Jau vien pats E. Macrono vizitas Kinijoje praėjusią savaitę sulaukė nevienareikšmiškų reakcijų – esą kodėl Prancūzijos vadovas Pekine kalba Europos vardu, meilikauja ar net padlaižiauja autoritarinio režimo lyderiui, mėgaujasi dėmesiu, nors realiai iš to – jokios naudos?
Ypač kritiškai Prancūzijos prezidento vizitą įvertino „Politico“ – leidinys, kuriam pakeliui iš Kinijos E. Macronas davė vieną iš skandalingųjų interviu. Šiame chaotiškame interviu Prancūzijos lyderis ir išdėstė savo prieštaringai vertinamą požiūrį į Europos vaidmenį pasaulio geopoltikos arenoje. Ir neatsitiktinai šis požiūris susilaukė įvairių reakcijų – nuo nuosaikių iki kritiškų pareiškimų.
„Mums neatrodo, kad strateginė autonomija, pavyzdžiui, nuo JAV turėtų būti taip stipriai akcentuojama. Jeigu kalbėtume saugumo ir gynybos prasme, tai mums atrodytų, kad sąjunga su JAV per transatlantinę erdvę yra tai, ką turėtume stiprinti, o ne siekti autonomijos“, – Lietuvos poziciją apibūdino prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė.
O viešojoje erdvėje E. Macronas sulaukė ir aštresnių vertinimų: Europos interesų išdavikas, uzurpatorius, bailys, keliaklupsčiautojas autoritariniams režimams, jis ir jo šalis už tokias iniciatyvas esą susilauks tik Vidurio ir Rytų Europos pasmerkimo, o Prancūzija liks geopolitikos patvoryje. Bet ar iš tikrųjų E. Macrono išsakytos mintys yra tokios radikalios ir atmestinos?
Tiesmuki vertinimai – smerkiantys
Pirmųjų reakcijų į „Politico“ straipsnį nereikėjo ilgai laukti. Iš E. Macrono ir Prancūzijos skeptikų stovyklos pasipylė kaltinimai, kad Paryžius mina tais pačiais golistiniais, antiamerikietiškais takais. Esą, ką daugiau gali reikšti tokie pareiškimai, kaip apie Europos ir JAV santykį, kuriais raginama nebūti Amerikos sekėjais?
„Būtų paradoksalu, kad apimti panikos mes patikėtume, kad esame tik Amerikos sekėjai. Klausimas, kurį Europa turi atsakyti yra tas, ar tai mūsų interesas spartinti krizę Taivane? Ne.
Blogiausia, ką galima būtų pamanyti, tai, kas mes, europiečiai, privalome būti šios temos sekėjais ir vadovautis JAV darbotvarke ir Kinijos perdėtu reagavimu“, – teigė E. Macronas. Netgi jo rėmėjai neretai pabrėžia, kad E. Macronas sako vieną, bet žmonės, ypač jo kritikai dažnai linkę išgirsti visiškai priešingai, mat klampi, giliai filosofiška Prancūzijos prezidento retorika suprantama ne visiems. Tad neatsitiktinai ir vėl E. Macrono pareiškimai interpetuojami gana tiesmukai.
Kitaip sakant, išankstinis proamerikietiškos pozicijos rėmimas, kartu palaikant Taivaną, anot E. Macrono, yra pavojingas ir žalingas Europai, kuri, anot Prancūzijos prezidento, „nė negali išspręsti krizės Ukrainoje“. Tad kaip mes, europiečiai galime užtikrintai sakyti Pekinui „žiūrėkite, jei jūs ten kažką negero padarysite, mes ten būsime?“.
Tokie E. Macrono politiniai signalai esą reiškia ne ką kitą, kaip Prancūzijos susilaikymą tuo atveju, jei Kinija ryžtųsi pradėti karą prieš Taivaną – salą, kurią atvirai remia Vašingtonas, netgi pažadėjęs ginti taivaniečius nuo Pekino.
Juk viskas neva aišku – į Kiniją E. Macronas vyko su gausia verslininkų delegacija, sudarė solidų sandėrį dėl „Airbus“ lėktuvų pardavimo kinų bendrovėms ir dabar nenori pyktis su Kinijos lyderiu, net jei Xi Jinpingas akivaizdžiai atrodė nepatenkintas E. Macrono elgesiu Pekine.
Ne toks jau jis ir antiamerikietiškas
Tačiau E. Macroną užstojusiųjų stovykloje taip pat netrūksta argumentų. Esą „Politico“ interviu buvo tipiškas atvejis, kai subtili prancūziškos diplomatijos kalba pasiklydo vertime, interpretacijose.
Pavyzdžiui, kodėl toks nepatenkintas buvo Xi Jinpingas, kai E. Macronas ėmė kalbėti apie Kinijos vaidmenį dėl Rusijos sukelto karo Ukrainoje? Diplomatine kalba Prancūzijos prezidentas viešai pasakė Kinijos lyderiui, kad šis karas yra ir jo atsakomybė, kad tai jis turėtų ne šiaip įkalbėti V. Putiną, bet ir už jį prisiimti atsakomybę, nes niekam ne paslaptis, jog Kinija remia Rusiją.
Kinijos, kaip už karą Ukrainoje taip pat atsakingos geopolitinės žaidėjos įvaizdis, suprantama, nepatinka Pekinui, kuris bando vaidinti, esą Xi Jinpingas gali vaidinti tarpininko vaidmenį. Padėti sukelti ir kultivuoti karą Europoje, kur nukryptų JAV dėmesys, kad Kinija galėtų tvarkytis Taivane – nedaug kas tuo viešai drįsta kaltinti Pekiną, tačiau E. Macronas esą viešai taip ir pasakė.
O ir pats „strateginės autonomijos“ argumentas, klausimai dėl Europos, kaip nuolatinės JAV podukros – amerikiečių išlaikomos, Vašingtonui karine galia neprilygstančios, lėtai reaguojančios, nuolat susiskaldžiusios ir todėl vis mažiau reikšmingos geopolitinės žaidėjos įvaizdis E. Macronui, besimatuojančiam Senojo žemyno lyderio rūbus, nėra nei nauja, nei šokiruojanti retorika.
Juo labiau, kad būtent vienintelis Prancūzijos lėktuvnešis „Charles de Gaulle“ nuo šių metų pradžios kaip tik dalyvauja intensyviose pratybose Indijos vandenyne su amerikiečiais ir indais. Nepaisant visos E. Macrono tariamai antiamerikietiškos retorikos prancūzų lėktuvnešio naikintuvų pilotai tęsia tradicijas ir mokosi tūpti ant amerikietiškų lėktuvnešių, o amerikiečiai – ant prancūzų. Ir ši tradicija nebus laužoma toliau – „Charles de Gaulle“ turėtų grįžti į Indijos vandenyną ir netgi toliau į Vakarus, kur laikina baze taps Singapūras, o su amerikiečiai bus tęsiamos pratybos ir koordinuojami 5-os kartos naikintuvų F-35 nusileidimai ant „Charles de Gaulle“ denio.
Ir visa tai – E. Macrono sprendimų pasekmė. Apie „NATO smegenų mirtį“ prieš kelerius metus kalbėjęs ir „Europos strateginės autonomijos“ kūrimą nuolat kalbančio Prancūzijos prezidento retorika yra nuosekli, dėsninga, iš Paryžiaus žiūrint – visiškai logiška.
Rytų Europoje, kuri remia JAV, o ir pačioje Amerikoje tai gali daug kam nepatikti – ar pats E. Macrono įvaizdis, kone narciziškas dėmesio troškulys, kalbėjimas visų europiečių vardu, ar nesėkmingi diplomatiniai viražai, pavyzdžiui patį Prancūzijos prezidentą pažeminęs vizitas Maskvoje, kai Vladimiras Putinas žadėjo nepulti Ukrainos, o po kelių savaičių būtent tai padarė, tačiau esminiai klausimai, kuriuos užduoda E. Macronas, Europoje neturi ne tik kad vieningo atsakymo, bet net ir jokio tarpinio varianto ar konsensuso.
Ar Europa turėtų toliau būti priklausoma nuo JAV? Ir ar Europa turėtų remti JAV, įsipareigoti ginti Taivaną? Galiausiai, kaip europiečiai turėtų elgtis karo Taivane atveju?
Atsakymai kol kas tik liūdina
Jei pirmasis klausimas per pastarąjį dešimtmetį jau, regis, nusibodo, tai be retorikos, pažadų, tūkstančių puslapių strategijoms, vizijoms, planams, kaip Europa turi mažinti atskirtį nuo Vašingtono gynybos srityje, pati daryti daugiau, stiprinti savo pajėgumus, ypač daug nenuveikta.
Karas Ukrainoje tapo geriausiu to pavyzdžiu. Ir nors dar 2011-siais NATO operacijos Libijoje metu tapo akivaizdu, kad Europos šalys neturi sukaupusios pakankamai rezervų bent kiek ilgesnei karinei kampanijai – šaudmenis, degalų papildymo ore, žvalgybinius lėktuvus teko pirkti papildomai ar skolintis iš amerikiečių, situacija per daugiau nei dešimtmetį tik pablogėjo.
Būtent JAV visa savo karine galia pirmiasiai įspėjo dvejojusią Europą dėl artėjančio karo būtent šiame žemyne, būtent amerikiečių žvalgyba dalijosi duomenimis apie rusų karinių pajėgų judėjimą, tikslus ir toliau tai daro. Ir būtent JAV daugiausiai padėjo Ukrainai karine pagalba – nuo šaudmenų iki artilerijos, salvinės ugnies sistemų, specializuotos ginkluotės ir technikos, kai Europos šalys vos pajėgė sukrapštyti technikos likučius, neretai suskaičiuojamus ant dviejų rankų pirštų.
Tad ar Europa gali toliau būti priklausoma nuo JAV? Vienos šalys, pavyzdžiui, Lietuva, regis, žiūri ne tiek per ideologinę prizmę, t.y. vadovaujasi ne vien tik deklaracijomis apie bendras vertybes, demokratijos gynybą ir pan. bei turi labai racionalius atsakymus: taip, galime ir toliau būti priklausomi nuo JAV, nes kitos alternatyvos nelabai yra.
Vilniui jau vien kiek kainavo diskusija dėl Vokietijos gynybos įsipareigojimų Lietuvai – įsipareigojimų, kuriuos Berlynas žada, bet pripažįsta ne visai galintis vykdyti esamomis sąlygomis. O kodėl Lietuva ar kuri nors kita šalis turėtų dėtį parašą vien ant stratgeinės autonimijos vizijos dokumento, jei tai tėra vizija be realių pajėgumų, jų galios bei įrodytų gebėjimų visa tai panaudoti?
Jei Prancūzija ragina stiprinti Europos pajėgumus, kur yra pačių prancūzų karinė galia? Ne ta, kuria dabar Paryžius noriai giriasi kiekviena proga, t.y. Prancūzijos vadovaujamos NATO oro policijos misijos Baltijos šalyse, Rumunijoje, ne NATO priešakinių pajėgumų stiprinimas batalionais Estijoje ar Rumunijoje, o tokia galia, kuri prilygtų JAV?
Prancūzija kiekvieną kartą pažymi, jog turi globalių įsipareigojimų Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, t.y. regionus, kuriuos E. Macronas, beje, išskyrė, kaip natūralią erdvę Kinijos ir Rusijos interesams – esą amerikiečiams prarandant susidomėjimą, vakuumą užpildė būtent rusai su kinais.
Tačiau globalių įsipareigojimų juk turi ir JAV, netgi dar didesnių, bet yra pajėgios būti visose pasaulio vietose. Be to, E. Macronas nutylėjo, kad tarptautinę koaliciją subūręs Paryžius, įtraukęs, beje, ir Lietuvą, pastaruosius kelerius metus vadovavo vienai svarbiausių antiteroristinių misijų Malyje.
Tačiau iš šios šalies patiems prancūzams atitraukus dalį pajėgų vakuumą užpildė būtent rusų samdiniai, o Malis vėl tapo eiline autoritarine Afrikos valstybe, kurioje Europos šalių pajėgos nebeaišku ką ir veikia.
Tad jei keliamas klausimas dėl Taivano, europiečiai galėtų pagrįstai kelti klausimus dėl Malio arba, pavyzdžiui, Naujosios Kaledonijos salų – Prancūzijos užjūrio teritorijų į Rytus nuo Australijos. Šios salos, kaip ir visa Ramiojo vandenyno erdvė Kinijos ir JAV karo atveju gali lygiai taip pat tapti Pekino taikiniu, nes Taivanas nebūtinai būtų vienintelė karo erdvės veiksmų zona. O ar tada Europai derėtų veltis į konfliktą, jei būtų pasikėsinta į Prancūzijos teritoriją?
Galiausiai, kaip į galimą karą Taivane turėtų reaguoti Lietuva – vienintelė šalis Europoje, atvėrusi Taivano atstovybės duris? Ar Kinijos agresijos atveju derėtų elgtis įvertinus Pekino grasinimų tirade, ar pagal Prancūzijos numatytą susilaikymo strategiją, o gal pagal strateginių partnerių, t.y. JAV laikyseną arba prašymus, ar netgi pagal savo interesus Taivane, iš ten sulaukiant strateginių investicijų į puslaidininkių pramonę?
„Atsakymų į klausimus, žinoma, nėra. Pati Macrono laikysena yra tokia, jog jis nori kuo mažiau priklausyti nuo JAV veiksmų ir „nebūti įtraukiamas į JAV politikos sukletas krizes“, – pažymėjo Rytų Europos studijų centro Tyrimų programos vadovas Tomas Janeliūnas.
Jam antrinęs Prancūzijos saugumo ir gynybos ekspertas Bruno Tertrais iš Strateginių tyrimų fondo pažymėjo, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius nuo pat 1995-ųjų, kai Kinija sukėlė Trečiąją Taivano sąsiaurio krizę, būtent Pekinas, o ne JAV provokuodavo krizes regione dėl Taivano.
Tad dabartinė Europos laikysena, ypač pasyvi, esą jokios pridėtinės vertės saugumo prasme nekuria, o juk būtent Kinija bene aktyviausiai parėmė E. Macrono peršamą strateginės autonomijos idėją, kaip tokią, kuri ne realiai kurtų ne tiek pridėtinę vertę, o tik skaldytų Europos vienybę.
Ir atvirkščiai, pasak T. Janeliūno, Europa visų pirma turėtų didinti savo gynybos išlaidas ir bent jau šiuo požiūriu mažinti skirtumą tarp karinių galimybių, kurias turi JAV ir Europos šalys.
„Tai yra pirma sąlyga apskritai pradėti kalbėti apie galimą ar negalimą autonomiją bent jau saugumo srityje. Jei Europos valstybės kažkada savo karinėmis galimybės priartės prie JAV, tuomet ta priklausomybė natūraliai sumažės – bus galima kalbėti apie lygiavertę partnerystę arba didesnį Europos savarankiškumą imantis saugumo iniciatyvų“, – pažymėjo T. Janeliūnas.
Jo manymu, Taivaną reikia remti, kaip ir bet kokią kitą demokratinę šalį, kuriai gresia autoritarinių režimų agresija. Tačiau kokia forma Europa ar Lietuva galėtų prisidėti prie Taivano saugumo ar paramos – tai vis dar atviras klausimas, vienas iš neatsakytųjų.
Ir įdomiausia, kad Europoje šie klausimai keliami ne pirmą kartą, tačiau vietoje atsakymų kol kas sulaukiama tik pasipiktinimo dėl to, kas, kada ir kaip juos drįsta kelti.