Laidota nuo 1850-ųjų
Plačiame, medžiais apaugusiame plote kapinės imtos steigti daugiau nei prieš pusantro šimto metų. Tada tai buvo įprasta kauniečių laidojimo vieta. Apie šią amžinojo poilsio vietą byloja ant kapinių kampo pastatyta informacinė memorialinė lenta. Iš pačio prospekto aiškiai matyti cementiniai kryželiai, bylojantys, kad čia kažkada buvo palaidoti žmonės. Tų kryželių čia liko 36.
Palyginti neseniai tos kapinės buvo vadinamos Ramybės parku. Tai suprantama, nes čia nuolat vyraudavo tyla, ramuma, o žmonės ateidavo susikaupti, pamąstyti apie kiekvieno mūsų laukiančią neišvengiamą amžinybę.
Bet Kauno miesto vadovams atėjo logiška mintis: toji vieta – tai kapinės. Dabar jos taip oficialiai ir vadinasi – Senosiomis Kauno kapinėmis. Per pusantro šimto metų čia palaidota daugybė žmonių, kurių kauleliai jau seniai pavirtę dulkėmis. Palaidotieji – paprasti ir žinomi žmonės ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje ar net už jos ribų. Kai kurie jų prisimenami, kai kurie – ne...
Kaip byloja informaciniai šaltiniai, kapinės įsteigtos XIX a. viduryje, o pirmosios laidotuvės įvyko 1850 m. Teritorija buvo suskirstyta pagal konfesijas (religijos pobūdį). Centrinę dalį sudarė katalikų konfesija. Dar buvo stačiatikių, evangelikų, liuteronų, musulmonų laidojimo plotai. Ten jie tebėra ir dabar – pastatytos dvi cerkvės.
Garsių lakūnų kapai
Kapinėse laidoti žmonės ne tik pavieniui, bet ir grupėmis. Tokie yra Pirmajame pasauliniame kare žuvę rusų ir vokiečių kariai. Apie tai byloja paminkliniai akcentai.
Kurį laiką ypač išsiskyrė Lietuvos lakūnų, žuvusių avarijose ir kitaip, paminklai. Tai buvo kūrybingi, kryžiaus forma sumontuoti lėktuvų propeleriai. Sovietmečiu kapinės buvo aktyviai naikinamos, todėl lakūnų artimieji juos ir jų įspūdingus paminklus perkėlė į kitas Kauno kapines. Dabar tuos paminklus galima regėti Panemunės ir Seniavos kapinėse.
Vienas tokių buvo Jurgis Dobkevičius – ne tik lakūnas, bet ir aviakonstruktorius. Būdamas septyniolikos, jis aukso medaliu baigė Vyborgo komercijos mokyklą ir įstojo į Petrogrado politechnikos institutą, Laivų statybos fakultetą, todėl buvo mobilizuotas į carinę Rusiją, pasiųstas į Baku aviacijos mokyklą. Po dvejų metų su tėvais grįžo į Lietuvą. Čia jis įstojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo priimtas į Karo aviacijos mokyklą. Ten gavo leitenanto laipsnį ir karo lakūno vardą.
Per trumpą laiką atliko 24 kovinius skrydžius lenkų fronte. Už narsą Nepriklausomybės kovose buvo apdovanotas dviem Vyčio Kryžiais. 1920 m. pirmasis Lietuvoje atliko mirties kilpą.
J. Dobkevičius įgyvendino savo svajonę – pastatė vienvietį sportinį lėktuvą DOBI-I. Vėliau – DOBI-II. Vėliau savo lėšomis išvyko mokytis į Paryžių – Aukštąją nacionalinę aeronautikos ir metalo konstrukcijų mokyklą. Ten įgijo aviacijos inžinieriaus specialybę. Tai buvo pirmasis tokios aukštos kvalifikacijos specialistas Lietuvoje.
Deja, 1926 m. birželio 8 d. J.Dobkevičius žuvo Kauno Aleksoto aerodrome, bandydamas naują savo lėktuvą DOBI-III. Jam buvo vos 26 metai. Jis palaidotas Senosiose Kauno kapinėse, perlaidotas į Panemunės kapines.
Mauzoliejus Atlanto nugalėtojams
Netenka abejoti, kad lietuvių tautos didvyriai buvo ir tebelieka transatlantiniai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Jie skrydžiu per Atlantą 1933 metais išgarsino ne vien savo, bet ir visos Lietuvos vardą.
Per laidotuves Kauno arkikatedros bazilikoje jų palaikai buvo apkrauti vainikais ir gėlėmis. Karstai su žuvusiųjų kūnais per visą senamiestį, Laisvės alėją, Vytauto prospektą, lydint dešimtims tūkstančių žmonių, žymiems šalies visuomenės veikėjams, buvo nugabenti į nūnai vadinamas Senąsias kapines ir padėti koplyčioje.
Kūnus buvo nutarta balzamuoti, todėl jie buvo perkelti į Kauno medicinos universiteto koplyčią. Kapinėse Dariui ir Girėnui buvo pastatytas mauzoliejus, nustatytos jų lankymo valandos. Karstuose, virš žuvusiųjų veidų, įrengti langeliai. Mauzoliejaus projektą parengė architektas V.Landsbergis-Žemkalnis.
Po poros metų buvo pastebėta, kad drėgmė paveikė balzamuotųjų kūnus. Todėl 1940 m. kovo mėnesį karstai buvo pervežti atgal į Medicinos universiteto rūmų koplyčią. Bet per vokiečių okupaciją, frontui rytuose artėjant prie Lietuvos, lakūnas T.Zauka organizavo talką lakūnų kūnams paslėpti. Drauge su farmacijos katedros vedėju profesoriumi B.Šauliu, pagalbon pasikvietė patikimus darbuotojus: Riaubą, Beržinską ir Štriupkų. Jie karstus su palaikais paslapčia užmūrijo Medicinos rūmų rūsio nišoje. Tačiau per 1946 m. potvynį Nemuno vanduo užtvindė nišą su palaikais ir jie dingo.
Skulptoriaus V.Mačiuikos dėka 1958 m. jie buvo surasti. Ekspertai nustatė, kad kūnams potvynio vanduo labai pakenkė, todėl nutarta juos palaidoti į žemę.
Paskutinės lakūnų laidotuvės įvyko 1964 m. rugpjūčio 12 d. Nors apie laidotuves viešai buvo beveik neskelbta, tačiau karstus su lakūnų kūnais didelė minia palydėjo į Aukštųjų Šančių karių kapines, kur jie ilsisi ir dabar.
Senosiose Kauno kapinėse buvęs mauzoliejus kurį laiką stovėjo tuščias ir neprižiūrimas. Vėliau jis buvo nugriautas, o žemė toje vietoje išlyginta. Dabar čia stovi marmurinis žymuo, kuriame pateikiama informacija, koks garbingas pastatas čia stovėjo.
Palaidotas premjeras
Kitas mūsų tautos didžiavyris – netoliese palaidotas prieškario Lietuvos Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis. Tiesa, jokio ženklo toje vietoje nėra, nors jis buvo vienas žymiausių politikos ir ūkio veikėjų. Jis tarpukario Lietuvoje ėjo įvairias valstybines ir visuomenines pareigas: dirbo švietimo, žemės ūkio ir žemės turtų ministru, „Lietūkio“, „Pieno centro“ vadovu. Nors buvo vedęs Prezidento Antano Smetonos žmonos Jadvygos seserį Chadauskaitę, bet, kiek žinoma, labiausiai iškilo savo pastangomis ir sugebėjimais. Deja, sunkiai susirgęs, mirė palyginti jaunas – 57-erių metų. Iš šių kapinių jo palaikai perkelti į Panemunės kapines.
Kapinėse sutikta moteris šio straipsnio autoriui papasakojo, kad per J.Tūbelio laidotuves ji buvo dar maža mergaitė, tačiau pamena, jog mama jai sakiusi: „Štai kokio žymaus žmogaus kapas – kuklus, be jokio išskirtinio ženklo, tik su kryžiumi, nors jo šeima lėšų tam tikriausiai turi...“
Generolo palaikai dingo
Išskirtinė asmenybė buvo ir tarpukario Lietuvos krašto apsaugos ministras, Generalinio štabo viršininkas, ne vieną kartą buvęs vyriausiasis kariuomenės vadas – generolas Silvestras Žukauskas.
Carinėje Rusijoje, kuriai priklausė ir Lietuva, už ypatingus karinius nuopelnus rusų-japonų kare bei kitose tarnybose jis buvo apdovanotas šv. Stanislovo 2-ojo laipsnio ordinu, šv. Georgijaus kardu su paauksuota rankena, Lietuvoje – Vyčio Kryžiaus visų trijų laipsnių ordinais.
1937 m. palaidotas Senosiose Kauno kapinėse, liuteronų konfesijos dalyje. Tačiau iki šiol nežinoma, kur konkrečiai ilsisi jo palaikai. Tiesa, buvo mėginta ieškoti S.Žukausko kūno, tačiau kol kas – nesėkmingai. Gal tai pavyks ateityje?
Žinomo mūsų karvedžio kapą su žeme sulygino sovietiniai okupantai, be abejo, nenorėdami, kad šis patriotas išliktų žmonių atmintyje.
Protestus mena bareljefas
Lietuvių tautos atminimą šiose kapinėse saugojo marmurinis, virš žemės iškilęs bareljefas. Jis simbolizuoja apie 1956 metais šiose kapinėse vykusį kauniečių protesto mitingą, solidarizuojantis su Vengrijoje vykusia ir žiauriai numalšinta revoliucija.
Kauniečiai Vėlinių vakarą vieni, su kaimynais ir šeimomis ėjo į kapines, degė žvakes, kalbėjo maldas, giedojo religines bei tautines giesmes, taip pat – dar neužmirštą Tautinę giesmę „Lietuva, Tėvyne mūsų“.
Žinoma, milicija, saugumiečiai turėjo apsčiai darbo – daug mitingo dalyvių patriotų nukentėjo: ne vienas buvo atleistas iš darbo, o studentai – išmesti iš aukštųjų mokyklų. Bet ir vėliau visuomenė nenurimo – rinkosi į kapines, degė žvakes, meldėsi už čia palaidotuosius ir prašė laisvės Lietuvai.
Pagerbtos sukilimo aukos
Išraiškingu kryžiumi pagerbtos 1941 m. birželio lietuvių patriotų prieš sovietinę okupaciją sukilimo aukos. Jau iš tolo šviečia kiek toliau stovintis, itin išraiškingas Laisvės paminklas „Žuvome dėl Tėvynės“. Toks jis stovėjo prieškariu ir kiek vėliau. Jį žmonės nuolat lankė, puošė gėlėmis.
Vienoje paminklo pusėje iškalti žodžiai: „Niekas neturi didesnės meilės, kaip tas, kuris guldo savo gyvybę už savo prietelius“. Bet sovietmečiu paminklas buvo nugriautas.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, įmonės „Palikimas“ pastangomis nutarta paminklą atstatyti. Kruopščiai ištirta aplinka, surinkti kiti duomenys, ir paminklas pakilo tarsi iš pelenų. Ir dabar žmonės čia neša gėles, dega žvakes. Paminklas buvo pašventintas 1995 m. birželio 14 d. Be to, beveik kapinių centre stovi įspūdingas paminklas Motinai, gedinčiai už Lietuvos laisvę žuvusių vaikų.
Nutarta atsikratyti
Ar reikėjo šias senas kapines naikinti? Sovietiniai ideologai tada tvirtino, kad toks objektas netinka būti miesto centre, gadina miesto vaizdą. Bet yra ir kitokia nuomonė: politiniai komunistiniai vadai buvo apimti nuolatinės baimės dėl galimų neramumų tose kapinėse, todėl nutarė jomis atsikratyti. Visai neatsiklausę žmonių nuomonės, jie taip ir padarė. Juk Europoje esama nemažai kapinių, kurios stovi miestų ar kaimų centruose, ir jos niekam nekliūva.
Savo artimųjų palaikus žmonės išsivežė į kitas miesto ar šalies kapines. Bet pagrįstai spėjama, kad iš šių kapinių paimti toli gražu ne visi palaikai, kurie galėjo būti paimti ir perlaidoti. Arba yra nežinoma, ar jie paimti.
Nėra žinių, ar iš to paties sklypo, kuriame palaidotas gen. S.Žukauskas, paimti žinomo pedagogo Jono Yčo palaikai, kitur – kultūrologo Eduardo Volterio, poetės Liudmilos Eglės Malinauskaitės-Šliūpienės palaikai, stačiatikių sklype besiilsintys, spėjama, neperlaidoti žymaus finansininko VDU profesoriaus Nikolajaus Pokrovskio palaikai. Be to, sunaikintas operos solistės Veronikos Podėnaitės kapas. Čia buvo palaidoti: žymus pedagogas Juozas Vokietaitis, gydytojas, pulkininkas leitenantas Jonas Brundza, kunigas Kazimieras Jaunius, istorikas Paulius Šležas. Su žeme sulygintas žymių XIX a. pramonininkų Tilmansų šeimos mauzoliejus.
Dabar šiose Senosiose kapinėse nelaidojama. Jis yra tarsi mūsų neliečiamas tautos panteonas.
Renkant publikaciją, naudotasi leidiniais „Kauno gatvės ir žmonės“. Taip pat – „Darius ir Girėnas (1933–1993)“.