Tremtinės prisiminimai: pirma reikėjo atidirbti už trijų savaičių kelionę gyvuliniuose vagonuose

„Dirbom ir dirbom. Švenčių turėjome tris dienas per metus. Net Kūčias sutikdavome miške, tačiau labai norėjome grįžti namo, nors puikiai supratome, kad ir čia mūsų jau niekas nelaukia“, - pasakoja dešimt metų Rytų Sibiro pietuose, tolimojoje Chakasijoje, išgyvenusi tremtinė Rozalija Chaleckaitė. Tačiau nuo veido nedingstanti šypsena rodo, kad moteris likimu nesiskundžia.

Invalido vežimėlyje sėdinti, prastai girdinti ir beveik nebematanti moteris noriai bendrauja su lankytojais ir juokaudama dalija patarimus būsimiems „Misija Sibiras 2012” dalyviams, vyksiantiems ten, kur tuomet, vos 19-os sulaukusi atvyko su tėvais, broliu ir seserimi.

„Parvežkite kedro riešutų lauktuvėms“, - šypsosi tremtinė, o pamačiusi kryžiaus maketą, kurį „Misija Sibiras 2012” ekspedicijos dalyviai šią vasarą gabens į Chakasiją, susigraudina: „Važiuokite ten. Viską pamatykite savo akimis, o kai grįšite, ir man papasakokite“. Tačiau čia pat vėl pralinksmėja: „Jūs gi ten laisvi žmonės būsite, ne taip, kaip mes tada. Tačiau ir tada buvo gerai, nes lietuviai viską mokėjo“, - įkvepiančiai kalba buvusi tremtinė.

Optimizmu ponia Rozalija nesiskundžia: jo įkvėpti galėtų ir kiekvienam sunkmečiu besiskundžiančiam ar emigruoti ketinančiam tautiečiui.

„Turėjom žemės, vežimą, karvių, arklių - dėl to ir išvežė. Anksti ryte, dar saulei netekėjus, atėjo tuometinė valdžia ir liepė važiuoti. Seniai kalbėjo, kad išveš, tačiau niekas nežinojo, kada. Pasiimti daiktų leido tik mamai, o ji, kad ir žinojo, pamiršo viską iš išgąsčio. Visų neleido. Tik vėliau mūsų adresą gavę namiškiai atsiuntė maisto“, - pasakoja ponia Rozalija ir čia pat priduria, kad sunkiausi buvo pirmieji metai ir kelionė į nežinomą kraštą, už kurią tekę ir pinigais sumokėti.

Jūs gi ten laisvi žmonės būsite, ne taip, kaip mes tada. Tačiau ir tada buvo gerai, nes lietuviai viską mokėjo.

Nieko valgyti neturėjusiems keleiviams pirmasis maisto davinys buvo skirtas tik išvykus iš Lietuvos. „Davė sriubos iš supuvusios žuvies, o kai ją nešė, dvoką iš tolo galėjai užuosti“, - prisimena tremtinė. Tačiau tuomet ir valgyti nesinorėjo. „Tris savaites trukusioje kelionėje buvo visko: ir gimdymų, ir mirčių, o sunkiausia – atlikti tualeto reikalus. Išleidžia iš vagonų sargybiniai ir stebi, ką ir kur darai. Nesvarbu, vyras tu, ar moteris“, - sako Rozalija.

Raižių kaime, Alytaus rajone gyvenusią šeimą likimas nubloškė į tolimąją Chakasiją – dabartinę Rusijos federacijos valstybę Rytų Sibiro pietuose.

„Vos atvykome, davė mažą kambariuką bendrabučiu vadintame buvusiame tvarte, kirvį į rankas ir išvijo dirbti į miškus. Vyrai leido žemėn milžiniškus, 30 metrų siekiančius medžius, o mes, moterys, juos genėdavom. Kai išmokom teisingai laikyti kirvį, jau buvo geriau“, - šypsosi tremtinė ir nustemba išgirdusi klausimą, ką veikdavo laisvalaikiu.

„Dirbom ir dirbom. Švenčių turėjome tris dienas per metus: gegužės pirmąją, balsavimo dieną ir Naujuosius metus. Viso labo trys išeiginės, todėl laisvo laiko nebuvo. Nebuvo kada nei šokių šokt, nei dainų dainuot, nei apie puolančius mašalų debesis galvoti. Dieninė pamaina prasidėdavo 7 val. ryto ir baigdavosi 19 val. vakaro. Jei tekdavo dirbti naktinėje pamainoje – tos pačios dvylika valandų tik nuo 19 val. iki 7 val. ryto. Ir taip be išeiginių. Planas, turbūt, didelis buvo, bet jį išpildydavom, manau, su kaupu“, - prisimena Rozalija.

Paklausta, ar buvo tokių tremtinių, kurie atsisakė dirbti, moteris nustebusi atsako: „Tai kad visi norėjo dirbti. Kiek turėjom sveikatos, tiek dirbom. Mums tokių klausimų nekildavo“.

Anot jos, miškuose dirbo ir tremtiniai, ir vietiniai, tik vietiniams mokėdavo gerokai didesnę algą nei mums. Vis klausinėjom, kodėl vietiniai gauna daugiau pinigų nei mes. Pasirodo, trejus metus mums reikėjo atidirbti už kelionę iš Lietuvos. „Važiavom kaip ponai tris savaites gyvuliniuose vagonuose, tai reikėjo atidirbti“, - ironizuoja Rozalija.

Kiti tremtiniai, anot jos, po darbo dar spėjo ir namus sau pasistatyti. „Medienos ir žemės vietinė valdžia davė. Sako, jei norite – statykite ir kurkitės. Tai lietuviai greitai po namą, po du ir susirentė. Vyrai nagingi ir stiprūs buvo. Tik mano tėtis kitaip. Kai gavome kambariuką buvusioje arklidėje, taip ir gyvenom. Du kambariukai – dviems šeimoms. Bet vietos visiems užteko. Svarbu, stalas, lova, o daugiau nebuvo laiko būti namie. Tėvelis sakydavo: „važiuosiu namo, kam man namus statyt?“ Tai visi galvojo, kad Chaleckas nenormalus. Atvežė, viską duoda, o jis namo nori...“, - šypsosi tremtinė ir patikslina, - „ir sulaukėmė. Atsimenu, dirbome miške, atėjo meistras ir pranešė apie Stalino mirtį. Liepė pagerbt tylos minute, o mums širdyje iškart linksmiau pasidarė“.

Po Stalino mirties gyvenimo sąlygos pagerėjo. Lietuviai gavo vieną laisvą darbo dieną, daugiau laisvės, tačiau troškimo grįžti namo liko.

Anot jos, Chakasijoje tremtiniai gerai sutarė su vietiniais dar ir dėl, kad viską mokėjo. „Chakasai užvalgo kedro riešutų ar laukinių česnakų su druska ir duona ir jiems gerai. O lietuviai pradėjo gyventi geriau. Visokių produktų turėjom. Ir cukraus, ir miltų, ir kruopų. Per Velykas ir paršiuką paskresdavom. Išmokėm ten vietinius ir dešras rūkyti, ir vėdarus kimšti. Geri tie vietos gyventojai, bet lėtoki“, - šypsosi buvusi tremtinė.

„Atvykome gegužės mėnesį, o rudeniop jau jokio maisto nebeturėjom. Tai chakasai nešė bulvių, kopūstų kibirus. Valgykit, sako. Norim pinigų sumokėt, neima. O kai gavome leidimus važiuoti namo, ir vietinė valdžia įkalbinėjo, ir kaimynai verkė. Sakė, kad Lietuvoje mūsų jau niekas nelaukia, o mums tik viena mintis: „bent jau numirti Lietuvoje“, - sako Rozalija.

1956 metais į Lietuvą tremtinė grįžo su visa šeima. Namas jau buvo užimtas, todėl pusę metų teko glaustis pas gimines, kol pagaliau gavo kambariuką. Nors gyvenimas nebuvo lengvas ir sugrįžus, anot tremtinės, nė vienas iš jos likimo draugų nesuabejojo, ar likti. „Tiesiog norėjome grįžti namo“.

Į tolimąją Chakasiją nemažai žmonių buvo ištremta ne tik iš Dzūkijos, bet ir iš Klaipėdos krašto. Artėjant Antrojo Pasaulinio karo pabaigai, iš šio regiono išviję vokiečius, sovietai netruko pradėti nespėjusių ar nepanorusių palikti savo gimtųjų namų gyventojų valymus, masinius trėmimus. Klaipėdos krašte gyvenusiems žmonėms „fašisto“ ir „liaudies priešo“ etiketė buvo pritaikyta kiek stipriau nei kitiems mūsų tautiečiams. Sugrįžę iš tremties, daugelis žmonių gavo Vokietijos vizas ir netruko ten pasitraukti. Tačiau nemažai jų, išsaugoję prisiminimus, liko Lietuvoje.

Šiemet projekto „Misija Sibiras 2012” ekspedicija vyks į už daugiau nei 5 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos esančias lietuvių tremties vietas Chakasijos Respublikoje. Pasak projekto organizatorių, paskutinioji lietuvių ekspedicija čia lankėsi daugiau nei prieš dvidešimtmetį, todėl „Misija Sibiras‘12“ komanda turės tikslą rasti, sutvarkyti greitai nykstančias kapinaites, susitikti su čia tebegyvenančiais lietuviais.