Vilniaus apygardos teismas pirmadienį paskelbė, kad buvusiam milicininkui S. Ramanauskui skiria 2 metų laisvės apribojimo bausmę – jos metu nuteistasis privalės būti namuose nuo 23 iki 6 val. Tai – simbolinė bausmė, nes kaltinamajam grėsė realus laisvės atėmimas.
„Valstybė parodo savo tvirtumą, nepasiųsdama tokių žmonių į laisvės atėmimo vietą“, – skelbdamas nuosprendį pabrėžė baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teisėjas Algimantas Valantinas.
Švelnesnę nei numatyta įstatyme bausmę S. Ramanauskui skyręs teisėjas teigė, kad nors baudžiamasis įstatymas už okupuotos valstybės civilių žmonių trėmimą netaiko senaties, tačiau po įvykių jau praėjo 63 metai, be to, nukentėjusiomis pripažintos šeimos buvusiam milicininkui nereiškė jokių pretenzijų. Taip pat buvo atsižvelgta ir į nuteistojo amžių bei sunkią sveikatos būklę.
Teisėjas taip pat nurodė, kad ikiteisminis tyrimas dėl lietuvių šeimų trėmimo į Sibirą užtruko nepagrįstai ilgai – byla buvo iškelta dar 1992-aisiais ir tik 2012-aisiais nuspręsta S. Ramanauskui inkriminuojamas nusikalstamas veikas išskirti į atskirą tyrimą.
„Taip buvo siekiama išsiaiškinti tikruosius organizatorius ir vykdytojus, o S. Ramanausko vaidmuo buvo tik antraeilis, jis tik vykdė įsakymą, nors įsakymo vykdymas ir neatleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės“, – pabrėžė teisėjas A. Valantinas.
Teismo nuosprendis dar negalutinis – jį bus galima skųsti apeliacine tvarka. Nors S. Ramanauskas kaltės nepripažino, tačiau greičiausiai šia teise nepasinaudos.
„Buvo saugumo įsakymas, esi karininkas ir turi vykdyti, nes kitaip pats sėdėsi, – po teismo posėdžio sakė S. Ramanauskas, ne iš karto supratęs, kokią bausmę jam skyrė teismas. – Visada gaila žmonių, kaip kitaip gali būti, aš tik po pusės metų sužinojau, už ką juos vežė: vienas turėjo 30 ha žemės, o kito brolis buvo miške“.
S. Ramanauskas apgailestavo, kad taip ilgai užtruko baudžiamasis procesas: „Gaila, kad ne anksčiau, laukė, kol 60 metų praėjo, seniai būčiau atsitupėjęs ir viskas – vis tiek mano dienos suskaičiuotos, nu kiek, dar vieną kartą apsiženysiu, ir viskas, grabas“.
Bylą išnagrinėjęs teismas patvirtino ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, kad S. Ramanauskas SSSR įvykdytos Lietuvos Respublikos okupacijos metu trėmė civilius gyventojus iš Lietuvos teritorijos į okupavusios šalies teritoriją.
Bylos duomenimis, vykdydamas Lietuvos TSR nutarimą dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos teritorijos, S. Ramanauskas 1951-ųjų spalį atvyko į tuometį Smėlių rajonui (Ukmergė) priklausantį Šešuolėlių kaimą ir čia gyvenančio Petro Salicko šeimai nurodė susikrauti daiktus. Į Jonavos geležinkelio stotį buvo išvežtas P. Salickas, jo žmona, sūnus su žmona ir šių vos 2 metų vaikas.
Kitą dieną jie buvo išgabenti į Tomsko sritį – P. Salickas čia buvo iki 1953-ųjų pabaigos, o kiti šeimos nariai – iki 1956-ųjų vidurio.
S. Ramanauskas 1952-ųjų sausį taip pat į Tomską ištrėmė Teofilės Stundienės šeimą – keturis sūnus ir dukrą. Iš namų išvežta šeima buvo nugabenta į Jonavos geležinkelio stotį, iš kur – į Tomską.
Nustatyta, kad Sibiro glūdumoje moteris gyveno iki 1956-ųjų vasario pabaigos, o jos vaikai – iki balandžio pabaigos.
Dėl daugiau kaip 60 metų senumo įvykių teisiamas S. Ramanauskas teisme teigė, kad tuo metu, kai ištrėmė šeimas iš šalies, buvo dar tik pradėjęs dirbti milicijos įgaliotiniu.
„Buvo tik pirmi metai, kai pradėjau dirbti milicijos įgaliotiniu Smėlių rajone – man paskambino milicijos viršininkas ir nurodė, kad Salickų šeimas turiu atvežti į Jonavą, ir viskas, – teisme sakė pensininkas. – Kai nuvažiavome į namus, su manimi buvo dar du kareiviai, jie sakė, jog Salickus iš Jonavos veš į Šiaulių kalėjimą. Tada viską nuo mūsų saugumas slėpė, niekas mums nieko neaiškino“.
Buvęs milicininkas teigė, kad Salickų šeimynai padėjo susikrauti daiktus ir maistą.
„Buvo leista pasiimti pusantros tonos – niekas ten nežiūrėdavo, ar neviršija, viskas iš akies buvo paskaičiuojama“, – kalbėjo jis.
Pensininkas sakė, kad lygiai taip pat buvo išvežta ir T. Stundienės šeima. „Neatsimenu, ar ten buvo vaikų“, – klausiamas aiškino jis.
S. Ramanauskas tikino, kad tuo metu esą nieko nežinojo apie civilių žmonių trėmimus į Sibirą: „Milicijos mokykloje mums sakė, kad čia yra civilinė policija, nieko bendro neturinti su politika“.
Už okupuotos valstybės gyventojų trėmimą Baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 15 metų.