Net ir mano dukra savo pirmuosius žingsnius prieš septyniolika metų nuėjo Paryžiuje, o tai, be abejo, jau visiškai legaliai suteikia man teisę pasisavinti šį miestą. Tiesa, su kava ten labai prasti reikalai. Ties ta pamatine vertybe jiems dar reiktų labai padirbėti – o gal man tiesiog atrasti kokią kavinę su normalia kava, ai, bet ko aš čia skundžiuosi – vos kelis žingsnius nuo Triumfo arkos nutolusi pūpso didžiulė šveicariško Nespresso parduotuvė, prabangi, kaip ir jos visos, o paslaugus apsauginis net ir duris atidaro. Tik užeik. Tai kaip ir nebelieka dėl ko burbuliuoti.
Šį gruodį taip jau išpuolė, kad per vieną savaitę į Paryžių važiavau du kartus. O gal per dvi savaites du kartus. Čia jau kokiu kampu tas savaites paversi ir kaip jas susiskaičiuosi. Žodžiu, važiavau, grįžau, dvi dienos namuose ir vėl atgal. Apie Paryžių jums nebuvau ketinusi daug rašyti, mat apie jį rašyti, man atrodo, turėtų tik tą miestą jaučiantys arba ten baisingai ilgai gyvenantys. Na, tarkim kaip Valdas. Tiesa, maestro Papievis ir yra aprašęs šį visokį miestą, o rašyti po jo, tai kaip bandyti jums iškišti mikrobangų krosnelėje pašildytą parduotuvinį tailandietišką maistą ir išpūtus akis aiškinti, kad čia visai visai kaip geriausiam restorane.
Bet. Bet šis gruodžio MANO Paryžius buvo visai kitoks. Nepažįstamas, šaltas, baugus, niūrus ir liūdnas. Ir net Eliziejaus laukų raudonosios medžių puošmenos – girliandos, nusigandusiai virpančios vėjyje, nepajėgė išsklaidyti to kažko, tvyrančio ore. To kažko? Baimės? Liūdesio? Nesaugumo? Nežinau, gal visko kartu.
Apie tai, kas pastaruosius šeštadienius vyksta Paryžiuje, jums daug nerašysiu. Net ir apolitiškiausias Pranas iš kaimynės Nijolės girdėjo, kad „vajetau, ale tai kas ant to svieto dedas, ar girdėjai? Tie, nu tie, žinai, ne**ai degina Paryžių, jiems gi ką, švento nieko nėra“. „Sulindę iš tų savo šiaurės afrikų, jiems kad tik riaušes kelt, dirbt taigi niekas nenori“, – su didžiausiu užsidegimu kaimynams paantrina iš parduotuvės ėjęs ir tik vienai, bet tikrai vienai čierkelei užbėgęs Jonas.
Šaipausi, sakysite jūs. Švelniai, trupučiuką. Bet maždaug tokį vaizdą susidariau iš klausimų, gautų net ir iš savo kaimynų čia, antrą kartą besiruošdama į Paryžių. Nesaugu, sakė man jie, dega ten viskas. Chaosas ir vandalai. Jokios tvarkos. Ir išties, visi matytieji per televiziją reportažai verčia manyti, kad tas Paryžius jei dar iki šiol nesudegė iki pamatų, tai per ateinančias kelias valandas tikrai sudegs ir beliks tik rūkstantis laukas, su maitos beieškančiais niokotojais ir keliomis varnomis.
Bet tai kas gi išties ten tam Paryžiuje dega ir kas tas vitrinas daužo? Net ir „Vikipedijoje“ jau rasite įrašą „Geltonųjų liemenių judėjimas“, aprašantį šį reiškinį kaip judėjimą. Patys prancūzai mano, jog šis judėjimas turi potencialo tapti rimtu politiniu judėjimu. Kur nuves visas šis judėjimas, kas iš tikrųjų po juo slepiasi ir kaip tai baigsis Prancūzijos prezidentui – kol kas nėra visai aišku.
Aišku tik tiek, kad žmonės yra labai nusivylę „jų nenorinčia girdėti valdžia“, o į gatves metamos 8000 policininkų pajėgos su tikslu ne malšinti, o užkirsti. Neleisti įsisiūbuoti gaivališkai jėgai, kaip tai nutiko, kai skilo ne tik parduotuvių vitrinos, bet ir buvo apgadinta Triumfo arka (paveldosaugininkai žalą įvardija kaip kelių šimtų tūkstančių).
Beje, pasaulio TV žiūrovas, tas, kuris nenori gilintis ir, kuriam užtenka „gražių“ vaizdų akiai, VISUR mato besišlaistančius girtus juodaodžius vandalus imigrantus, kuriems, „koks skirtumas – svarbu daužyt ir laužyt“. Jei ir jūs čia tai norite matyti, tai nenorėkite ir nematykite. Kas ėjo į gatves, tada klausite. Ėjo tie prancūzai, kuriems blogai. Tie, kurie metų metais mokėjo didžiulius mokesčius, o šiandien turi išgyventi iš 300–400 eurų per mėnesį. Ėjo juos palaikantys. Ėjo tie, kurie PRIVALO išlaikyti Macroną ir visą jo svitą. Tarkim, jo kirpėją ar kirpėjus, jo visažistus.
Juk dar tikriausiai atsimenate skandalą, kuomet vos tris mėnesius savo poste teišbuvęs prezidentas turėjo apsimokėti 26 000 eurų sąskaitą VIEN už visažisto paslaugas? Na, žinia, mokėjo ne jis, o tie, kurie šiandien ir vėl eis į gatves. Nes kai kurie jų ir šiandien turės išgyventi už 5 eurus per dieną. O kiti ir toliau mokės už prezidento prabangius porceliano indus ir jo kirpėjo kasdienes paslaugas.
O tai kas degė, klausite jūs, kas dužo? Ir degė, ir dužo. Saugumo sumetimais per vieną protestą buvo uždarytos net 35 metro stotys, autobusai važinėjo tik kažkur, į kur jau niekam beveik nebereikia ir ne tik Eliziejaus laukų prabangios parduotuvės buvo apkaltos medžio faneros lakštais. Tarkim, vos keli žingsniai nuo Gare de Lyon mačiau ne tik apkaltus viešbučius, bet ir neramumams pasiruošusias mažesnes parduotuvėles ar kavines.
Man tai kas, vieną penktadienį net desertu už dyką vaišino, mat šeštadieniais jie nebedirba, bijo. Užsileidžia geležines uždangas ir ramiai tūno namuose – bent jau taip man sakė kelių kavinių ir parduotuvių savininkai. Žmonės bijo, nes net ir nemenkas atstumas – pėsčiomis nuo Triumfo arkos iki Liono geležinkelio stoties ateiti užtunka veik pusantros valandos – protestuotojų ar vandalų neatbaido. Matyt moto – jei jau daužyt, tai visur ir viską galioja ir čia. Tik va kas daužo ir laužo – nelabai aišku. Ar tikrai „geltonosios liemenės“, ar prisiplakę, šiaip tame smagumą randantys vandalai. Ar vis tik bendrai įtūžusi ir pavargusi nuo socialinio neteisingumo minia?
Vieną gruodžio šeštadienį policija suėmė 1 700 protestuotojų. Macronas padėkojo ir ugniagesiams, ir policijai už jų be galo profesionalų darbą „tvarkantis“ su „geltonosiomis liemenėmis“, kurios atmetė prezidento siūlomas sąlygas.
Išties, policija dirbo nenuilstamai. Malonūs ir paslaugūs, kol tu toks. Be ceremonijų, kai reikia. Dauguma jų suvežti iš provincijų, ne visada turintys aiškius nurodymus iš anksto, maloniai besišnekučiuojantys su visais, kas juos kalbina. Su manim net ir vokiškai bandė šnekėt, nežinau kodėl, matyt mano prancūziškasis „paryžietiškas“ akcentas buvo labai jau vokiškas.
Tačiau vėliau, siautėjančioje minioje aš lygiomis teisėmis ir lygiomis dalimis gavau ir ašarinių dujų, ir dūmų, ir pakankamą (cha, vis tiek bandau pavaizduot bebaimę) baimės dozę. Policija nesiceremonijo dirbdama savo darbą – nekontroliuojama minia yra nekontroliuojama minia, o jų darbas aiškus – kad Paryžius netaptų ta apokaliptine mano aukščiau aprašyta scena.
Koks jausmas buvo būnant toje minioje? Visoks. Nusivylę, nebematantys kito būdo už savo teises kovoti žmonės, sakantys, jog „politika mus pamato tik tuomet, kai mes tampame grėsmę jų ramybei keliančia fizine jėga: juk šiaip politikai teturi tik vieną reikalavimą – kad aš, tu, jis, ji tvarkingai grįžtume į savo provincijas ir ramiai, nesipriešindami, kaip geriems biurgeriams ir priklauso, mokėtume mokesčius“. Net jei jie bus skiriami Macrono veideliui ar plaukams pagrąžinti.
Toks, tad buvo mano Paryžius šį gruodį. Tiesa, vakare žinios neberodė miesto po protestų. Į gatves išvažiavusių žalių valymo automobilių, šluojančių, renkančių šiukšles darbuotojų, sutvarkytų alėjų ir paleisto eismo Eliziejaus laukuose. Apokaliptiniai vaizdai visada malonesni žiūrovo akiai, nei į realybę grįžęs ir vėl normaliu ritmu pasiryžęs alsuoti miestas.