Daugmaž taip savo gyvenimą iki didžiųjų permainų apibūdina Dalius – vienas iš nedaugelio atvirai apie patirtą pragarą ir prisikėlimą kalbančių žmonių.
„Įkūrę specializuotų statybos paslaugų įmonę dirbom su žinomais objektais visoje Lietuvoje. 1999-2000 metais pasiekėm milijonines apyvartas, taigi, atrodė, tuoj tuoj skinsim laimės vaisius“, – DELFI pasakojo 53 metų vilnietis.
Žiūrint pasaulio akimis, visko buvo apsčiai: pinigų, brangių mašinų, šeima, tam tikros valdžios, prabangos, meilužių. Bet tuo pačiu jis vis labiau jautėsi, kaip kalėjime.
„Pats darbas buvo įdomus, kūrybiškas, nes į statybas ateidinėjo naujos technologijos, pradėjo kilti stikliniai, aliumininiai dangoraižiai, o mes kaip tik dirbom su naujomis fasadinėmis sistemomis, - prisiminė buvęs veslininkas. - Tačiau netrukus viskas išvirto į melą ir nesibaigiančius pažadus. Būdavo, vaikštai su dviem telefonais kišenėse ir arba tau skambina klausdami, kada bus pinigai, arba tu skambini ir išmušinėji skolas. Objektai milžiniški, terminai spaudžia. Kaip atsipalaiduot? Kaip nuimt įtampą“.
- Kaip?
-Dirbom kaip arkliai, o paskui gėrėm kaip arkliai.
Kai atsipalaiduoti nebepadėjo alkoholis, maišiau jį su raminančiaisiais vaistais. Galima sakyti, tapau žmogumi, priklausomu nuo cheminių medžiagų, bet melavau sau, kad viskas gerai. Koks tu alkoholikas, kai kišenės pilnos banknotų ir, atseit, krūtas verslininkas esi.
Pabundi vidury nakties ir galvoji, kaip tą ar aną išpainioti. Gėrimas dar labiau viską sumakaluoja: kur alkoholis, ten moterys, problemos šeimoje.
Atrodo, įvykdyti visi normatyvai – du sūnūs, namas, geras darbas, pinigai, graži žmona. Tačiau tos žiurkių lenktynės – absoliuti iliuzija. Atrodo, viską turi, bet niekur nuoširdžiai nebegali dalyvauti. Esi darbe – galvoji apie šeimą, kad ten kažką prisidirbai, namie bijai kad skambins dėl skolų.
- Konkretus paskutinis lašas buvo?
-Problemos su sveikata leido aiškiai pajusti – mirtis už dviejų žingsnių. Bet tada Apvaizda, matyt, pradėjo daryti savo darbą.
Pravažiuodavau pro Bernardinus, kur kun. Julius Sasnauskas netradiciškai švęsdavo liturgiją su vėliavomis, laužais, kitais pranciškoniškais dalykais, kad tik sugautų kokią klaidžiojančią sielą. Ir manoji kažkaip ten užklydo.
Mišiose, į kurias pataikiau, nieko nesupratau, bet įstrigo ramybė. O jos tuo metu man stigo kaip oro.
Ramybė atrodė prarasta amžiams. Ir kai pamačiau žmones, kurie vieni kitiems linki ramybės, atrodo atsipūtę, pagalvojau – po šimts, ką jie turi, ko aš neturiu? Kažką jie nuo manęs slepia! Tos moterėlės, diedukai žino, tai, ko aš, turėdamas „viską“, nežinau.
Kaip tik tuomet sutikau pažįstamą, kurio istorija buvo labai panaši į maniškę ir kuris jau ėjo laisvės keliu. Jis paklausė: „Daliau, kas tau labiausiai trukdo gyventi?“ Aš sakau: „Tai gal tas verslas?“ Dar jis paklausė, ar aš noriu gyventi ir jei taip, gal reikia verslo atsisakyti.
- Tas pats, kaip atsisakyti savo gyvenimo?
- Taip! Nes šitiek metų visa tai kurta, tiek darbo įdėta, šitokios galimybės, šitokie darbai padaryti! Kaip Napoleonas joji per Europą, o tau sako: „Lipk nuo žirgo ir eik namo“.
Su vienu verslo partneriu apie tai pasikalbėjau, su kitu. Bet visi tą patį kartojo: „Nebūk durnas, ką čia sapalioji, varom toliau. Mes – jauni vyrai, turim kovoti. Bet už ką?
Matyt, Dievas manęs pasigailėjo. Aiškiai suvokiau, kad jeigu aš nenulipsiu nuo to žirgo, tai mane su visu juo ir palaidos. Gal auksiniam karste, bet užkas. O gyventi norėjosi.
- Kiek pasikankinai, kol pasiryžai viską mesti?
-Kokius metus nuo to, kai per žmogų, kuris pasakė, ką turiu daryti, Dievas man metė gelbėjimosi ratą. Kol svarsčiau, ar jį griebti, viskas blogėjo: įtampos augo, stogas važiavo, nors išoriškai gal ir nebuvo akivaizdu.
Tą akimirką net išsižiojau: „Atsakyk sau, kuris dabar laimingesnis – aš kiekvieną minutę eidamas iš proto, ar tie bomžiukai?“ Tokie keisti dalykai prasidėjo. Tarsi ženklai, kad gal ir aš greitai prie to konteinerio būsiu, jei nieko savo gyvenime nekeisiu.
- Ir?
- Savo kolegai pasakiau, kad pasitraukiu, ir prasidėjo Dievo stebuklai. Per dvejus metus viskas ramiai išsisprendė, nors iš pradžių atrodė, kad tai neįmanoma – pakas mane po velėna arba nušaus.
Pirmas rugsėjo rytas, kai nusprendžiau gyventi kitaip, buvo saulėtas, šiltas. Vaikus nuvežiau į mokyklą, žmoną – į darbą ir atsidūriau senamiestyje. Ką veikti? Niekur nebereikia lėkti. Žiūriu, žmonės į Bernardinus skuba – tuos pačius, kur užeidavau pasisemti geros auros, kaip sakoma.
Kitą rytą vėl pakartojau tą patį. Nuvežęs vaikus į mokyklą, žmoną į darbą nuėjau į koplytėlę. Taip trečią, penktą, septintą rytą. Po truputį viskas pradėjo susidėlioti, nukrito širma nuo akių.
Atsiverčiau pamažu. Nenusileido jokia dangiškoji Marija. Tačiau susitikimą su žmogumi, kuris man pasakė, kad turiu radikaliai keisti gyvenimą, vadinu ženklu. Kaip ir bomžus apie kuriuos pasakojau. Trečias ženklas – man suteikta vidinė jėga palikti tas žiurkių lenktynes.
- Po pusmečio priėjai viso gyvenimo išpažinties. Kam tau to reikėjo?
- Kai tau 40 metų ir reikia pradėti gyventi iš naujo, jauti, kad visas tas mėšlas, kurio pilna širdyje, gramzdina atgal. Tiesiog norisi kažkam išsipasakot, nes sąžinė nerami. Daug pridaryta visokių kiaulysčių, išdavysčių.
Labai gerai prisimenu, kaip po Mišių priėjau prie Juliaus (kun J. Sasnausko – DELFI) ir pasakiau, kad man negerai. Susitarėm susitikti pasikalbėti. Tris rytus iš eilės ėjau pas jį.
Gal galėjau išsikalbėti ir draugui, bet tuo metu man Julius beveik kaip Dievas buvo – dėl tos per jį man atėjusios paslaptingos ramybės. Dabar kelia šypseną, tačiau tada galvodavau: „Neduok Dieve, Julius susirgtų ar numirtų. Mano gyvenimas pasibaigtų. Nes iš jo viskas“.
-Po išpažinties palengvėjo?
- Be abejo. Neužmirštamas jausmas. Tapo aišku – man suteikiama galimybė gyvenimą statyti ant visiškai kitų pamatų. Ir jei anksčiau atrodė, kad pasaulio bamba esu aš, visa ko centru tapo Dievas. Atradau maldą, kuri man anksčiau buvo nesuvokiamas dalykas, nes tai – moterų reikalas ir prie ko čia mes, vyrai.
- Tiesiog kalbi poterius, kuriuos visi sako?
- Nevisai. Man malda tai labai konkretus įsipareigojimas Dievui nustatytu metu, nustatytą laiką bendrauti su Juo. Rytą dėkoti už naują dieną, galimybę gyventi kitaip, atsibusti su džiaugsmu. Ne su baime ir nerimu keltis, o su noru gyventi, veikti. Prašau, kad kita diena būtų tokia pat gera, kaip buvusi, o jei ne, kad Dievas palaikytų sunkumuose, kurių buvo, būna ir bus, nes tau atsivertus pasaulis nepasikeičia – keičiasi tik požiūris į jį.
Kaip mankštą ryte padaryt, maldą sukalbėt ar penktadienį pasninkauti, reikėjo prisiversti įprasti kasdien rašyti dienoraštį. Pajutau, kad tai laiptai, kuriais turiu lipti. Nes jei nelipsiu, tuoj pat grįšiu atgal.
Tik atrodo, kad jei nieko nedarai, viskas stovi vietoje. Dvasiniuose dalykuose nedarydamas leidiesi žemyn. Ligtolinis gyvenimas, įpročiai traukte traukia ten, kur buvai.
Manai, lengva tą padaryt, kai visą gyvenimą tarp mūsų tarsi nematoma siena? Dievo malonė, kad suradau laiko ir jėgų. Vežiojau jį į chemoterapijas, tad kasdien po dvi-tris valandas praleisdavom kartu. Tačiau aš niekaip negalėjau pradėti tos šnekos. O jaučiau, kad būtent man reikia imtis iniciatyvos, nes tėtis senas, serga, silpsta, spaudžiamas mirties baimės.
Tą pokalbį atidėliojau, kaip išpažintį – tai oras ne tas, tai nuotaika ne ta, tai dar nežinau, ką pasakyti, kol suvokiau – dabar. Jeigu tempsiu gumą, tiesiog tėčio neliks.
Grįždami iš ligoninės sustojom pasivaikščioti. Sakau: „Tėveli, turim pasikalbėt“, pradėjau atsiprašinėti už visas savo kiaulystes, jam taip pat išsakiau, kas buvo susikaupę, kad vaikystėje man trūko tėvo ir kodėl dingdavau iš namų, kai jis iš darbo grįždavo pavargęs ir piktas. Dvi ar tris valandas kalbėjom vienas per kitą, verkdami, juokdamiesi, apsikabindami.
Likęs pusmetis iki jo mirties buvo nenusakomas. Kiekvieną vakarą jis laukdavo, kol atvažiuosiu. Mes melsdavomės vyriškai susikabinę už rankų ir aš matydavau, kaip jį stiprina ta malda, kaip jam padeda nugalėti mirties baimę. Jo laidotuvės buvo lengvos, šviesios. Štai, ką reiškia, susitaikymas ir kad viskas padaryta laiku.
- O kaip žmoną, vaikus paveikė tavo atsivertimas?
- Žmona netrukus taip pat gavo tikėjimo dovaną. Jai gal buvo lengviau, nes matė, kad aš visai kitaip pradėjau gyventi. Dingo baimės, įtampos.
Anksčiau namuose nieko netrūko, tik tėvo nebuvo. Paskui nebe tiek daug visko buvo, bet tėvas atsirado, su kuriuo vaikai galėjo kieme statyti krepšinio aikštelę, kažką veikti.
Man pačiam buvo didelis džiaugsmas matyti, kaip sūnūs auga, koks esu jiems svarbus, kaip jie džiaugsmingai su manimi bendrauja, nes lioviausi būti tėvu, kuris viską duoda, bet kurio reikia bijot.
- O santykiai su moterimis?
- Pasikeitė. Ir visų pirma, požiūris. Nes kaip mes, vyrai, žiūrim į moteris – mes gi esame savo seksualinio potraukio vergai ir norime turėti kuo daugiau vergių! Jei aš išlaikau žmoną – ji mano nuosavybė. Garsiai to niekas nesako, bet moterį laiko savo aistrų tenkinimo objektu.
Atradęs Dievą supranti, kad moteris – kitas žmogus, kitas Dievo kūrinys, toks pat nuostabus, kaip tu, kaip kiekvienas esame Dievui. Visa tai atėjo palaipsniui. Tačiau galop išlaisvino iš marazmų, kuriuose anksčiau gyvenau.
Su žmona esu daug metų ir tik dabar akys atsivėrė – Viešpatie, koks durnas buvau, kaip nemačiau, kokį nuostabų žmogų man davei.
- Atradusieji tikėjimą dažnai radikalai. Tau irgi norėjosi pataisyti žmones?
- Žinoma. Nes tu matai, kad jie gyvena neteisingai. Po šimts pypkių, visi keliauja į pragarą! Ir tu turi juos gelbėti, kaip asiliukas gelbėtojas iš multiko.
Taip, atsivertus būna laikas, kai be saiko, ne laiku ir ne vietoj kiši savo tiesas. Tačiau tai galima suprasti. Kai gauni naujo gyvenimo dovaną, esi pilnas gyvybės ir džiaugsmo, kuriuo norisi dalintis. Panašiai, kaip kokiais 1996 m. – eini per Vilnių ir prie tavęs prišoka kas nors iš Tikėjimo žodžio klykdamas: „Kristus gyvas!“
Man irgi visko buvo. Susipykimų su senais draugais taip pat. Nes gi niekas tavęs nebesupranta, galvoja, kas tam Daliui pasidarė? Jis nuolat kalba apie tą patį, jam niekas be Kristaus ir Bažnyčios nebeįdomu. Tačiau bręstant tikėjimui supranti, kad kiekvienam žmogui savas kelias į Dievą ir kas tinka man nebūtinai tiks kitam.
Aš tik galiu paliudyti apie savo patyrimą – nei pykti, nei smerkti kito žmogaus.
- O smerkdavai?
-Taip. Pradinėse atsivertimo klasėse prieini iki to, kad ir visa Katalikų Bažnyčia klaidatikė, per lėtai ir ne ten Petro valtis plaukia. Ir visus kunigus reikia pataisyti.
Ir dabar būna atkričių, kai galvoju, kad Bažnyčia – durnių laivas. Kad reikia trenkti durimis ir išeit.
Bet paskui supranti, kad visuotinė Bažnyčia ne kas kita, o žmonės. Visokiausi, tarp kurių ir šventieji, ir kvailiai. Ir visiems toje Petro valtyje sėdėti reikia, nors vienam norisi irkluoti į kairę, kitam – į dešinę, vienam greičiau, kitam jau atrodo, kad tuoj užplauks ant seklumos.
Jei trenksi durimis, kur nueisi? Kas iš to laimės? Kas labiausiai nori, kad po vieną išsivaikščiotume?
-Kas?
-Velnias, diabolo – reiškia „atskirti“, „užsidaryti“. Jei kiekvienas užsidarysim savo pasaulyje ir būsime su Dievu, kaip patys jį suprantam, šėtonas lengvai mus po vieną sulaužys.
Tai supratęs sakau sau: „Daliau, ar tik rageliai neužaugo? Jei taip – nusilaužk ir nuolankiai grįžk į Petro laivą. Atsiprašyk kapitono ir plauk su visais toliau“.