„Maniau, tokia mano pareiga, tačiau jei galėčiau atsukti laiką atgal, elgčiausi kitaip“, - DELFI sakė moteris, trečius metus padedant žmonėms slaugyti artimuosius ir taip užsidirbanti pragyvenimui, nes į vadybininkės pareigas nebegrįžo.
„Sunkiausia žmonėms, kurių artimiesiems progresuoja senatvinė silpnaprotystė. Negali jų palikti vienų, o samdyti slauges – brangu. Man už dieną moka 50 litų. Sakyčiau, tai yra nedaug, bet tik ne žmonėms, pas kuriuos dirbu, nes augina du vaikus, turi pasiėmę paskolą, o atlyginimai pas mus patys žinote kokie“, - sakė Renata.
Ne tik iš asmeninės patirties moteris žino: vieno liga paliečia visą šeimą.
Už darbo dienomis prižiūrimą ligonę ji per mėnesį gauna 1000 litų. Pakanka tik todėl, kad gauna pensiją.
Slaugėms mokėjo 2800 litų per mėnesį
Vilnietė Agnė slaugės savo močiutei ieškojo per pažįstamus. „Viena, nors ir buvo rekomenduota, neužsibuvo, nes, kaip vėliau sužinojome, neatsakingai žiūrėjo į savo darbą, išeidavo anksčiau, nei sutarta“, - pasakojo moteris, kuri susirgus močiutei patyrė aplinkinių spaudimą neva privalo būtinai pati slaugyti artimiausią žmogų, tačiau jam nepasidavė.
„Jei žmogų slaugai pats, turi atsisakyti savo gyvenimo ir darbo. Be to, visą parą nuolat rūpintis žmogumi – labai sudėtinga ir fiziškai, ir morališkai. Aš pasisakau tik už slauges, nes joms sergančiojo žmogaus priežiūra - darbas, o slaugomas žmogus, kuris dažnai yra senas ir turi visokių keistenybių, svetimo taip nešokdina, kaip savų“, - pastebėjo vilnietė.
Kadangi močiutė buvo nevaikštanti, Agnei prireikė samdyti dvi slauges, kurios pagal susitarimą budėdavo dieną ir naktį, o keisdavosi kas tris paras.
„Iš pradžių kiekvienai mokėdavau po 900 litų, o kai jau reikėjo visą parą – po 1400 litų per mėnesį. Dar pirkdavau maistą, vaistus, sauskelnes. Aišku, močiutė gaudavo pensiją, bet jos neužtekdavo. Dar prisidėdavo mokėjimai už jos dviejų kambarių butą“, - prisiminė DELFI pašnekovė.
Kelis kartus Agnei teko pasinaudoti slaugos namų paslaugomis, tačiau ir jos atsiėjo nepigiai - per mėnesį apie 2400 litų.
„Laimei, galėjome tai sau leisti. Vis dėlto tokiais atvejais, manau, reikia iš paskutiniųjų stengtis geriau atsisakyti pinigų negu pačiam slaugyti žmogų ir prarasti darbą, asmeninį gyvenimą, kuris ir taip susirgus artimajam labai pasikeičia“, - mano vilnietė.
Pinigai dar ne viskas
Kaip rodo Vilniuje su šeima gyvenančio Vytauto patirtis, net ir už pinigus ne visada pavyksta užsitikrinti, kad artimas žmogus bus tinkamai prižiūrimas.
„Mes šiemet susidūrėme su tokia problema: mama, kuri gyvena už pusantro šimto kilometrų, kategoriškai atsisakė pas mus kraustytis, o pati nebesugeba pasirūpinti savimi. Nusamdėme pagalbininkę, bet, kaip paskambinę pasakė kaimynai, ji prisikvietė į mamos butą draugų ir gėrė. Važiavom po darbo žiūrėti, ieškoti kito žmogaus, bet ar galim būti tikri, kad jis tinkamai rūpinsis?“, - svarsto vyras.
Tai, kad mama nesutiko kraustytis į Vilnių – ne tik blogai, bet „iš dalies ir gerai, nes bute tik du kambariai“.
„Tačiau nežinau, kiek taip tempsim. Vis viena tokioje tolybėje mama ilgai nepagyvens, o apie senelių namus net nenori girdėti“, - užsiminė Vytautas, prieš mėnesį paprašęs kaimyno, kad vis užsuktų į mamos butą pasižiūrėti, ar viskas gerai.
Siūlo 50 litų už parą
Paklaustas, kiek provincijoje kainuoja žmogaus slauga, vilnietis sakė, jog mažiausiai 5 litai už valandą, taigi jei žmogus dirba 8 valandas, per dieną susideda 40 litų suma.
Panašaus darbo Vilniuje ieškanti Janina DELFI sakė, jog tai visai normalus atlygis. Keli skambinę žmonės jai siūlė 50 litų už parą.
„Yra ir tokių, kurie pageidauja ligonio priežiūros vien už išlaikymą: maistą, būstą“, - pastebi moteris, kuriai ir 50 litų atlygis už standartinę darbo dieną atrodo per mažas, „ypač jei sunkus ligonis, kurį reikia vartyti, leisti vaistus“.
Pasak slaugės, nemažai žmonių ieško pagalbininkės kelioms valandoms per dieną. Už valandą siūlo nuo 8 iki 10 litų. „Tačiau dėl 2-3 valandų man neapsimoka važiuoti į kitą miesto galą. Kol pirmyn, kol atgal nuvažiuosiu, pusės dienos ir nėra, o uždirbsiu ne kažin ką“, - skaičiuoja DELFI pašnekovė, pridurdama, jog „už kapeikas“ nepragyvens.
Tačiau ir „valdiškuose reabilitacijos centruose ar senelių namuose, kur už valandą slaugėms moka 7,9 lito”, ji nebedirbs, nes „labai vėluoja atlyginimai“.
Du slaugytojai rūpinasi 45 seneliais
„Seniau būdavo daugiau skelbimų, kad ieško prižiūrinčiųjų senukus, o dabar gal labiau savo jėgomis žmonės kliaujasi, prašo kaimynų pagalbos? Nelabai yra iš ko rinktis. Nebent važiuoti į užsienį, kur valdiškoje įstaigoje prižiūrint senukus galima uždirbti nuo 1500 iki 2000 eurų per mėnesį.
Bet svarbiausia, kad ten daug mažiau žmonių vienam slaugytojui tenka. O pas mus, kai slaugos ligoninėje dviem slaugytojams reikia rūpintis 45 žmonėmis, tai baisu – juk reikia ir pamaitinti, ir sauskelnes pakeisti. Slaugytojui tai pragariškas darbas, o už etatą, jei pora naktų budi, išeina 1300-1400 litų per mėnesį“, - piktinosi Janina.
Pasak slaugytojos, kartais „ant patalo“ gulintį žmogų lengviau prižiūrėti, negu su senatvine demencija. „Su tokiu ligoniu būnant gali ir į galvą gauti. Man yra tekę dirbti tokį darbą, tai jeigu būtų galimybė rinktis, tikrai nesiimčiau, nes kartais žmonės ir vaistų nenori gerti, ir labai žiūrėti reikia, kad neišeitų, ko nors nepadarytų“, - sakė priešpensinio amžiaus moteris.
Pasiimtų ligonį į kaimą
Kaime gyvenanti pensininkė Jelena DELFI pasakojo pati slaugiusi paralyžiuotą vyrą, todėl drąsiai imtųsi ir svetimo žmogaus slaugos.
„Po tų dvejų metų man jau jokio mokslo nereikia. Pati vyrą slaugiau visą laiką, nors nei valgė pats, nei gėrė, nekalbėjo. Viena slaugiau, niekas nepadėjo – vos iš proto neišėjau. Aš tai jau žinau, ką tai reiškia. Vaiką tai galima pakelt, o jei žmogus 100 kilogramų sveria, tai neduok tu Dieve! Per tuos metus pati sveikatą susigadinau”, - atviravo moteris
Su netoli gyvenančia bendraamže ji imtųsi slaugyti ligonį, kuriam reikia nuolatinės priežiūros. „Vasarą, jei nelabai sunkiai serga, galėtume pasiimti pas save į kaimą, bet tik nuo gegužės mėnesio iki spalio. Vienam žmogui sunku visą parą prižiūrėti ligonį, o mes pasikeisdamos galėtume dirbti ir be išeiginių“, - mano Jelena.
Ritos patirtis
13 metų pati savo mamą slaugiusi Rita išsivertė be samdytų slaugytojų, tačiau tą laiką prisimena prieštaringai: „Aš mylėjau ją, bet vis tik pervargau. Tuo metu gimė vaikas, pati patyriau operacijų. Buvo didelis krūvis nors ir padėjo vyras, kuris nedirbo, turėjo neįgalumą“.
Kai mirė Ritos mama, ji pati buvo pasiekusi visiško išsekimo ribą, vyras „pradėjo gastroliuoti“, todėl išsituokė, sūnus „tapo nekontroliuojamas“.
„Depresuoju, o dirbti reikia. Tėvais rūpintis privalu, bet negalima pamiršti, kad yra ir įsipareigojimai šeimai, jei nenori jos prarasti. Tai tiek iš mano patirties“, - sakė moteris.
Paklausta, ar su dabartine patirtimi samdytų pagalbininkę, Rita sakė, jog jei išgalėtų, visi samdytų, tačiau realybė tokia, kad nemaža dalis žmonių ir taip vos galą su galu suduria.
Slaptieji pacientai
Tyrimais nustatyta, kad slaugantys sunkiai sergančius artimuosius, patys dažniau suserga. Yra net terminas – slaptieji pacientai.
Medicinos įstaigose su sunkiai sergančiais ligoniais ir jų artimaisiais dirbanti psichologė psichoterapeutė Regina Morkūnienė tai mato ir savo praktikoje: žmogus slaugo slaugo ligonį, o kai nebelieka ką slaugyti, pats rimtai suserga.
Pasak R. Morkūnienės, tipiška situacija atrodo maždaug taip: dirbanti moteris turi savo šeimą, vaikai kiek paauginti, ypatingesnio rūpesčio jiems nebereikia. Ir štai vieną iš tėvų ištinka insultas. Jei po intensyvaus gydymo neurologijos skyriuje sveikata nepagerėja, ligonis siunčiamas į palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę arba prižiūrimas namuose.
Pervargsta nuo atsakomybių
„Dar sunkiau, jei pradeda vystytis demencija. Tai įgyta silpnaprotystė, kai žmogus praranda atmintį, jam sunku orientuotis. Tokio ligonio nebegalima palikti vieno, nes nebesusitvarko kasdieninių reikalų. Žmogui darosi sunku apsirengti, pavalgyti, nusiprausti, išgerti vaistus. Jis gali palikti atsuktas dujas, jei vaikšto, gali išeiti, paskui nerasti kaip sugrįžti. Tačiau neretai po insulto žmogus ir fiziškai būna pažeistas, kažkiek kruta po namus arba visai nepasikelia iš lovos”, – DELFI pasakojo sielovados centre „Bendrakeleiviai“ ligonius slaugančių žmonių savipagalbos grupes vedanti psichoterapeutė.
Kadangi slaugos ligoninėje galima būti tik kelis mėnesius, šeimos nariai patys bando slaugyti ligonį pasikeisdami, kviečiasi ką nors į pagalbą, bet tos pagalbos reikia vis daugiau ir daugiau. Galiausiai sergantis žmogus atgula ir reikia prie jo būti nuolat.
Pasak R. Morkūnienės, artimieji labai įvairiai tokias situacijas sprendžia, tačiau anksčiau ar vėliau pervargsta nuo atsakomybių: kaip visur suspėti, teisingai išdalyti save ligoniui, šeimai, darbui?
Palaiko vieni kitus
„Ligos istorijos” dalyviams neretai sunku nepalūžti, kai santarvė ir savitarpio parama šeimoje labiausiai reikalinga. Kad ligonius slaugantys žmonės neliktų vieni su savo sunkumais, sielovados centras „Bendrakeleiviai” kviečia burtis į psichologų ir dvasininkų lydimą savipagalbos grupę.
Kassavaitiniuose susitikimuose slaugantieji ligonius dalijasi pirma reakcija į artimo žmogaus ligą, kalba apie pasikeitimus šeimos ir asmeniniame gyvenime, visuomenėje vyraujančius stereotipus apie ligas ir ligonius, atsisveikinimo su sunkiai sergančiu artimuoju perspektyvą ir kaip tam pasiruošti.