Nors šių zonų panaikinimas ir to reikšmė teismo nutarties priėmimui yra aiškiai įrašyta pačios Vilniaus apylinkės teismo teisėjos Dianos Jankienės nutarties tekste, politikų bandymą sumenkinti Vyriausybės nutarimo svarbą teismo nutarties priėmimui į miltus mala ir oficialūs Registro duomenų išrašai.
DELFI turimi dokumentų nuorašai aiškiai nurodo, kad visame Vijūnėlės sklype galiojo Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos (Registrų išrašo lapas, punktas Nr. 9).
Tokių sąlygų panaikinimas tapo motyvais teismo priimtai nutarčiai dėl Vijūnėlės gyvenamojo namo statybų ir jų teisėtumo, kuri buvo palanki Vijūnėlės dvaro statytojams.
Registrų centro duomenų įraše sakoma, kad šio sklypo teritorijoje, taigi – ir gyvenamojo namo statybai priskirtoje valstybinėje žemėje, nustatomi šie „Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų“ taisyklių skirsnių reikalavimai:
- 9.1. XXVI skirsnis. Miško naudojimo apribojimai – plotas 3,82 ha;
- 9.2. XXVII skirsnis. Saugotini želdiniai (medžiai ir krūmai), augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje – plotas 1,025 ha;
- 9.3. XXIX skirsnis. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos – plotas 0,494 ha (paryškinta autorės);
- 9.4. XLVIII skirsnis. Šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų apsaugos zonos – plotas 0,4439 ha;
- 9.5. XLIX skirsnis. Vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zonos – plotas 2,6988 ha;
- 9.6. XVI skirsnis. Kurortų apsaugos zonos – plotas 28,1372 ha (t.y. visame sujungtame sklype, adresu: Turistų 13, Druskininkai, kuris atsirado sujungus Vijūnėlės parko rekreacinę ir vadinamojo Vijūnėlės dvaro gyvenamąją teritorijas – autorės pastaba);
- 9.7. VI skirsnis. Elektros linijų apsaugos zonos – plotas 0,906 ha;
- 9.8. I. Ryšių linijų apsaugos zonos – plotas 0,263 ha.
Visos šios Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos nustatytos Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 4V|-(14.4.2.), pasirašytu 2012-02-07, ir įsigaliojo 2012 metų vasario 27 dieną.
Šios Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos de jure galioja iki šiol.
„Vyriausybė, priimdama 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimą Nr. 1025 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo“, nesiekė sukurti kam nors palankių sąlygų“, - rašte Antikorupcijos komisijai, atliekančiai parlamentinį tyrimą dėl galimų korupcijos apraiškų Druskininkų savivaldybėje, teigia Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis, vienas iš labiausiai besipiktinusiųjų DELFI paskelbtais žurnalistinio tyrimo faktais.
Seimo Antikorupcijos komisijai ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) tyrėjams liudijęs aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas neslėpė – Druskininkų meras Ričardas Malinauskas skambino jam ir prašė paskubinti Vyriausybės nutarimo, naikinančio kurortines zonas, priėmimą.
Ar išdrįs šitai pripažinti ir pats R. Malinauskas, kurį šiandien, vasario 8 dieną, STT apklausia specialiuoju liudytoju baudžiamojoje byloje dėl galimo poveikio valstybės tarnautojams, rengiant Vyriausybės nutarimo projektą?
Apsaugininkai neįleido į teritoriją?
Parlamentaras su žurnalistais pasidalijo girdėta anekdotiška situacija, kai dvarą iš buvusio apsaugininko Romo Baranausko nusipirkęs verslininkas Žilvinas Povilonis atvyko apžiūrėti naujojo pirkinio.
„Kalbama, kad apsaugininkai jo net neįleidę, nes nepažinę. Vėliau buvo iškviestas pats meras, kuris esą paaiškino, kad pro saugomus vartus patekti norintis vyras – naujasis teisėtas dvaro savininkas“, - DELFI sakė parlamentaras P. Urbšys.
Pats meras R. Malinauskas, kilus skandalui, praėjusią savaitę net nemėgino slėpti, kad rūpinasi Vijūnėlės statybų reikalais ir esą iš draugiškumo prižiūri kaimyno sklypą ir jame esančias statybas.
Priminsime, kad meras R. Malinauskas – artimiausias Vijūnėlės dvaro kaimynas, jų sklypai yra greta: R. Malinausko – Turistų g. 11, Ž. Povilonio – Turistų g. 13.
Ž. Povilonis, atsakydamas į DELFI klausimus, sutriko, paklaustas apie Seimo nario papasakotą situaciją.
„Kaip tai neįleido? Ne, to nebuvo. Negalėjo neįleisti“, - sakė Ž. Povilonis.
Tačiau kalbėdamas su žurnaliste verslininkas nepajėgė prisiminti nei saugos firmos, saugančios Vijūnėlės dvarą, pavadinimo, nei kas apmoka sąskaitas už paslaugą, nei kiek tai atsieina.
„Reikia man pasitarti su advokatu, kad čia jums neprisišnekėčiau“, - atviras buvo juridinis Vijūnėlės dvaro savininkas.
Reikalų patikėtinis – iš mero R. Malinausko aplinkos
Vyras negalėjo prisiminti ir ankstesniojo pastato savininko pavardės – to, kuriam grynaisiais už pirkinį sumokėjo 600 000 litų notaro akivaizdoje.
„Nei aš jį pažįstu, nei ką, reiktų sutartyje žiūrėti tos pavardės“, - sakė Ž. Povilonis.
Paklaustas, kaip sužinojęs, kad Druskininkuose esą pardavinėjamas statomas gyvenamasis namas ant Vijūnėlės tvenkinio kranto, Ž. Povilonis sakė, kad iš kalbos išėję, bendraujant su meru R. Malinausku, kurį, kaip ir jo tėvą Viliumą Malinauską, puikiai pažįstantis.
Verslininkas neskubėjo atskleisti ir to, kad visiems Vijūnėlės statybų reikalams tvarkyti dar 2015 metų gegužę parašė įgaliojimą druskininkiečiui Laimiui Pečiukevičiui, garsiojo Druskininkų buvusio kino teatro „Aidas“ (dabar buvusiame visuomeninės paskirties pastate įsikūręs MAXIMA prekybos centras) savininkui, kuris kurorte žinomas kaip vienas artimiausių mero R. Malinausko aplinkos žmonių.
Būtent L. Pečiukevičius 2015 metų gegužę, vos gavęs Ž. Povilonio įgaliojimą atstovauti, rūpinosi gauti pažymą iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos (VTPSI) prie Aplinkos ministerijos apie gyvenamojo namo statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių.
Tokia pažyma būtų buvusi rimtu argumentu dar kartą įregistruoti gyvenamojo namo, kuris statybų priežiūros inspektorių surašyta pažyma dar 2013 metais buvo pripažintas savavališka statyba, statybos baigtumo procentą Registrų centre ir taip statinį įteisinti.
Tokią pažymą iš statybų priežiūros inspekcijos jau buvo gavęs Romas Baranauskas, ankstesnysis savininkas, 2014 metų sausį. Tuomet kaip nekilnojamasis turtas Registrų centre buvo įregistruotas 36 procentų statybos baigtumo gyvenamasis namas, vadinamasis Vijūnėlės dvaras.
Tų pačių 2014-ųjų kovą Generalinė prokuratūra kreipėsi į teismą dėl Vijūnėlės dvaro statybų sustabdymo, Druskininkų savivaldybės administracijos išduotų statybos leidimų panaikinimo, valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo ir pastato nugriovimo.
Iš karto po tokio prokurorų kreipimosi į teismą, R. Baranauskas 2014-ų metų gegužės mėnesį parduoda Vijūnėlės dvarą Ž. Poviloniui ir jo sutuoktinei.
Kalbėdamas su DELFI, Ž. Povilonis piktinosi, esą buvęs apgautas, mat pirkdamas nekilnojamąjį turtą esą teiravęsis tuometinio savininko ir notarų, ar nėra kokių teisinių suvaržymų ar kliūčių tokiam pirkiniui, ir buvęs patikintas, jog ne.
„O dabar išeina, kad nusiperku namą, sumoku pinigus, ir po metų man sako, kad areštuojame. Kodėl niekas nežiūri, kad pažeidžiami mano interesai, kaip teisėto turto įgijėjo?“ – sakė Ž. Povilonis.
Tačiau taip paatviravęs, verslininkas tik sustiprino įtarimus, esą jo pavardė ir sandoris šioje istorijoje galėjo būti apsimestinis – siekiant, kad ginčo atveju, jis būtų traktuojamas jau kaip teisėtai turtą įsigijęs ir teisėtų lūkesčių dėl to turintis asmuo.
Tokiu atveju, jei teismas priimtų atsakovui nepalankią nutartį ir įpareigotų statinį nugriauti, Ž. Povilonis – kaip esą teisėtai įgijęs turtą iš R. Baranausko, galėtų tikėtis kompensacijos iš valstybės.
Ar ne todėl, jog patirti nuostoliai būtų kiek įmanoma didesni ir galima kompensacija – taipogi, verslininkas Ž. Povilonis nenutraukė statybų net po to, kai dar 2014-ais metais gruodžio 3 dieną Vilniaus apylinkės teismas skubiai vykdytina nutartimi uždraudė bet kokias statybas Vijūnėlės dvaro statybvietėje?
Taip pat – galimai siekiant pateisinti lėšų, reikalingų tokio pirkinio įsigijimui, teisėtumą.
Seimo Antikorupcijos komisija, atliekanti parlamentinį tyrimą, gavo duomenis iš mokesčių administratoriaus, kur teigiama, kad dalis asmenų, turėjusių nuosavybės teises į Vijūnėlės pastatus, galėjo neturėti pakankamai lėšų tokiems sandoriams, arba negalėtų pagrįsti jų teisėto įsigijimo.
Ar dėl to 2014 m. gegužės 9 d. (!) eilinis apsaugininkas iš Alytaus Romas Baranauskas savo statinį, kuriam Druskininkų savivaldybės administracija nuo 2011 m. buvo ne tik pakeitusi žemės paskirtį į gyvenamąją, ne tik išnuomojusi valstybinę žemę, bet ir suderinusi visas statybas ir išdavusi leidimus 600 kv. metrų pastatui kilti, skubiai parduoda geram mero R.Malinausko pažįstamam Ž. Poviloniui? Ir už sandorį gauna 600 000 litų grynaisiais.
Juolab kad sandoris įvyko iš karto po to, kai Generalinė prokuratūra kreipėsi į teismą dėl statybų teisėtumo. Taigi, pirkdamas Vijūnėlės dvarą, Ž. Povilonis jau turėjo žinoti, kad dėl savo pirkinio įteisinimo turės aiškintis prasidėjusiame teismo procese.
Vijūnėlės pastato savininkai: chronologija
• Pirmą kartą įrašas valčių nuomos pastato Registrų centro duomenyse atsiranda 1994 m. Bendrovė „Laerta“ pastato ir kiemo statinių Vijūnėlės parke, ant tvenkinio kranto, savininke pabūna vos keletą mėnesių – nuo balandžio iki liepos mėn.
• Nuo 1994 m. liepos iki 1995 m. birželio pastato savininkė – kavinių verslu užsiimanti verslininkė iš Vilniaus.
• Net dešimtmetį – nuo 1995 m. birželio iki 2005 m. birželio pastatas priklauso mažai žinomai politikei iš Kauno.
Visą šį laiką žemės paskirtis valčių nuomos pastato vietoje buvo rekreacinės paskirties.
• 2005 m. birželį valčių nuomos punkto pastatą iš kaunietės nusiperka UAB „Pamario namas“. Kaip prisimena ilgametis Druskininkų miesto vyriausiasis dailininkas Antanas Balkė, šios bendrovės direktorius Algirdas Petkevičius ne kartą bandė Druskininkų savivaldybėje pakeisti pastato paskirtį – iš valčių nuomos punkto į poilsinę, net buvo pateikęs projektinius pasiūlymus Druskininkų savivaldybei.
Tačiau mero R. Malinausko tuomet jau vadovaujama Druskininkų savivaldybė nesutiko su tokiais verslininko ketinimais.
Rekreacinėje vietovėje esančio valčių nuomos punkto savininku „Pamario namas“ buvo iki 2009 m. sausio.
2007 m. ši bendrovė iš Ūkio ministerijai priklausančio Valstybinio turizmo departamento gauna pelningą užsakymą Druskininkų savivaldybėje – už Europos Sąjungos paramą pastatyti ir įrengti prieplauką Nemuno krante Druskininkuose.
• Nuo 2009 m. sausio iki 2009 m. rugpjūčio pastato savininkė – viena dabartinė Raseinių rajono savivaldybės valstybės tarnautoja.
• Iš jos 2009 m. rugpjūtį pastatą įsigyja buvęs Lazdijų meteorologijos stoties darbuotojas. Pirkiniu ant Vijūnėlės tvenkinio kranto vyras pasidžiaugia nei trumpai, nei ilgai – kiek daugiau nei du mėnesius, iki 2009 m. lapkričio, kai 2009 m. lapkričio 9 d. valčių nuomos puntą rekreacinėje teritorijoje, kurortinėje zonoje, įsigyja eilinis saugos firmos apsaugininkas iš Alytaus miesto Romas Baranauskas.
• Nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki dabar Vijūnėlės dvaro savininkai – Žilvinas ir Zina Poviloniai. Verslininkas praėjusią savaitę, kai STT į apklausas pradėjo kviesti aplinkos ministrą K. Trečioką, o šią savaitę apklaus merą R. Malinauską ir vėliau – patį Premjerą Algirdą Butkevičių, prabilo apie tai, kad skandalingąjį pirkinį „parduotų bilia kam už bilia kiek“.
Tarsi antrindamas savo sklypo kaimynui, Druskininkų meras R. Malinauskas viešai pareiškė, kad „mielai svarstytų“ galimybę įsigyti Vijūnėlės dvarą.
Tiesa, kurį laiką to padaryti meras ir norėdamas negalėtų – teismas yra uždėjęs laikinąsias apsaugos priemones, ir kol nesibaigs teisminiai ginčai, Vijūnėlės pastatai kitiems nuosavybės teise perleisti nebus galima.
Aplinkos ministerija palaimino dvaro statybas
Labai svarbi Vijūnėlės dvaro statybų gimimo ir įteisinimo plano dalis buvo, pasak DELFI surinktos medžiagos, realizuota per Aplinkos ministeriją.
Kadangi buvo aišku, jog pakeisti rekreacinį sklypo naudojimo būdą į gyvenamąjį jokių teisėtų galimybių nėra, teko griebtis manipuliacinių gudrybių, klaidingai aiškinant 2008 m. Druskininkų bendrąjį planą ir Teritorijų planavimo įstatymą.
Taip gimė žymusis Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 23 d. raštas Nr. (14.-2)-D8-12102 (tarsi tuometinio aplinkos ministro Gedimino Kazlausko kalėdinė dovana merui Ričardui Malinauskui), kuriuo, atsakant į Druskininkų savivaldybės administracijos paklausimą, patvirtinama, jog planuojamas rengti detalusis planas, sujungiant du žemės sklypus (Vijūnėlės parko ir valčių nuomos punkto) ir įteisinant gyvenamąjį naudojimo būdą neprieštarauja Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymui.
Kitaip tariant, Aplinkos ministerija šiuo raštu palaimino galimybę parko teritorijoje atsirasti gyvenamajai teritorijai pirmoje kurorto apsaugos zonoje, pakrantės apsaugos juostoje.
Vilniaus miesto apylinkės teismas nedrįso suabejoti Aplinkos ministerijos rašto turinio teisingumu ir šis raštas tapo pagrindiniu teismo argumentu atmesti Generalinės prokuratūros ieškinį ginant viešąjį interesą.
Žalia šviesa – tik nuo Romo Baranausko
„Kai pastatą įsigijo R. Baranauskas, tais pačiais metais tapo aišku, kad Vijūnėlės parkas bus rekonstruojamas už ES paramos lėšas. Iškilo būtinybė suformuoti Vijūnėlės parko sklypą. Įdomus faktas, nors iš pirmo žvilgsnio tarsi ir nereikšmingas, kad formuojant 27,9 ha parko sklypą, tarp jo ir valčių prieplaukos sklypo buvo paliktas 6,7 arų laisvos valstybės žemės intarpas (beje, esantis kitoje tako pusėje nuo 21,3 arų sklypo), kuris, kaip vėliau sužinome, buvo prijungtas prie 21,3 arų valčių prieplaukos sklypo ir virto gyvenamąja teritorija.
Tik meras galėjo duoti nurodymą tokiam sklypo ribų nubraižymui, kuris neabejotinai buvo pirmas aiškus realizuojamo plano ženklas.
Rengiant Vijūnėlės parko projektą, atsirado gera proga (tenkinant privatų interesą) šiame projekte iki planuojamo dvaro suplanuoti visas komunikacijas (elektrą, vandentiekį, kanalizaciją, centrinį šildymą) ir privažiavimus. Nors Vijūnėlės parko rekonstrukcijos projekto vadovas R. Mickevičius (UAB „Vilprojektas“) turėjo mero pasitikėjimą, R. Malinauskas, kaip kalbama, stipriai kuravo šį projektą“, - sako Vilius Semeška, konservatorius, Druskininkų savivaldybės tarybos narys.
Anot pašnekovo, faktiškai didelės teritorijos detalusis planas už biudžeto lėšas (mažiausiai 40 tūkstančių litų) sukuriamas tik tam, kad būtų įteisinta, nors ir fiktyviai, privataus “dvaro” statybos galimybė.
„Ar gali būti R. Baranauskas tas asmuo, dėl kurio privataus intereso savivaldybės valdžia buvo tokia dosni ir tiek nuveikė jo labui?“ - klausia ir Antanas Balkė, buvęs ilgametis Druskininkų savivaldybės administracijos specialistas, kurorto vyriausiasis dailininkas.
Įdomi detalė: Vijūnėlės dvaro statytojo Romo Baranausko brolis – STT pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl poveikio valstybės politikui ar pareigūnui kuruojančios Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros Druskininkų prokuroras Antanas Baranauskas.
Jo žmona Ligita Baranauskienė – buvusi Druskininkų savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja.
2012 m. pradžioje Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos ir skyriuje vyr. specialisto pareigose pradėjo dirbti ir prokuroro A. Baranausko dukra Agnė Baranauskaitė.
Kurortines zonas nutarimu panaikino Vyriausybė, Vijūnėlės vandens telkinio apsaugos juostą ir zoną – Druskininkų savivaldybė savo sprendimu paskutiniame 2015 metų Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje gruodžio mėnesį.
Papildomu argumentu (tas pažymėta Vilniaus apylinkės miesto teismo nutartyje) teismui buvo per naktį priimtas skandalingasis Vyriausybės nutarimas dėl kurortinių zonų panaikinimo.
„Kurorto apsaugos zonų problema iškilo, nes buvo įvardinta, kad dvaras statomas kurorto apsaugos zonoje Generalinės prokuratūros ieškinyje. Dvaro planuotojai tiesiog neįvertino aplinkybės, kad ši norma gali iškilti kaip kliūtis, todėl teko ją skubiai šalinti. Nors Vilniaus apylinkės teismas kurorto apsaugos zonų panaikinimą vertino kaip papildomą argumentą atmetant ieškinį, paties R. Malinausko ir advokatų pastangos rodo, kad šią problemą vertino rimtai: greičiausiai todėl ir teko paplušėti taip, kad Ministras Pirmininkas ir aplinkos ministras realiai net nesuvokė pasirašomų nutarimų skubos esmės“, - įsitikinęs A. Balkė.
Vijūnėlės dvaro projektą rengė architektas Arvydas Katilius. Jis taip pat projektavo ir pirmuosius R. Malinausko rūmus Turistų g. 11 (dvaras yra tik už 230 m nuo mero namo).
„Abu projektai neleidžia abejoti statytojo galimybėmis ir noru išsiskirti. Architektas tyrimui galėtų pateikti nemažai vertingos informacijos apie projekto užsakovą, derintoją. Vargu ar R. Baranauskas detaliai žino, ką „pastatė“? O štai Druskininkų meras R. Malinauskas per visas žiniasklaidos priemones nerausdamas giriasi, koks puikus jis esąs kaimynas ir kaip nuoširdžiai rūpinasi kaimynystėje iškilusio dvaro reikalais. Taip užtikrintai kalba, tarsi pats būtų tikrasis to dvaro ponas“, – stebisi V. Semeška.