Vasario 24 dieną prasidėjus karui, A. Kumpis kitą dieną parašė prašymą atleisti jį iš einamų pareigų Lietuvos Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP). Kelias savaites ruošėsi, tvarkė dokumentus ir galiausiai simbolinę dieną – kovo 11-ąją – lietuvis išvyko į Ukrainą kariauti.
A. Kumpis į frontą vyko jau devynis kartus: Ukrainoje praleidžia 1–2 mėnesius ir porai savaičių ar mėnesiui grįžta į Lietuvą atgauti jėgų.
„Pirma misija vyko trumpiausiai. Ten buvo šoko. Išvis galvojome, kad jei išgyvensime 10 dienų, tai grįžę niekada gyvenime nebenorėsime atgal: jausimės tokie didvyriai, kad jūra iki kelių bus“, – prisiminė pašnekovas.
Kaip jaučiasi karys?
Kaip pasakojo pašnekovas, prie visko žmogus gali priprasti, tačiau iš anksto žinoti, kaip sureaguos tavo organizmas į tą stresą, kuris patiriamas karo lauke, neįmanoma.
„Daug kas galvoja, kad štai, mūsų kariai ruošiasi, aš pats asmeniškai esu išklausęs daug kursų, bet kai pirmą kartą patenki į apšaudymą, kai į tave taikosi, lekia sviediniai ar kulkos, tik tada supranti savo organizmo reakciją“, – paaiškino A. Kumpis.
Pašnekovas laidoje nemažai kalbėjo ir apie ukrainiečių visuomenės paramą šalies kariuomenei, taip pat – apie pamokas Lietuvai iš Ukrainos karo.
„Mano mintis apie tai transformavosi laiko atžvilgiu. Pirmus karo metus aš galvojau, kad gal dar nėra pakankamai informacijos, žmonės, atsakingi už gynybą, gal ko nors nežino. Antrais karo metais aš jau pradėjau kitaip žiūrėti. Yra ekspertų ir sprendimų priėmėjų pasakymų, kuriuos galiu cituoti iki begalybės, kad priešas yra kvailas ir techniškai atsilikęs, kad mums nereikia įtvirtinimų, nesiruošiame kariauti Pirmojo pasaulinio apkasų karo, kariausime protingą manevrinį karą“, – kalbėjo A. Kumpis.