Po pirmojo Rusijos agresijos etapo 2014-siais, kai iš Ukrainos beveik be šūvių buvo atplėštas Krymas ir kruvino karo Donbase metu – dalis ukrainiečių teritorijų šalies rytuose, dalies analitikų akys nukrypo į kitus galimus Kremliaus taikinius, pirmiausiai Baltijos šalis. Tada ir pasipylė studijos, tyrimai.
Garsiausios jų buvo RAND korporacijos analitinės medžiagos, kurios skambėjo išties grėsmingai: nors Lietuvoje netrūko besišypsančių ir besiraukančių dėl Rusijos pajėgų galimybių pervertinimo, ypač dėl liūdnai pagarsėjusių 36-60 valandų, per kurias rusų tankai esą atvyktų iki Rygos ir Talino, studijos vis dėlto buvo paremtos tuometiniais Baltijos šalių pajėgumų vertinimais.
Kadangi Lietuvos, Latvijos ir Estijos pajėgos tuomet buvo išties kuklios – tiek pagal turėtus pajėgumus, tiek pagal finansavimą, NATO gynybos planai buvo daugiau teoriniai, nei praktiniai, o reformuotos Rusijos pajėgos popieriuje atrodė išties grėsmingai, šios sąlygos prisidėjo prie apokaliptinių scenarijų paišymo, kur savo vaidmenį jau tada suvaidino ir tokie garsūs vardai, kaip generolas Benas Hodgesas.
Dabar panašius vertinimus įprasta skaityti ISW straipsniuose – glaustesniuose, tačiau vizualiai dar grėsmingesniuose. Naujausiame ekspertų vertinime parodytos Rusijos puolimo kryptys link Baltijos šalių dviem atvejais – jei Ukraina pralaimėtų karą ir jei jo nepralaimėtų.
Ir nors pats ISW ekspertų vertinimas pirmiausiai skirtas JAV auditorijai – ypač įstatymų leidėjams Kongrese, kuriuos bandoma motyvuoti išjudinti įstrigusią paramą Ukrainai, į turinį verta pažvelgti ir visiems, ypač dėl to, kas nepaminėta arba tyčia nutylėta.
JAV teturi dvi realias išeitis
Pirmas dalykas, kuris gali kristi į akis, vertinant ISW scenarijus, žinoma, yra du žemėlapiai, kuriuose pavaizduota ne šiaip pokarinė situacija Ukrainoje, bet ir tolesni plačiai aptarinėjamos potencialios Rusijos agresijos prieš NATO šalis scenarijai. Kad tokie yra įmanomi ir net tikėtini, to paties ISW analitikai pastaraisiais metais kartojo jau ne sykį.
Esą Rusiją ir jos ekonomiką karo režimu pakreipęs Vladimiras Putinas rodo visus signalus, kad būtent to ir imsis – karo prieš Aljansą, pirmiausiai Baltijos šalis, netoli kurių (bent jau popieriuje) kuriamos dvi naujos karinės apygardos (suskaidžius Vakarų karinę apygardą įkurtos Leningrado ir Maskvos), ruošiama informacinė dirva ir t.t.
Šį sykį ISW pateikė jau ne vieną kartą panaudotus, perbraižytus žemėlapius, kuriuose pavaizduotos puolimo kryptys, kurios esą atsiras, jei Rusijai bus leista laimėti. O taip esą ir nutiks, jei nuo pernai įsivyravusi situacijai situacijai fronte bus leista vystytis rusams palankia kryptimi, manant, kad karas įstrigo.
„Šiandien debatai JAV dėl papildomos karinės paramos Ukrainoje parmeti prielaida, kad karas įstrigs nepriklausomai nuo JAV veiksmų. Ši prielaida yra klaidinga“, – teigia straipsnio autoriai.
Jie pažymi, kad Rusijos pajėgos jau aktyviai bando iš pozicinio karo pereiti atgal į manevrinį, kuris dėl vėluojančios JAV paramos Ukrainai būtų pražūtingas, nes viena yra ribotais artilerijos ir dronų pajėgumais stabdyti nedideles rusų atakas, o visai kas kita – veržlius ir didelio masto prasiveržimus, byrant fronto linijai – be šaudmenų ir oro gynybos atsargų likę ukrainiečiai, anot ISW, patirs daugiau pralaimėjimų, o rusai – priešingai, pasieks dramatiškų pasistūmėjimų šiemet, o jei niekas nepakryps į gerąją pusę Ukrainai, viskas jau 2025-siais baigsis Rusijos pergale.
„JAV teturi dvi realias išeitis: skubiai suteikti karinę pagalbą ir leisti Ukrainai stabilizuoti fronto linijas esamose lokacijose arba leisti rusams nugalėti Ukrainos kariuomenę ir žengti iki pat NATO sienų nuo Juodosios jūros iki centrinės Lenkijos. Trečio pasirinkimo nėra“, – konstatuoja ISW ekspertai.
Bet tai – ne pats dramatiškiausias momentas žemėlapiuose, nes Ukraina nepriklauso NATO, o Lietuva, Latvija ir Estija yra Aljanso narės – jau 20 metų, o NATO nares įpareigoja ginti Vašingtono sutartis bei JAV nesyk kartoti pažadai apie „kiekvieną ginamą Aljanso teritorijos colį“. Ir čia prasideda įdomioji ISW prognozių dalis.
„Tokiu atveju, jei JAV leistų Rusijai nugalėti Ukrainą, išaugtų Rusijos atakos prieš NATO grėsmę, ypač Baltijos šalyse. Šios ilgalaikės grėsmės ir su tuo susijusi kaina nusveria trumpalaikę tęstinės paramos Ukrainai kainos vertę“, – pažymima straipsnyje.
Rusijos puolimo kryptys link Baltijos šalių
Logika esą yra paprasta: Rusijos pergalė Ukrainoje turėtų triuškinančių pasekmių NATO gynybai ir atvirkščiai – Ukrainos sėkmė, net jei ji būtų ukrainiečių gebėjimas išlaikyti tik tas fronto linijas, kurių dabar laikosi įsikibę, sumenkintų Rusijos galimybes pulti Baltijos šalis ir Lenkiją ar bent jau padidintų tokio puolimo rizikas.
Ši logika iliustruota minėtais žemėlapiais, kuriuose pavaizduotos Rusijos puolimo kryptys link Baltijos šalių, nepaisant to, kaip bepasibaigtų karas Ukrainoje. Jei jis baigiasi sėkme Ukrainos kariuomenei, pastaroji, anot ISW, taptų didžiausia ir galingiausia už bet kurią kitą NATO narę Europoje.
Be to, ukrainiečiai galėtų išstatyti savo pajėgas palei visą perimetrą pasienyje su Rusija ir jai pavaldžia Baltarusija. Netgi netapusi oficialia NATO nare Ukraina turėtų blaivaus proto nepasitikėti Rusija, kuri, galimai, siektų revanšo ateityje už pralaimėtą karą, stiprintų savo pajėgas vakarietiška ir nuosava ginkluote, o Rusijai nusprendus pradėti agresiją prieš Baltijos šalis, ukrainiečiai esą neabejotinai stotų į Lietuvos, Latvijos ir Estijos pusę, net jei jų su Ukraina nesaisto formalūs įsipareigojimai.
O laimėjusios Ukrainos kariuomenės įstojimas į dar vieną karą prieš Rusiją neabejotinai sujauktų jos planavimą – tam reikėtų gerokai daugiau pajėgų iš Rytų ir centrinės karinės apygardų, kurių atgabenimą, sutelkimą ir išskleidimą būtų nesunku aptikti NATO žvalgybai. Į tai būtų galima reaguoti.
Be to, laimėjusi Ukraina automatiškai užtikrintų saugesnį pietryčių sparną Aljanso narėms ir jos galėtų perkelti pajėgumus – keliolika brigadų iš Rumunijos, Bulgarijos, Slovakijos ir Vengrijos Suvalkų koridoriaus kryptimi, kur vis dar tikimasi Rusijos atakos.
Prieš Lietuvą mestų didžiausias pajėgas
Pagrindiniu, svarbiausiu ir popieriuje pajėgiausių Rusijos pajėgų – 1-osios tankų armijos divizijų, sustiprintų desantininkų daliniais taikiniu, anot ISW analitikų, scenarijuose įvardijamas būtent Suvalkų koridorius – siauras pasienio ruožas tarp Lietuvos ir Lenkijos.
Tuo metu antraeilių arba remiančiųjų atakų taikinius – Latviją ir Estiją pultų kuklesnės, bet vis tiek popieriuje pajėgios Rusijos pajėgos – po 1-2 divizijas būtų mestos prieš šias dvi Baltijos šalis.
Ukrainos pergalės atveju rusai nebūtų pajėgūs mesti prieš Baltijos šalis visų įmanomų dalinių – dalį tektų laikyti pasienyje su Ukraina.
Tuo metu Ukrainos pralaimėjimo atveju – ISW žemėlapyje tai reiškia visišką Ukrainos kapituliaciją su Rusijos pajėgomis Ukrainos teritorijoje įskaitant vakarinę jos dalį, netgi vykstant tikėtinam ukrainiečių pogrindžio pasipriešinimo judėjimui, Rusiją esą būtų pajėgi mesti po 2-3 divizijas prieš Latviją ir Estiją.
O į Lietuvą būtų nukreiptas pagrindinis smūgis: 1-osios tankų armijos 2-oji motošaulių, 4-oji ir 47-oji tankų divizijos, 104-oji desantininkų divizija ir dar dvi brigados.
Šie daliniai būtų jau priskirti Leningrado ir Maskvos karinėms apygardoms, tai reiškia, kad jų nereikėtų atgabenti iš Rusijos gilumos, o puolimo kryptys būtų nutaikytos į žaibišką Baltijos šalių ir jose esančių kuklesnių pajėgumų atkirtimą nuo pastiprinimų, sutriuškinimą, užimant valstybių sostines.
Paradoksalu, kad Kremliui šio scenarijaus atveju esą padėtų netgi ukrainiečiai – šimtai tūkstančių jų ar net milijonai būtų prievarta suvaryti į Rusijos armiją taip, kaip jau ne kartą per pastaruosius kelis šimtus metų elgėsi Rusija – prievarta ir lietuvius, ir ukrainiečius sėmė ir į carinę armiją, ir į sovietinę.
Galiausiai, šio pesimistinio scenarijaus atveju NATO negalėtų permesti pastiprinimų iš pietryčių sparno Rumunijoje ir Bulgarijoje, nes Rusija surengtų diversinę ataką prieš Moldovą ir ten, pasienyje sukaustytų reikšmingas Aljanso pajėgas.
Daug neatsakytų klausimų
Ir nors ISW straipsnyje pripažįstama, kad tokie „scenarijai bei prielaidos yra hipotetiniai, dėl kurių detalių galima diskutuoti“, viena esą yra aišku: nepriklausoma Ukraina su stipria kariuomene ir provakarietiška vyriausybe bet kokią Rusijos ataką pavers ypač rizikinga, daug kainuojančia ir todėl sunkiai tikėtina Maskvai.
Viena vertus, ši žinutė, kad nepriklausoma ir stipri Ukraina padės NATO atgrasyti Rusiją, jei nesuveiktų Aljanso atgrasymas ir atvirkščiai – kad nugalėjusi Rusija ne tik sunaikins Ukrainą, bet ir kels grėsmę NATO, o Kremlių bus sunkiau atgrasyti, yra labai aiškus signalas pirmiausiai JAV – tiek dėl eskalacijos su rusais būgštaujančiai Joe Bideno administracijai, tiek Kongresui.
Tokie elementarūs, darsyk ir vizualiai pakartoti teiginiai atrodo labai logiškai, Baltijos šalyse ir Ukrainoje – jau kurį laiką daugiau nei akivaizdūs, bet juos būtina kartoti Vakaruose, ypač dabar, ypač anapus Atlanto. Jei Amerikos interesai dabar ir ateityje kam nors rūpi – parama Ukrainai turėtų būti atnaujinta jau dabar, nes antraip Rusijai bus leista laimėti, o tada visos minėtos niūrios prognozės išsipildys. Bet ar tikrai?
Minėtuose scenarijuose, tegu ir hipotetiniuose, kad ir kaip iki skausmo logiškuose savo pagrindine mintimi, kodėl verta remti Ukrainą, detalės vertos atidesnio žvilgsnio dėl kelių priežasčių. Pirmiausiai todėl, kad dalis prielaidų yra pritemptos, ištrauktos „iš lubų“, neatitinka tikrovės, jomis manipuliuojama – ignoruojant vienus svarbius veiksnius ir sutirštinant spalvas dėl kitų veiksnių.
Sąžininga būtų pasakyti, kad be JAV paramos likusi Ukraina vis dar nėra viena ir nebūtinai pasmerkta tokiam pralaimėjimui, koks nurodytas ISW scenarijuose. Net jei amerikiečių karinės paramos Europa negali kompensuoti visu 100 proc., dalis pagalbos iš Europos valstybių, ypač situacijai Ukrainoje toliau klostantis kritine linkme vis auga.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas gal ir netaps Ukrainos gelbėtoju vien žodžiu užsiminęs apie strateginę dviprasmybę ir pažadėjęs neleisti Rusijai laimėti karo, bet savaime prancūzų galimybių įsikišti į karą negalima atmesti, ypač kai rizikuojama ne šiaip Paryžiaus reputacija, bet ir realia strategine slinktimi Europos žemyne. Vien jau todėl Europoje gali tekti svarstyti anksčiau neįsivaizduojamus scenarijus.
Pats Ukrainos pralaimėjimas taip pat nėra aiškus ar vienaprasmiškas scenarijus. Ar tai būtų dalinė rusų okupacija su dabartinėmis kontakto linijomis, ar grįžimas prie 2022-ųjų vasario 23-osios linijų, ar visiška Ukrainos okupacija iki pat vakarinių sienų. Turint omeny išteklius, kuriuos Rusija privalėtų skirti Ukrainos pajungimui, kontrolei bei pasipriešinimo palaužimui – tai kainuotų žmogiškuosius, finansinius, materialinius išteklius, o svarbiausia – laiką.
Savo ruožtu šį laiką Europa, ypač Rusijos pasienyje esančios valstybės, pavyzdžiui, Baltijos šalys galėtų išnaudoti ir labai tikėtina, kad naudotų pasiruošimui – daug reikšmingesniam, nei iki šiol, jei Ukraina išties pralaimėtų. Šio pralaimėjimo pasekmės gali būti labai įvairios dar ir todėl, kad dalis valstybių, pavyzdžiui, Lenkija, neabejotinai siektų branduolinio ginklo, kuriuo galėtų atgrasyti agresiją.
Kita vertus, ISW optimistiniame scenarijuje, kuriame Ukraina laimi, taip pat trūksta logikos, paaiškinimų ir detalizavimo, ką reiškia Ukrainos pergalė, kaip ji pasiekiama.
Kuo skubesnis karinės paramos iš JAV suteikimas ukrainiečiams nereiškia pergalės kare, kaip ir dabartinių kontakto linijų išlaikymas – Ukrainos tolesni gebėjimai atsilaikyti priklauso ne tik nuo šaudmenų. O ką jau kalbėti apie sėkmingą teritorijų atsikovojimą ir pergalę.
Ukrainos deklaruotas tikslas – susigrąžinti visas prarastas teritorijas su 1991 m. patvirtintomis sienomis yra suprantamas, teisėtas, tačiau nėra aišku, kaip į tai reaguotų Rusija – ar į Krymo susigrąžinimą reaguotų taip, kaip Kremlius reaguoja į sau priskiriamų Chersono, Zaporižės teritorijų atsikovojimą, nors formaliai šias sritis Rusija laiko aneksavusi?
Ar vis dėlto Krymas taptų ta raudona linija Kremliaus režimui, kai būtų nuspręsta vadovautis karine doktrina ir panaudoti branduolinius ginklus. Jų panaudojimo pasekmes sunku prognozuoti, kaip ir vien paties sprendimo – ar kariškiai vykdytų tokį Kremliaus įsakymą, ar sukiltų ir maišto būdu nuverstų V. Putiną, kaip visiškai santykį su realybe praradusį ir į pavojų šalį įstūmusį lyderį?
Atsakymų į šiuos klausimus šiuo metu neturi nei rusai, nei ukrainiečiai, nei Vakarai, tad prognozuoti, ką reikštų Ukrainos pergalė ir juo labiau potenciali Rusijos agresija prieš Baltijos šalis yra pernelyg netikslu. Kodėl Rusija turėtų iš viso pulti ir kaip ji pajėgtų pulti Baltijos šalis, t.y. NATO nares, jei ji būtų pralaimėjusi Ukrainai?
Taktinio ir operacinio pobūdžio dilemos, kurios aprašytos ISW scenarijuose yra ne mažiau keistos, turint omenyje, kad pateiktuose žemėlapiuose Rusijai suteikiama visiška iniciatyvos, operacinės erdvės ir veiksmų laisvė, tarsi NATO negebėtų laiku reaguoti į Rusijos ketinimus ir veiksmus.
Jei ką Vakarai, ypač JAV ir įrodė dar prieš atvirą Rusijos agresijos etapą prieš Ukrainą, tai, kad gebėjimai iš anksto aptikti rusų pajėgų telkimą, numatyti ketinimus yra neprilygstami. O ir pačių ukrainiečių kariškių informacija, vertinant grėsmes, pasirodė tiksli prieš pat invaziją.
Tačiau ISW hipotetiniame scenarijuje braižomos rodyklės, Rusijos dalinių judėjimai neatsižvelgia nei į nacionalinius Baltijos šalių pajėgumus, nei į naują NATO gynybos koncepciją, planus ir gebėjimus mobilizuoti pajėgas dar iki atviro karo, kurios yra gerokai didesnės, nei esamos taikos metu.
Galiausiai ISW scenarijuje visi daliniai būtų stumdomi arba sukaustomi žemėlapyje, tarsi realios situacijos tebūtų 2D simuliacijos, kuriose veikia tik sausumos elementai, kai NATO garsėja savo galia jūrose bei ore – būtent laivyno ir oro pajėgų vaidmuo yra tas, kuriame yra įrodytos Vakarų šalių stiprybės ir atvirkščiai – Rusija įrodė savo nesugebėjimą vykdyti jungtines operacijas.
Kremliui, norint, kad susiklostytų toks juodžiausias ISW aprašytas scenarijus, tiesiog turėtų fantastiškai pasisekti, tačiau argumentų, kad to tikimybė šiuo metu yra nors kiek reali, tiesiog nėra pateikiama.