Nors visa Ukraina nusėta blokpostais, Vakarinėje šalies dalyje ir prie Kyjivo jaučiamas šioks toks atsipalaidavimas, kai kur kareiviai tik užmeta akį į vairuotojo pasą, kitur net nestabdo automobilių, o moja ranka ragindami tęsti kelionę.
Prie daugumos blokpostų pastatyti užrašai, kuriuose nurodoma išjungti automobilio šviesas, įsijungti lemputę viduje ir paruošti dokumentus.
Kelionė prie fronto
Tačiau kuo arčiau fronto atsiduriame, tuo patikra darosi griežtesnė. Ten įspūdžio niekam nebedaro ne tik Seimo narių diplomatiniai pasai ir paaiškinimas apie delegaciją iš Lietuvos, bet ir prie „Land Rover“ vairo sėdintis Rados deputatas.
Kareiviai atidžiai tikrina visų ekipažo narių pasus, tada vairuotojui liepia išlipti bei atidaryti bagažinę. Viename poste karys pasiteirauja, kur važiuojame.
Prie vairo sėdintis Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas atsako, kad situaciją šalyje aptarė su Dnipro meru, perdavė fronte kariaujančiam būriui termovizorius, dėžes su turniketais ir kita humanitarine pagalba, o dabar važiuoja į apgultą Mykolajivą susitikti su šio miesto meru.
Karys mums atkerta, kad pase antspaudo data, kai įvažiavome į Ukrainą, neatitinka mūsų pasakojimo. Po trumpo pokalbio pavyksta išsiaiškinti, kad mūsų tikrintojas sumaišė skaičius, ir galiausiai palinki mums gero kelio.
Kitame blokposte liepiama parodyti telefonų nuotraukų galerijas. Dar prie vieno įvažiavimo į kaimą stovi ne žmonės su karinėmis uniformomis, o vyrai odinėmis striukėmis. Tikrindamas bagažinę vienas pilvotas vidutinio amžiaus ukrainietis aiškinasi, kas maišuose.
Nenuostabu, kodėl visi čia taip įsitempę – gyvenvietes, pro kurias važiuojame, dar neseniai buvo kontroliuojamos rusų, o mūšiai tebevyksta visai šalia. Baštankos poste vienas karys mosteli ranka į apgriuvusią gamyklą pakelėje – į ją neseniai pataikė rusų raketa. Šalia pastatyti du automobiliai, „Nissan“ su lenkiškais numeriais ir visureigis su lietuviškais numeriais.
Beje, visai netoliese, važiuodami kaimo keliuku, kur praktiškai nėra jokio eismo, netikėtai prasilenkėme ir su visureigių kolona, kurie buvo su lietuviškais numeriais. Akivaizdu, kad mūsų renkama parama pasiekia ir tas vietas, kur jos labiausiai reikia.
„Pas mus net yra anekdotas, – juokėsi Mykolajive kalbintas ukrainietis. – Policininkas sustabdo automobilį su lietuviškais numeriais, o ten prie vairo – lietuvis.“
Pravažiuojame ir ne vieną neseniai vykusių mūšių ženklų – keletą susprogdintų sunkvežimių, vienas jų apvirtęs ir užtvėręs pusę kelio. Jo dar nespėta patraukti.
Čia akivaizdi ir kita tendencija – dauguma kelio ženklų uždažyti, siekiant, kad priešui būtų sunkiau orientuotis. Ant vieno ženklo nurodyta ta kryptis, kur pirmosiomis karo dienomis buvo pasiųstas rusų karo laivas. Ten, kur ženklų vis dar yra, jie nurodo visai ne tas gyvenvietes, kurias rašo navigacija.
Pripildyti automobilio baką čia irgi praktiškai neįmanoma. Dalis degalinių išvis uždarytos, kitų švieslentėse vietoj kainų nurodyti nuliai – tai reiškia, kad degalų nėra. Sustojame vienoje iš jų, o išbėgęs pardavėjas iš toli rėkia, kad benzino nėra.
Užeiname nusipirkti užkandžių ir kavos. Tačiau lentynos – pustuštės, o įprasto greitojo maisto, pavyzdžiui, dešrainių ar mėsainių, išvis nėra.
Bombarduojamas miestas
Įvažiuojame į Mykolajivą, kur jau galime nusirengti neperšaunamas liemenes: rusų kulkos nebeturėtų pasiekti.
Tačiau saugu tikrai nėra. Vos išlipus iš automobilio pasigirsta griaustinis, kuris taip ir nenutyla. Fone nuolat tvyrantis garsas neleidžia pamiršti apie karą. Tai – artilerijos apsišaudymas, vos 20 kilometrų nuo miesto jau vyksta susirėmimai tarp Rusijos ir Ukrainos pajėgų. Priprasti prie to neįmanoma.
Nuo pat karo pradžios buvo tik 10 dienų, kai raketos nepalietė paties Mykolajivo. Jau miesto prieigose matome apgadintą „Volkswagen“ atstovybę – pastatas dar kreivai stovi, nors dalis plokščių išlūžusios nuo sprogimo bangos. Kiek toliau – namas su išdužusiais langais. Čia nėra jokių karinių objektų, kaip ir praktiškai visur, kur Mykolajive pataikė raketos.
Rusai be pasigailėjimo bombarduoja žmonių namus, ligonines ir mokyklas, siekdami šalyje įnešti chaosą.
Miestas bombarduojamas siekiant ne tik sukelti chaosą, bet ir priversti gynėjus pasiduoti. Tačiau Mykolajivas pasiruošęs gynybai – visur pastatytos barikados iš maišų, padangų, gatvėse primėtyta prieštankinių ežių.
Mieste net ir dirbančių parduotuvių vitrinos užtraukti plastikinėmis žaliuzėmis, prekybos centro langai uždengti faneros plokštėmis. Tik kai kur jie apklijuoti lipnia juosta, tai bandant juos apsaugoti nuo dužimo netoliese nukritus raketai.
Paprastai į Mykolajivą paleidžiama 1 arba 2 raketos, pasitaikė dienų, kai atakuojama 6 ar net daugiau kartų.
60 pastatų sunaikinta visiškai, 400 apgadinti. Pasaulį apskriejo vaizdai, kai karo pradžioje raketa sunaikino savivaldybės administracijos pastatą, ataka nusinešė 38 gyvybes.
Kiek iš viso apylinkėse žuvo civilių dar tiksliai nežinoma, tačiau skaičius jau viršija 200 žmonių.
„Aš siūlyčiau visiems išvažiuoti. Jei neginate šio miesto, nedirbate infrastruktūros aptarnavime, tada geriau išvažiuoti. Ypač, jei esate vaikas arba moteris. Man atrodo, kad čia nesaugu, atskrenda sviediniai tiesiai į miestą“, – ragino vienas kalbintas miesto gyventojas.
Gyvenimas be vandens
Pakeliui, prie prekybos centro, ant kurio kabo angliška iškaba „City Center“, matyti išsirikiavusi žmonių eilė, tačiau iš toli sunku suprasti, ko jie ten stovi. Vėliau panašių eilių mieste – apstu.
Gyventojai su penkių litrų buteliais, kanistrais ir kibirais stovi prie autocisternų – rusai prieš keletą savaičių susprogdino miesto vandentiekį ir paliko miestą be vandens.
Geriamas vanduo atvežamas iš Odesos regiono, kelias vis dar neuždarytas. Buitinėms reikmėms žmonės su kibirais eina jo pasisemti iš Pietinio Bugo upės.
„Kaip galime, taip verčiamės, – sako prie eilės stovintis vietinis gyventojas. – Miesto valdžia stengiasi atnaujinti vandentiekio veiklą. Manau, netrukus jiems tai turėtų pavykti.“
Kodėl priešui reikėjo atakuoti miesto civilinę infrastruktūra – neaišku. Kitose apgultose vietose toks radikalus žingsnis nebuvo žengtas. Spėliojama, kad galbūt tai kerštas už Krymą, – kai rusai jį aneksavo, ukrainiečiai nebetiekė į pusiasalį vandens.
Viena gatvėje kalbinta mergina užsiminė, kad būtent vandens trūkumas didžiausia problema mieste. Pasak jos, žmonės masiškai miestą palikti pradėjo būtent po to, kai prieš porą savaičių rusai sunaikino vandenį tiekiančius vamzdžius. Skaičiuojama, kad dabar miestą paliko bent 40 proc. žmonių.
Ir kai mes lankomės Mykolajive, aikštelėje stovi 5 autobusai, o prie jų išsirikiavusios žmonių eilės su turtu, telpančiu į nedidelius krepšius. Viena moteris pasakė, kad sprendimą bėgti priėmė dėl vaikų gerovės.
Lemiamas mūšis
Pastarosiomis dienomis miestas atakuojamas dar dažniau. Rusija paskelbė, kad jos tikslas – užimti visą pietinę Ukrainos dalį ir atkirsti šalį nuo Juodosios jūros.
Svarbiausias tikslas – Odesa, šiame milijoniniame mieste yra svarbūs uostai. Tačiau ten patekti sausumos pajėgos gali tik vienu keliu – per Mykolajivą.
Sustojame skersgatvyje tarp daugiabučių. Čia įsikūrusi ir nedidelė kavinė. Link mūsų eina du kalašnikovais ginkluoti vyrai. Vienas jų – miesto meras Oleksandras Syenkevychius.
Jis sako, kad yra medžiojamas rusų ir nuo karo pradžios niekada nemiega toje pačioje vietoje.
„Planai paimti Ukrainos pietus – blefas“, – pareiškia Mykolajevo meras, tvirtindamas, kad jo miestas tikrai atsilaikys – jį įveikti praktiškai neįmanoma.
Kritiniu atveju būtų galima susprogdinti 750 metrų Varvarovskio tiltą, tai vienintelis kelias persikelti per Bugo upę.
Pasak mero, iš pradžių rusai jam siūlė jam pasiduoti, kitaip grasino Mariupolio likimu. Tačiau šis atkirto – dinkit iš čia, o jei ateisite – mirsit. Priešo karių čia laukia tikras pragaras.
Kol Mykolajive lankomės vaikų ligoninėje, kur palatos įrengtos rūsyje, išgirstame, kad rusai išdrįso atakuoti Odesą, – per raketų smūgį sunaikintas daugiabutis, žuvo 8 žmonės. Spėjama, kad šis žingsnis – desperacija, suprantant, kad užimti Pietų visgi nepavyks.
„Nepanašu, kad orkai bent kiek pasistūmėtų į priekį. Panašu, kad ukrainiečiai stums ir Chersono“, – situaciją pietuose vertino čia apsilankęs P. Saudargas.
Kad ukrainiečiai pasiruošę, tvirtino kartu čia lankęsis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. Jis priminė, kad Mykolajivas jau vieną kartą buvo atblokuotas po priešo invazijos.
„Valia priešintis parodyta, – pažymėjo jis. – Valia priešintis yra didžiulė. Odesoje užminuotos pakrantės, gauta labai rimta karinė technika, kuri atgraso rusų laivus ir jie padeda Mykolajivui. Putino planuojamas koridorius Pietuose yra nebent jo galvoje.“
Beje, invaziją per jūrą rusams apsunkino ir kreiserio „Moskva“ sunaikinimas. Jis buvo pastatytas dar Sovietų sąjungos laikais būtent Mykolajive.
