„Mes labai dažnai manome, jog šeimyninė laimė yra tai, kas visiškai priklauso tik nuo žmogaus vertybinių orientyrų, vidinių nuostatų, pasiryžimo tęsti santykius, ir labai retai susimąstome apie tai, kad mūsų viltys ir galimybės jas įgyvendinti yra sąlygotos išteklių, kuriais disponuojame. Vienas iš jų yra išsilavinimas. Jis apsprendžia gyvenimo šansus, taip pat ir šeimyninius. Pabrėžtina, kad daugelyje šalių išsilavinimo vaidmuo šeimos demografiniams procesams stiprėja “, - sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė.
Pasak jos, nors visi bendrai gyvendami visuomenėje lyg ir dalinamės tuos pačius kultūrinius idealus, galvodami apie tai, kas yra svarbu šeimyninei laimei, bet deja ne visi vienodai turime galimybes juos realizuoti.
Skirtumai išryškėja, sprendžiant dėl ilgalaikių įsipareigojimų
Sociologė atkreipė dėmesį, kad tokiose srityse, kaip, pavyzdžiui, šeimos kūrimas, per trisdešimt metų Lietuvoje įvyko reikšmingų pokyčių.
„Jeigu prieš trisdešimt metų absoliuti dauguma žmonių pradėdavo savo šeimyninį gyvenimą nuo santuokos, tai dabar mes turime atvirkštinę situaciją, kai dauguma žmonių – tiek su žemu, tiek su aukštu išsilavinimu - savo šeimyninį gyvenimą pradeda nuo kohabitacijos. Tik apie 20-30 proc. pradeda bendrą gyvenimą nuo santuokos“, - kalbėjo A. Maslauskaitė.
Toks šeimos kūrimo kelias tapo socialine norma. Kitaip nei būgštauta, nei Lietuvoje, nei kitose šalyse kohabitacija nepakeitė santuokos. Pastaroji išlieka asmeninio gyvenimo siekiu, suvokiama kaip geriausias šeiminių santykių sutvarkymo modelis tėvams ir vaikams. Visuomenės akyse santuokos sukūrimas išlieka lyg tas ryškiausias signalas, kuriuo pranešama apie tapsmą suaugusiu, įtvirtinimą visuomenėje ir savarankiškumą, subrendimą susilaukti vaikų.
„Santuoka nebėra būtina norint patekti į šeimyninio gyvenimo traukinį, tačiau ji suprantama kaip privaloma, jei norima vykti pirmąja klase. Galbūt taip būtų galima įvardinti su santuoka siejamus kolektyvinės vaizduotės pokyčius. Be to, pasikeitė supratimas apie tai kas būtina norint įsigyti bilietą pirmąją klase. Tai - įsikabinimas darbo rinkoje ir apsirūpinimas būstu“ - teigia sociologė.
Štai šiame epizode ir pradeda ryškėti kaip priklausymas konkrečiam socialiniam sluoksniui nulemia šeiminius pasirinkimus.
„Žmonės, kurie turi aukštąjį išsilavinimą, susituokia. Jie susituokia vėliau, nes jie ilgiau mokosi, bet jie vis tiek susituokia, o žemiausio išsilavinimo - priešingai, dažniau lieka gyventi nesusituokę ir ir jų šansai, kad ir vėliau pereiti iš kohabitacijos į santuoką, yra mažesni“, - konstatavo A. Maslauskaitė.
Pasak sociologės, tokia situacija yra būdinga ne tik Lietuvai. „Mes žengiame įkandin bendros tendencijos, kuri vienose šalyse pasireiškia stipriau, kitose – silpniau. Sociologai žvelgdami į šiuolaikinę visuomenę diagnozuoja itin išaugusias pajamų ir socialines nelygybes. Bendresni ekonominiai pokyčiai, darbo rinkų liberalizacija sąlygojo tai, kad grąžos iš išsilavinimo atotrūkis didėja", - sakė A. Maslauskaitė.
Pasak sociologės, ekonominis nesaugumas, pažeidžiamumas vis stipriau paveikia žemo išsilavinimo žmones, ypač ten, kur valstybė per socialinę politiką įsiterpia minimaliai, kur vyrauja įsitikinimas, kad dėl visko žmonės kalti patys.
"Kai materialinis saugumas ir perspektyvos bei nuosavas būstas paskendę migloje žmonės vengia prisiimti tokius ilgalaikius įsipareigojimus kaip santuoka, atideda juos geresniems laikams . Taip ir išsiskiria šeimos kūrimo keliai priklausomai nuo socialinės padėties, kuri reikšmingai apspręsta įgyto išsilavinimo“, - kalbėjo A. Maslauskaitė.
Gyvenimas ne santuokoje – mažiau stabilus
Pasak sociologės, tyrimai rodo, kad gyvenimas kohabitacijoje yra mažiau stabilesnis, tokios partnerystės dažniau išyra. Tai sąlygota tiek pačios kohabitacijos pobūdžio – ji suprantama kaip lengviau išyranti sąjunga - tiek ir socialinių savybių, kurios būdingos jas pasirinkusiems. Dažnai būtent šiame epizode užsisuka neprivilegijuotos padėties dauginimosi ratas, ypač kai kalbame apie moteris, kurios susilaukia vaikų ne santuokoje.
Sociologė pastebėjo, kad nuo 1990 metų Lietuvoje augo ne santuokoje gimusių vaikų skaičius, jau kuris laikas jis stabilizavosi ir svyruoja apie 30 procentų nuo visų gimusiųjų. Tyrimai rodo, kad jų dažniau susilaukia žemesnio socio-ekonominio statuso moterys.
„Jeigu žvelgsime pagal savivaldybes, tai mažiausia dalis ne santuokoje vaikų gimsta Vilniuje, kas atrodo netikėta, nes mes dažnai įsivaizduojame, kad tokiose terpėse kaip Vilnius žmonės turėtų būti linkę rinktis netradicinius gyvenimo kelius. Bet yra atvirkščiai – didžiausia dalis vaikų gimsta toli nuo didmiesčių nutolusiose savivaldybėse, kuriose buvo metų, kai iki pusės visų vaikų gimsta nesusituokusiems“, – sakė A. Maslauskaitė.
Partnerystei iširus moterys, kurios vienos augina vaikus, dažnai susiduria su padidinta skurdo rizika, chronišku lėšų stygiumi, materialiniais nepritekliais, ilgalaikiu stresu. Taip vienos gyvenimo neprivilegijos gamina kitas. Šeiminio gyvenimo pasirinkimai tokiu būdu prisideda prie socialinių nelygybių įtvirtinimo. Rūpestį, pasak sociologės, turėtų kelti tai, jog nesant adekvačių socialinės politikos sprendimų neprivilegijos persiduoda tarp kartų - vaikai paveldi tėvų neprivilegijuotą padėtį, kuri reikšmingu būdu apsprendžia jų gyvenimo šansus
„Kokie dar reikšmingi pokyčiai įvyko šeimos demografijoje? Tai, jog skyrybos dažniau įvyksta žemesnio išsilavinimo šeimose“, - kalbėjo A. Maslauskaitė.
Pasak sociologės, iki 1990 metų Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, buvo stebima, kad daug didesnė ištuokos rizika koncentravosi tose visuomenės grupėse, kurios buvo su aukštesniu išsilavinimu.
„Tai, ką mes stebime dabar, yra situacijos apsivertimas, mes kaip tik matome, kad ten kur yra žemesnis išsilavinimas, ištuokos rizika yra didesnė negu ten, kur yra aukštesnis išsilavinimas. Tokios šeimos išyra, nes susiduria su daugiau socio-ekonominių stresorių. Priešingai, žmonės su aukštesniu išsilavinimu ne tik turi santykinę didesnio saugumo, gerovės privilegiją, bet ir geba geriau valdyti, komunikuoti problemas “, - sakė A. Maslauskaitė.
Skyrybos vėlgi yra didelė „bauda“, kuri užgula vienas vaikus auginančias motinas, bet ir vyrus. Jos turi reikšmingų pasekmių pajamoms, gerovei, sveikatai. Opi problema yra vienų vaikus auginančių motinų skurdas.
„Pagal šį rodiklį prastai – bet ne blogiausiai - atrodome ES. Apie 50 proc. šių šeimų patiria skurdo riziką, ir socialinių išmokų priemonėmis tas skurdas yra mažiausiai sumažinamas. (…) Jeigu giliau pažiūrėsime į vienų motinų šeimas, ir pagal jų išsilavinimą patiriamą skurdo riziką, tai situacija atrodys dar blogiau. Ten, kur yra viena motina su aukštuoju išsilavinimu, skurdo rizika yra labai nedidelė, bet jeigu pasižiūrėsime į tas šeimas, kuriose motina su žemu išsilavinimu, viena auginanti vaikus, tai skurdo rizika yra labai didelė – 70 procentų. Pagal tai mes esame ES viršūnėje“, - sakė A. Maslauskaitė.
Pastebėtina, kad Lietuvoje tik su vienu iš tėvų (dažniausiai su motina) augančių vaikų dalis yra labai didelė. Maždaug kas ketvirtas vaikas auga tik su motina, tai vienas aukščiausių rodiklių ES.
Taigi, žvelgiant kaip žmonės kuria šeimas, ar jos išyra, matome reikšmingą takoskyrą pagal išsilavinimą ir kitus socialinio sluoksniavimosi požymius. Šeimos procesai prisideda prie nelygybių palaikymo ar net augimo.
Vaikams gali padėti neįkliūti į spąstus
Pasak sociologės, vargu, ar šiuolaikinė demokratiška valstybė turėtų pasiduoti moralizavimo pagundai. Esamoje situacijoje reikėtų ne tik adekvačiai suvokti socialinių struktūrinių veiksnių įtaką, bet ir imtis priemonių, kurios švelnina šeimos procesų kuriamas neigiamas pasekmes ir pirmiausia, vaikų atžvilgiu.
Sociologės vertinimu, čia yra svarbiausias dalykas – politikos, kurios yra nukreiptos, pirmiausia, į skurdo ir socialinės atskirties mažinimą skurdžiausiuose sluoksniuose, bet ir į švietimo nelygybių mažinimą
„Čia mes galime kalbėti, pirmiausia, apie švietimo politikas, bet kita vertus apie paramos šeimai politiką, socialinę politiką, kurios pačiais įvairiausiais įrankiais galime mažinti atskirtį tarp skirtingo tipo šeimų, kuri Lietuvoje yra didelė ir netenkinanti“, - sakė A. Maslauskaitė.
Sociologės įsitikinimu, galvojant apie švietimo politiką, vienas svarbiausių prioritetų turėtų būti mažinti švietimo nelygybes.
„Esami Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos mokinių pasiekimo tyrimų duomenys rodo Lietuvai būdingas švietimo nelygybes pagal mokyklas, jų lokaciją. Kitaip nei Suomijoje ar net Estijoje egzistuoja dideli vaikų pasiekimų skirtumai kaimo ir miesto mokyklose, bei net miestų skirtingų mikrorajonų mokyklose. Ką tai reiškia? O gi tai, kad švietimo sistema ne amortizuoja jau sukurtas nelygybes, susijusias ir su vaikų šeimine padėtimi, bet ji tik dar jas augina.
Dviejų gerai išsilavinusių tėvų šeima savaime turi daugiau išteklių ir palankesnę vaiko išsilavinimui terpę, orientuoja į akademinius pasiekimus. Ji ieškos geriausios nišos vaiko mokymui ir tikrai ras, kad ir per sukąstus dantis mokėdama įnašus privačiai mokyklai. Tuo tarpu mažiau privilegijuoti vaikai, kurių šeiminė aplinka nebūtinai skatinanti mokymąsi, tiesiog lankys šalia esančią mokyklą, kuri, jei jiems pasisekė bus gera..“, - sakė A. Maslauskaitė.
Bendrai žvelgiant į situaciją, sociologės vertinimu, padėtis yra liūdna ir neraminanti bei reikalauja efektyvių švietimo, socialinės politikos priemonių.
"Kažkas yra daroma, kažką žadama daryti. Daugelį dalykų jau buvo būtina padaryti vakar. Vienas svarbus teigiamas dalykas tai, jog mūsų politikos diskurse, regis, perdėliojami akcentai ir tolstama nuo bevaisių diskusijų apie šeimos apibrėžtis bei slopsta vertybiniai šeimos karai“, - konstatavo A. Maslauskaitė.