Prie Kyjivo esančiuose Brovaruose sutiktas vyras papasakojo apie savo darbą – kaip ieško po mūšio su rusais likusių bombų, pradedant aviaciniais sviediniais, baigiant specialiai civiliams gyventojams paspęstais spąstais.
„Atvažiavome ir pamatėme, kad yra granata „F-1“. Jos žiedas pririštas prie virvutės, o ši – ten, kur vaikštoma. Taigi, jei žmonės nebūtų pamatę, galėjo baigtis labai blogai“, – sakė Nikolajus.
– Kaip suprantu, į šią vietą, kur dabar esame, sulaukėte iškvietimo. Ar galėtumėte papasakoti, ką dabar čia darysite?
– Taip, ši mūsų teritorija buvo apšaudyta. Dabar esame Kyjivo regione, Brovarų rajone, miestelyje Velyka Dymerka. Čia buvo padaryta didžiulė žala žmonių nuosavybei. Jie mums paskambino ir paprašė, kad apžiūrėtume, ar nėra įtartinų objektų.
– Pavyzdžiui, kas tai gali būti?
– Sviediniai, prieštankinės minos, rankinės granatos. Jos gali detonuoti, sukelti sprogimų. Tam, kad žmonės nenukentėtų, stengiamės viską apieškoti. Pirmiausia, viską apžiūrime vizualiai, o patirties jau turime.
Dabar į Kyjivo regioną atvažiavo žmonių iš visos Ukrainos. Jie mums padeda, esame pasiskirstę grupėmis. Taigi, dabar geriausi šalies pirotechnikai dirba čia. Viską apžiūrime, kad visuomenė būtų saugi.
– Kada šį darbą pradėjote?
– Nuo pat balandžio 1 dienos. Tada pradėjome dirbti, t. y., kai Ukrainos ginkluotosios pajėgos susitvarkė su joms skirta užduotimi – atkovoti teritoriją, atvažiavo vietinė apsauga (ukr. тероборона). Jie mums leido pradėti savo darbą.
– Kokių iškvietimų būna daugiau – tokių, kai pavojus nepatvirtinamas, ar tokių, kai ką nors išties randate?
– Pirmiausia, reikia pasakyti, kad žmonės yra įbauginti. Jie baiminasi, nežino, ką daryti. Anksčiau niekada nebuvo susidūrę su tokiais dalykais. Jie prašo pagalbos, o mes atvažiuojame ir stengiamės padėti.
Žmonės tiesiog bando apsidrausti. Po to, ką jiems teko išgyventi, jie bijo visko. Jei pamato gulintį daiktą, kuris jiems nematytas, tai jo ir bijos. Bijos, kad jis gali sprogti, sukelti žalos, kad gali sužeisti. Žmonės apsidraudžia, nes nežino, kas tai gali būti.
Jie atvažiuoja mėnesį ar du nebuvę namie, randa griuvėsius, mato suniokotas apylinkes, tiesiog bijo. Tada skambina mums, pateikia prašymus, o mūsų dispečeriai tai apdoroja, surenka visus adresus. Aš pats esu identifikatorius, kartu važiuoja pirotechnikas ir mes dirbame, viską apžiūrime.
Jei nustatome, kad tikrai nieko nėra, žmones nuraminame. Jie tuomet pradeda jaustis komfortabiliau, mato, kad esame šalia, padedame jiems. Sulaukiame padėkų, nes mes juk irgi daug kuo rizikuojame, nežinome, ant ko stovime. Po žeme gali būti nežinia ko. Visgi stengiamės padėti.
– Esate suradę sprogmenų?
– Žinoma. Radome ir aviacinių sviedinių, ir prieštankinių minų, pakastų po smėliu. Kolegos išrinko spąstus, kurie būtų sprogę užkabinus ploną vielutę (rus. растяжка). Buvo ir granatų. Yra pasitaikę įvairių atvejų.
Stengiamės žmonėms paaiškinti, kad neskubėtų užeiti į namus, neskubėtų imtis namų ruošos darbų. Jei šeimoje yra vyras, pirmiausia jis turėtų viską apžiūrėti labai atidžiai, t. y. kaip mes apžiūrinėjame, taip ir jie tai turėtų padaryti.
Netgi galima pasakyti, kad žmonės, kurie gyvena toje vietoje, gali geriau ir daugiau pamatyti nei mes. Juk mes į teritoriją ateiname pirmą kartą. Žmonės stengiasi patys viską apžiūrėti ir tik tada atveža šeimą, vaikus.
– Papasakokite, kaip suradote, pavyzdžiui, spąstus?
– Na, buvo vieni tokie spąstai netoli nuo čia. Paskambino mūsų kaimo gyventojai ir pasakė, kad rado kažkokią neaiškią virvutę, kuri buvo pritvirtinta prie vasarnamio karkaso. Jie patys pamatė.
Gyventojai paskambino vietinei apsaugai, ji – mums. Mes atvažiavome ir pamatėme, kad iš tiesų yra granata „F-1“. Jos žiedas pririštas prie virvutės, o ši – ten, kur vaikštoma. Taigi, jei žmonės nebūtų pamatę, galėjo baigtis labai blogai.
Dėmesingi žmonės patys pastebėjo, juk mes negalime apeiti visko ir pasakyti: gerbiami gyventojai, galite važiuoti namo, čia viskas saugu. Negalime to padaryti. Apeiti visą rajoną nėra taip paprasta.
Tikrai labai patariame patiems viską apžiūrėti, o jei kas nors įtartino guli ar kabo, – skambinti mums. Atvažiuosime, apžiūrėsime.
Beje, buvo ir juokingų atvejų. Kaimynė man paskambino, sakė, kad rado kažką įtartino. Atvažiuoju, o ten vynuogynas ir prie jo pririšta skardinė konservuotos mėsos. Ta skardinė dar apklijuota lipnia juosta. Iškviečiau pirotechniką, specialistą, nes juk ir pats turiu šeimą, vaikų. Jis atsargiai viską išrinko ir rado tik konservus, nieko sprogstamo, ačiū Dievui, ten nebuvo. Matyt, žmonės neturėjo ką veikti, tai tokiais dalykais užsiėmė.
– O kaip, tarkim, granatą reikia padaryti nekenksmingą?
– Tai – specialistų darbas. Pirotechnikas ateina, turi specialias žnyples, kad ji nesprogtų. Užspaudžia ir bando nuimti, ištraukti, jei pririšta. Štai ir viskas.
– O, tarkim, nesprogę sviediniai ar minos – jie juk gali metų metais gulėti ir būti pavojingi. Ar ne?
– Tikrai taip. Juk iki šiol randama Antrojo pasaulinio karo metų sprogmenų ir kiekvieną kartą reikia komandos, kad juos padarytų nekenksmingus.
Dabar dar pavasaris, žemė atšyla, žolė auga ir nežinia, kas joje gali slėptis. Mes dirbame kiekvieną dieną, beveik mėnesį važinėjame į iškvietimus. Gali būti, kad kur nors ko nors nepastebėsime...
Prieštankinių minų yra ir rusiškų, ir ukrainietiškų. Kiekvieną dieną jų randame. Anksčiau juk irgi rasdavome, bet tai – ankstesnio karo laikų. 80 metų tie sprogmenys gulėjo žemėje, neaišku, kiek laiko lauk trauksime šituos.
Duok Dieve, kad niekas nenukentėtų, bet niekas negali duoti garantijos. Dabar geriau neikite į mišką, į laukus. Jei turite savo teritoriją, tai joje ir būkite. Važiuoti grybauti ar žvejoti dabar pavojinga.