiėmė akademines atostogas. Kurį laiką su jais buvo ir D. Vajegienės mama.
„Jie sėdi ant sofos, aš – priešais, – E. Knispeliui yra pasakojosi Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarė Birutė Valionytė. – Sėdžiu ten ir niekaip mano galva nepriima tos informacijos, ką mato akys. Nes situacija yra tokia: močiutė sėdi su seneliu, jų veidai iškreipti nelaimės. Žmonės susikrimtę. Žiūriu į vaikus – matau jaunavedžių švytinčias akis... Niekaip negaliu to suprasti. Pasakoja jie abu ramiai visą tą abėcėlę, kaip tėvai išvažiavo.“
Kai buvo prabėgęs mėnuo nuo dingimo, signatarei paskambino klasės draugai – politikė mokėsi su J. Vajega. Tuomet ji kreipėsi į teisininką, buvusį prokurorą Egidijų Bičkauską, kurio patarta ir susiruošė kelionei į Kupreliškį. Po vizito pas nukentėjusiuosius ji pasuko pas kleboną. Paklaususi jo patarimo, išgirdo, kad ir jis mato tą patį.
„Na, jų santykiai buvo vis tiek... Tokie truputį keistoki, – apie tai paklausta kalbėjo Mindaugo klasės auklėtoja. – Mes taip nutarėme. Nes, pavyzdžiui, jis piniginėje nešiodavosi sesers nuotrauką. Dažniausiai aštuoniolikos metų vaikinai nešiojasi ne seserų nuotraukas. Mergaitės, tarkim, bendraklasės, mokykloje jam iš tikrųjų nelabai rūpėjo. Jis visą laiką skubėdavo į namus. Skubėdavo, kad su seserimi kartu galėtų važiuoti, kad susitiktų dažniau“.
Žiniasklaidoje rašoma, kad buvo ir tokių, kurie brolį su seserimi matydavo susikibusius už rankų, bet tiesiog trūktelėdavo pečiais – gal sunkią akimirką jie remiasi vienas į kitą.
Kriminalistas įžvelgė, kas buvo didžioji klaida
Dėl kilusio ažiotažo šios bylos ėmėsi specialioji Vidaus reikalų ministerijos komanda. Buvęs kriminalistas Nikolajus Urbanovičius atkreipė dėmesį į tai, kad lygiai prieš dvejus metus tame pačiame Kupreliškyje įvykdyta paslaptinga ir iki tol neatskleista vagystė.
Iš mokytojo buto išneštas televizorius ir kompiuteris, benzinu aplieti ir padegti baldai, į spintą įmestas katinas. Pagrindinis įtariamasis – M. Daunoras, tačiau jo kaltė neįrodyta.
Nustebino jį ir tai, kad abiturientas apie tėvų dingimą pasakojo itin išsamiai, prisimindamas daug smulkių detalių. Tarkim, kokį lietpaltį patėvis užsivilko prieš išvykdamas, koks buvo jo diržas.
„Tai buvo jo didžioji klaida. Mindaugas nuo pat pradžių pasakojo pernelyg smulkiai. Juk mes visi žmonės. Ir jeigu mūsų giminaitis, neduok Dieve, kažkur dingsta ar ilgėliau užsilaiko... Pakalbėkite su tokiu žmogumi. Pakalbėkite tris ar keturis kartus, tas žmogus nesugebės kiekvieną kartą paminėti tą pačią gausybę tik jam vienam žinomų detalių“, – knygoje „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ kalbėjo N. Urbanovičius.
Iki paskutinės akimirkos nerodė jokių emocijų, o galiausiai teištarė: tėtukas
Ledai ėmė lūžti tuomet, kai kriminalistai naujai susidomėjo prie namo šviežiai užbetonuotu vienu iš lietaus vandenį surenkančių šulinių. M. Daunoras buvo aiškinęs, kad kartu su tėvu jie jį užbetonavo, nes vanduo tekėjo į garažą.
„Kriminalistas atkreipė dėmesį, kad skiedinys šuliniui betonuoti buvo ruošiamas tvarioje rūsio patalpoje. Toje, kur laikoma rūkyta mėsa. Praktiški žmonės skiedinį ruošia prie pat betonuojamos vietos, kad nereikėtų toli nešioti. Taip paprasčiau. Visi taip daro“, – dėstė E. Knispelis.
Buvo keista ir tai, kad anksti pavasarį toks darbas atliekamas. Be to, visus stebino namuose tvyrojusi tvarka ir švara – namai juk kaime, ūkis, gyvuliai šalia, tačiau jokių neplautų indų, jokių nešvarių drabužių. Kaip tokie tvarkingi žmonės betoną maišo viduje? Galiausiai nuspręsta betoną laužti.
„Kadangi šulinys buvo prie pat namo kampo, po kiekvieno smūgio į jį namas drebėjo. Aš specialiai likau kambaryje su Mindaugu. Stebėjau jį. Mindaugas nė vienu savo veido raumenuku neišsidavė, kad mes tuojau aptiksime jo tėvų kūnus. To nebuvo galima pamatyti iš jo veido. Net po pusvalandžio Mindaugas pasakojo tą pačią savo išmoktą versiją“, – rašoma knygoje „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“.
Po 75 cm betono sluoksniu iš pradžių pasimatė plunksnos – tai buvo pagalvė. Išmušus didesnę skylę ore pasklido nemalonus kvapas. Nekilo abejonių, kas rasta.
„Kai betoną pradaužėme, pamatėme amžiną atilsį Jurgio nugarą. Kas čia, paklausė Mindaugo. Tė-tėtukas.... Tokie buvo jo žodžiai“, – cituojamas kaimynas Jonas Simėnas.
Tėvus subadė, sesutė šulinyje atsidūrė dar gyva
Nors vaikinas dar bandė aiškinti nežinantis, kaip kūnai pateko į šulinį, specialistai netruko sudėlioti įvykio detalių į vientisą paveikslą.
Pamažu ėmė aiškėti ir daugiau – M. Daunoras niekuomet itin gerai nesutarė su savo mama, į mokyklą visuomet, jei kildavo kokių problemų, atvykdavo patėvis. Šis berniuką augino nuo šešerių.
Nors buvo mylimas, aprengtas ir pamaitintas, pastaraisiais metais paauglys pradėjo keistis – jam nuolat trūko pinigų. Teisiant dėl nužudymo patvirtinta ir jo kaltė vagyste.
Be to, išsiaiškinta, kad, kai mama dirbo parduotuvėje, sūnus ją kartais pavaduodavo – kaip tik tais kartais iš kasos dingdavo prekės ir pinigai. Darbo neteko D. Vajegienė. Maža to, M. Daunoras neatsiklausęs kartą pardavė patėvio motociklo variklį, bendraklasiui siūlė mamos vestuvinį žiedą, auskarus.
Spėjama, ir lemiamas konfliktas galėjo kilti būtent dėl pinigų – gimnazijoje M. Daunoras nenorėjo išsiskirti iš pasiturinčiai gyvenančių bendramokslių, santykiai šeimoje pasidarė įtempti. Jį kalbinusiai kriminalinio leidinio „Akistatos“ korespondentei M. Daunoras teigė, esą patėvis savo „žiauriu elgesiu“ išprovokavęs tai, kas įvyko.
Nusikaltimas įvykdytas naktį. Patėvis ir mama užmušti dūriais peiliu, sesuo bandyta karti, tačiau galiausiai į šulinį įmesta dar gyva. Mirties priežastis – skendimas.
Pasirodo, po kraupios egzekucijos M. Daunoras kruopščiai išvalė namus, sudegino kruviną patalynę, nužudytųjų drabužius, perklijavo vienos miegamojo sienos tapetus. Kaimynams, susidomėjusiems, kokie garsai sklido tąnakt, jis pasakojo, kad paryčiais iš tvarto pabėgo kiaulė.
Sesuo galėjo žinoti, kas nutiko šeimai
Šokiruoja šioje istorijoje ir tai, kad greičiausiai M. Daunoro sesuo Inga viską žinojo.
„Du mėnesius praleidęs areštinėje Mindaugas parašė prisipažinimą: „Kai Inga po kelių savaičių grįžo į Kupreliškį, aš jai papasakojau, ką esu padaręs su tėvais ir seserimi Rūta. Aš su Inga pasitariau, ir mes nutarėme iki metų pabaigos parduoti visą tėvų turtą. Inga būtų susiradusi Kaune darbą ir ten gyvenusi. Aš būčiau išvykęs iš Lietuvos“, – toks liudijimas užfiksuotas knygoje „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“.
Tąnakt, kai buvo atkasti kūnai, su Inga namuose liko bendruomenės pirmininkė. E. Knispeliui ji pasakojo įsiminusi, kad tąkart „ji krimtosi ne dėlto, kad jis išžudė šeimą. Man tai įstrigo, kad Ingutė labiausiai išgyveno dėl Mindaugo“.
Po to, kai M. Daunoras prisipažino apie įvykį papasakojęs seseriai, jai buvo pareikšti kaltinimai nepranešus apie nusikaltimą. Merginą tai neigė, o galiausiai parodymus duoti atsisakė – įstatymai leidžia neliudyti prieš šeimos narį.
Buvo jauniausias taip nuteistas žudikas
1996 m. vasarį M. Daunorui Panevėžio apygardos teismas paskyrė mirties bausmę, tačiau vėliau sušaudymą pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos. Tąkart jis buvo pats jauniausias taip nuteistas žudikas. Tačiau, atrodo, nepalūžo – baigė mokyklą, savarankiškai mokėsi anglų kalbos, susirašinėjo su seserimi ir močiute.
1997-aisiais metais Inga mirė nuo kraujo vėžio. Tuomet jai buvo vos 24-eri.
Dar po trejų metų, rugpjūčio 15 d., M. Daunoras nusižudė savo vienutėje Lukiškių kalėjime. Jam taip pat buvo 24-eri.
Jo kameroje rasti trys atsisveikinimo laiškai – močiutei, Seimo narei Marijai Šerienei (iki išėjimo į Seimą gyveno Bardiškių kaime, jos jis prašė būti perkeltas į vienutę) ir kalėjimo direktoriui.
Paskutiniame laiške palinkėjo sveikatos ir paprašė daržovių
Po vaikino mirties jo močiutę pakalbino „Šiaulių krašto“ žurnalistai. Bardiškietė Stanislava Lekavičienė tuomet pasakojo negalėjusi patikėti anūko kalte – jis buvo geras mokinys, ramaus būdo, visada jai malonus.
„S. Lekavičienė sako, kad liepos 10-ąją ji gavo paskutinį Mindaugo laišką. Kaip visada, jis linkėjo visiems sveikatos, niekuo nesiskundė, prašė atsiųsti daržovių. Po Roko atlaidų Stanislava visada jam sudėdavo siuntinėlį“, – pasakojama tekste.
Jame taip pat nurodoma, kad ji yra bandžiusi anūko klausti apie žmogžudystes, bet šis jai patvirtino mušęsis tik su patėviu, mamos esą nežudęs, o galiausiai paprašė kalbėtis apie ką kito.
„Iš Mindaugo M. Šerienei rašyto laiško (jį Seimo narė perskaitė telefonu) supratau, kad jis mus mylėjo ir nematė ateities, jei ir išeitų kada į laisvę. Kiek aš dar čia gyvensiu, o kas jam būtų padėjęs?“, – svarstė S. Lekavičienė „Šiaulių krašte“.
Netektys kirto viena po kitos
Namo, kuriame šeima gyveno, niekas nepirko. Jis buvo išardytas ir parduotas dalimis. Dabar ten – nušienauta pieva ir dar šeimininkų pasodinta gyvatvorė.
Visi trys Vajegos palaidotos viename kape, tame pačiame kaime, kur ir gyveno, vėliau prie jų paguldytas ir Ingos kūnas. M. Daunoras palaidotas atskirame kape Pakruojo rajone.
Beje, per šeimos laidotuves sakydama kalbą pirmoji R. Vajegytės ir J. Vajego mokytoja susmuko ant grindų. Ji taip ir neatsigavo, mirė nuo insulto.
Planavo kelionę į Ameriką
Panskliautas.lt prieš pusmetį rašė, kad Kupreliškio kaimo gyventojai iki šiol nepamiršta jaunuolio, šėtono siela. Gyventojai prisiminė ir įvairių įtartinų smulkmenų. Tarkime, tris dienas po Vajegų dingimo iš namų kamino esą rūko tamsūs, „riebūs“ dūmai.
„Gal Mindaugas turto troško dėl sesers ligos, kad būtų lėšų jai gydyti? Tačiau šią versiją visi kalbinti kupreliškiečiai atmetė. Tėvai labai išgyveno, kai paaiškėjo, kad Inga susirgo kraujo vėžiu. Jie vežiojo dukrą pas gydytojus, negailėjo lėšų tyrimams ir gydymui.
Nei sesuo, nei brolis niekam nebuvo prasitarę, kad turint daugiau pinigų atsirastų kitokių gydymo galimybių. Kai buvo atrasti kūnai ir ekspertai namuose darė nuodugnią apžiūrą, aptikti Mindaugo ir Ingos giminaičiams į JAV rašyti, bet neišsiųsti laiškai. Jie rašė, kad atvažiuotų į Ameriką gyventi pardavę ūkį“, – nurodoma straipsnyje.