A. Sysas interviu LRT.lt teigė manantis, kad Vytenis Povilas Andriukaitis yra geriausias LSDP pasirinkimas prezidento rinkimas. Vis dėlto socialdemokratas neskuba kalbėti apie būsimus šalies vadovo rinkimų favoritus, nes, kaip pastebi A. Sysas, dar daug rinkėjų yra tiesiog neapsisprendę ir jų balsas gali tapti lemiamu.
– Jūs nepalaikėte 2019 m. biudžeto, nors jame, kaip teigė valdantieji, fiksuojamas Gyventojų pajamų mokesčio, neapmokestinamojo pajamų dydžio progresyvumas. Jūsų, kaip progresinių mokesčių idėjos šalininko, tai nesužavėjo?
– Pasveikinau juos su tokia iniciatyva, nes priešininkai progresinio apmokestinimo darė viską, kad nebūtų ir šito laiptelio. Lapkričio mėnesio duomenimis, daugiau 120 vidutinių darbo užmokesčių (VDU) pajamas, tai yra maždaug 108 tūkstančiai eurų, gavo 430 žmonių. Jeigu jų darbo užmokesčio vidurkis yra apie 11-12 tūkstančių eurų, tai jiems mokesčių sumokėti reikės 60 eurų daugiau. Tai yra juokinga suma. Reikėtų pirmiausia nuleisti kartelę. Pagal tą pačią Finansų ministerijos logiką ir kriterijus, vidutiniokais valdantieji vadina gaunančius vieno iki trijų VDU, pasiturintys – nuo trijų iki septynių VDU ir turtingi – nuo 7 VDU. Pasižiūrėjus į šitą skalę, supranti, kad į antrą mokesčių kategoriją patenka tik 400 žmonių, tai sveikinu šitą procesą, bet visumoje dar reikėtų pasistengti.
Ne tik dėl to aš balsavau prieš biudžetą. Šis biudžetas pasižymi tuo, kad mokesčių ir pensijų reforma biudžetui lėšų nepridėjo. Mus kaltina žmonės, kritikuoja tarptautinės organizacijos, kad turime mažą biudžeto perskirstymą, o po minėtos reformos tas perskirstymas ne didėja, o mažėja, arba išsilaiko tame pačiame lygyje. Valdantieji prisidengia optimistiniais duomenimis, kad sumažins šešėlį, administracines išlaidas. „Valstiečiai“ pažadėjo didinti vaiko pinigus – iš visų tribūnų pasakyta, kad bus duodama 50 eurų į mėnesį. Atsiverti biudžetą – o ten tik 65 milijonai eurų tam skirta, nors reikia 115 milijonų. Tada jie taiso įstatymą ir parašo, kad „galima skolintis“ tokiems dalykams. Taigi nėra aiškaus šaltinius, kuriuo būtų finansuojamos išlaidos. „Valstiečiai“, šypseną išspaudę, sako, kad viskas gerai, bet jų veiduose kančia matosi.
– Seimas biudžetą priėmė, neatsižvelgęs į streikuojančių mokytojų reikalavimus. Ar toks žingsnis valdantiesiems atsirūgs?
– Atsirūgs ir jau atsirūgo – pirmąjį vadą (premjero S. Skvernelio – LRT.lt), kaip rodo apklausos, žmonės pradėjo vertinti labiau neigiamai negu teigiamai. Premjeras gali sakyti, kad jam tai nesvarbu, kad bet akivaizdu, kad jiems tai atsirūgo. R. Karbauskis dabar tapo vienu nepopuliariausių politikų šalyje. Tai yra rimti rodikliai. Taip, yra „valstiečių“ mylėtojų būrelis, kurie skambina, skundžiasi visokioms „nuogoms tiesoms“ ir „patriotams“. Bet akivaizdu, kad „valstiečiai“ šitą raundą su mokytojais pralošė stipriai. Ministras Rokas Masiulis bandė pataisyti situaciją, bet mokytojai tiesiog pavargo, suprato, kad biudžetas priimtas ir todėl išsiskirstė.
„Valstiečiai“ po Seimo rinkimų davė daug nepamatuotų pažadų ir tai jiems atsirūgs. Valdantieji priiminėja įstatymų pataisas, kurios įsigalios 2021 metais, po Seimo rinkimų. Bet gi ateis kiti ir sakys: „kvailiai, ką jūs čia pridarėte?“. Nauja valdžia nuspręs viską pakeisti.
– Esate vienas iš Lietuvos profesinių sąjungų buvusių ilgamečių vadovų. Kaip vertinate šiemet šalyje įsisiūbavusias medikų, mokytojų profsąjungų protesto akcijas, mitingus? Gal jau pradedame mokytis protesto kultūros?
– Protestai vyksta cikliškai. Prisiminkite, profsąjungos anksčiau tai pat sugebėdavo surinkti 10 tūkstančių žmonių prie Seimo. Manau, kad dabar protestams paskatino du faktoriai. Pirmiausia, rinkėjai nusivylė „valstiečiais“, nes „valstiečiai“ aiškino: „mes nebūsime kaip senoji valdžia, seną tvarką sugriausime ir naują įvesime“. O ko mes sulaukėme? Nei jie kairieji, nei jie skaidriai dirba. Jie daro grubius pažeidimus Seimo salėje. Kitas faktorius – „valstiečiai“ giriasi, kad ekonominės situacija gerėja, bet viešajame sektoriuje dėl to situacija nesikeičia. Privatus sektorius stebi viešąjį, stebi algų tendencijas. O kodėl mes neišlendame iš paskutinių vietų Europoje pagal darbo užmokestį? Jeigu būtų geresnis viešojo sektoriaus darbo apmokėjimas, tai ir privačiame sektoriuje būtų kitokie atlyginimai. Gal ir nebūtume pasiviję estų, bet būtume arčiau jų. Dabar jau ir nuo latvių atsiliekame. Reikia didesnių atlyginimų viešajame sektoriuje, o į šią problemą daug metų nebuvo žiūrima.
– Bet dėl šios situacijos kaltinti tik „valstiečius“ turbūt negalima, nes maži viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai yra ir prieš „valstiečius“ buvusių valdžių „nuopelnas“.
– Taip, socdemai taip pat dėl to kalti. Kai buvome valdžioje, aš visada siūliau didinti algas viešajame sektoriuje, dėl to didinti mokesčius, bet ponas Algirdas Butkevičius buvo įsitikinęs, kad naujas Darbo kodeksas išspręs visas problemas. Ir problemos „buvo išspręstos“ – mus po rinkimų išmetė iš valdžios kaip niekam nereikalingus.
Žmonės tampa sąmoningesni, aktyvesni. Bet ir profesinės sąjungos turi keistis, aktyviau derėtis, valdžia turi į jų reikalavimus atsižvelgti. Jeigu rezultato nėra, procesai virsta į stichiškus ar mažiau stichiškus veiksmus. Situacija būtų dar geresnė, jei pačių profsąjungų gretose būtų mažiau separatizmo. Pavyzdžiui, yra penkios mokytojų profsąjungos. Tokiai šaliai kaip Lietuva tiek mokytojų profsąjungų yra per daug.
– Pastaruoju metu ne vieną parlamentarą ir politikos apžvalgininkus nustebino premjero S. Skvernelio elgesys: vyriausybės vadovas atleido tris ministrus, prabilo apie slaptą „valstiečių“ valdžios nuvertimo planą, apkaltino konservatorius dėl pasidavimo Kremliaus įtakai, galiausiai nutarė su opozicija nesidalinti įslaptinta informacija apie galimas grėsmes šalies viduje. Jūs turite versiją, kaip paaiškinti tokius premjero veiksmus?
– S. Skvernelis sakė: Gintautas Paluckas ir Algirdas Paleckis buvo bendražygiai. Tai, vadovaujantis sąmokslo teorija, galiu padaryti tam tikrą išvadą. S. Skvernelį į ministrus atvedė Rolandas Paksas, kuris važiuoja į Maskvą ir susitinka su Vladimiru Putinu. Jei R. Paksas yra prorusiškas, o S. Skvernelis su R. Paksu yra bendražygiai, tai kodėl negalima įtarti, kad jie abu susitikinėja ir keičiasi informacija? Galime taip prisifantazuoti (šypsosi).
Labai gaila, kad slaptų pažymų laikotarpis Lietuvoje taip ir nesibaigė. Turbūt jau trečia Seimo kadencija iš eilės, kai pažymos lemia žmonių likimus. Kai S. Skvernelis užsiminė apie kažkokias grėsmes Lietuvoje, specialiosios tarnybos pasakė, kad tokių pažymų nematė, prezidentė pareiškė, kad turėjo gauti informaciją, bet negavo. Gal tada S. Skvernelis turi alternatyvią sekimo sistemą ir agentūrų tinklą?
Manau, kol S. Skverneliui viskas klostėsi gerai, jis buvo ramesnis. Gal paslėpė savyje gyvenančius demonus ir drakonus, bet, kai pradėjo nesisekti, viena problema vijo kitą. Bepigu komentuoti apie R. Karbauskio trąšas, namus, nedeklaruotus milijonus, dovanas, bet kai tave kabina, tai tie demonai ir drakonai pabunda ir einama pramintu, nuvalkiotu keliu – „apkaltink kitą“. Tada prabylama apie sąmokslus, priešus. Pastaruoju metu S. Skvernelis pamatė, kad žemė slysta iš po kojų, jis turi imtis kažko ryžtingo, nes jau dabar negali tempti laiko, jei nori būti prezidentu.
– Norite pasakyti, kad S. Skvernelis jau pradėjo neoficialią prezidento rinkimų kampaniją?
– „Apkaltink kitus“ yra oficiali S. Skvernelio prezidento rinkimų kampanijos pradžia. Tokie premjero veiksmai nepakeis nuomonės žmonių, kurie „valstiečiams“ niekada nesimpatizavo, bet S. Skvernelio elektoratui tai yra signalas, kad „žiūrėkite, kokie yra konservatoriai“. Premjeras dirba kaip teatro aktorius dramatinėje scenoje – „būti ar nebūti“, traukia kardą ir sako: „būti“.
– Artėja G. Palucko, kaip LSDP pirmininko, kadencijos pabaiga ir pavasarį vėl bus partijos vadovo rinkimai. Balsuotumėte už G. Palucką, jei jis vėl kandidatuotų į partijos pirmininkus?
– Viskas priklausys nuo situacijos, kokia ji bus gegužės 4 dieną, kai vyks partijos suvažiavimas. Aš buvau šalininkas idėjos suvažiavimą daryti vėliau, nes treji rinkimai bus, tad nereikėtų suplakti kandidatų iškėlimo, agitacijos ir rimto partinio renginio, kurio metu vertinsime, ar mes einame teisingu keliu. Jeigu labai nepasiseks rinkimuose, visada laikausi nuomonės, kad reikia prisiimti atsakomybę ir atsistatydinti. Gal siekiama kuo mažiau apie tokią atsakomybę kalbėti? Man tai nepatinka. Jei suvažiavimą surengtume vėliau, manau, partijos bičiuliai ramiau įvertintų, kaip vyko savivaldos rinkimai, kaip mus vertina rinkėjai. O aš manau, kad tendencijos yra geros, šansai G. Paluckui išlikti partijos pirmininku yra labai dideli.
– Jei partijos pirmininku būtų išrinktas kitas žmogus, negalvojate, kad gali kilti iniciatyvų dėl socdemų susijungimo su „socialdarbiečiais“?
– Tokias kalbas skleidžia mūsų buvę partijos bičiuliai, dabartiniai „socialdarbiečiai“. Bet su kuo jungtis? Ten yra tik 300 buvusių socdemų. Ar mums reikalingi buvę „darbiečiai“, išmesti arba patys išėję iš partijos? Ar mums reikalingi buvę „tvarkiečiai“? Šiandien mūsų partija yra atvira – „ateikite, rašykite pareiškimą ir įstokite“. Mūsų buvę kolegos, kalbėdami apie susijungimą, tiesiog pamatė, kad mūsų reitingai auga, o jų populiarumas krenta. LSDP turės savo komandas rinkimuose visose 60 savivaldybių, „socialdarbiečiai“ geriausiu atveju – 14-oje savivaldybių. Jie neranda žmonių, greičiausiai nebus jų sąrašo ir Europos Parlamento (EP) rinkimuose, tai eis kartu su „valstiečiais“. Ne paslaptis, kad Gediminas Kirkilas parsidavė už tai, kad būtų antruoju numeriu kandidatų į EP „valstiečių“ sąraše. Bet jis padarė klaidą, nes, kai savo sąrašą reitinguoja „valstiečiai“, tai jie ir reitinguoja „valstiečius“, o ne kitų partijų narius, ir dėl to abejoju, kad G. Kirkilui pavyks.
Taip, yra šioks toks sujudimas. Sklinda gandai, kad vienas, kitas „socialdarbietis“ nori ateiti į mūsų frakciją. Mes apie tai diskutuosime. Tiesa, jie sugrįžti į partiją negali, nes patys išėjo, tik Antaną Vinkų išmetėme, bet A. Vinkus į „socialdarbiečių“ partiją neįstojo. A. Butkevičius, L. Linkevičius į partiją taip pat neįstojo.
– 2017 m. rugpjūčio 29 d., kai buvo pradėtas balsavimas LSDP skyriuose dėl traukimosi iš koalicijos, LRT.lt portalui sakėte: „Užsiciklinom“ išeiti ir apie nieką nebegalvojam. Ir rinkėjų, ir politologų, ir politikų akyse atrodome kaip prietrankos. Buvau pirmas, kuris sakė, kad į koaliciją su „valstiečiais“ nereikia eiti, bet dabar neturime argumentų, kodėl reikėtų iš jos trauktis. Kita vertus, ir nepasitraukę atrodytume kvailai. Patys save įvarėme į kampą“. Dabar jau praėjo daugiau negu metai nuo to, kai LSDP dirba opozicija. Kaip galvojate, ar partijos pasitraukimas iš daugumos jums išėjo į naudą?
– Neatsisakau nė vieno savo ištarto žodžio. Buvo padaryta klaida, kad išėjome iš koalicijos būtent tuo metu. Tą mes turėjome padaryti po biudžeto priėmimo, tai yra 2018 metų pradžioje. Konformistai, kuriems reikėjo vietos valdžioje, būtų išėję iš partijos, būtų parsidavę už 30 sidabrinių, bet greičiausiai nebūtų tokio partijos skilimo, koks buvo. Viskas prasidėjo nuo vienasmenio tuometinio partijos pirmininko A. Butkevičiaus sutarimo su R. Karbauskiu ar S. Skverneliu dėl koalicijos sutarties. Buvau vienas iš tų socdemų, kurie parašėme atskirąją nuomonę. Palaukite, jokių derybų nebuvo, taip niekas nedaro. Nenoriu kaltinti vien A. Butkevičiaus. Kalti visi mūsų partijos tarybos nariai. Kai A. Butkevičius pareiškė atsistatydinantis iš partijos pirmininko pozicijos, kažkas iš salės riktelėjo: „ką mes be tėvelio darysime?“. Aš manau, kad, jei A. Butkevičius būtų atstatydintas, visų tų nevykusių derybų nebūtų, bet tai buvo partijos tarybos neatsakingas veiksmas. Jei A. Butkevičius būtų atstatydintas, būtų laikinai paskirtas kažkas iš pavaduotojų iki pirmininko rinkimų vadovauti partijai, būtų kitokios derybos su „valstiečiais“, o kai jam suteikėme mandatą, kai jis vienas viską nusprendė, tai tokį rezultatą ir turėjome.
– Valdantieji jums baksnoja, kad esate konservatorių satelitai opozicijoje. Ar taip nesijaučiate? Kaip reaguojate į tokias replikas?
– Niekaip nereaguoju. Kam nervus gadinti? Pradėkime nuo to, kad Juozas Bernatonis reikalavo, kad mus, socdemus, pasodintų prie konservatorių. Kokiam parlamente jūs matėte, kad kairieji sėdėtų dešinėje? Tai buvo vienas iš „valstiečiams“ pateiktų J. Bernatonio reikalavimų.
Jeigu pas tave nėra tvirtų argumentų, jeigu nėra šviesių minčių, jei neturi jokios fantazijos, tai dergi savo buvusius bičiulius. Bet tai neparodo tavo erudicijos, aukšto politinio lygio.
– Kalbant apie LSDP įvaizdį, matome, kad partijos reitingai auga, bet ar jums neatrodo, kad socdemų populiarumo šuoliui gali sutrukdyti jūsų nuostata nepritarti didesniam krašto gynybos finansavimui?
– Taip negalvoju. Pritariu partijos pozicijai nedidinti išlaidų gynybai. Jeigu mes matome savo darbotvarkėje tik krašto apsaugą, tai yra kažkas negerai. Suprantu, kad turime turėti, kiek galima, stipresnius resursus krašto gynyboje, nes mūsų Rytų kaimynas yra nenuspėjamas, bet deformacija ir destrukcija prasideda nuo žmonių. Mes galime turėti iki dantų ginkluotą kariuomenę, bet pažiūrėkime į pasaulio istoriją – visos revoliucijos prasideda, kai didėja socialinė nelygybė, skurdas, neviltis, neteisybės jausmas. Dėl to kyla pilietiniai karai. Mes į Nacionalinio saugumo koncepciją įsirašėme, berods, 13 punktų, iš kurių yra keturi kariniai, o likę devyni susiję su skurdu, atskirtimi, švietimu, migracija, emigracija. Nejaugi mes nespręsime šių klausimų? Mes įvykdėme reikalavimus dėl finansavimo krašto gynybai anksčiau, tai išspręskime dabar kitus klausimus. Kada pakilsime iš paskutinių vietų Europoje pagal socialinę atskirtį?
– Ar jūs norite pasakyti, kad, jei žmogus nesijaus gerai Lietuvoje, jis nebus pasiruošęs jos ginti?
– Visada taip buvo ir bus. Tai yra amžina gyvenimo aksioma. Žmogus turi gerai jaustis čia ir tada jis gina savo laisvę, savo nuosavybę. Bet, jeigu Tėvynė tampa pikta pamote, tai žmogus jos negins. Sudarykime sąlygas, kad žmonės nuoširdžiai, o ne per patriotines eitynes ir mitingus, kasdieniame gyvenime taptų šalies patriotais ir mylėtų savo šalį.
– LSDP į prezidento rinkimus siunčia V. P. Andriukaitį. Ar, jūsų manymu, jis turi galimybę patekti į antrąjį rinkimų turą?
– Kai stovime prie starto linijos, visi galvojame apie pergalę ir negali būti kitaip. V. P. Andriukaitis yra kovotojas. Jeigu jis žinotų, kad bus 10-tas, 5-tas ar 3-ias, jis neitų į rinkimus. V. P. Andriukaitis į rinkimus ateis su tam tikra žinia, ką jis norėtų keisti Lietuvoje, o patirties, vertinant kitus kandidatus, jis turi, ko gero, daugiausiai. Mes einame į rinkimus, norėdami pakovoti, norėdami, kad tikroji kairioji retorika grįžtų į diskusijas, norėdami pabadyti akis kitiems kandidatams, pasakyti, kad dabartinį situacija Lietuvoje yra ir jų veiksmų rezultatas.
– V. P. Andriukaitis prezidento rinkimuose dalyvaus jau trečią kartą, anksčiau jam nepavyko. Kol kas V. P. Andriukaitis nespindi ir apklausose. Gal reikėjo įkalbėti kandidatuoti į prezidentus Viliją Blinkevičiūtę ar Rasą Budbergytę?
– Manau, kad mes, kaip partija, padarėme geriausią sprendimą. Mes nenorėjome kartoti Zigmanto Balčyčio klaidos – jis nenorėjo kandidatuoti, o mes išleidome krūvą pinigų ir gavome EP mandatą. Žmogus turi pasišvęsti vienam tikslui ir nejoti ant dviejų žirgų vienu metu. V. Blinkevičiūtė kategoriškai atsisakė kandidatuoti, o dėl R. Budbergytės, tai ji naujas žmogus mūsų partijoje ir visuomenė taip gerai jos nežino. Galbūt po ketverių ar penkerių metų R. Budbergytė kandidatuos, visko gali būti. Šiuo atveju mes rinkomės mažiausią blogybę iš visų. Žinant, kad visi kandidatai yra arba dešinieji, arba neoliberalai, V. P. Andriukaitis yra geras pasirinkimas, tai yra kairiųjų kandidatas.
– Kokius politikus matote antrame prezidento rikimų ture?
– Dar nėra visų kandidatų. Kai bus pateikti visi dokumentai, pasakyčiau, ką matau antrame ture. Tie gerbėjai, kurie palaiko tam tikrus kandidatus į prezidentus, liks tai gerbėjais, nepersigalvos. Turėtume kalbėti apie neapsisprendusius rinkėjus – čia yra didžiausias potencialas. Neapsisprendusieji gali apsispręsti paskutinę akimirką. Reitingų lyderiai turi po 10, 15, 19 procentų palaikymą. Gali atsitikti taip, kad tas kandidatas, kuris turėjo, tarkime, 5 procentų reitingą, sulauks 20 procentų papildomo palaikymo iš neapsisprendusiųjų ir tada viskas gali pasikeisti.
Kaip vieną iš lyderių matau Ingridą Šimonytę, nes ji yra konservatorė su žmogišku veidu. Manau, kad jos gerbėjų gretos didės, nes ji kalba žmonių kalba, o ne bankinėmis apžvalgomis ar policiniais terminais.
– Ar gali taip būti, kad socdemai, jei V. P. Andriukaitis nepatektų į antrą prezidento rinkimų turą, o I. Šimonytė patektų, remtų pastarosios kandidatūrą?
– Dar per anksti apie tai kalbėti. Bet kokiu atveju partija spręs, ar kažką remti, ar iš viso nieko neremti.
– Seime dirbate jau šeštą kadenciją. Esate išreitinguotas 6-oje vietoje LSDP kandidatų į EP sąraše. Įsivaizduojate save toliau dirbantį Seime ar norėtumėte darbuotis EP?
– Tai nuspręs partija. Turiu dar jėgų, žinių. Jeigu manęs neišrinktų, nemanau, kad gyvenimas pasibaigtų. Ketverius metus ariau Šeškinės apygardoje – sprendžiau problemas, pjoviau medžius, kaliau suoliukus, organizavau susirinkimus – bet po balsavimo buvau penktas, o Virginijus Sinkevičius, kuris ten gyveno, Seimo rinkimus laimėjo. Pasakiau, kad daugiau nedirbsiu Šeškinėje ir paraginau iškelti naują, jauną kandidatą. Aš galiu, jei reikia, būti partijos sąraše.
Aš realistas ir suprantu, kad, jei EP gausime dvi vietas, tai jau bus pergalė, o jei vieną – bus gerai. Tai vargu, ar mane iš šeštos vietos išreitinguos į antrą vietą. Turiu savo rėmėjų, gerbėjų, turiu ir priešų, bet partijai atnešiu balsų. Manau, kad į Seimą turėčiau būti išreitinguotas į ketvirtą vietą. Aš tikrai gerai jaučiuosi Socialinių reikalų ir darbo komitete, nes, kuriant Nepriklausomos Lietuvos socialinę sistemą, šiame procese dalyvavau nuo pirmos dienos.