Slapti Lietuvos politikų meilės skandalai: ko galėtų pasimokyti Prancūzijos prezidentas

Pikantiškos Prancūzijos prezidento Francois Hollande asmeninio gyvenimo peripetijos šiaurietiškoje Lietuvoje atrodo sunkiai įmanomos, tačiau istorikas Algimantas Kasparavičius pasakoja, kad tarpukario Lietuvoje būta ne ką mažesnių sekso skandalų, tik spauda apie juos rašė retai.

Taip nutiko dėl to, kad spauda tarpukario Lietuvoje buvo cenzūruojama – ir iki perversmo, ir po jo.

„Cenzūra veikė ir iki 1926 m. Mes dažnai esame linkę akcentuoti cenzūrą po perversmo, kadangi atrodo, kaip čia dabar – parlamentinė respublika ir veikė cenzūra. Veikė ta cenzūra, ji veikė net tą pusmetį, kai prie valdžios vairo buvo kairioji centro vyriausybė, vadovaujama Mykolo Sleževičiaus. Tik tuomet ji veikė silpniau, bet ji de jure niekada nebuvo panaikinta“, - DELFI sakė A. Kasparavičius, sutikęs papasakoti apie tarpukario Lietuvos politikų meilės skandalus.

A. Voldemaras – su žmona ar sugyventine?

Istorikas A. Kasparavičius pasakoja, kad tarpukariu Lietuvos politikų asmeninis gyvenimas nebuvo labai blankus. Kai kuriais atvejais tai susiję su paprastu faktu, kad minimu laikotarpiu Lietuvoje nebuvo įteisinta civilinė santuoka, todėl susituokti buvo galima tik bažnyčioje, sinagogoje arba cerkvėje, o kartą susituokus išsiskirti būdavo ne taip paprasta, o kartais net neįmanoma.

Tačiau kai kuriais atvejais religinės taisyklės galėjo būti apeinamos. Pavyzdžiui, buvęs užsienio reikalų ministras Juozas Purickis buvo katalikų kunigas, tačiau nepasitraukęs iš kunigų luomo sugebėjo vesti rusaitę Mariją Petrovną.

„Krikdemų veikėjas J. Purickis žmoną parsivežė dar būdamas katalikų kunigas. Nors de facto kunigo pareigų neatliko, tačiau formaliai tebebuvo kunigas ir priedo dar krikščionis demokratas. Apie šį dalyką kažkuriam laikraštėlyje praslydo net vienas ar pusantro sakinio. Buvo rašoma, kad buvęs mūsų ministras iš Rusijos parsivežė žmoną“, - teigė A. Kasparavičius.

Tiesa, skandalas įvyko J. Purickiui dirbant ne ministru, o Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio skyriaus direktoriumi. 1926 m. spalį darbo reikalais jis buvo išsiųstas į Maskvą, o grįžo susiradęs rusų tautybės žmoną. Dėl to 1929 m. buvo pašalintas iš kunigų luomo.

Pasak A. Kasparavičiaus, įdomus buvo ir dukart premjero ir dukart užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro asmeninis gyvenimas. A. Voldemaras nuviliojo rusų profesoriaus Aleksandro Jaščenkos žmoną Matildą Delahay, kuri buvo prancūzė.

Istorikas pasakoja, kad skandalas dėl A.Voldemaro vedybų kilo jam 1927 m. susiruošus į Vatikaną pasirašyti konkordato su šv. Sostu. Formaliai popiežius Pijus XI negalėjo priimti A. Voldemaro su sugyventine. Skandalą labiausiai kurstė krikščionys demokratai, kurie teigė, jog premjeras ir užsienio reikalų ministras negali pateikti jokio dokumento, liudijančio, kad yra susituokęs su M. Delahay.

„Reikia suprasti ir tuometines aplinkybes. A. Voldemaras Matildą susirado Rusijoje, tuo metu Rusijoje vyko revoliucija. Kartu gyventi jie pradėjo, kai grįžo į Lietuvą. Vedybų klausimas kilo 1927 m., nes tada krikdemai pasitraukė iš koalicijos ir savo spaudoje ėmė platinti gandus, kad A. Voldemaras su Voldemariene gyvena susidėję“, - pasakojo A. Kasparavičius.

Vatikano nuncijus Lorenzo Schioppa visas šias aplinkybes aprašė laiške Vatikano valstybės sekretoriui, tačiau santuokos liudijimo paties A. Voldemaro jis paprašyti nedrįso.

Galiausiai A. Voldemaras į Vatikaną vis tiek nuvyko su Matilda, pora netgi gavo popiežiaus Pijaus XI palaiminimą, o A. Voldemaras buvo apdovanotas valstybiniu Vatikano apdovanojimu už diplomatinių santykių atkūrimą su šv. Sostu, kurie nutrūko 1925 m.

A. Kasparavičius tokį Vatikano elgesį aiškina politinėmis priežastimis, mat rūpestį dėl A. Voldemaro šeiminių aplinkybių nusvėrė diplomatinių santykių atkūrimas ir viltys, kad Lietuvos politikas dės pastangas sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Triskart vedęs ministras, supykdęs nuncijų

Tačiau A. Voldemaras buvo ne vienintelis aukštas Lietuvos politikas, kurio asmeninis gyvenimas kėlė apkalbas. Pavyzdžiui, iš Mažosios Lietuvos kilęs Juozo Tūbelio Vyriausybės užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius sugebėjo susituokti tris kartus.

Pasak A. Kasparavičiaus, antrosios ir trečiosios D. Zauniaus vedybos sutapo su laikotarpiu, kai jis ėjo užsienio reikalų ministro pareigas 1929-1934 m. Dėl šito buvo net kilęs konfliktas su Vatikano nuncijumi R. Bartoloni.

Lietuva minimu laikotarpiu buvo itin katalikiškas kraštas, tad santuokos anuliavimas arba separacija buvo labai reti dalykai.

„Katalikų Bažnyčia nebedavė jam sakramentų, nepripažino skyrybų ir naujų santuokų. Dėl to buvo kilę konfliktų su Vatikano nuncijumi Lietuvoje R. Bartoloni, kaip čia katalikiškos valstybės užsienio reikalų ministras skiriasi ir iš naujo tuokiasi. Apie D. Zauniaus meilės reikalus nemažai rašė ir spauda“, - pasakojo A. Kasparavičius, pridūręs, kad D. Zaunių labiausiai puolė krikdemų spauda.

Istoriko teigimu, D. Zaunius buvo protestantas, bet pirmoji jo žmona buvo katalikė, tad pora susituokė pagal katalikiškas tradicijas. Su antrąja žmona brite ir trečiąja D. Zaunius susituokė veikiausiai Rytų Prūsijoje, nes Vokietijoje buvo įtvirtinta civilinė santuoka.

A. Kasparavičius pasakoja, kad iš Lietuvos prezidentų į meilės istorijas neįsivėlė nė vienas, nors buvo kalbų, kad Antano Smetonos žmona Sofija Chodakauskaitė Smetonienė buvo užmezgusi romaną su žinomu tautininkų ideologu, filosofijos profesoriumi Izidoriumi Tamošaičiu ir artimu vyro bendražygiu, buvusiu premjeru, tautininku Vladu Mironu.

„Bet tai buvo tik kalbos. Vienas kitas veikėjas savo atsiminimuose apie tai užsimena užuominomis, bet kad tai iškiltų į viešumą, pasirodytų spaudoje, tai to tikrai niekada nebuvo“, - teigė istorikas.

„Aleksandro Stulginskio istorija buvo visiška nuobodybė, turėjo žmoną ir porą dukterų. Su trečiuoju prezidentu Kaziu Griniumi truputį įdomiau“, - pasakoja A. Kasparavičius.

Jo teigimu, pirmoji K. Griniaus žmona Joana Pavalkytė Griniuvienė buvo nužudyta Rusijoje pilietinio karo metais, tad politikas ilgą laiką Lietuvoje gyveno vienas. Tačiau praslinkus dviem su puse mėnesio po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, kurio metu K. Grinius buvo nuverstas, stačiatikių cerkvėje Kaune jis vedė savo išrinktąją Kristiną Orlovą Grinienę.

„Cerkvėje jis tuokėsi tikriausiai dėl žmonos, nes pats jis buvo laisvamanis“ - sakė A. Kasparavičius.

P. Klimas ragino lietuvius liberalėti

A. Kasparavičius pasakoja, kad į meilės pinkles patekusius politikus smerkė ne visa Lietuva. Pavyzdžiui, Paryžiuje ilgus metus rezidavęs diplomatas ir Vasario 16-osios akto signataras Petras Klimas ragino Lietuvos politinį elitą nuosaikiau vertinti skyrybas ir panašius reiškinius bei imti pavyzdį iš prancūzų.

„P. Klimas edukavo ir mokė lietuvių politinį elitą, kad mums reikėtų elgtis panašiai kaip prancūzai, atlaidžiau žiūrėti, atsisakyti stabmeldiško prisirišimo prie visokių dogmų. Jis aiškino, kad šeimos kuriasi ir išyra, tad čia nėra jokios tragedijos. Esą Prancūzijoje tai visiškai įprastas dalykas jau juo Prancūzų revoliucijos ir, nežiūrint to, Prancūzija, kaip valstybė, ir prancūzai, kaip visuomenė, nuo to nenukenčia, o kaip tik save išlaisvina. Jis bandė kelti lietuvių visuomenės sąmoningumą ir skleidė liberalų požiūrį į santuoką ir į nuotykius, kuriais garsėjo prancūzų elitas“, - sakė istorikas.

Pasak jo, P. Klimas lietuvių šventeiviškumą siejo ne su katalikiškumu, o su stačiatikybe.

J. Pilsudskis dėl santuokos tapo protestantu

Meilės reikalai privertė pasukti galvą ir lietuviu save laikiusiam kaimyninės Lenkijos maršalui bei diktatoriui Jozefui Pilsudskiui.

„Mano akimis žiūrint, jo istorijos ne mažiau įdomios nei dabartinio Prancūzijos prezidento F. Hollande'o“, - sako A. Kasparavičius.

1892 m. J. Pilsudskis įsimylėjo porą metų už jį vyresnę žymaus Vilniaus gydytojo dukrą Mariją Koplewską. Tačiau katalikė Marija buvo ištekėjusi už Mariano Juszkiewicziaus, todėl porelė septynerius metus mezgė neteisėtą romaną, o 1899 m. tapo protestantais ir susituokė pagal protestantų tradicijas. Tačiau ši santuoka nesusiklostė.

„Nors, mano akimis žiūrint, Marija buvo ir pamaldi, ir iškili, ir netgi revoliucionierė, kuri palaikė glaudžius ryšius su rusų revoliucionierių judėjimu, bet apie 1904-1905 m. tapo aišku, kad iš to nieko neišeis ir 1906 m. J. Pilsudskis sutiko penkiolika metų už save jaunesnę Suvalkų valdininko dukrą Aleksandrą Szczerbinską“, - sakė A. Kasparavičius.

Jozefas ir Aleksandra užmezgė romaną, tačiau šįkart poros ateičiai trukdė J. Pilsudskio santuoka su Marija, kuri atsisakė duoti sutikimą skyryboms. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui J. Pilsudskis įsitraukė į lenkų legionų, kovojusių prieš Rusiją, organizavimą ir nutraukė visus ryšius su Marija, o po karo jo partnere de facto tapo Aleksandra.

1918 m. J. Pilsudskis tapo pirmuoju Lenkijos valstybės asmeniu, todėl dėl jo šeimyninių aplinkybių susiklostė keista situacija: formali jo žmona buvo Marija, tačiau į oficialius renginius jį lydėjo Aleksandra, su kuria jis susilaukė dviejų nesantuokinių dukterų – Wandos ir Jadwigos. Beje, Wanda buvo ir pirmosios J. Pilsudskio žmonos Marijos dukters vardas iš pirmosios santuokos.

„Marija gyveno Krokuvoje, užsidariusi nuo viešumos, bet ji gaudavo visus kvietimus į įvairius priėmimus kaip juridinė J. Pilsudskio žmona. Tačiau ji niekur nedalyvaudavo, visuose renginiuose Varšuvoje J. Pilsudskį lydėjo Aleksandra, su kuria nebuvo susituokęs. Tokia situacija tęsėsi iki Marijos mirties, ir tik po to J. Pilsudskis susituokė su Aleksandra“, - pasakoja A. Kasparavičius.